- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- 1S-108-626/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09646-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Linas Šiukšta, Vitalija Norkūnaitė
- Kaltinamasis
- KAL1
- Advokatai
- Algimantas Kliunka
Byla Nr. 1S-108-626/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09646-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.10.1; 2.14.4 (S)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjo kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Algimanto Kliunkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria nuspręsta atsisakyti priimti kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Algimanto Kliunkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Apygardos teismo nustatytos aplinkybės
Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-40-951-2026, kurioje KAL1 kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 249 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad organizavo, vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, vykdė prekybą žmonėmis, vaiko pirkimą, neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas parduoti, bei jas platino, legalizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą, taip pat veikdamas bendrininkų grupe, organizavo fizinio asmens dokumento panaudojimą, neturėdamas tam teisėto pagrindo, tikrų dokumentų suklastojimą ir žinomai suklastotų tikrų dokumentų panaudojimą, be to, tuo, jog neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.
Šiaulių apygardos teisme 2026 m. gegužės 5 d. gautas kaltinamojo KAL1 gynėjo A. Kliunkos skundas „Dėl neteisėto ir nepagrįsto Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. nurodymo Nr. 1-40-951/2026 Lietuvos kalėjimų tarnybai nuteistajam KAL1 taikyti prevencijos priemones, numatytas Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 5 dalyje, dėl Bausmių vykdymo kodekso 37 straipsnio taikymo“. Šiuo skundu kaltinamojo gynėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 439 straipsnio 1 dalimi ir 440 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, skirtą Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo (toliau – Pravieniškių 2-asis kalėjimas) viršininkui.
Apygardos teismo nutarties esmė
Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartimi atsisakyta priimti kaltinamojo KAL1 gynėjo A. Kliunkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto ir skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui. Žemesnysis teismas nustatė, kad kaltinamojo gynėjas pateikė skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto, kuris buvo išsiųstas Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkui, atsakant į 2026 m. vasario 25 d. paklausimą dėl KAL1 perkėlimo iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo pusiau atviro tipo į atvirą tipą ar teisės trims paroms išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais jam suteikimo. Skundžiamoje nutartyje pažymėta, kad BPK 439 ir 440 straipsnių nuostatos numato bylos nagrinėjimo teisme dalyviui teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl žemesniojo teismo priimtos nutarties. Vadovaujantis BPK 31 straipsniu, nutartis yra baudžiamojoje byloje priimtas teisėjo ar teismo sprendimas, išskyrus nuosprendį ir teismo baudžiamąjį įsakymą. Savo ruožtu Šiaulių apygardos teismas 2026 m. kovo 2 d. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkui pateikė atsakymą, kuris negali būti pripažįstamas nutartimi ir skundžiamas BPK 439 ir 440 straipsniuose nustatyta tvarka. Žemesnysis teismas nurodė, kad kaltinamasis KAL1 ir jo gynėjas, nesutikdami su Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2026 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“, kuriuo nutarta KAL1 taikyti prevencijos priemonę – draudimą išvykti iš bausmės atlikimo vietos trijų mėnesių laikotarpiui, turi teisę šį nutarimą skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.
Skundo argumentai
Skundu kaltinamojo KAL1 gynėjas A. Kliunka prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti kaltinamojo KAL1 gynėjo A. Kliunkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto, minėtą skundą priimti, išnagrinėti ir panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. raštą. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Skundžiama nutartis, kuria nuspręsta nepriimti skundo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Nors Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. raštas neturi teismo nutarties formos – pavadinimo, atskirų aprašomosios ir rezoliucinės dalių, tačiau jo turinys yra imperatyvaus pobūdžio, todėl žemesniojo teismo raštas turi būti pripažįstamas teismo nutartimi. Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius, priimdamas 2026 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“, rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. raštu. Kaltinamojo gynėjo teigimu, žemesnysis teismas akivaizdžiai viršijo įgaliojimus, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 37 ir 68 straipsnių nuostatomis, neturėjo kompetencijos ne tik spręsti dėl KAL1 laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, bet ir reikšti savo nuomonę šiuo aspektu. Būtent žemesniojo teismo rašto pagrindu nuspręsta KAL1 taikyti prevencijos priemonę – draudimą išvykti iš bausmės atlikimo vietos trijų mėnesių laikotarpiui. Be to, žemesnysis teismas rašte nurodė, kad, netgi egzistuojant BVK 37 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams ir sąlygoms, KAL1 neturėtų būti perkeliamas iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo pusiau atviro tipo į atvirą tipą. Skunde pažymima, kad remdamasi Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. raštu, Lietuvos kalėjimų tarnyba ateityje taip pat gali inicijuoti KAL1 taikomų apribojimų pratęsimą, todėl žemesniojo teismo nurodymų nulemti pažeidimai laikytini tęstiniais.
