- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-08
- Bylos Nr.
- 1S-351-966/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42994-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Jurga Vasiliauskienė (pran.)
- Kaltinamasis
- Duomenys nevieši, ,,Oldtaunas''
- Advokatai
- Vaida Genaitytė
- Kategorijos
- 2.1.16.2.1.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.14.4Aukštesniojo teismo sprendimų rūšys, jų galiojimas (BPK 442 str.)
Byla Nr. 1S-351-966/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42994-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.1.12; 2.14.4
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjusi kaltinamojo juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Vaidos Genaitytės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turtui – piniginėms lėšos, automobiliui „VW Caddy“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), bei turtinei teisei į automobilį „VW Touareg“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), – pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui, jį skaičiuojant nuo 2026 m. birželio 11 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-15-1072/2026, kurioje juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnio 1 dalį ir BK 147 straipsnio 2 dalį, BK 147¹ straipsnio 2 dalį; BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį; BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį; BK 20 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės 2017 m. gruodžio 10 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimais buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui – piniginėms lėšoms, automobiliui, turtinei teisei į automobilį. Procesinės prievartos priemonės terminas buvo pratęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis.
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartimi nutarta pratęsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikomos procesinės prievartos priemonės terminą nurodant, kad šiuo metu pagrindai, dėl kurių laikinai apribota juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisė į jam priklausantį turtą, neišnyko. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog šia procesine prievartos priemone siekiama užtikrinti galimos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymą bei civilinių ieškinių trečios eilės reikalavimui pagal patenkinimo eiliškumą įvykdymą, dėl ko sprendė, jog šis tikslas, esant vėlesniam poreikiui, negalėtų būti pasiektas nepritaikius šios procesinės prievartos priemonės. Apygardos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju apribojimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neleidžiama sudaryti automobilių „VW Caddy“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „VW Touareg“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos arba panaudos sutarčių, nėra pernelyg ribojantis juridinio asmens veiklos ir nesukelia nepagrįstų nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Skundo aukštesniajam teismui argumentai
Kaltinamojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė Vaida Genaitytė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartį – pakeisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo mastą ir papildomai leisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti automobilių „VW Caddy“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), ir „VW Touareg“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), nuomos ir panaudos sutartis. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl pareikšto prašymo pakeisti laikino nuosavybės teisės apribojimo mastą nebuvo priimta atskira nutartis, išdėstant išsamius argumentus dėl prašyme nurodytų aplinkybių. Skundžiama nutartimi teismas iš esmės sprendė laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimą, akcentuodamas, kodėl toks terminas pratęsiamas. Tuo tarpu dėl pareikšto prašymo skundžiamoje nutartyje pasisakyta tik lakoniškai aptariant prašymo argumentus. Dėl to galėtų būti laikoma, kad pareikštas prašymas apskritai nebuvo išnagrinėtas.
Pateiktu prašymu nebuvo prašoma panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris yra taikomas pirmiau aptartam UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui, tačiau tik pakeisti taikomo apribojimo mastą, paliekant esminius apribojimus, kurie užtikrina šia procesine prievartos priemone siekiamus tikslus, t. y. buvo prašoma leisti automobilius naudoti ne tik pačiam savininkui, bet ir perduoti juos naudotis pagal nuomos arba panaudos sutartį, kartu paliekant draudimą automobilius perduoti, dovanoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip disponuoti, kad būtų pasiekti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnyje numatyti tikslai.
Pagrindinis laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslas – išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Kadangi tai yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ribojimu, todėl, atsižvelgiant į tai bei į tai, kad BPK 151 straipsnis laikiną nuosavybės teisės apribojimą sieja su konkrečiais proceso tikslais, apribojimo mastas turi būti tik toks, koks būtinas šiems tikslams pasiekti, bet ne platesnis. Tuo labiau, jog turi būti laikomasi ir konstitucinio proporcingumo principo.
Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad procesinės prievartos priemonės pirmiau aptartiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiam automobiliui ir turtinei teisei į automobilį, yra taikomos nuo 2017 m. gruodžio mėnesio. Toks ilgalaikis šios priemonės taikymas neabejotinai sukelia nepatogumus turto savininkui, dėl ko privalėjo būti vertinama tiek taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė, tiek faktas, kad nebuvo prašoma laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo, tačiau buvo siekiama tik turėti galimybę pilnavertiškai turtą (automobilius) naudoti – nuomoti arba suteikti panaudai, tokiu būdu šį turtą naudojant ir tvarkant ūkiškai.
Automobilis yra specifinis kilnojamasis daiktas, kurio vertės išsaugojimas priklauso ne tik nuo jo fizinio saugojimo, bet ir nuo tinkamos techninės eksploatacijos. Ilgalaikis automobilio nenaudojimas nėra neutralus turto išsaugojimo būdas, t. y. automobilio laikymas nenaudojant savaime neužtikrina jo vertės išsaugojimo. Priešingai, ilgą laiką nenaudojant transporto priemonės gali atsirasti techninių pasekmių: išsikrauti akumuliatorius, pablogėti padangų būklė dėl stovėjimo vienoje padėtyje, atsirasti stabdžių sistemos, skysčių, sandariklių, elektronikos ar kitų mazgų gedimų, o transporto priemonė gali prarasti techninį patikimumą ir rinkos vertę. Todėl formalus draudimas perduoti automobilį naudotis kitiems asmenims nuomos ar panaudos pagrindais, nors savininkui leidžiama jį naudoti, gali veikti priešingai pačiam laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslui – ne išsaugoti turto vertę, o ją mažinti. Apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ne tik, kad nevertino šių argumentų, tačiau dėl jų nepasisakė, formaliai nurodydamas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė duomenų apie transporto priemonės išlaikymo išlaidas. Kaip buvo nurodyta 2026 m. kovo 4 d. prašyme, UAB „(duomenys neskelbtini)“ aptariamas transporto priemones naudoja minimaliai, kas reiškia, jog tam tikros pasekmės turto būklei, reikalaujančios investicijų tokios būklės atstatymui, atsiras su laiku – ilgai neeksploatuojant transporto priemonių. Kitos išlaidos yra visuotinai žinomos – draudimas, einamasis techninis aptarnavimas, automobilių skysčių priežiūra ir pan. Tokių išlaidų patyrimas taip pat yra ženklus įmonei, kai transporto priemones eksploatuoti poreikis minimalus, tačiau pareiga jas prižiūrėti dėl to nesumažėja.
Žemesnės instancijos teismas
Vien tas faktas, kad juridinis asmuo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ nėra patyręs itin didelių išlaidų transporto priemonių priežiūrai, nereiškia, jog transporto priemonių būklė ilgalaikėje perspektyvoje išliks stabiliai gera ir bus išsaugota iki bylos nagrinėjimo pabaigos, vien dėl to, kad transporto priemonės stovi neeksploatuojamos ar yra eksploatuojamos minimaliai. Taip pat tai nereiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra palikta reali galimybė turimą turtą naudoti ūkišku būdu, vien dėl to, jog įmonei transporto priemones leista naudoti pačiai, kai draudžiama naudoti kitais būdai veikloje.
Teismų praktikoje ir teisės teorijoje nurodoma, kad procesine prievartos priemone – laikinu nuosavybės teisės apribojimu, turi būti siekiama turto išsaugojimo, bet ne jo „užšaldymo“ bet kokia kaina. Tai reiškia, kad šiuo atveju, turi būti siekiama automobilio, kaip objekto ekonominės vertės ir patrauklumo rinkoje išsaugojimo. Dėl to, vertės išsaugojimo požiūriu transporto priemonės periodinis naudojimas, techninė priežiūra, draudimas ir atsakingas eksploatavimas, o tuo pačiu ir pajamų gavimas yra racionalesnė priemonė nei pasyvus automobilio laikymas. Todėl leidimas automobilį nuomoti ar teikti panaudai, t. y. naudoti kita juridine forma, tokį teisinį santykį įforminant atitinkamomis sutartimis, kuriose būtų nustatyti aiškūs sutartiniai saugikliai, geriau atitiktų turto išsaugojimo tikslą, kurio siekimas akcentuotas ir skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartyje.
