Vilniaus apygardos teismo nutartis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IES1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. papildomos nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovėms ATS2, ATS3 , ATS4 ir ATS1 dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančių dalykinę reputaciją duomenų paneigimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Taip pat nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis pagal 2025 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 25/328, 544,50 Eur sumai, už susipažinimą su ieškiniu, teisines konsultacijas telefonu ir elektroniniu paštu, prašymo dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo parengimą ir pateikimą teismui, kadangi atsakovės keitė savo atstovus, dėl ko abiejų kontorų advokatai dubliavo teisines paslaugas, t. y. turėjo susipažinti su ieškiniu, konsultuoti klientes ir atlikti reikalingus teisinius veiksmus iki atsiliepimo parengimo ir pateikimo, ką apima ši 2025 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 25/328 ir kitos advokatų kontoros 2025 m. spalio 14 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 2025/10/003 dalis. Todėl mano, kad bylinėjimosi išlaidos pagal minėtą 2025 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą priteistos nepagrįstai, nes paslaugos buvo dubliuotos naujų atsakovės atstovų ir už jas išrašyta kita PVM sąskaita faktūra, t. y. 2025 m. spalio 14 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytos išlaidos taip pat yra priteistos iš ieškovės.

Nesutikdamos su apeliantės pozicija dėl jos nurodytos 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos nepagrįstumo, pažymi, jog šiuo atveju teismas konstatavo, kad atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijose nurodytų dydžių, todėl ieškovės paaiškinimai apie tariamą teisinių paslaugų dubliavimą neturi jokios teisinės reikšmės, juo labiau, kad ieškovė net konkrečiai nenurodė, kokios teisinės paslaugos buvo dubliuojamos.

Nurodo, kad nors 2026 m. sausio 13 d. teismo nutartimi atsakovių prašymas dėl bylos nutraukimo CPK 95¹ straipsnio pagrindu nebuvo patenkintas, galiausiai teismas priėmė nutartį, kurios pagrindu konstatavo, kad ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės šioje byloje, todėl jos ieškinys negalėtų būti patenkintas vien šiuo pagrindu. Tai reiškia, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, neįrodė esminės sąlygos, kad ginčo teiginiai buvo paskleisti apie ieškovę, kas, atsakovių įsitikinimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį tik tuo tikslu, kad būtų pakenkta atsakovių veiklai. Šiuo atveju ieškovė ne tik neturi jokios teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau kartu ieškovei už tokio ieškinio pareiškimą turėtų būti skirta piniginė bauda. Mano, kad ieškovė šiuo atveju be pagrindo vadovaujasi CPK 94 straipsnio nuostata, kadangi teismas aiškiai nurodė ir konstatavo, kad ieškovė šioje byloje neturi reikalavimo teisės ir jos ieškinys negalėtų būti patenkintas vien dėl to, kad ginčo teiginiai nėra paskelbti apie ieškovę. Todėl mano, kad šiuo atveju taikytinos CPK 93 straipsnio nuostatos. Pažymi, kad ieškovės pareikštas ieškinys buvo atmestas pilna apimtimi. Teismas nenustatė jokių nesąžiningų atsakovių procesinių veiksmų. Būtent ieškovė atliko nesąžiningus procesinius veiksmus pareikšdama aiškiai nepagrįstą ieškinį, neturėdama jokios reikalavimo teisės, tik tuo tikslu, kad būtų pakenkta atsakovių veiklai ir jos ateityje neskleistų savo nuomonės apie endobiogeniką. Dėl šių priežasčių teismas neturėjo jokio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje ir 3 dalyje numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstysimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 19 d. papildomos nutarties, kuria teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, dalies (pagal pateiktą atskirąjį skundą) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Aptariamu atveju civilinė byla, iškelta pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovėms ATS2 , ATS3 , ATS4 ir ATS1 dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės bei žeminančių dalykinę reputaciją duomenų paneigimo, buvo baigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. nutartimi, ieškovės ieškinį palikus nenagrinėtu. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręs įsiteisėjus nutarčiai, po ko, atsakovėms dar pateikus prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo, pirmosios instancijos teismas šį klausimą ir išsprendė 2026 m. kovo 19 d. papildoma nutartimi, nustatęs šiuo atveju teisinį pagrindą pilna apimtimi priteisti iš ieškovės atsakovėms jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė atskirajame skunde su teismo vertinimu iš dalies nesutinka, prašydama priteistas išlaidas sumažinti (dalyje dėl išlaidų, patirtų iki civilinės bylos iškėlimo; susijusių su teisinių paslaugų dubliavimu, pakeitus atstovus), kartu priteisiant ir ieškovei dalį jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, teismui atmetus atsakovių reikalavimą pagal CPK 95¹ straipsnį, atitinkamai sumažinant ir su tuo susijusias atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra viena iš sudėtinių civilinio proceso dalių, kai siekiant užtikrinti tinkamą procesą yra atlyginamos teismo ir šalių turėtos išlaidos. Valstybė, įtvirtindama bylinėjimosi išlaidų dydžius ir jų atlyginimo tvarką, siekia išlaikyti tinkamą šalių interesų pusiausvyrą ir užtikrinti viešąjį interesą, užkertant kelią piktnaudžiavimui procesu ir sudarant sąlygas silpnesnėms šalims įgyvendinti teisę į teisingą teismą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.1.–8.20 punktuose nurodyti konkrečių teisinių paslaugų maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio apskaičiavimo koeficientai.

Remiantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Skirstant bylinėjimosi išlaidų naštą šalims, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, yra svarbu nustatyti ieškinio palikimo nenagrinėtu priežastis.

Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtu, pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nustačius, kad ginčo įraše nėra pasisakyta apie ieškovę, dėl ko tolesnis teismo procesas, ieškovei ginant savo tariamai pažeistas teises, nėra galimas. Kaip matyti iš ginčijamos nutarties, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje susiklostė išskirtinė situacija, kai atsakovių prašymu teismas byloje dėl ieškinio, pareikšto CK 2.24 straipsnio pagrindu, pasisakė dėl vienos iš sąlygų, kuri vertintina teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir dėl to priimant teismo sprendimą, atitinkamai nutardamas, kad bylos baigtis šiuo atveju iš esmės buvo palanki atsakovėms, todėl jos turi teisę į visišką jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliantė iš dalies nesutikdama su aptariamu procesiniu sprendimu, pirmiausia ginčija 2025 m. liepos 17 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu 1 270,50 Eur priteistos sumos pagrįstumą, akcentuodama, kad šios išlaidos buvo patirtos iki civilinės bylos iškėlimo, atsakinėjant į pretenziją ir paklausimą dėl informacijos, todėl nėra susijusios su bylos nagrinėjimu ir nebuvo būtinos. Visgi, tokia apeliantės pozicija vertintina kritiškai. Su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas reglamentuojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir kitos būtinos ir pagrįsto išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009). Atkreiptinas dėmesys, kaip teisingai pastebėjo ir atsakovės, kad CK 2.24 straipsnyje, kurio pagrindu ir buvo pareikštas ieškinys atsakovėms, yra nustatyta aiški ikiteisminė tvarka, tik kurios laikydamasis asmuo įgyja teisę dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į teismą, ir, atitinkamai, kurios nesilaikant ieškovės ieškinys nebūtų ir priimtas. Tokiu būdu, aptariamu atveju apeliantės ginčijamos atsakovių patirtos išlaidos pagal 2025 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą faktūrą už susipažinimą su ieškovės pretenzija, paklausimu bei atsakymų į juos parengimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka tokių išlaidų sąsajumo su vėliau iškelta civiline byla kriterijų, buvo būtinos, jų susidarymą lėmė būtent ieškovės elgesys, kai atsakovės turėjo atsakyti į gautą pretenziją ir tam turėjo teisę pasitelkti profesionalią teisinę pagalbą. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad šios išlaidos atsakovėms buvo priteistos pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir apeliantės argumentus dėl neva nepagrįstai priteistos 544,50 Eur sumos pagal 2025 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, apeliantei atkreipiant dėmesį, kad atsakovės keitė atstovus, dėl ko neva įvyko teisinių paslaugų dubliavimas, anot apeliantės, suteiktas paslaugas taip sudubliavus su suteiktomis teisinėmis paslaugomis pagal 2025 m. spalio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą. Kaip matyti iš minimos 2025 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitos faktūros, joje nurodyta 544,50 Eur suma paskaičiuota už susipažinimą su ieškovės ieškiniu, teisines konsultacijas telefonu ir elektroniniu paštu, prašymo dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo parengimą ir pateikimą teismui. Tuo tarpu kita minima kito teisines paslaugos suteikusio teikėjo 2025 m. spalio 14 d. parengta PVM sąskaita faktūra, bendrai 2 420 Eur sumai, buvo išrašyta už procesinių prašymų parengimą, dokumentų vertimą, atsiliepimo parengimą ir pateikimą teismui. Šiuo aspektu, viena vertus, sutiktina, kad dalis paminėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų galimai sutapo, pavyzdžiui, rengiant atsiliepimą į ieškinį su juo turėjo būti susipažinta, tuo pačiu pripažįstant, kad pagal abi sąskaitas suteiktos paslaugos iš esmės buvo susijusios su atsakovių pozicijos byloje, atsiliepimo