Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1S-431-870/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19086-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.1.5; 2.14.1; 2.14.3; 2.14.4(S)

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės, susipažinusi su nukentėjusiosios K. G. įstatyminių atstovų D. R. ir A. G. skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla pagal teismingumą perduota Panevėžio apygardos teismui,n u s t a t ė :I. Nagrinėjamo klausimo esmėVilniaus apygardos teisme 2026 m. birželio 19 d. gauta baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kurioje K. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį tuo, kad jis seksualiai prievartavo mažametę, o būtent: jis, 2015 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpyje nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 6 d., ne mažiau nei keturis kartus name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuvedęs mažametę K. G., gimusią (duomenys neskelbtini), į savo kambarį, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir adekvačiai tokiems veiksmams priešintis, glostė, bučiavo mažametę K. G., taip pat ją nurengė ir savo pirštais bei liežuviu lietė jos makštį, o taip pat kišo jai į makštį sūrias valgomas lazdeles ir jas suvalgydavo, tokiu būdu jis (K. S.) seksualiai prievartavo mažametę.Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutartimi baudžiamoji byla pagal teismingumą buvo perduota Panevėžio apygardos teismui. Apygardos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 226 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Kaltinamajam K. S. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta name, esančiame (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) rajonas priskiriamas Panevėžio apygardos teismo veiklos teritorijai. Ši byla su Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorija susijusi tik tuo, kad Vilniuje atliktas ikiteisminis tyrimas, taip pat Vilniuje gyvena nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai. Tačiau apygardos teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nekeičia baudžiamosios bylos teismingumo.II. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymaiNuteistosios K. G. įstatyminiai atstovai D. R. ir A. G., vadovaudamiesi BPK 229 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui, skundu prašo baudžiamąją bylą paskirti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjai nesutinka su skundžiama nutartimi, nes ją priimant nebuvo visapusiškai įvertintos šios baudžiamosios bylos išskirtinės aplinkybės, nepilnametės nukentėjusiosios interesai, taip pat proceso organizavimo aspektai, kurie šioje byloje turi esminę reikšmę. Nagrinėjama byla nėra įprasta baudžiamoji byla. Ji susijusi su itin jautria nusikalstama veika prieš nepilnametę, todėl sprendžiant procesinius klausimus turi būti siekiama ne tik laikytis bendrųjų teismingumo taisyklių, bet ir užtikrinti kuo didesnę nukentėjusiosios teisių apsaugą, išvengiant papildomos psichologinės naštos bei antrinės viktimizacijos.Pasak pareiškėjų, byla turi glaudų ir objektyvų ryšį su Vilniaus miestu. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad byla su Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorija susijusi tik tuo, jog Vilniuje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir čia gyvena nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai. Tačiau toks vertinimas neatspindi visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Šiuo metu su Vilniaus miestu yra susijusi didžioji dalis proceso dalyvių bei nukentėjusiosios gyvenimo aplinkybių: nukentėjusioji nuolat gyvena ir mokosi Vilniuje, jos įstatyminiai atstovai gyvena Vilniuje, visas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas Vilniuje, baudžiamąją bylą teismui perdavė Vilniuje dirbantis prokuroras, nukentėjusiosios interesams atstovauja Vilniuje praktikuojanti advokatė, nukentėjusiosios teismo psichologinė–psichiatrinė ekspertizė buvo atlikta Vilniuje, nukentėjusioji gydoma Vilniuje, jai teikiamos psichiatro paslaugos Vilniuje, artimiausiu metu Vilniuje bus pradėta ilgalaikė psichologinė pagalba, šeimai paskirta multidimensinė šeimos terapija, kuri taip pat bus vykdoma Vilniuje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byla su Vilniumi yra susijusi ne vien formaliai. Priešingai – būtent Vilniuje susitelkusi didžioji dalis specialistų, kurie jau teikė arba toliau teiks pagalbą nukentėjusiajai, ir kurių dalyvavimo teismo