Vilniaus apygardos teismui pateiktame prašyme buvo nurodyta, kad panaudos sutarties pagrindu suteikiama teisė daiktą tik laikinai naudoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnio 1 dalis), nustatant pareigą panaudos gavėjui išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 straipsnis); panaudos gavėjui įprastai nustatoma pareiga daiktą naudoti pagal paskirtį, o taip pat atsakomybė dėl daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo, įstatymų nustatytais atvejais, esant sudalytai sutarčiai. Transporto priemonės nuomos atveju, nuomininkui taip pat suteikiama tik teisė laikinai valdyti ir naudoti transporto priemonę už mokestį (CK 6.522 straipsnio 1 dalis); nuomininkui tenka pareiga techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą (CK 6.524 straipsnis); apmokėti naudojimo ir išlaikymo išlaidas, draudimo įmokas (CK 6.526 straipsnis). Taigi, nuosavybė į kilnojamąjį turtą, sudarius nuomos ar panaudos sutartį nepereina, kadangi tai tik suteikia teisę kitiems asmenims laikinai naudotis daiktu, laikantis sutartyje numatytų pareigų, o daikto savininkas turi galimybę iš tokio naudojimo gauti pajamų (nuomos atveju), o taip pat nepatirti automobilio priežiūros ir techninio aptarnavimo išlaidų (nuomos ar panaudos atveju). Tačiau dėl šių argumentų apygardos teismas nepasisakė visiškai, lakoniškai nurodydamas, kad automobilių vertė neva ženkliai sumažėtų dėl daug dažnesnio jų naudojimo. Šios aptartos civilinio kodekso normos, suponuoja, kad panaudos gavėjas ar nuomininkas, netgi nėra „laisvi“ naudotojai, kadangi jiems įstatymu nustatytos pareigos išlaikyti turtą tvarkingą, apmokėti jo išlaikymo išlaidas, saugoti naudojamą turtą. Taigi, nuomos ar panaudos atveju, sudarius atitinkamas sutartis, tai suteiktų teisinį mechanizmą kontroliuoti automobilių naudojimą, užkertant kelią jų vertės sumažėjimui, o taip pat automobiliai išliktų identifikuojami ir prižiūrimi.
Iš šiuo metu aptartam turtui (transporto priemonėms) nustatyto laikino nuosavybės teisės apribojimo masto, akivaizdu, jog teismo vertinimu, nėra laikoma, kad transporto priemonių eksploatavimas jau savaime nesuderinamas su laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslais, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ leidžiama naudoti transporto priemones. Tokiame kontekste lieka neaišku, kokių objektyvių duomenų pagrindu leidimas kita juridine forma naudoti transporto priemones, nustatant atitinkamus apribojimus ir įpareigojimus naudotojui sutartyse, būtų nesuderinamas su laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslais, aptartais BPK 151 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui taikomas jau ilgą laiką, jog neprašoma laikino nuosavybės teisės panaikinimo, o tik pakeisti apribojimų mastą atitinkamoje dalyje, taip pat į tai, kad, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra uždrausta transporto priemones naudoti, naudojimo būdų tinkamas sureguliavimas, užtikrintų proporcingumo principo įgyvendinimą ir nepažeistų laikinu nuosavybės teisės apribojimu siekiamo tikslo išsaugoti atitinkamą turtą.
Proceso dalyvių atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Skundas atmetamas.
Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutarties konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima tenkinti kaltinamojo atstovės skundo reikalavimą pakeisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – mastą ir papildomai leisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti automobilių „VW Caddy“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), ir „VW Touareg“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), nuomos ir panaudos sutartis.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė gali būti paskiriama esant bent vienam iš pirmiau nurodytų trijų pagrindų, t. y. kai procese būtina užtikrinti civilinį ieškinį, turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. Aptariamo straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
Kaip ir bet kuri procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas esant pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Svarbu pažymėti, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant šią procesinę prievartos priemonę ar pratęsiant jos terminą, nėra būtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareikšti kaltinimai dėl vieno labai sunkaus, trijų sunkių ir vieno apysunkių nusikaltimų padarymo. Skundą nagrinėjančiam aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad šioje proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas – juridiniam asmeniui pareikšti kaltinimai grindžiami nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, apžiūros protokolais bei kitais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tiek, kad būtų galima nustatyta, ar egzistuoja pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau bylos duomenų iš esmės neanalizuoja ir asmenų kaltės klausimo, taip pat pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo, turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymo klausimų nesprendžia. Šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinė sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neišnyko BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai toliau taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Byloje ir toliau siekiama užtikrinti galimą civilinio ieškinio įvykdymą bei galimą turto konfiskavimą, todėl procesinės prievartos priemonės taikymo tikslai išlieka aktualūs. Skunde iš esmės nėra pateikta naujų faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra tapęs nebereikalingas a neproporcingas. Vien tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekia platesnių disponavimo transporto priemonėmis galimybių, savaime nesudaro pagrindo keisti ar švelninti taikomos procesinės prievartos priemonės mastą, jei toks pakeitimas galėtų apsunkinti BPK 151 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.
Apygardos teismas, spręsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimą, kartu išnagrinėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės prašymą pakeisti šios procesinės prievartos priemonės mastą, tinkama apimtimi įvertino prašyme nurodytas aplinkybes bei išdėstė pagrįstus motyvus, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad šis prašymas buvo iš esmės neišnagrinėtas ar, kad dėl jo turėjo būti priimta atskira nutartis. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato pareigos teismui tais atvejais, kai vienu procesiniu sprendimu sprendžiami tarpusavyje susiję laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimai, dėl to priimti kelias atskiras nutartis.
Skundo argumentai, kad leidimas transporto priemones išnuomoti ar perduoti naudotis pagal panaudos sutartį nepaneigtų laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslų, taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, transporto priemonių perdavimas tretiesiems asmenims objektyviai padidintų riziką, jog jos bus intensyviau eksploatuojamos, dėl ko gali sumažėti jų vertė, atsirasti gedimų ar kitų pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad civiliniai teisiniai santykiai būtų įforminami nuomos ar panaudos sutartimis ir jose būtų nurodytos tam tikros naudotojo pareigos, savaime neeliminuoja tokios rizikos ir neužtikrina, kad transporto priemonės bus išsaugotos tokios būklės, kokios būtinos procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.
Aukštesniojo teismo vertinimu, nepagrįsti ir skundo argumentai, jog neleidžiant perduoti transporto priemonių tretiesiems asmenims, jų techninė būklė neišvengiamai pablogės dėl jų neeksploatavimo. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra uždrausta naudotis šiomis transporto priemonėmis. Vadinasi, jų savininkas gali jas eksploatuoti tiek, kiek būtina tinkamai techninei būklei palaikyti, atlikti periodinę priežiūrą, techninį aptarnavimą bei kitus veiksmus, reikalingus transporto priemonių vertei išsaugoti. Todėl skunde nurodomos prielaidos apie neišvengiamą transporto priemonių gedimą, dėl neva draudimo jas išnuomoti, nepagrįstos.
Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad prašymas iš esmės buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie galimus nepatogumus ir išlaidas, nepateikiant jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, jog taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimo mastas realiai sukelia tokius reikšmingus nuostolius, kad būtų pagrindas keisti nustatytą apribojimų apimtį. Vien abstraktūs samprotavimai apie galimą ekonominę naudą iš transporto priemonių nuomos ar panaudos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo metu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas neatitinka proporcingumo principo.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad vien ilgalaikis laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas suponuoja būtinybę keisti šios procesinės prievartos priemonės taikymo mastą. Nagrinėjama baudžiamoji byla yra didelės apimties, teismo posėdžiai numatyti iki 2026 m. gruodžio mėnesio, šiuo metu byloje tęsiamas įrodymų tyrimas, apklausiami nukentėjusieji, todėl proceso trukmę lemia objektyvios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti kaltinamojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės skundą, todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti kaltinamojo juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Vaidos Genaitytės skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutartį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.