- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- A-442-2822-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Genezė“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija UAB "Genezė"
1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Rūtai Kazlauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Genezė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Genezė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Nustatė
3I.
Žemesnės instancijos teismas
4Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-131 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti
564 728 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 35 645 Lt PVM delspinigių, 49 037 Lt pelno mokesčio, 20 781 Lt pelno mokesčio delspinigių, 5 869 Lt socialinio mokesčio,
62 190 Lt socialinio mokesčio delspinigių bei skyrė 6 473 Lt PVM baudą, 4 904 Lt pelno mokesčio baudą, 587 Lt socialinio mokesčio baudą.
Žemesnės instancijos teismas
7Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 69-179 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (04)-K3-131. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. S-275(7-223/2010 patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 69-179.
Šalies argumentai
8Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-275(7-223/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 69-179, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (04)-K3-131 bei pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
9Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino jo teisės į PVM atskaitą, o taip pat teisės į leidžiamus atskaitymus apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, kaip pelno bei socialinio mokesčių bazę, pagal 2005–2007 metais jam UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras. Buvo padarytos klaidingos išvados, kad realiai sandoriai su UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ neįvyko tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, o buvo tik įforminti apskaitos dokumentai. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas paviršutiniškai, apmokestinimui reikšmingos aplinkybės neištirtos, be pagrindo remtasi atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos medžiaga.
10Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
11Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apskaitė 5 UAB „Edviva“ vardu 2005 m. lapkričio 7 d. – 2007 m. vasario 22 d. laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, kuriose užfiksuotas tarpininkavimo paslaugų teikimas, taip pat remonto darbai bei dekoratyvinio fontano betoninio pagrindo įrengimo darbai. Tačiau buvo nustatyta, jog UAB „Edviva“ vykdyta veikla – prekyba naudotais automobiliais bei jų gabenimas. Iš UAB „Edviva“ operatyviam patikrinimui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, kasos pajamų orderių kvitai nerasti, nenustatyta ir sandorių tarp šios bendrovės bei pareiškėjo. Operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad UAB „Edviva“ vardu išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų bei kasos pajamų orderių serija nesutampa su pareiškėjui pateiktose PVM sąskaitose–faktūrose bei kasos pajamų orderiuose nurodyta serija. Be to, tuometinis UAB „Edviva“ direktorius paaiškino, kad ši bendrovė sandorių su pareiškėju niekada neturėjo, o pateiktuose dokumentuose šalia jo vardo ir pavardės yra ne jo parašas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas taip pat apskaitė 9 UAB „Svydis“ vardu 2005 m. kovo 18 d. – 2006 m. liepos 21 d. laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, kuriose įformintas tarpininkavimo paslaugų teikimas. Tačiau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurio metu buvusi UAB „Svydis“ direktorė V. O. patvirtino, kad ši bendrovė su pareiškėju nieko bendro neturėjo. UAB „Svydis“ direktorius V. M. liudytojo apklausos protokole patvirtino, kad visi pateikti dokumentai, kurių pagrindu UAB „Svydis“ neva turėjo ūkinių–finansinių operacijų su pareiškėju, yra suklastoti. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju yra svarbios aplinkybės, užfiksuotos T. P. įtariamojo apklausos protokole. Šis asmuo įtariamas tuo, kad nuo 2005 metų pradžios iki 2007 m. kovo 29 d., mokesčius deklaruojančių subjektų prašymu, pasinaudodamas UAB „Edviva“, UAB „Svydis“ bei kitų firmų vardais, kompiuterio pagalba surašė ir netikrais parašais pasirašė apskaitos dokumentus apie neįvykusias ūkines operacijas, kurie buvo panaudoti pareiškėjo ir kitų firmų buhalterinėje apskaitoje. T. P. prisipažino, kad už atlygį klastojo UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ dokumentus bei kad jokios dokumentuose nurodytos paslaugos teikiamos nebuvo. Atsakovas nurodė, kad ginčo PVM sąskaitose–faktūrose, išskyrus 2005 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitą–faktūrą EAA Nr. 0009358 dėl remonto darbų, nurodytos ūkinės operacijos realiai nevyko. Tuo tarpu minėtoje UAB „Edviva“ vardu išrašytoje 2005 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitoje–faktūroje nurodyta ūkinė operacija nevyko apskaitos dokumente nurodytomis sąlygomis, t. y. UAB „Edviva“ pareiškėjui remonto darbų neatliko. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog remonto darbai apskritai nebuvo atlikti, todėl šiuo atveju turi būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo apskaitos dokumentus pareiškėjas gavo iš T. P., laikytina, kad jis santykiuose su UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ buvo nesąžiningas, o tai yra pagrindas nesuteikti teisės į PVM atskaitą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų dokumentų ir įrodymų, kurių pagrindu jo galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kadangi pareiškėjas atitinkamų išlaidų nepatyrė ir nepateikė įrodymų, kad 2005 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitoje–faktūroje EAA Nr. 0009358 nurodytos sumos atitinka jo patirtas išlaidas dėl galimai atliktų remonto darbų, o leidžiamais atskaitymais, mažinančiais apmokestinamąjį pelną, gali būti pripažintos tik faktiškai patirtos sąnaudos, todėl jam pagrįstai buvo neleista sumų, užfiksuotų ginčo apskaitos dokumentuose, įtraukti į minėtus atskaitymus. Atsakovas taip pat nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymas ir kiti mokesčių teisės aktai neapibrėžia įrodymų sąvokos ir nenustato įrodinėjimo priemonių, todėl įrodymais laikytini visi faktiniai duomenys, patvirtinantys atitinkamas faktines aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys šiuo atveju atlieka įrodomosios priemonės funkciją ir jais mokesčių administratorius turėjo teisę remtis.
12Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
13II.
Žemesnės instancijos teismas
14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
15Teismas nurodė, kad įrodymais laikomi visi faktiniai duomenys, patvirtinantys atitinkamas faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A(7)-178/2003, konstatavo, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo suvaržymų įstatymai nenustato, todėl atitinkamiems faktams patvirtinti galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu pagal Baudžiamojo proceso kodeksą tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys atlieka įrodomosios priemonės funkciją ir mokesčių administratorius galėjo jais remtis. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A(1)-355/2004, pažymėta, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą–faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės bei mokesčių administratorių sprendimuose išdėstyta dokumentų, apklaustų asmenų paaiškinimų analizė dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal „Edviva“ ir UAB „Svydis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras yra pagrįsta šiuose sprendimuose aptartais įrodymais. Pareiškėjas patikrinimo metu nustatytų bei minėtuose sprendimuose nurodytų faktinių aplinkybių neginčija, neginčija ir apskaičiuotų mokesčių dydžio. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Edviva“ vardu išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose, įvyko kitomis sąlygomis nei nurodyta šiuose apskaitos dokumentuose, t. y. minėta įmonė neteikė remonto paslaugų pareiškėjui, o jos vardu tik buvo įformintos PVM sąskaitos– faktūros, kurios, įrodžius pareiškėjo nesąžiningumą, laikytinos neturinčiomis juridinės galios. PVM sąskaitos–faktūros, išrašytos UAB „Svydis“ vardu, taip pat laikytinos neturinčiomis juridinės galios, nes jose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko. Ginčo apskaitos dokumentus pareiškėjas gavo iš T. P., todėl žinojo, jog įmonės, kurių vardu neteisėtai išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, PVM į biudžetą nesumokės, ir, atskaitydamas PVM pagal minėtas sąskaitas–faktūras, savo valia atliko įstatymui prieštaraujančius veiksmus. Tokiu būdu pareiškėjas santykiuose su UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ buvo nesąžiningas ir tai yra pagrindas nesuteikti jam teisės į PVM atskaitą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų dokumentų, kurių pagrindu nagrinėjamu atveju galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjas savo išlaidas grindžia UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis–faktūromis, kurios neturi juridinės galios, nes jose nurodytos ūkinės operacijos realiai nevyko. Teismas nurodė, kad visų papildomų mokesčių priskaičiavimas pareiškėjui yra motyvuotas. Panaikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo.
16III.