procese gali prireikti. Jeigu teismas nuspręstų apklausti ekspertus, psichikos sveikatos specialistus ar kitus proceso dalyvius, didelė jų dalis taip pat būtų kviečiami iš Vilniaus. Todėl bylos nagrinėjimas Vilniuje atitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei sumažintų papildomą organizacinę naštą tiek proceso dalyviams, tiek valstybei.Anot pareiškėjų, skundžiama nutartis nepakankamai motyvuota ir joje neįvertintos visos reikšmingos šios bylos aplinkybės. Skundžiamos 2026 m. liepos 13 d. nutarties teisėtumas ginčijamas ne todėl, kad pareiškėjai nesutinka su BPK 226 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja teritorinio teismingumo taisykle. Pareiškėjai pripažįsta, kad pagal bendrąją BPK nuostatą baudžiamoji byla paprastai nagrinėjama tame teisme, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Tačiau kiekvienas teismo procesinis sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir tinkamai motyvuotas. Teismo motyvai turi atskleisti, kad buvo įvertintos visos konkrečiai bylai reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, ypač tais atvejais, kai byla susijusi su galimu seksualiniu nusikaltimu prieš nepilnametę. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad byla su Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorija susijusi tik tuo, jog Vilniuje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir Vilniuje gyvena nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai, o šios aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant teismingumo klausimą. Pareiškėjų vertinimu, tokia išvada neatspindi visų faktinių bylos aplinkybių. Su Vilniaus miestu yra susijęs ne tik ikiteisminis tyrimas ar nukentėjusiosios įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta. Vilniuje nepilnametė nukentėjusioji nuolat gyvena ir mokosi, Vilniuje jai teikiama specializuota psichiatro pagalba, Vilniuje nuo liepos 20 d. bus pradėta ilgalaikė psichologinė terapija, Vilniuje šeimai paskirta multidimensinė šeimos terapija, Vilniuje buvo atlikta teismo psichologinė–psichiatrinė ekspertizė, Vilniuje buvo organizuotas ir atliktas ikiteisminis tyrimas, Vilniuje dirba nukentėjusiosios advokatė. Bylą teismui perdavė Vilniuje dirbantis prokuroras. Be to, psichologinė pagalba po nagrinėjamos nusikalstamos veikos teikiama ir nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminei atstovei. Pareiškėjai Vilniuje reguliariai teikiamos valstybės finansuojamos psichologo konsultacijos, taip pat pagalba teikiama pagal krizių įveikimui skirtą projektą „Drauge“. Šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos padariniai paveikė ne tik nepilnametę nukentėjusiąją, bet ir jos artimiausią aplinką, o visa specializuota pagalbos sistema yra organizuojama Vilniuje. Todėl skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad byla su Vilniumi susijusi tik dviem aplinkybėmis, neatitinka faktinių bylos duomenų. Nagrinėjama byla susijusi su kaltinimu dėl seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametę. Tokiose bylose procesiniai sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant ne tik į bendrąsias baudžiamojo proceso taisykles, bet ir į valstybės pareigą užtikrinti ypatingą nepilnamečių nukentėjusiųjų apsaugą.Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad visuose veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES (toliau – Direktyva) 18 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga organizuoti baudžiamąjį procesą taip, kad nukentėjusieji būtų apsaugoti nuo antrinės ir pakartotinės viktimizacijos. Direktyvos 22 straipsnyje nustatyta pareiga individualiai įvertinti kiekvieno nukentėjusiojo apsaugos poreikius, o vaikai ir seksualinių nusikaltimų aukos preziumuojami kaip asmenys, turintys specialių apsaugos poreikių. Direktyvos 24 straipsnyje įtvirtintos papildomos vaikų apsaugos priemonės baudžiamajame procese. Šios nuostatos reiškia, kad sprendžiant proceso organizavimo klausimus turi būti įvertinama ne tik formali proceso teisės norma, bet ir konkretus tokio sprendimo poveikis nepilnamečio nukentėjusiojo teisėms bei interesams. Skundžiamoje nutartyje nėra analizuojama, kokią reikšmę teismingumo klausimui turi aplinkybė, kad visa nukentėjusiosios medicininė priežiūra, psichikos sveikatos priežiūra, psichologinė pagalba, šeimos terapija ir ekspertinis vertinimas yra organizuojami Vilniuje.Taip pat nėra įvertinta, kad būtent Vilniuje dirba specialistai, kurie jau dalyvavo baudžiamajame procese arba kurių dalyvavimo