parengimu, tačiau, kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant paminėto, tokios išlaidos neviršijo Rekomendacijose nurodytų dydžių (ką savo nutartyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas) ir galėjo būti priteistos. Rekomendacijų 4 punkte yra aiškiai įtvirtinta, jog neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas, ir šiuo atveju, kaip matyti, net ir priteisus išlaidas pagal abi aptariamas PVM sąskaitas faktūras, priteista suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą yra ženkliai mažesnė už rekomenduojamą dydį (pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į ieškinį parengimą dydis apskaičiuojamas, taikant 2,5 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje). Taigi, ir šioje dalyje apeliantės atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Taip pat nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentais, kad šiuo atveju nepagrįstai buvo priteista dalis išlaidų pagal jau minėtą 2025 m. spalio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, teismui 2026 m. sausio 13 d. nutartimi netenkinus vieno iš atsakovių atsiliepime pateikto prašymo dėl CPK 95¹ straipsnyje nurodytos procedūros taikymo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu, ieškovei šiuo atveju dėl atsikirtimų į atsakovių prašymą parengimo patyrus 677,60 Eur išlaidų. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas minėta 2026 m. sausio 13 d. nutartimi, nenustatė pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą pagal CPK 95¹ straipsnio 3 dalį, dėl ko ir atsakovių minėtą prašymą atmetė. Visgi, nepaisant nurodyto, atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtą sąskaitą suteiktų teisinių paslaugų esmė buvo atsiliepimo į atsakovėms pareikštus ieškinio reikalavimus parengimas, ir tai, kad tarpine šiame bylos procese nutartimi nebuvo patenkintas atsakovių prašymas dėl bylos pabaigimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo procese padarytos išvados, kad iš esmės bylos baigtis buvo palanki atsakovėms, prieš tai įsiteisėjusia teismo 2025 m. vasario 25 d. nutartimi nustačius, kad tolesnis teismo procesas, ieškovei ginant savo tariamai pažeistas teises, apskritai nėra galimas, ieškovei neįrodžius vienos iš būtinų įrodinėtinų sąlygų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus bylos galutinį rezultatą, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis ir aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo apeliantės atskirojo skundo tenkinti ir šioje dalyje.

Kiti atskirajame skunde ar atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Be kita ko pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atskirąjį skundą atmetus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepriteistinos.

Atsakovės prašė priteisti iš ieškovės 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į atskirąjį skundą parengimą, pateikė minėtai sumai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei jos apmokėjimą patvirtinantį vienos iš atsakovių ( ATS3 ) sąskaitos išrašą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atskirasis skundas buvo atmestas, taip pat įvertinus tai, kad atsakovių prašoma priteisti suma šiuo atveju viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, apskaičiuotą pagal 8.16 papunktyje numatytą 0,4 dydžio koeficientą (pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl iš ieškovės priteisiama 971,04 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (2 427,60 Eur (2025 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4). Atsižvelgiant į tai, kad aptariamas išlaidas apmokėjo atsakovė ATS3 , minėta išlaidų suma priteistina šiai atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Ieškovės IES1 atskirojo skundo netenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. papildomą nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės IES1, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei ATS3 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 971,04 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 4 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.