Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

3dalyvaujant atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovei Simonai Gavorskaitei,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Nustatė

6I.

8pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-408 (2.13) ir 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-411 (2.13); 2) įpareigoti atsakovą įvykdyti savo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. ištirti pareiškėjo 2009-09-29 ir 2009-09-28 skundus ir įpareigoti valstybės tarnautojus vykdyti įstatymo reikalavimus, garantuojančius asmens duomenų apsaugą; 3) priteisti iš atsakovo 1000 Lt materialinę ir 1000 Lt nematerialinę žalą. Nurodo, kad skundžiami sprendimai grubiai pažeidžia jo konstitucines teises ir interesus. Pareiškėjas 2009-09-25 padavė skundą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl jo teisių pažeidimo dėl laiškų jam siuntimo iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno tarnyba) paprastu, o ne registruotu paštu. Skunde prašė atlikti nurodytų faktų patikrinimą, dėl jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Taip pat prašė pagal patikrinimo rezultatus skirti nuobaudą Kauno tarnybos direktorei. Pareiškėjas 2009-09-24 padavė skundą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuriame nurodė tuos pačius sisteminius jo teisių pažeidimus dalyje dėl laiškų siuntimo iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus tarnyba) paprastu, o ne registruotu paštu. Skunde jis taip pat prašė atlikti nurodytų faktų patikrinimą, dėl jo ir kitų asmenų teisių pažeidimo, taip pat imtis priemonių dėl nurodytų piktnaudžiavimo atvejų tyrimo, ir jų prevencijos ateityje. Taip pat pagal patikrinimo rezultatus skirti bausmę Vilniaus tarnyba direktorei. Šiais veiksmais Kauno tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 42 p. nustatyta, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. Atsakovas savo neveikimu atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme numatytas procedūras, nustatyti nurodytų institucijų kaltę, ir imtis priemonių neleisti toliau daryti pažeidimus jo ir kitų asmenų atžvilgiu. Skundžiamame 2009-11-17 sprendime Nr. 3R-408 (2.13) atsakovas nurodė motyvus, dėl ko jo skundo netenkino. Panašius argumentus dėl jo skundo netenkinimo atsakovas nurodė ir skundžiamame 2009-11-17 sprendime Nr. 3R-411 (2.13). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tendencingai ieško teisinių motyvų, pateisinančių biurokratų neteisėtą veiklą, tokiu būdu skatindamas juos tolesnei neteisėtai veiklai. Skundžiami atsakovo sprendimai turi būti panaikinti kaip nepagrįsti ir neatitinkantys LR viešoje administravimo įstatymo 8 str. 19 str., ir kitų reikalavimų. Atsakovas savo neteisėtais veiksmais pažeidė nurodytas teisės normas, pareiškėjo konstitucines teises, padarė pareiškėjui materialinę ir nematerialinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyriau emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Skundžiami aktai turi būti panaikinti, o atsakovas įpareigotas įvykdyti savo veiksmus pagal kompetenciją visa apimtimi, pagal nurodytus teisinius aktus. Žala tiek materialinė, tiek ir neturtinė 1000 Lt atsirado dėl to, kad byloje jis prašė teisinės pagalbos. Nematerialinė 1000 Lt žala yra minimali, patirta dėl pastovaus psichologinio streso, dėl to, kad tenka pastoviai būti konflikte su atsakovu, ją grindžia CK 6.245 - 6.250 str., 6.271 str. Viešojo administravimo įstatymo 39 str. (b. l. 3-5).