gali prireikti nagrinėjant bylą teisme. Nors šiuo metu nėra aišku, ar nepilnametei nukentėjusiajai reikės dalyvauti teismo posėdžiuose, tokios procesinės galimybės visiškai atmesti negalima. Esant procesiniam poreikiui, bylos nagrinėjimas kitame mieste nei jos gyvenamoji vieta galėtų lemti papildomą organizacinę ir emocinę naštą. Nepriklausomai nuo to, ar nepilnametei reikės asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose, jos įstatyminiai atstovai privalės aktyviai dalyvauti procese, įgyvendinti nukentėjusiosios procesines teises, bendradarbiauti su advokatu, prokuroru bei kitais proceso dalyviais. Veiksmingas įstatyminio atstovo dalyvavimas procese yra neatsiejamas nuo nepilnametės teisės į tinkamą jos interesų atstovavimą. Pareiškėjos vertinimu, skundžiamoje nutartyje šių aplinkybių visuma nebuvo individualiai įvertinta. Nutartyje apsiribota bendrosios teritorinio teismingumo taisyklės konstatavimu, tačiau neatskleista, jog teismas būtų įvertinęs visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, jų tarpusavio visumą bei reikšmę sprendžiant proceso organizavimo klausimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjai mano, kad skundžiama nutartis neatitinka procesiniam teismo sprendimui keliamų motyvavimo reikalavimų ir dėl to negali būti laikoma pakankamai pagrįsta.Nagrinėjama byla susijusi su kaltinimu dėl galimai padaryto seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametę. Todėl, sprendžiant visus proceso organizavimo klausimus, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BPK normas, reglamentuojančias teritorinį teismingumą, bet ir į aukštesnės galios nacionalinės bei tarptautinės teisės principus, reglamentuojančius nepilnamečių nukentėjusiųjų apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę. Šis konstitucinis imperatyvas reiškia valstybės pareigą visose viešojo administravimo ir teisingumo vykdymo srityse užtikrinti vaikų teisių apsaugą bei jų geriausius interesus. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad tokie reikalavimai numatyti ir jau pirmiau minėtuose tarptautiniuose teisės aktuose. Tokios nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos reiškia, kad valstybės institucijos privalo ne tik formaliai taikyti proceso teisės normas, bet ir organizuoti baudžiamąjį procesą taip, kad jis kuo mažiau apsunkintų nukentėjusį vaiką ir sudarytų sąlygas veiksmingai įgyvendinti jo teises.Lietuvos teisėje šie tarptautiniai įsipareigojimai įgyvendinami ir per Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymą, kurio tikslas – užtikrinti, kad nukentėjusiesiems pagal jų individualius poreikius būtų teikiama specializuota pagalba prieš baudžiamąjį procesą, jo metu ir prireikus po jo. Psichologinė pagalba dėl šios nusikalstamos veikos pasekmių teikiama ir pareiškėjai, kaip nepilnametės įstatyminei atstovei. Jai reguliariai teikiamos valstybės finansuojamos psichologo konsultacijos bei pagalba pagal projektą „Drauge“. Šios aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos padariniai paveikė visą šeimą, o pagalbos priemonės nukentėjusiajai ir jos įstatyminei atstovei yra koncentruotos Vilniuje. Pažymėtina, kad įstatyminio atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese nėra formalus. Nepilnametės įstatyminiai atstovai įgyvendina jos procesines teises, bendradarbiauja su advokatu, prokuroru, specialistais ir gydymo įstaigomis, priima sprendimus, susijusius su nepilnametės interesų atstovavimu. Todėl proceso organizavimo sprendimai turi būti vertinami ir per jų poveikį galimybei veiksmingai atstovauti nepilnametės interesams. Pareiškėjų vertinimu, skundžiamoje nutartyje neatskleista, kad sprendžiant bylos teismingumo klausimą buvo įvertinti šie nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimai bei jų reikšmė konkrečios nepilnametės nukentėjusiosios situacijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai mano, kad priimant skundžiamą nutartį nebuvo pakankamai įvertinta valstybės pareiga užtikrinti geriausius vaiko interesus, individualiai įvertinti nepilnametės nukentėjusiosios apsaugos poreikius bei organizuoti baudžiamąjį procesą taip, kad būtų kuo labiau sumažinta papildomos psichologinės naštos ir antrinės viktimizacijos rizika.Kaltinamojo K. S. gynėja advokatė Aušra Ručienė atsiliepime į skundą prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodoma, kad skundžiama nutartis yra motyvuota. Tai, kad pareiškėjai kitaip vertina teismo padarytas išvadas ar dirbtinai plačiau