Šalies argumentai
17Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18Pareiškėjas nurodo, kad skundą teismui padavė dėl to, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas nevisapusiškai. Tačiau apie tai, kad 2011 m. sausio 24 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus nagrinėjama ši administracinė byla, jam nebuvo pranešta, todėl jis negalėjo pasinaudoti savo teisėmis, numatytomis Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, išklausęs tik vienos šalies – atsakovo nuomonę. Tai yra šiurkštus procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
19Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo argumentus dėl ginčo esmės, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
21IV.
22Apeliacinis skundas atmestinas.
23Mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo teisės atskaityti paslaugų pirkimo PVM pagal UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ 2005 m. kovo 18 d. – 2007 m. vasario 22 d. laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras bei dėl išlaidų, nurodytų minėtose PVM sąskaitose–faktūrose, pripažinimo sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną.
24Aplinkybė, kad mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą–faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-355/2004; biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr. 6“, p.128-142).
Žemesnės instancijos teismas
25Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nurodė, kad UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių neįvyko. Nors šios PVM sąskaitos–faktūros, kuriomis pareiškėjas grindžia savo teisę į PVM atskaitą, turi teisės aktuose nustatytus formaliuosius rekvizitus, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinių operacijų turinys yra ne toks, koks nurodytas minėtose PVM sąskaitos–faktūrose. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Todėl teisėjų kolegija išsamiai nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
26Nustačius kitų asmenų neteisėtus veiksmus, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjas, atlikdamas atitinkamas ūkines operacijas su neteisėtai veikusiais asmenimis, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie šių asmenų veiklos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1) - 355/2004, biuletenis „Administracinių teismų praktika Nr.6“, psl. 128-142).
27Vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtus apskaitos dokumentus pareiškėjas gavo iš T. P., todėl žinojo, jog įmonės, kurių vardu neteisėtai išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, PVM į biudžetą nesumokės, ir, atskaitydamas PVM pagal minėtas sąskaitas–faktūras, savo valia atliko įstatymui prieštaraujančius veiksmus. Tokiu būdu pareiškėjas santykiuose su UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ buvo nesąžiningas ir tai yra pagrindas nesuteikti jam teisės į PVM atskaitą.
28Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis.
29Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
30Nagrinėjamu atveju minėtų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių būtina laikytis ir įrodinėjant pareiškėjo sąžiningumą, nes šios aplinkybės nustatymas yra tiesiogiai susijęs su papildomų mokesčių apskaičiavimu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, pirmosios instancijos teismas pilnai neištyrė visų aplinkybių ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo sąžiningumo yra nepagrįstos.
31Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomus mokesčius ir su jais susijusias sumas, nagrinėjamu atveju turėjo teisę remtis ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga.
32Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. IX-1224 redakcija) nustato, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai.
33Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A(1) - 355/2004 pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos mažina mokesčių mokėtojo apmokestinamąjį pelną, nustačius, kad ūkinė operacija yra tikrai įvykusi, t. y. mokesčių mokėtojas patyrė išlaidas, o šios operacijos turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad nuostata „juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose–faktūrose“ vertinama kaip nusakanti formaliųjų PVM sąskaitų–faktūrų rekvizitų buvimą ir šių rekvizitų atitikimą tikrosioms ūkinės operacijos vykdymo aplinkybėms. Nustačius, jog PVM sąskaita–faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimo, ji laikytina neturinčia juridinės galios.
34Kadangi buvo nustatyta, jog UAB „Edviva“ ir UAB „Svydis“ išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos ūkinės operacijos (paslaugų pirkimas) jose nurodytomis sąlygomis neįvyko, t. y. šios PVM sąskaitos–faktūros neturi juridinės galios, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai šiose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos sumos nepripažino išlaidomis, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti papildomus pelno ir socialinį mokesčius.
35Taigi mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas pridėtinės vertės, pelno ir socialinio mokesčių, šių mokesčių baudų ir delspinigių sumas.
36Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 ir 3 dalys).
37Šaukimas į pirmosios instancijos teismo posėdį pareiškėjui buvo įteiktas, t. y. pareiškėjui apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta (b. l. 75). Tačiau pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą pareiškėjo atstovui nedalyvaujant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjo atstovui, procesinių teisės normų nepažeidė.
38Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
39Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies
Rezoliucinė dalis
Nutarė
41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Genezė“ apeliacinį skundą atmesti.
42Nutartis neskundžiama.