9Pateiktame atsiliepime atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Taisyklių 42 p. nustatyta, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. Nagrinėjant pareiškėjo skundus buvo nustatyta, kad tiek Kauno tarnybai siunčiant pareiškėjui 2009-04-22 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-992-1330, tiek Vilniaus tarnybai siunčiant pareiškėjui 2009-09-14 sprendimą Nr. (1.9)-S-2215-09, šiuose sprendimuose nebuvo pateikiama pareiškėjo privati informacija. Kas yra laikoma privačia informacija nustato Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kurio 2 str. 9 d. įtvirtinta, jog tai yra ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas: informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d., ypatingi duomenys yra duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Taigi, tiek Kauno, tiek ir Vilniaus tarnyba neprivalėjo minėtų sprendimų pareiškėjui siųsti registruota pašto siunta. Taip pat buvo vertinta, ar siunčiant minėtus sprendimus, kuriuose, kaip nustatyta, nebuvo privačios pareiškėjo informacijos, neregistruota pašto siunta, tokį siuntimą galima laikyti tinkama organizacine-technine priemone, kaip tai numato Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad pašto ir pasiuntinių paslaugų teikėjai naudotojams privalo garantuoti susirašinėjimo slaptumą. Šio įstatymo 7 str. 7 d. nustatyta, kad pašto paslaugų teikėjai įdeda pašto siuntas į gaunamųjų laiškų dėžutes, o jei to padaryti negalima, apie tai praneša gavėjui. Gaunamųjų laiškų dėžutes įrengia pašto siuntos gavėjas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 7 str. 8 d. Vadovaujantis šiomis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo nuostatomis, bei atsižvelgiant į tai, kad minėti sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui buvo siunčiami paštu uždaru pavidalu, skundžiami duomenų valdytojai – Kauno tarnyba ir Vilniaus tarnyba, įgyvendino tinkamas organizacines-technines priemones pareiškėjo asmens duomenų saugumui užtikrinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 str. 1 d. prasme. Tas pats taikytina ir kitoms minėtų tarnybų siunčiamoms pašto siuntoms, kuriose nėra privačios informacijos. Be to, abi tarnybos nurodė, kad kiekvienu atveju yra vertinama asmens duomenų ir informacijos esančios konkrečioje siuntoje apimtis ir yra sprendžiama, kokia pašto siunta (registruota ar neregistruota) turi būti siunčiami konkretūs dokumentai. Tai patvirtina Kauno tarnyba 2009-10-14 raštas Nr. 0-2-(1.5)-2284 ir Vilniaus tarnyba 2009-10-20 raštas Nr. (1.15)-SD-3632-09.

10Taip pat nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas, priimdamas 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-408 „Dėl V. S. 2009-09-25 skundo“ ir 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-411 „Dėl V. S. 2009-09-24 skundo“, padarė jam materialinę žalą, tačiau nepagrindžia ir nenurodo, kokiu konkrečiu būdu šie sprendimai sukėlė pareiškėjui materialinę žalą bei neprideda jokių šią žalą pagrindžiančių įrodymų (kvitų, sąskaitų ar pan.). Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl minėtų atsakovo sprendimų jis patyrė ir moralinę žalą, teigdamas, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, privertė pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėti elementarių buities patogumų, patirti depresiją, psichologinę traumą, tačiau nenurodo bei nepagrindžia, kaip konkrečiai ši žala pasireiškė, kaip ginčijami sprendimai galėjo įtakoti pareiškėjo neturėjimą buitinių patogumų, egzistavimą kankinimo sąlygomis, nepateikia atitinkamų išrašų iš medicinos dokumentų ir kompetentingų ekspertų išvadų, kad būtent dėl ginčijamų sprendimų pareiškėjas susirgo depresija, jam pasireiškė psichologinė trauma, bei neprideda jokių patirtą moralinę žalą pagrindžiančių įrodymų (b. l. 33-35).