išdėsto tas pačias faktines aplinkybes, nepaneigia teismo motyvų ir nesudaro pagrindo teigti, jog nutartis yra nemotyvuota. Taigi, teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pasisakė dėl esminių aplinkybių, spręsdamas teismingumo klausimą. Pareiškėjai siekia dirbtinai sukurti esminės sąsajos su Vilniaus miestu egzistavimą. Tačiau nukrypimas nuo teismingumo nustatymo pagal galimos nusikalstamos veikos padarymo vietą (BPK 226 straipsnio 1 dalis) galimas tuo atveju, kai nusikalstamos veikos padarymo vietos negalima nustatyti arba nusikalstama veika padaryta užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis, o jeigu jis Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, – teismui, kurio veiklos teritorijoje užbaigtas bylos ikiteisminis tyrimas (BPK 226 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nekvestionuoja kaltinamajam inkriminuojamos veikos padarymo galimos vietos, be to, visais kitais BPK 226 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusiosios gyvenamoji vieta nėra pagrindas teismingumui nustatyti.Nepaisant BPK 226 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir nustačius teismingumą pagal nukentėjusiosios gyvenamąją vietą, gali susidaryti ydinga praktika, pažeidžianti teisėtumo principą. Papildomai pažymėta, kad pareiškėjai savo argumentus grindžia nukentėjusiosios gydymosi planais, gyvenamąja vieta, įstatyminių atstovų gyvenamąja vieta ir jų sąsajomis su Vilniaus miestu. Skunde sistemingai nurodomi vienas kitą iš esmės kartojantys argumentai dėl nukentėjusiosios sąsajos su Vilniaus miestu. Vis dėlto vien tai, kad pareiškėjai išsamiau detalizuoja minėtas aplinkybes, nesudaro pagrindo nukrypti nuo BPK 226 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teritorinio teismingumo taisyklės.Dėl pareigos procesinius klausimus spręsti vadovautis geriausių vaiko interesų principu ir užtikrinti veiksmingą nukentėjusiosios teisių apsaugą pastebima, kad pareiškėjų skundas yra paremtas spekuliacijomis. Atkreipiamas dėmesys, kad nors pareiškėjai nurodo: „<...> nėra aišku, ar nukentėjusiajai reikės dalyvauti teismo posėdžiuose“, tačiau toliau daroma kategoriška išvada, kad bylos nagrinėjimas kitame mieste neišvengiamai sukels papildomą psichologinę naštą. Pareiškėjai skundą grindžia tikimybe, kadangi jie skunde nurodo, jog „jeigu teismas nuspręstų apklausti ekspertus, psichikos sveikatos specialistus ar kitus proceso dalyvius, didelė jų dalis taip pat būtų kviečiami iš Vilniaus“. Tačiau, ar ir kokia apimtimi reikės dalyvauti procese nepilnametei, įstatyminiams atstovams ar gydymo įstaigų darbuotojams, nėra aišku, todėl, gynėjos vertinimu, negalima daryti kategoriškos išvados.Pareiškėjai interpretuoja Direktyvos nuostatas siekiamo rezultato linkme. Nurodomi Direktyvos straipsniai yra išskirtinai siejami su aukų teisių, paramos ir apsaugos aspektais, pavyzdžiui, tokiais kaip apklausų vykdymo tvarka ir parodymų davimu. Direktyvos 23 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nurodomos aukoms taikomos šios specialiosios priemonės: a) priemonės, kuriomis tinkamais būdais, įskaitant ryšių technologijų naudojimą, užtikrinama, kad aukos ir nusikaltėliai vieni kitų nematytų, be kita ko, duodant parodymus; b) priemonės, kuriomis užtikrinama, kad teismo salėje auka galėtų būti išklausyta joje nebūdama, visų pirma naudojant tinkamas ryšių technologijas; c) priemonės, kuriomis užtikrinama, kad būtų išvengta nusikalstama veika nesusijusių nereikalingų klausimų apie aukos asmeninį gyvenimą; ir d) priemonės, leidžiančios vykdyti uždarą teismo posėdį. Taigi pareiškėjų pateikti Direktyvos straipsniai neatitinka pateikto skundo konteksto, nes jie nekvestionuoja Panevėžio apygardos teismo kompetencijos užtikrinti nukentėjusiosios apsaugą, tačiau išimtinę pirmenybę teikia Vilniaus apygardos teismui. Be to, vien aplinkybė, kad procesas vyktų kitame mieste, nei gyvena nukentėjusioji, negali reikšti, kad bus pažeistas geriausių vaiko interesų principas.Gynėjos vertinimu, prašymas teismingumą nustatyti pagal BPK 229 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas. Pareiškėjai nurodo, kad būtina taikyti BPK 229 straipsnio 1 dalį, esant išskirtinėms bylos aplinkybėms. Minėtos normos taikymas būtų ydingas, nes nukrypimas nuo baudžiamojo proceso teritorinio teismingumo įstatymo normos būtų neproporcingas esamai situacijai. Pareiškėjai iš esmės sutinka, kad gali būti taikoma BPK 226 straipsnio 1 dalis, tačiau mano, kad nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresas yra išskirtinė aplinkybė taikyti BPK 229 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 1T-25-1020/2025, kurioje išaiškinta, kad priimant sprendimą dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui, visais atvejais turi egzistuoti objektyvios ir pagrįstos aplinkybės, pagrindžiančios tokio perdavimo būtinumą: dėl nešališko ir nepriklausomo teismo principų užtikrinimo būtinumo (pvz., esant pagrįstų abejonių dėl objektyviojo teismo nešališkumo); dėl teisės į efektyvų ir greitą procesą užtikrinimo, kai nustatoma, jog tam tikrame teisme dėl konkrečios išskirtinės situacijos bylos išnagrinėjimas užsitęstų neprotingai ilgai ir būtų pažeista esminė proceso dalyvių teisė į greitą bylos išnagrinėjimą (pvz., kai tam tikrame teisme susiklosto išskirtinė situacija dėl didelio teismo darbo krūvio dėl pagal teritorinį teismingumą tam teismui tenkančio didžiausio tam tikrų baudžiamųjų bylų skaičiaus), t. y. turi egzistuoti tokios aplinkybės, kai bendrųjų teismingumo taisyklių laikymąsi nusveria konkrečios bylos, neretai itin sudėtingos bylos, teisingumo interesai ir bylos proceso dalyvių interesas į greitą bei kokybišką bylos išnagrinėjimą. Be to, minėtoje baudžiamojoje byloje teismas nurodė, kad proceso dalyvių gyvenamoji vieta negali būti pagrindu nukrypti nuo bendrosios teritorinio teismingumo taisyklės. Taigi, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pareiškėjai nepagrįstai prašo taikyti BPK 229 straipsnio 1 dalį.Atsiliepime daroma išvada, kad bylos perdavimas nagrinėti pagal nukentėjusiosios gyvenamąją vietą, įstatyminių atstovų gyvenamąją vietą ar prokuroro darbo vietą negali pateisinti sąmoningo ir nepagrįsto teritorinio teismingumo taisyklės nesilaikymo. Pareiškėjai, gynėjos vertinimu, nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie įrodytų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Taip pat byloje neegzistuoja jokios išskirtinės aplinkybės taikyti BPK 229 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos galima padarymo vieta nekvestionuojama pareiškėjų ir nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių byla negalėtų būti nagrinėjama pagal įstatyme nustatytą bendrąją teritorinio teismingumo taisyklę. Gynėjos vertinimu, skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos nėra jokio pagrindo.III. Aukštesniojo teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvadosNukentėjusiosios K. G. įstatyminių atstovų D. R. ir A. G. skundas paliekamas nenagrinėtu.Aukštesnysis teismas, susipažinęs su nukentėjusiosios įstatyminių atstovų skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla pagal teismingumą perduota Panevėžio apygardos teismui, skundžiama nutartimi ir skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga, konstatuoja, kad žemesnysis teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, jog tokia nutartis, kuria byla perduota pagal teritorinį teismingumą tos pačios grandies teismui, skundžiama, taip pat nepagrįstai priėmė ir perdavė nagrinėti gautą skundą aukštesniajam teismui. Visų pirma BPK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga prokuroras perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga. BPK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje nustatęs, kad gauta baudžiamoji byla jam neteisminga, tą bylą perduoda pagal teismingumą.Nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga, kurioje K. S. kaltinamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, perdavė Vilniaus apygardos teismui (t. 3, b. l. 121, 122). Iš kaltinimo aprašymo matyti, jog nusikalstama veika padaryta name, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. nusikalstama veika padaryta Panevėžio apygardos teismo veiklos teritorijoje. Vilniaus apygardos teismo teisėjas, iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje susipažinęs su bylos medžiaga ir nustatęs, kad gauta baudžiamoji byla neteisminga Vilniaus apygardos teismui, 2026 m. liepos 13 d. nutartimi baudžiamąją bylą pagal teritorinį teismingumą perdavė Panevėžio apygardos teismui. Kaip matyti iš gauto skundo, nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai iš tikrųjų neginčija ir sutinka, jog teritorinis bylos teismingumas nustatytas tinkamai ir ji teisminga Panevėžio apygardos teismui, tačiau, jų vertinimu, turi būti taikomos BPK 229 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias, esant itin ypatingoms aplinkybėms, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad skunde iš esmės keliamas