Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai A. S. (A. S.) ir I. D. (mirusio pareiškėjo A. S. procesinių teisių ir pareigų perėmėja) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas, NŽT) direktoriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5.) „Dėl A. S. ir A. S. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2021 m. spalio 14 d. sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus (toliau – Skyrius) 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 49SD-8058-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštas, Raštas); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 49VĮ-796-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-431-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punkto dalį, kuria piliečio V. S. pavardė išbraukta iš eilės numerio 722 (toliau kartu – ir skundžiami (ginčijami) sprendimai); 4) įpareigoti NŽT atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (toliau – ir Eilė) pagal jo pirminio prašymo datą (1991 m. spalio 18 d.) neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai – už 0,2320 ha ploto valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jų naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjai skunde nurodė, kad: Jie (pareiškėjai) yra pretendento V. S., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai. V. S. pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko N. S. (S.) žemę, iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Vieršuba), Vilniaus mieste, turėtos žemės plotas – 2,0008 ha. Į šios žemės dalį (0,4501 ha) V. S. jau yra atkurtos nuosavybės teisės, žemę grąžinant natūra. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamuose sprendimuose išreikšta pozicija, jog pretendentui V. S. nepriklauso neatlygintinai nuosavybėn gauti naują žemės sklypą individualiai statybai pagal jo pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę datą (1991 m. spalio 18 d.). Sprendime ir Rašte pateikti iš dalies skirtingi motyvai, pagrindžiantys NŽT poziciją. Ginčas yra kilęs dėl to, kad NŽT laiko, jog visą buvusio savininko N. S. turėtą žemėvaldą iki 1940 m. žemės nacionalizacijos sudarė tik miškas. NŽT teigia, kad buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta ir saugoma pareiškėjų žinioje turimo 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo plano kopija, kurioje matyti, kad miškas sudarė tik 1,7688 ha, o kitą dalį (0,2320 ha ploto) – ariama žemė ir gyvenamuoju namu bei sodu užimta žemė. Tiek Skyrius, priimdamas Įsakymą išbraukti pretendentą V. S. iš eilės naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, tiek NŽT, pritardama tokiam išbraukimui, neatliko Skyriaus archyve saugomų dokumentų, susijusių su buvusio savininko N. S. turėta žemėvalda, išsamios analizės, neišsiaiškino faktinių aplinkybių visumos. NŽT ne tik atmetė pareiškėjų skundą dėl pretendento V. S. neteisėto išbraukimo iš Eilės naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, bet ir savo sprendimu pablogino šio pretendento padėtį, nes sprendė, jog jis neturi teisės gauti lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai. Skyrius, laikydamas (nors, pareiškėjų įsitikinimu, ir klaidingai), jog buvęs savininkas N. S. turėjo tik miško, Įsakymu vykdė institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, anksčiau padarytos klaidos taisymo procedūrą, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., kuomet institucija pati galėjo parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą (atlyginimo būdą), taip pat numatė galimybę perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką. NŽT įpareigojimas Skyriui išbraukti pretendentą V. S. iš eilės lygiaverčiam turėtajam naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste yra nepagrįstas. Nors Įsakymu buvo taisoma pačios institucijos padaryta klaida, tačiau dėl to, kad Skyrius netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo dokumentus apie buvusiam savininkui N. S. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, Įsakymas apėmė visą likusį dar negrąžintą pretendentui V. S. turtą, neišskiriant iš jo valstybės išperkamos žemės (0,2320 ha), už kurią pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas numatytas naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. NŽT įpareigotina atstatyti (įtraukti) pretendentą V. S. į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai (už 0,2320 ha ploto valstybės išperkamą žemę) gauti.Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek NŽT yra išsamiai išnagrinėję pareiškėjų skundą ir priėmę teisės aktais pagrįstus bei teisėtus sprendimus, ginčijamais sprendimais nėra pažeidę piliečių nuosavybės teisių bei teisėtų interesų. NŽT disponuoja duomenimis, kad buvęs žemės savininkas N. S. savo nuosavybėn buvo įsigijęs 2,0008 ha miško sklypą (1932 m. gegužės 27 d pirkimo–pardavimo aktu – 1,5 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 trečios dalies priede Nr. 26) ir 0,5008 ha miško sklypą (pažymėta ipotekos knygos Nr. 777 ketvirtos dalies priede Nr. 28)). Vilniaus miesto savivaldybes administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m gegužės 11 d. raštu Nr. A51-47651/15(2.14,2.12-MP8) yra informavęs, kad N. S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) (buv. Pospieška Veršuba) priskirtas valstybės išperkamai žemei. V. S. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 18 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybes teisių atkūrimo į buvusio savininko N. S. valdytą nekilnojamąjį turtą (toliau – ir 1991 m. spalio 18 d. prašymas) išreiškė valią susigrąžinti turtą natūra; vėliau neišreiškė pageidavimo dėl kito nuosavybės atkūrimo būdo. NŽT laikosi Sprendime išdėstytos pozicijos, kad V. S. nepagrįstai buvo įrašytas į piliečių eilę lygiaverčiam turėtajam naujam žemes sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste. Todėl skundžiamas Įsakymas, kuriuo V. S. buvo išbrauktas iš nurodytos eilės, laikytinas teisėtu.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-539-764/2023 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1442-821/2023 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Bylą nagrinėjant iš naujo, atsakovas 2025 m. sausio 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose dėstė tokius argumentus: V. S. faktiškai yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,4501 ha žemės iš buvusio savininko N. S. nuosavybės teise valdytų 2,0008 ha buvusiame Pospieška Vieršuba, Vilniuje, t. y. perduoti du kitos paskirties žemės sklypai: 0,3330 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos), kuris buvo suformuotas prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio pretendentui V. S., bei 0,1171 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (naudojimo būdas – vienbučių dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos yra atkūrusios nuosavybės teises „į žemę“ (kaip nurodyta sprendimuose) į didesnį plotą nei 0,2320 ha, į kurį referuoja pareiškėjai, teigdami, kad N. S. turėtoje nuosavybėje neva buvo ne tik miškas, bet ir 0,2320 ha žemės. Be to, Savivaldybių nustatomų naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“, nustatyta, kad Vilniaus mieste (kitose miesto teritorijose, išskyrus senamiestį ir Grigiškes) naujo žemės sklypo dydis gali būti nuo 0,06 ha ir ne didesnis kaip 0,12 ha. Buvusio savininko N. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra saugomas pareiškėjų skunde minimas 1939 m. buvusio Pospieška Vieršuba kaimo (dvaro) planas. NŽT archyve 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais buvo atlikta papildoma paieška, patikrintos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas buvusio Pospieška Vieršuba kaimo teritorijoje (Vilniuje prie (duomenys neskelbtini) plento), tačiau nei vienoje byloje nebuvo rasta tokio plano, kuriuo šioje administracinėje byloje pareiškėjai remiasi. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., tokio plano nebuvo pateikę. Pretendentas V. S. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 18 d. pateikė prašymą, išreikšdamas valią susigrąžinti turtą natūra („dirbama žemė ir miškas bendro ploto 20 008 kv. m“). Paskutiniajame V. S. turto paveldėtojos J. S. 2001 m. lapkričio 29 d. prašyme, kurį ji pateikė iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.), išreikšta valia – „grąžinti adresu (duomenys neskelbtini)“, t. y. natūra. Atkūrimo įstatymo 5, 6, 16, 21 straipsnių nuostatos nenumato galimybės perduoti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, jei pretendentas ar jo turto ir turtinių teisių paveldėtojai Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu nebuvo pareiškę tokios valios. Be to, Atkūrimo įstatymo nuostatos apskritai nenumato galimybės perduoti naują lygiaplotį žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką (Atkūrimo įstatymo 16 str.).Ginčijamu Įsakymu buvo keičiamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 49VĮ-431-(14.49.2). 2019 m. vasario 27 d. įsakymas vėlesniu įsakymu, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), yra pripažintas netekusiu galios.Pareiškėjai negali tikėtis gauti naują žemės sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą mišką, nes naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimas neatlygintinai už buvusio savininko iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą mišką, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnyje ar 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nenumatytas, kaip ir nurodyta Sprendime. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pretendentas nebuvo pareiškęs valios gauti lygiavertį žemės sklypą. Be to, nuosavybės teisės į 0,4501 ha žemės jau yra atkurtos, likusios neatkurtos nuosavybės teisės –vien tik į mišką.Pareiškėjai 2025 m. sausio 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėstė tokius argumentus:Atsakovo nurodomas argumentas, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos yra atkūrusios nuosavybes teisių „į žemę“ į didesnį plotą nei 0,2320 ha, todėl ir dėl šios aplinkybes daugiau jokių naujų kitos paskirties žemės sklypų negalėtų būti perduodama, yra naujas argumentas, kurio nebuvo skundžiamuose Rašte ir Sprendime. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.Dėl atsakovo argumentų, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 nėra pareiškėjų nurodomo 1939 m. Pospieška Vieršuba plano, pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog nuosavybės atkūrimo pagrindas, be kita ko, yra sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir 2003 m. rugpjūčio 12 d. ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-134 (toliau – ir Ribų nustatymo aktas). Prie šio akto pridėta buvusio savininko N. S. turėtos žemėvaldos schema. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, kad NŽT šiuo metu savo archyve negali surasti aptariamo 1939 m. plano, nepaneigia to, kad tuometinio Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žinojo apie šį planą ir jį turėjo, priešingu atveju, jie nebūtų galėję kartografuotos buvusio savininko N. S. žemėvaldos schemoje atvaizduoti 1939 m. plano elementų ir duomenų (pvz., gatvės pavadinimo sena lenkų kalba, gretimų žemės sklypų bei sklypo Nr. 142 konfigūracijos ir jų plotų), atkartoti tuometinės žodžių ir skaičių rašybos ypatumų.Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2012 m. sausio 31 d., valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus savo iniciatyva galėjo parinkti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Todėl NŽT nepagrįstai teigia, kad ta aplinkybė, jog pretendentas V. S. ar jo turto ir turtinių teisių paveldėtojai nebuvo pareiškę valios gauti vieną naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat nebuvo pareiškę valios gauti vieną naują lygiavertį žemės sklypą, reiškia jog klausimas dėl naujo lygiapločio ar naujo lygiaverčio žemės sklypo negali būti nagrinėjamas. Kadangi dalis buvusio savininko N. S. turėtos žemės (miško) buvo priskirta valstybės išperkamai, o pirminiame prašyme buvo prašoma atkurti nuosavybę tik natūra, tuometinė nuosavybės teisių į žemę atkūrimą vykdžiusi institucija turėjo teisinį pagrindą pati parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą pretendentui V. S. – perduodant neatlygintinai naujo žemės sklypą pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir įtraukti jį į atitinkamą eilę.Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-910-931/2025 bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukė, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1774-624/2025 nutraukė apeliacinį procesą (jo dalį) pagal mirusio pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą, pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Bylą nagrinėjant iš naujo, pareiškėjas A. S. 2025 m. liepos 15 d. teikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjai yra pateikę 1939 m. Pospieška Vieršuba planą šioje byloje su pirminiu skundu ir vėlesniais dokumentais, kuriuose pagrindė, jog iš šio plano matyti, kad buvusio savininko N. S. 2,0008 ha ploto žemės sklype Nr. 142 turėta 0,2320 ha žeme nėra toje vietoje, kurioje natūra grąžinta 0,3330 ha žemes, t. y. žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) patenka į buvusio žemės sklypo Nr. 142 ribas, tačiau yra kitoje vietoje nei buvo 0,2320 ha ploto žemė. Pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo patvirtinančius dokumentus, jog Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vieršubos-Pospeškos (Wierszuba-Pospieszka, V t.) dvaro ipotekos knygoje Nr. 777 (F. 130, ap. 1., b. 17927) saugomas aptariamas 1939 m. Pospieška Vieršuba planas. Taip pat gavo informaciją, kad Vieršubos-Pospeškos dvaro (kaimo) dokumentus 1999 m. gegužės 4 d. žiūrėjo R. Š.. Pareiškėjai turi duomenų, kad R. Š. buvo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemes tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotoja (tai patvirtina Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rengti raštai kitose atkūrimo bylose). Ši aplinkybė patvirtina, jog buvęs Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, prieš atlikdamas buvusio savininko N. S. turėtos žemėvaldos ribų bei vietos kartografavimą 2003 m. rugpjūčio 12 d., žinojo apie 1939 m. buv. Pospieška Vieršuba kaimo planą ir jį turėjo.Atsakovas 2025 m. liepos 21 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad NŽT, vykdydama šioje byloje priimtą teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartį, atliko pakartotinę paiešką NŽT archyve dėl centralizuotai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautų dokumentų, buvusio savininko N. S. (pretendentas V. S.) Nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 5142, tačiau 1939 m. Pospieška Vieršuba planas ar jo kopija nebuvo rasti. Dėl pareiškėjų argumento, kad surašant sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir Ribų nustatymo aktą, neva turėjo būti remiamasi 1939 m. Pospieška Vieršuba planu, atsakovas pažymėjo, kad Ribų nustatymo akte nurodyta, jog buvusio savininko N. S. turėtos žemės valdos ribos buvo nustatytos, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 30 d. pažymėjimu Nr. T-3714-S, 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktu ir liudininkų parodymais. Ribų pažymėjimo akte nėra nurodyta, kad buvo remiamasi 1939 m. Pospieška Vieršuba planu. Prie 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo akto yra pridėti N. S. abiejų įsigytų miško žemės sklypų planai. Šie dokumentai patvirtina, kad buvęs savininkas N. S. (S., S., N. S.) nuosavybės teise valdė du miško sklypus (1,5 ha ploto ir 0,5008 ha ploto). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5142 esančios pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų (ar jų pakeitimai) patvirtina, kad N. S. nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas buvo 1932 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo aktas ir prie šio akto pridėti žemės sklypų planai.