Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2549/2026 Bylos Nr. BIK-585/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00005-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko, spręsdama nuteistojo S. K. (S. K.) ir jo gynėjo advokato Teisučio Milickio kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. gegužės 28 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. ir jo gynėjas advokatas T. Milickis prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl S. K. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir: vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo ir bylą šioje dalyje nutraukti; vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, perduodant jį laiduotojos L. K. atsakomybėn, nustatant terminą, be užstato, ir bylą jam nutraukti; arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 37 straipsnį, 253 straipsnio 1 dalį), t. y. teismai neišanalizavo ir tinkamai neįvertino būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, ir, jų nesant, vis tiek priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo ultima ratio (kraštutinės priemonės) principu, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip padarydami teisės taikymo ir esminių procesinių pažeidimų klaidas, dėl ko buvo priimti nepagrįsti teismų procesiniai sprendimai pripažįstant S. K. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir nesivadovauta kasacinio teismo praktika dėl BK 37 straipsnio taikymo, ko pasėkoje S. K. nebuvo pritaikytas laidavimo institutas. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių procesinių pažeidimų ne visiškai atsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus. Taip tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorių teigimu, teismai nenustatė S. K. subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, nes S. K. nuosekliai nurodė, kad nežinojo pasikeitusio teisinio reglamentavimo, teisėtai įgytą šaunamąjį ginklą laikė suvokdamas, kad jį laiko teisėtai, nežinojo ir nesidomėjo ar ginklui laikyti reikalingas leidimas. Jeigu būtų žinojęs, kad darbo vietoje atvirai laikomam ginklui reikalingas leidimas, per nustatytą įstatymo terminą būtų kreipęsis dėl leidimo gavimo. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad S. K., laikydamas teisėtai įsigytą dujinį pistoletą, skirtą šaudyti tik dujiniais, garsiniais šoviniais, bei 4 šovinius, kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Atleidus S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, nustatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo, atsirastų teisinis pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl padarytų kitų nusikalstamų veikų (BK 300 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies), taip, kaip šioje byloje buvo atleisti kiti du asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant.

Kaip matyti iš nuteistojo S. K. ir jo gynėjo advokato T. Milickio kasacinio skundo turinio, nors skunde nurodyti materialiosios ir proceso teisės pažeidimai, tačiau jie grindžiami argumentais nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, kad: 1) dujinis pistoletas S. K. buvo laikytas veikiant tiesiogine tyčia; 2) nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatų ir pripažinti, kad S. K. padaryta nusikalstama veika yra mažareikšmė. Kasatoriai, nurodydami atskiras bylos aplinkybes, pabrėždami ginklo įsigijimo ir laikymo faktus (pavyzdžiui, kasacinio skundo 24, 60 punktai), ginklo kategorijos svarbą, pateikia savą bylos aplinkybių vertinimą, siekdami, kad jas pakartotinai įvertintų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo argumentų savo turiniu atitinka jau išnagrinėto apeliacinio skundo argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados (dėl S. K. tyčinės kaltės nustatymo, BK 37 straipsnio nuostatų netaikymo, apeliaciniame skunde nurodytų precedentų vertinimo), išdėstytos nutarties 10–14 punktuose, kasatorių teisės taikymo aspektu nuosekliai neginčijamos. Skunde vienu metu prieštaringai teigiama, kad nėra nusikaltimo sudėties subjektyvaus požymio – tyčinės kaltės, t .y. nėra ir nusikaltimo sudėties, ir kartu prašoma nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu, svarstyti BK 37 straipsnio nuostatų taikymo galimybę. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apeliacinio skundo argumentus ne taip, kaip tikėjosi kasatoriai, savaime negali būti svarstoma kasacinės instancijos teisme, kaip esminis BPK normų pažeidimas, netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas ar netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Skunde nurodytų esminių procesinių BPK normų pažeidimų turinys neatskleistas, argumentai dėl jų padarymo deklaratyvūs, o BK 40 straipsnio netinkamas taikymas siejamas su palankia kasatoriui BK 37 straipsnio nuostatų taikymo galimybe. Atrankos kolegija daro bendrą išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir (ar) padarytus esminius BPK pažeidimus, nepateikta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir

BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl jį atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies

3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti nuteistojo S. K. (S. K.) ir jo gynėjo advokato Teisučio Milickio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.