Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtisPakeista šioje redakcijoje

1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo teisinius pagrindus ir principus.

2. Šio įstatymo nuostatos taikomos transporto priemonėms – kiekvienai privalomai registruoti važiuoti žeme skirtai motorinei transporto priemonei, traktoriui ir savaeigei mašinai, kurių didžiausias projektinis greitis yra daugiau kaip 25 km/h arba kurių didžiausias grynasis svoris – daugiau kaip 25 kg, o didžiausias projektinis greitis – daugiau kaip 14 km/h, taip pat priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones. Šis įstatymas taip pat taikomas ir pirmiau nurodytus kriterijus atitinkančioms neregistruotinoms transporto priemonėms – motorinėms transporto priemonėms, traktoriams ir savaeigėms mašinoms, kurių privaloma registracija pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius transporto priemonių registravimą, nėra numatyta. Neįgaliojo vežimėlis pagal šio įstatymo nuostatas nelaikomas transporto priemone.

3. Šio įstatymo nuostatos, išskyrus tiek, kiek nustatyta šioje dalyje, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos uždarose teritorijose sporto renginiuose ir veikloje, įskaitant lenktynes, varžybas, treniruotes, bandymus ar pasirodymus (toliau – renginys). Kai organizuojamas renginys, jo organizatorius turi turėti renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutartį dėl žalos, kurią sukėlė renginyje dalyvaujanti transporto priemonė, atlyginimo tretiesiems asmenims, įskaitant žiūrovus ir kitus pašalinius asmenis, bet nebūtinai dengiančias renginyje dalyvaujantiems vairuotojams ir jų transporto priemonėms padarytą žalą. Renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutartis dėl žalos atlyginimo turi užtikrinti kuo panašesnį į šiuo įstatymu reglamentuojamą žalos atlyginimą. Jeigu renginio organizatorius nevykdo pareigos turėti šiame straipsnyje nurodytą renginio civilinės atsakomybės draudimo ar garantijos sutartį, pareiga atlyginti eismo įvykio žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis tenka atsakingam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui (kai eismo įvykio žala padaryta apdrausta transporto priemone) arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, nurodytam šio įstatymo IV skyriuje (toliau – Biuras) (kai eismo įvykio žala padaryta neapdrausta transporto priemone).

4. Šio įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su pareiga sudaryti draudimo sutartį, netaikomos, kai transporto priemonės naudojamos riboto patekimo oro uostų teritorijose. Tokios transporto priemonės vertinamos taip pat, kaip ir neapdraustos transporto priemonės, jeigu nėra sudaryta oro uosto bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis.

5. Šis įstatymas netaikomas kariniams vienetams priklausančioms ir jų, karių bei karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų valdomoms transporto priemonėms, kai yra visos šios sąlygos: 1) karinės pajėgos, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai atvyksta iš kitų valstybių, kurios kartu su Lietuvos Respublika yra tarptautinių sutarčių dėl karinių pajėgų statuso dalyvės; 2) žala, padaryta karinių pajėgų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų valdomomis transporto priemonėmis, atlyginama Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatyta žalos atlyginimo tvarka; 3) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus karinėms pajėgoms, kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams tarnautojams leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.

Ankstesnė redakcija