11Pateiktame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo Kauno tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2009-11-17 sprendimas Nr. 3R-408(2.13) yra pagrįstas ir teisėtas. Kauno tarnybos sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-T-992-1330 pareiškėjui buvo išsiųstas neregistruota pašto siunta, uždaru pavidalu (voke). Kokia informacija turi būti nurodoma Kauno tarnybos priimamuose sprendimuose yra reglamentuota Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 4 d. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja kokia pašto siunta (registruota ar neregistruota) turi būti siunčiami dokumentai, kuriuose įrašyti asmens duomenys, tik šio įstatymo 30 str. 7 d. numato kokie asmens duomenys turi būti pateikiami uždaru pavidalu. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 17 str. 3 d. nustato, kad tuo atveju, kai privati informacija pareiškėjui siunčiama paštu, ji siunčiama tik registruota pašto siunta. Kas yra laikoma privačia informacija nustato minėto įstatymo 2 str. 9 d. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d., ypatingi duomenys yra duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Mano, kad 2009-04-22 sprendime Nr. TP-2-(2.2)-09-T-992-1330 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui V. S. privačios informacijos nėra, nes teisinės pagalbos turinys nurodytas bendromis sąvokomis ir apibrėžia tik suteiktos teisinės pagalbos rūšį: „teikti pareiškėjui <...> antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-03-26 sprendimo Nr. (1.9)-S-703-09 apskundimo“. Sprendime pareiškėjo vardas ir pavardė, gimimo data ir gyvenamosios vietos adresas nurodyti tik siekiant informuoti, kokiam asmeniui suteikta antrinė teisinė pagalba. Sprendime nenurodyta konkreti pareiškėjo metinių pajamų suma ar turimo turto vertė. Tiesiog nurodomas LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas asmenų turto ir pajamų lygis, kuriam yra priskirtas pareiškėjas. Todėl tarnyba, pareiškėjui siųsdama priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad „apie priimtą sprendimą Tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui“ ir minėtą sprendimą siuntė neregistruota pašto siunta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, mano, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sprendimu Nr. 3R-408(2.13) pagrįstai ir teisėtai pripažino, tai kad Kauno tarnybos sprendime Nr. TP-2-(2.2)-09-T-992-1330 nėra privačios informacijos, todėl Kauno tarnyba neprivalėjo jo siųsti registruota pašto siunta, o šios informacijos siuntimas paprasta pašto siunta uždaru pavidalu (t. y. voke) yra pakankamos techninės priemonės pareiškėjo asmens duomenų saugumui užtikrinti pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 str. 1 d. (b. l. 27).

12Pateiktame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko atsakovo sprendimai yra neteisėti ir nepagristi, bei dėl kokių priežasčių jie turėtu būti panaikinti, taip pat tenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Pagal ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p. nuostatas, skunde turi būti nurodomas ne tik konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, bet ir aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir teismui pateikiami tai patvirtinantys įrodymai. Pažymėjo, kad ABTĮ 89 str. yra aiškiai įvardinti pagrindai, kuriems esant teismas turi teisę panaikinti skundžiamus viešojo administravimo subjektų aktus. Nagrinėjamu atveju, V. S. teismui pateiktame skunde nenurodė nei vieno iš šių pagrindų, t. y. neįrodė, kad atsakovo priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti. Be to, pareiškėjas, turėdamas pareigą įrodyti žalos atsiradimo faktą, nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu, būtų galima būtų matyti bent jau menamą žalos atsiradimą. CK 6.249 str. 1 d. turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal šią CK normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra ir pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas. Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina nustatyti, kad asmuo, kreipęsis dėl moralinės žalos atlyginimo, iš tiesų patyrė fizinį skausmą, emociškai išgyveno, patyrė dvasinę depresiją ir pan. Tuo tarpu, kaip matyti iš V. S. skundo, pareiškėjas šiame skunde apsiriboja tik savo pagrindinio reikalavimo įvardijimu, abstrakčiu teiginiu, kad atsakovo sprendimai, jo nuomone, turėtų būti panaikinti ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės turėtų būti priteista žala, nepaisant V. S. tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, bet ir nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėjo, kad V. S. pateiktame teismui skunde atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia savo subjektyvia nuomone apie atsakovą, kuri yra nepagrįsta jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, o paremta pareiškėjo abstrakčiais teiginiais, neįrodančiais atsakovo veiksmų neteisėtumo, o tik atspindinčiais V. S. neigiamą požiūrį į valstybės valdžios institucijas. Akivaizdu, kad pareiškėjo skundas yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, naikinti atsakovo sprendimus nėra jokio teisinio pagrindo. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, jog pareiškėjas skundžia kiekvieną viešojo administravimo subjekto sprendimą, kuris netenkina pareiškėjo, neturėdamas tam pagrįstų motyvų, tokiu būdu piktnaudžiaudamas savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis (b. l. 100-102).

