Dėl Mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo

2001 m. birželio 11 d. Nr. 697

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr.74-2262) 6.350 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Mažmeninės prekybos taisykles (pridedama).

2. Nustatyti, kad šiuo nutarimu patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 dienos.

Ministras Pirmininkas Rolandas Paksas

Ūkio ministras Eugenijus Gentvilas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697

Mažmeninės prekybos taisyklės

I. Bendrosios Nuostatos

1. Šios taisyklės nustato bendruosius mažmeninės prekybos Lietuvos Respublikoje organizavimo reikalavimus.

2. Šių taisyklių privalo laikytis visi juridiniai asmenys, kitos organizacijos, juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai (toliau – juridiniai asmenys) ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi mažmenine prekyba.

3. Šios taisyklės netaikomos mažmeninei prekybai vandeniu, elektros energija, kuru, kitomis inžineriniais tinklais tiekiamomis prekėmis ir vaistais.

4. Jeigu kitos specialiosios mažmeninės prekybos (kai kurių prekių prekybos) taisyklės nustato papildomus ar kitus prekybos tomis prekėmis reikalavimus, taikomi tų taisyklių reikalavimai.

5. Neteko galios nuo 2009-04-24

Punkto naikinimas:

6. Neteko galios nuo 2009-04-24

Punkto naikinimas:

7. Pagrindinės šiose taisyklėse vartojamos sąvokos: „Individuali veikla mažmeninėje prekyboje (toliau vadinama – individuali veikla) – savarankiška mažmeninės prekybos veikla, kuria versdamasis fizinis asmuo siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, įskaitant mažmeninės prekybos veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Pardavėjas – asmuo, parduodantis prekes vartotojui verslo patalpose ir (ar) už jų ribų. Prekė – bet kuris kilnojamasis daiktas, parduodamas arba siūlomas parduoti pirkėjui (vartotojui). Prekei taikomas techninis reglamentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vyriausybės įstaigų, ministerijų, prie jų įsteigtų departamentų ir kitų įstaigų joms priskirtose valstybės valdymo srityse pagal kompetenciją patvirtintas teisės aktas arba Lietuvoje tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, nustatantis privalomuosius prekių saugos, kokybės, paskirties reikalavimus, kuriuos turi atitikti į Lietuvos rinką teikiamos prekės. Prekyvietė – teritorijų planavimo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prekybos veiklai suformuota lauko teritorija, pritaikyta prekybai nuo laikinųjų prekybos įrenginių (prekystalių, vežimėlių), iš automobilių, stoginėse, paviljonuose ir kituose joje pastatytuose statiniuose (taip pat ir laikinuosiuose), kurioje reguliariai arba tam tikromis savaitės dienomis fiziniai ir juridiniai asmenys, sumokėję prekyvietę administruojančio asmens nustatytą mokestį, parduoda žemės ūkio ir maisto produktus, gyvus gyvūnus, miško gėrybes, augalus ir kitas ne maisto, taip pat naudotas prekes. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis – pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.