Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Prašymo Nr. DOK-2268/2026 Bylos Nr. eATIK-109/2026 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01291-2025-3 Procesinio sprendimo kategorija 21.12.6 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės, Aleno Piesliako ir Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), spręsdama administracinėn atsakomybėn patraukto V. M. atstovo advokato Ryčio Martinkėno prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutarimo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.Pareiškėjas prašyme nurodo, kad apygardos teismas, konstatavęs, jog atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmus, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, nepateikė motyvų, kodėl V. M. veikė tyčia, sąmoningai siekdamas pažeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) teises, ir taip pažeidė ANK 2 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 120 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad tyčios V. M. veiksmuose buvimą paneigia visa jo, kaip UAB „NVC Investicijos“ vadovo, veiksmų seka, kuri rodo ne sąmoningą siekį pažeisti kreditorės teises, o priešingai – nuoseklias pastangas atsiskaityti su VMI ir kartu išsaugoti bendrovės veiklą. Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) nepriemoka paaiškėjo tik per 2024 m. lapkričio mėnesį – 2025 m. vasario mėnesį VMI atliktą patikrinimą, po kurio bendrovė bendradarbiavo ir 2025 m. vasario 25 d. savanoriškai patikslino PVM deklaracijas. Toks elgesys yra priešingas tyčiniam kreditoriaus teisių pažeidimui. V. M. turėjo teisėtą lūkestį, kad mokestinė nepriemoka bus išdėstyta. Šią aplinkybę apylinkės teisme patvirtino ir VMI atstovė. Bendrovė 2025 m. kovo 3 d. pateikė pirmąjį prašymą išdėstyti nepriemoką. VMI, vertindama tuos pačius finansinius dokumentus, iš pradžių nenustatė jokio pažeidimo. Banko sąskaitos išrašą už 2025 m. sausio 1 d. – 2025 m. balandžio 30 d. laikotarpį bendrovė pateikė VMI kartu su prašymais dėl išdėstymo, o VMI 2025 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai rodo, jog VMI pozicija dėl kreditoriaus interesų pažeidimo nėra nuosekli – iš pradžių tuose pačiuose mokėjimuose pažeidimo neįžvelgė, o vėliau ėmė juos vertinti kaip nusižengimą.Apygardos teismas tyčią iš esmės grindė vieninteliu mokėjimu – 2025 m. vasario 28 d. 35 000 Eur paskola UAB „Lintiva“, tačiau ši aplinkybė tyčinės kaltės nepagrindžia. Paskola suteikta praėjus vos kelioms dienoms po deklaracijų patikslinimo, t. y. 2025 m. vasario 25 d., ir paskutinę darbo dieną prieš pirmojo prašymo dėl išdėstymo pateikimą, t. y. tuo metu, kai bendrovė pagrįstai tikėjosi, kad mokestinė nepriemoka bus išdėstyta. Paskola yra grąžintinos lėšos. Be kita ko, dalis lėšų jau grąžinta ir iš karto pervesta VMI, o ne kitam asmeniui, tai patvirtina, kad paskola nebuvo nukreipta į VMI interesų pažeidimą. Apygardos teismas, siekdamas paneigti apylinkės teismo išvadas dėl tyčios nebuvimo, perkėlė įrodinėjimo naštą V. M. – konstatavo, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kaip ir kokiu būdu mokėjimas UAB „Lintiva“ buvo būtinas bendrovės veiklai išsaugoti. Tokia apygardos teismo pozicija pažeidžia principą, kad abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o jo kaltė turi būti įrodyta.