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15Iš pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimų, byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas V. S. kreipėsi į atsakovą Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją 2009-09-24 ir 2009-09-25 skundais, kurie buvo įteikti 2009-09-28 ir 2009-09-29, dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų Vilniaus tarnybos ir Kauno tarnybos veiksmų siunčiant šių institucijų jam adresuotus dokumentus paprastomis, o ne registruotomis pašto siuntomis (b. l. 36-41, 74-78): Kauno tarnyba 2009-04-22 sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-09-T-992-1330 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-03-26 sprendimo Nr. (1.9)-S-703-09 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 81-82). Vilniaus tarnyba 2009-09-14 sprendimu Nr. (1.9.)-S-2215-09 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė nagrinėti pareiškėjo V. S. 2009-09-09 prašymą (b. l. 44-47). Šie sprendimai pareiškėjui V. S. buvo siunčiami paprastomis pašto siuntomis (b. l. 48, 83). Atsakovo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2009-11-17 sprendimu Nr. 3R-411(2.13) „Dėl V. S. 2009-09-24 skundo“ ir 2009-11-17 sprendimu Nr. 3R-408(2.13) „Dėl V. S. 2009-09-25 skundo“ nusprendė pareiškėjo V. S. skundus atmesti (b. l. 71-72, 96-97).

16Įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2009-11-17 sprendimas Nr. 3R-411(2.13) „Dėl V. S. 2009-09-24 skundo“ ir 2009-11-17 sprendimas Nr. 3R-408(2.13) „Dėl V. S. 2009-09-25 skundo“ yra pagrįsti: tretieji suinteresuoti asmenys Kauno ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsižvelgiant į LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) ir LR teisingumo ministro 2005-04-05 įsakymo Nr. 1R-105, kuriuo įsteigti tretieji suinteresuoti asmenys ir patvirtinti jų nuostatai, reglamentuojančių šių tarnybų statusą ir funkcijas, taip pat LR viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 ir 6 d. (2009-06-11 įstatymu Nr. XI-283) nuostatas yra teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, kurie savo veikloje turi vadovautis LR Konstitucija, LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, LR smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymu, kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais jų veiklą. Kadangi LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas reglamentuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, turinio reikalavimus sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija)), tačiau nereglamentuoja, kokiu būdu šie sprendimai ir kiti dokumentai suinteresuotiems asmenims yra įteikiami, juo labiau, kokia pašto siunta – registruota ar ne – jie siunčiami, tokių klausimų taip pat nereglamentuoja ir LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, atsižvelgiant į LR viešojo administravimo įstatymo 14 str. 1 d. nuostatą, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, turi būti taikomos atitinkamos LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatos (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 4 p. numato, kad nagrinėjant asmenų prašymus šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Taisyklių 39-40 p. numato, kad į asmenų prašymus atsakoma valstybine kalba ir tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti atsakymą kitu būdu. Prireikus į prašymą gali būti atsakoma ne valstybine kalba, kai vadovaudamasi tarptautinės teisės aktais prašymą pateikia užsienio valstybės institucija, kitas užsienio subjektas ar tarptautinė organizacija. Atsakymas į prašymą parengiamas dviem egzemplioriais, iš kurių vienas išsiunčiamas (įteikiamas) asmeniui, o kitas lieka institucijoje. Taisyklių 42 p. numato, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. LR viešojo administravimo įstatyme nėra nurodyta, kokie duomenys laikomi privačia informacija, tokia sąvoka apibrėžiama LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 str. 9 d. (2005-11-10 įstatymo Nr. X-383 redakcija), kur nurodoma, kad privati informacija – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d. (2008-02-01 įstatymo Nr. X-1444 redakcija) numato, kad ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 str., reglamentuojančio duomenų saugumą šio įstatymo prasme, 1 d. numato, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 str. 7 d. (2008-02-01 įstatymo Nr. X-1444 redakcija) numato, kad duomenų subjektams (fiziniams asmenims) siunčiami ar pateikiami spausdintiniai rašytiniai informacinio pobūdžio pranešimai apie duomenų subjektams (fiziniams asmenims) suteiktas paslaugas, duomenų subjektų (fizinių asmenų) prievoles, sutarčių su duomenų subjektais (fiziniais asmenimis) vykdymą, sąskaitos, darbdavio darbuotojui skirti atsiskaitymo lapeliai, individualūs komercinio pobūdžio pasiūlymai duomenų subjektams (fiziniams asmenims), kurių turinyje yra nurodomi duomenų subjektų (fizinių asmenų) asmens duomenys, įskaitant, tačiau neapsiribojant, duomenis apie asmens vardą ir pavardę, gyvenamąją vietą, sumokėtus ar nesumokėtus mokesčius, mokėtojo kodą ar numerį, atsiskaitomosios knygelės numerį, privalo būti pateikiami uždaru pavidalu, ant kurio gali būti tik pašto paslaugoms būtina informacija, ir tokių pranešimų turinys gali būti matomas tik duomenų subjektui (fiziniam asmeniui), kuriam adresuojamas pranešimas, ar jo sutikimu trečiajam asmeniui, atidarius ar išpakavus pateiktą pranešimą. Šios nuostatos netaikomos, jeigu minėti pranešimai įteikiami asmens duomenų subjektams (fiziniams asmenims) asmeniškai ir konfidencialiai.