Nors kaltinamajam nėra paskirta kardomoji priemonė, žemesnysis teismas, vadovaudamasis BVK nuostatomis, iš esmės nusprendė dėl KAL1 judėjimo laisvės apribojimo ir pasimatymų su šeimos nariais bei artimaisiais giminaičiais uždraudimo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kaltinamojo gynėjas taip pat pažymi, kad žemesniojo teismo siekis užtikrinti KAL1 dalyvavimą teisiamuosiuose posėdžiuose yra nepagrįstas, nes pirmasis teisiamasis posėdis yra numatytas 2026 m. birželio 9 d., o Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto pagrindu jam uždrausta išvykti iš bausmės atlikimo vietos, laikotarpiu nuo 2026 m. kovo 13 d. iki 2026 m. birželio 13 d. Paminėti duomenys atskleidžia, kad paskirtų apribojimų taikymu negali būti pasiektas žemesniojo teismo nurodytas tikslas. Be to, skunde akcentuojama, kad KAL1 neturėjo gynėjo advokato, todėl praleido dvidešimties dienų terminą paduoti skundą dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2026 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Kaltinamojo KAL1 gynėjo A. Kliunkos skundas atmetamas.
Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo nutartis atsisakyti priimti kaltinamojo KAL1 gynėjo A. Kliunkos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto yra teisėta bei pagrįsta. Žemesnysis teismas, išanalizavęs minėto rašto formą ir turinį bei nusprendęs, kad raštas nėra laikytinas nutartimi, kurią galima apskųsti BPK 439 ir 440 straipsniuose nustatyta tvarka, tinkamai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
Vadovaujantis BPK 439 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę BPK X dalyje nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis, taip pat BPK numatytais atvejais – kitas teismų priimtas nutartis aukštesniesiems teismams, išskyrus atvejus, kai BPK numato specialią atskirų teismo nutarčių apskundimo tvarką. Minėta tvarka neskundžiamos teismų nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, dėl pareikštų nušalinimų, dėl naujų įrodymų rinkimo, dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamojo posėdžio metu, dėl įrodymų tyrimo teisme atnaujinimo (BPK 439 straipsnio 2 dalis). Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimo aukštesniesiems teismams tvarka įtvirtinta ir BPK 440 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi pažeistos jų teisės ir teisėti interesai.
BPK 31 straipsnyje nustatyta, kad nutartis yra baudžiamojoje byloje priimtas teisėjo ar teismo sprendimas, išskyrus nuosprendį ir teismo baudžiamąjį įsakymą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimo samprata gali būti aiškinama, remiantis sprendimo turinio arba sprendimo formos prasme. Turinio prasme sprendimas suprantamas kaip teismo pozicija, išvada tam tikru baudžiamojoje byloje spręstinu klausimu. Formos prasme sprendimu apibrėžtinas procesinis dokumentas, kuriame yra sprendžiami su baudžiamąja byla susiję klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 15 punktas).
Iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos matyti, kad Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkas Mindaugas Žirlys 2026 m. vasario 25 d. pranešė Klaipėdos apygardos teismui, jog Pravieniškių 2-ajame kalėjime laisvės atėmimo bausmę atlieka KAL1. Paklausime nurodyta, kad, vadovaujantis BVK 37 straipsnio 5 dalimi, KAL1 yra suėjęs terminas dėl galimo perkėlimo iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo pusiau atviro tipo į atvirą tipą. Be to, KAL1 yra suteikiama teisė trims paroms išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais (BVK 68 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, išreikštas prašymas pateikti nuomonę, ar KAL1 suteikus trumpalaikes išvykas, ar perkėlus jį į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo atvirą tipą, nebus sukelta pasekmių baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko M. Žirlio paklausimas persiųstas Šiaulių apygardos teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla Nr. 1-40-951-2026.
Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-40-951-2026 nagrinėjimas dar nėra pradėtas, joje yra iš viso 32 kaltinamieji, be kita ko, ir KAL1 šeimos nariai bei artimieji giminaičiai. Įvertinus paminėtus aspektus ir KAL1 inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, gresiančios bausmės rūšį ir dydį, žemesniojo teismo teigimu, yra pagrįstas pagrindas manyti, jog KAL1 perkėlimas iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo pusiau atviro tipo į atvirą tipą ar teisės trims paroms išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais KAL1 suteikimas sudarys kliūtis išsamiai ir netrukdomai ištirti faktines aplinkybes, taip pat gali apsunkinti KAL1 dalyvavimą teisiamuosiuose posėdžiuose.
Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus Mindaugo Kairio 2026 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“, vadovaujantis BVK 76 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgiant į žemesniojo teismo raštą, nutarta KAL1 taikyti prevencijos priemonę – draudimą išvykti iš bausmės atlikimo vietos trijų mėnesių laikotarpiui. Nutarime nurodyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (BVK 100 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, žemesniojo teismo 2026 m. kovo 2 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ išreikšta nuomonė dėl KAL1 paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų negali būti pripažinta nutartimi BPK 31 straipsnio prasme. Nors kaltinamojo gynėjas nurodo, kad minėto rašto turinys yra imperatyvaus pobūdžio, vis dėlto, žemesniojo teismo atsakymas į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko paklausimą nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Priešingai, KAL1 prevencijos priemonė, turėjusi tiesioginį poveikį jo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, teisėms ir pareigoms, buvo paskirta Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2026 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“, o ne žemesniojo teismo raštu. Aplinkybė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius, priimdamas nutarimą dėl prevencijos priemonės paskyrimo, be kita ko, rėmėsi žemesniojo teismo pozicija, nesuteikia žemesniojo teismo raštui privalomosios teisinės reikšmės, nes būtent Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius yra įgaliotas spręsti prevencijos priemonių paskyrimo klausimą. Savo ruožtu kaltinamojo gynėjo motyvas, kad Lietuvos kalėjimų direktorius 2026 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“ pagrindė išimtinai žemesniojo teismo raštu ir nesivadovavo BVK 76 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, yra susijęs su minėto nutarimo, o ne skundžiamos žemesniojo teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimu.
Žemesnysis teismas pagrįstai akcentavo, kad KAL1 ir jo gynėjas, nesutikdami su Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2026 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. N-1 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 76 straipsnio taikymo nuteistajam KAL1“, šį nutarimą turi teisę skųsti ABTĮ nustatyta tvarka. Nors skunde nurodyta, kad KAL1 praleido dvidešimties dienų terminą skundo padavimui, nes nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su gynėju, aukštesnysis teismas pažymi, jog ši aplinkybė nesuteikia pagrindo skųsti rašto, kuris neatitinka nutarties apibrėžimo. Be to, ABTĮ yra įtvirtintas praleisto termino atnaujinimo institutas, kuriuo, esant nurodytoms sąlygoms, KAL1 ir jo gynėjas gali pasinaudoti, siekdami realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria nuspręsta atsisakyti priimti kaltinamojo KAL1 gynėjo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 2 d. rašto, yra teisėta ir pagrįsta. Žemesnysis teismas motyvuotai nusprendė, kad minėtas raštas neatitinka nutarties, kuri gali būti skundžiama BPK X dalyje nustatyta tvarka, sampratos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Algimanto Kliunkos skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.