klausimas dėl BPK 229 straipsnio nuostatų taikymo, pažymėtina, kad BPK 229 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui arba kitiems teismo rūmams išsprendžia: 1) apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra šie teismai, pirmininkas ar šio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, – kai byla perduodama iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui; 2) Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, – kai byla perduodama iš vienos apygardos apylinkės teismo kitos apygardos apylinkės teismui arba iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui; 3) apylinkės teismo pirmininkas, – kai byla perduodama kitiems to teismo rūmams. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta aiški tvarka dėl bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Kaip matyti, dėl tokio bylos perdavimo sprendimą priima atitinkamų teismų ar jų skyriaus vadovai – pirmininkai, o ne teisėjas, kuriam byla paskirta nagrinėti. Tačiau pirmiau minėti subjektai tokį klausimą gali spręsti būtent teismo, kuriam byla teisminga, kreipimosi pagrindu, kuriame gali atsispindėti tiek prokuroro, tiek ir kitų proceso dalyvių pozicija dėl bylos perdavimo, siekiant minėtame BPK 229 straipsnyje įtvirtintų tikslų, kitam teismui nei ji teisminga būtinumo. Tačiau aptariamu atveju proceso dalyviai, iš esmės prašydami taikyti BPK 229 straipsnio nuostatas, padavė skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, kuria byla perduota pagal teritorinį teismingumą, aukštesniajam teismui. BPK X dalies nuostatos įtvirtina bendrąją skundų aukštesniajam teismui tvarką ir suteikia proceso dalyviams galimybę skųsti tokias BPK 439 straipsnio 2 dalies sąraše nesančias žemesniųjų teismų nutartis, kuriomis jų manymu, yra pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai (BPK 440 straipsnio 1 dalis). Aiškinant BPK 439 straipsnio nuostatas sistemiškai su BPK 440 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundus aukštesniajam teismui dėl žemesniojo teismo nutarties gali paduoti tik tie bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, kurių teises ir teisėtus interesus gali pažeisti žemesniojo teismo nutartis. Taigi, teismo nutartimi turi būti bent sudarytos prielaidos proceso dalyvio teisių ir teisėtų interesų pažeidimui. Aptariamu atveju apygardos teismo nutartis dėl teritorinio teismingumo yra organizacinio pobūdžio, jos pagrindu byla perduota tos pačios grandies teismui – apygardos, taip pat tokia nutartis, priimta vadovaujantis BPK nuostatomis, pagal kurias teismas, kuriam paskirta nagrinėti byla, iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje nustatęs, kad byla teisminga kitam teismui, privalo tokią bylą perduoti pagal teismingumą. Be to, pagal BPK nuostatas teismas, kuriam byla perduota pagal teismingumą, vertindamas, kad nesilaikyta teismingumo taisyklių, gali nesutikti su tokia nutartimi dėl teismingumo ir kreiptis į aukštesniojo teismo pirmininką ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką BPK 230 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat aptariamo klausimo kontekste atkreipiamas dėmesys, kad tokiais atvejais, kai byla perduodama teismui, kuriam ji teisminga, ir ji nėra pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, išlieka galimybė spręsti klausimą dėl bylos perdavimo kitam teismui, tačiau tai turi būti padaryta laikantis BPK 229 straipsnyje nustatytos tvarkos, o ne skundžiant apygardos teismo teisėjo priimtą nutartį, kuria byla pagrįstai perduota pagal teritorinį teismingumą, aukštesniajam teismui. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad BPK nuostatose nėra numatyta proceso dalyvių teisė skųsti teismo nutarties dėl teismingumo, kuria baudžiamoji byla pagal teritorinį teismingumą perduota iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui. Tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutarties rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta, jog ši nutartis yra skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, nesukuria teisinio pagrindo aukštesniajam teismui nagrinėti pateiktą skundą. Todėl aukštesnysis teismas skunde dėstomų argumentų nevertina ir skundą palieka nenagrinėtą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 439 ir 440 straipsniais,n u t a r i a :Nukentėjusiosios K. G. įstatyminių atstovų D. R. ir A. G. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutarties palikti nenagrinėtą.Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.