17Atsižvelgęs į išvadą, kad dokumentuose, kurie buvo nurodyti pareiškėjo V. S. 2009-09-24 ir 2009-09-25 skunduose ir kuriuos tretieji suinteresuoti asmenys Kauno ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos jam siuntė neregistruotomis pašto siuntomis, esanti bendro pobūdžio informacija, susijusi su pareiškėju V. S., nėra laikytina privačia informacija LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 42 p. ir LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d. (2008-02-01 įstatymo Nr. X-1444 redakcija) prasme, teismas pripažino, kad atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, įvertinusi aplinkybę, kad jos buvo siunčiamos uždaru pavidalu, turėjo pagrindą konstatuoti, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepažeidė LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų bei skundą atmesti.

18Pripažinęs, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją iš naujo tirti pareikėjo skundus, taip pat atlyginti turtinę ir neturtinę žalą: LR viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. CK 6.271 str. 3 d. numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos veiksmais, kuriais netinkamai atlikti jo skundų tyrimai ir priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai. Kadangi, kaip teismas pažymėjo, nėra pagrindo manyti, kad atsakovo veiksmai tiriant pareikėjo skundus yra neteisėti, žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, t. y. nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytos neturtinės, o juo labiau – turtinės žalos dydį.

19III.

20Apeliaciniame skunde (b. l. 125 - 132), V. S. prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-693-624/2010. Pareiškėjas savo skunde nurodo sekančius argumentus:

211. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose, taisyklių patvirtinimą 2001 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 875 (Žin., 2007, Nr. 94-3779) 47 str. numatyta, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. Todėl atsakovas nepagrįstai nesivadovavo numatytu reglamentavimu.

222. Apelianto nuomone, atsakovo išvados dėl pareiškėjo pateiktų skundų yra biurokratinio pobūdžio ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 str., 19 str. Šiais veiksmais, pareiškėjo manymu, atsakovas padarė jam turtinę ir neturtinę žalą. Materialinę žalą sudaro atsakovo reikalavimas apmokėti teisinę pagalbą (1000 Lt), neturtinę – psichologinis stresas dėl konfliktinių santykių su atsakovu (taip pat įvertina 1000 Lt).

233. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo atveju siunčiamose sprendimuose nėra asmens duomenų, saugomų įstatymu. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo dokumentuose buvo nurodomas ne tik jo vardas, pavardė, bet ir gimimo metai, namų adresas, socialinė padėtis, informacija apie konfliktą su valstybine įstaiga. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl to, kad nebuvo siunčiama registruotu paštu, korespondencija apelianto apskritai nepasiekė ir neatmetama galimybė, kad buvo įteikta kitiems asmenims.

244. Apeliaciniame skunde remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu (pareiškimo Nr. 871/02) byloje Savenkovas prieš Lietuvą.

25Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime (b. l. 147 - 149) į pareiškėjo apeliacinį skundą teismo prašo palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Inspekcija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

261. Atsakovo nuomone, privačios informacijos sąvoką apibrėžia Lietuvos respublikos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (Žin., 200, Nr. 10-236; 2005, Nr. 139-5008), kurio 2 str. 9 d. įtvirtinta, jog tai yra ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Lietuvos Respublikos Asmens duomenų apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2008, Nr. 88-804). Minėto įstatymo 2 str. 8 d. numato ypatingų duomenų sąrašą, į kurį nepatenka pareiškėjo išvardyta bendrojo pobūdžio informacija apie asmenį.

272. Vadovaujantis Asmens duomenų apsaugos įstatymo 30 str. 1 d. , Lietuvos Respublikos Pašto įstatymo 10 str. 1 d., 7 str. 7 d., 8 d. Inspekcija nemato organizacinių-techninių pažeidimų, siunčiant pareiškėjui dokumentus neregistruota pašto siunta, kadangi privačios informacijos minėtoje korespondencijoje nenustatyta.

283. Atsakovo manymu, pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais Inspekcijos sprendimai galėjo sukelti jam materialinę ar neturtinę (moralinę) žalą. Pažymi, kad įrodymų, patvirtinančių šį apelianto teiginį taip pat nėra.

294. Pareiškėjo apeliaciniame skunde remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą. Atsakovo nuomone, ši byla nėra susijusi su nagrinėjamu klausimu, taip ji nėra tinkamas pavyzdys remtis ja kaip teismų praktika.

30Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 142 - 143) nurodo nesutinkanti su pareiškėjo skundu ir prašo teismo ji atmesti kaip nepagrįstą, pirmos instancijos teismo sprendimo nekeisti. Atsakovas nurodė, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą ankščiau, t.y. 2010 m. kovo 01 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

31Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 144 - 145) į pareiškėjo apeliacinį skundą teismo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo nurodė:

321. Vilniaus tarnybos nuomone, pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Pareiškėjas nepagrįstai teigia esant Viešojo administravimo įstatymo 8 str, 19 str. ir Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimų.

332. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Asmens duomenų apsaugos įstatymas nenumato reikalavimo dokumentus siųsti registruota pašto siunta. Numatyta, kad laiškai turi būti siunčiami uždaru pavidalu. Taip pat trečiojo asmens nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl ypatingų asmens duomenų yra nepagrįsti, kadangi minėto įstatymo 2 str. 8 d. numato tokių duomenų sąrašą, į kurį nepatenka asmens vardas, pavardė, adresas, ir kurie iš esmės yra bendrojo pobūdžio informacija apie asmenį.

343. Trečiojo asmens nuomone, remiantis Lietuvos Respublikos Pašto įstatymo 7 str. 8 d. nuostatomis ir vadovaujantis to paties įstatymo 7 str. 7 d., 10 d., nustatyta, kad pašto siuntos gavėjui pristatomos į pašto dėžutes, o jei to padaryti neįmanoma apie tai pranešama gavėjui ir pašto siuntą saugoma atitinkamą laikotarpį. Todėl pareiškėjo argumentai, kad pašto korespondencija jo nepasiekė ar kad galėjo patekti į trečiųjų asmenų rankas yra nepagrįsta, ir neįrodyta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

36IV.

37Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

38Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

39LR viešojo administravimo įstatyme nėra nurodyta, kokie duomenys laikomi privačia informacija, LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 str. 9 d. (2005-11-10 įstatymo Nr. X-383 redakcija) yra nustatyta, kad privati informacija – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 8 d. (2008-02-01 įstatymo Nr. X-1444 redakcija) numato, kad ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Kolegijos vertinimu, įstatymuose pateikta „privačios informacijos“ sąvoka yra pakankamai aptakiai apibrėžta, yra vertinamojo pobūdžio, o į klausimą, ar konkreti informacija laikytina privačia, yra atsakytina atsižvelgiant į informacijos turinį kiekvienu atveju vertinant individualiai.

40Konstitucinis teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.

41Kadangi, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžta, kas yra laikytina privačia informacija. Kolegijos vertinimu, ši samprata gali būti aiškinama atsižvelgiant į „privataus gyvenimo“ sampratą, kadangi privati informacija – tai tokia informacija, kuri savo turiniu yra daugiau ar mažiau, bet neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu.

42Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

43Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami (2 dalis); nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę. Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Europos Žmogaus Teisių Teismas daug kartų yra nurodęs, jog „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, kurią sunku tiksliai apibrėžti (žr. Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98, p. 57). Vis dėlto Teismas pastebėjo, jog 8 straipsnis saugo moralinį ir fizinį asmens vientisumą (žr. 1985 m. kovo 26 d. sprendimas byloje X ir Y prieš Nyderlandus, p. 22-27), apimant teisę į privatų gyvenimą be nepageidaujamo dėmesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 55480/00, 59330/00).

44Šiuo atveju, nustatant, ar konkreti informacija yra privati, vertintinas jos santykis su asmens privačiu gyvenimu, o tokios informacijos apsaugos tikslas – apsaugoti ją nuo nepageidaujamo kitų asmenų dėmesio, todėl nustačius, kad siunčiama informacija yra privataus pobūdžio, ji turi būti siunčiama asmeniui tokiu būdu, kuris minimalizmuotų galimybę šiai informacijai būti atskleistai kitiems asmenims.

45Nagrinėjamoje byloje kalbama apie privačios informacijos apsaugos būtinybę, ir tokios informacijos apsaugai, kolegijos vertinimu, yra aktualūs privačios informacijos skelbimo apribojimai. Skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir įstatymų nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

46Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei privati informacija asmeniui pateikiama paštu, ji siunčiama tik registruota pašto siunta. Asmenų prašymai viešojo administravimo subjektų yra nagrinėjami pagal LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatas (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4 p. numato, kad nagrinėjant asmenų prašymus šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Taisyklių 42 p. numato, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. Taip pat dokumentų bei informacijos pateikimo tvarką Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje reglamentuoja Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybose tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. (1.6)-T-37-09. Šio aprašo 44 punkte nurodyta, kad Tarnybos parengti sprendimai ir raštai yra siunčiami pareiškėjams uždaru pavidalu. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad esminiai viešojo administravimo procedūrų elementai, o ypač elementai, susiję su asmens teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti reglamentuoti įstatymo lygio teisės aktu. Viešojo administravimo subjektai savo kompetencijos ribose gali tik detalizuoti administravimo procedūrų eigą, tačiau negali nustatyti įstatymams prieštaraujančių viešojo administravimo procedūrų bei sukurti naujų teisės normų, kurios nenumatytos įstatymuose (2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2006).

47Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-09-14 sprendimas bei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-04-22 sprendimas, kurių turinys yra privataus pobūdžio, jam buvo siųsti neregistruotu laišku. Skunde Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai pareiškėjas nurodė, kad jam adresuotas laiškas su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-09-14 sprendimu, kuris buvo siųstas neregistruota pašto siunta, buvo įteiktas kaimynei, t.y., nebuvo tinkamai apsaugota laiške siųsta informacija.

48Vertinant, ar šiuo atveju buvo padarytas įstatymų pažeidimas laiškus siunčiant paprastu paštu, svarbu nustatyti siųstos informacijos privatumo apimtį, nustatant, ar siųsta informacija laikytina privačia, kaip šią sąvoką apibrėžia įstatymai bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, išanalizavusi dokumentų, kurie buvo nurodyti pareiškėjo V. S. 2009-09-24 ir 2009-09-25 skunduose Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, ir kuriuos tretieji suinteresuoti asmenys Kauno ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos jam siuntė neregistruotomis pašto siuntomis, turinį, nustatė, kad juose esanti bendro pobūdžio informacija, susijusi su pareiškėju V. S., nėra laikytina privačia informacija Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme, todėl įvertinusi aplinkybę, kad minėti sprendimai buvo siunčiamos uždaru pavidalu, pripažino, kad Vilniaus tarnyba ir Kauno tarnyba nepažeidė LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų. Su šių sprendimų išvadomis sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

49Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau pateiktą privačios informacijos sąvokos išaiškinimą, su šiomis išvadomis sutikti negali, vertina, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija bei pirmosios instancijos teismas sąvoką „privati informacija“ galimai traktavo per siaurai, tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad skundžiamuose sprendimuose visiškai nėra motyvuojama, dėl kokių priežasčių Vilniaus ir Kauno tarnybų pareiškėjui siųstuose sprendimuose esantys duomenys nėra laikytini privačia informacija, kaip ji suprantama įstatymuose pateiktų sąvokų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų prasme. Tokia išvada darytina remiantis, pavyzdžiui, tokiais argumentais: Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. (1.9)-S-2215-09, kuris pareiškėjui buvo siųstas paprastu paštu (ir dėl kurio siuntimo atsakovas priėmė sprendimą Nr. 3R-411(2.13)), yra aprašomas tarp pareiškėjo ir kito asmens kilęs konfliktas, dėl kurio pareiškėjas siekia inicijuoti baudžiamosios bylos iškėlimą privataus kaltinimo tvarka. Kolegijai iš skundžiamo atsakovo sprendimo Nr. 3R-411(2.13) turinio nėra aišku, kokiais motyvais remdamasis atsakovas padarė išvadą, kad tokio pobūdžio informacija nėra privati.

50Kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamus Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 3R-411 (2.13) ir 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 3R-408 (2.13) pripažino pagrįstais. Todėl, atsižvelgdama į pateiktus motyvus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos skundžiami sprendimai palikti nepakeisti, yra naikintina ir šioje dalyje yra priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimų Nr. 3R-411 (2.13) ir Nr. 3R-408 (2.13) panaikinimo tenkintinas.

51LR viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju tam, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų tenkintas nepakanka konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pareiškėjas skunde nurodo prašomos atlyginti žalos dydį, tačiau nepagrindžia šio savo reikalavimo, nepateikia jokių įrodymų, kad prašomą atlyginti žalą jis realiai patyrė. Todėl konstatuotina, kad šis jo prašymas neatitinka bent vienos iš CK 6.271 str. 1 d. numatytų būtinųjų sąlygų, kurioms esant, žala gali būti atlyginta – nėra įrodymų, kad žala apskritai atsirado. Atsižvelgiant į išdėstytą, prašymo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina.

52Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl aktų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo jo skundus išnagrinėti iš naujo, tenkinamas. Pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo atmetamas.

53Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

Nutarė

54V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą: pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-408 (2.13) ir 2009-11-17 sprendimą Nr. 3R-411 (2.13) ir įpareigoti atsakovą ištirti pareiškėjo 2009-09-29 ir 2009-09-28 skundus. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

55Sprendimas neskundžiamas.