Kauno apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 7 d. Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2601-760/2026 pagal ieškovės PlusPlus Capital, AS, ieškinį atsakovui G. J. dėl skolos priteisimo.

n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. J. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą skundžiamoje dalyje, kuria ieškovės PlusPlus Capital AS naudai iš atsakovo priteista 7740,91 Eur negautų pajamų, priimti naują sprendimą ir ieškovės PlusPlus Capital AS reikalavimą dėl 7740,91 Eur negautų pajamų visiškai atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą, pakeisti sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų: 5 proc. procesines palūkanas skaičiuoti tik nuo 2025 m. rugsėjo 26 d. sprendimu priteistos 2352,90 Eur sumos, o nuo 7740,91 Eur procesinių palūkanų nepriteisti, pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų: nepriteisti ieškovei 227 Eur bylinėjimosi išlaidų kaip už visiškai patenkintą ieškinį; išlaidas paskirstyti proporcingai pagal realiai patenkintą ieškinio dalį, paliekant galioti pirmojo 2025 m. rugsėjo 26 d. sprendimo išlaidų paskirstymo logiką arba iš naujo ją perskaičiuojant apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas neįvykdė Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi nubrėžto tyrimo tikslo ir savo paties 2026 m. kovo 12 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo ieškovei. Vietoje to, kad patikrintų, kaip konkrečiai po kiekvienos atsakovo įmokos kito kredito likutis ir kokia suma kiekvieną mėnesį galėjo būti negautų pajamų skaičiavimo pagrindu, teismas savo nepaaiškinama iniciatyva atliko bendrą aritmetinį perskaičiavimą pagal nutrauktos 2018 m. kredito sutarties bendrą kainą. Tokiu būdu negautos pajamos buvo priteistos ne kaip įrodyti civilinės atsakomybės nuostoliai, o kaip nutrauktos sutarties likusi kaina. Toks vertinimas pažeidžia CPK 178, 185 ir 270 straipsnius, CK 6.221 ir 6.249 straipsnius, vartotojo apsaugos ir nesąžiningų sąlygų kontrolės principus, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus pagal CK 1.5 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl nuostolių priteisimo pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl procesinių klausimų

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas neįvykdė Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartimi nubrėžto tyrimo tikslo ir savo paties 2026 m. kovo 12 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo ieškovei.

Kaip matyti iš civilinio proceso eigos, Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 26 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perdavė ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje turi būti nustatyta kaip mažėjo ir kokios įmokos, kaip kito Kredito sutarties grafike numatyti skolos ir kitų įmokų dydžiai, jų likutis. Bylą pakartotinai nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti išsamius duomenis kaip buvo užskaitomos atsakovo G. J. sumokėtos įmokos, kaip mažėjo ir kokios įmokos, kaip kito 2018 m. kovo 1 d. kredito sutarties grafike numatyti skolos ir kitų įmokų dydžiai, jų likutis. Ieškovė šią nutartį įvykdė pateikdama 2026 m. balandžio 2 d. papildomus rašytinius paaiškinimus (DOK-9185). Kaip matyti iš minėto dokumento, paaiškinimuose nurodyta, sumų, gautų vykdant Kredito sutarties 2.3 p., paskirstymo tvarka ir nuosekliai nurodyta kaip šios sumos buvo paskirstytos. Be to, mokėtinų palūkanų apskaičiavimas pateiktas vertinant kiekvieną įmoką ir laikotarpį rašytiniuose paaiškinimuose pateiktoje lentelėje.

Pagal teismų praktiką aukštesnės instancijos teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, t. y. bylą iš naujo nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo nutartyje išdėstytus ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą.

Tačiau pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismo nutartyje išdėstyti ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimai, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimas nereiškia, kad aukštesnės instancijos teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą.

Tuo pačiu pažymėtina, kad įrodymai byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Taigi, rašytiniai paaiškinimai taip pat yra įrodymai byloje, o teismas šiuos įrodymus vertina kitų įrodymų visumoje ir santykyje su kitais įrodymais bei sprendžia dėl įrodymų pakankamumo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vadovavosi pateiktais rašytiniais paaiškinimais ir, nagrinėdamas bylą iš naujo, pritaikė apskaičiavimo metodą ir pateikė argumentus, kuriais priėmė sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai neatitiko atsakovo lūkesčių, nereiškia, kad byla išnagrinėta netinkamai, ar netinkamai įvykdyta Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis.

Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negynė vartotojo, ex officio nevertino vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo ir realaus jų poveikio vartotojui.

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kuri Kredito sutarties sąlyga, jo vertinimu, yra nesąžininga. Kaip matyti iš ginčo pobūdžio, nesutarimas kyla dėl ieškovės teisės skaičiuoti negautas pajamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad Paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčo esmę, remdamasis kasacinio teismo praktika vertino ieškovės teisę reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Taigi, ginčą nagrinėjo vartojimo teisinių santykių kontekste ir nenustatė tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygų prieštaringumo įstatymui ar kasacinio teismo praktikai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas „sukūrė savo skaičiavimo metodą ir tokiu būdu išgelbėjo neįrodytą ieškinį“ nekorektiškas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga yra įvertinti į bylą pateiktus įrodymus, ir, pašalinus jų prieštaravimus (jei tokių yra), atsižvelgiant į jų visumą bei tarpusavio ryšį, padaryti logiškas ir argumentais pagrįstas išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, juos analizuodamas ir savarankiškai pateikdamas apskaičiavimus ne „išgelbėjo“ ieškinį, o atliko byloje esančių įrodymų tyrimą. Kaip jau minėta, tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados neatitiko atsakovo lūkesčių, nereiškia, kad byla išnagrinėta netinkamai.

Dėl negautų pajamų dydžio

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Remiantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad įmokos, gautos vykdant sutartį, paskirstomos šia tvarka: pirmąja eile dengiama išlaidoms susijusioms su skolų pagal Sutartį išieškojimu; antrąja eile – palūkanoms, trečiąja eile – delspinigiams, ketvirtąja eile – sutarties sudarymo mokestis, penkta - bendrai kredito sumai, šešta - mėnesiniam administravimo mokesčiui.

Iš byloje esančių duomenų (ieškinio priedas Nr. 6) matyti, kad sutarties nutraukimo dienai pirminiam kreditoriui atsakovas liko skolingas 11 762 Eur negrąžinto kredito, 1135,75 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo 2019 m. rugsėjo 23 d., 14,84 Eur sutarties administravimo mokesčio ir 140,31 Eur delspinigių, pradinio kreditoriaus paskaičiuotų iki reikalavimo perleidimo.

Tarp šalių nekilo ginčo, kad po Sutarties nutraukimo ir iš jos kylančių reikalavimo teisių į atsakovą perleidimo ieškovei, atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų dengimui yra geranoriškai sumokėjęs viso 10 700 Eur. Be to, kaip matyti iš paties atsakovo apeliacinio skundo, atsakovas neginčija ir neginčijo teismo sprendimo dalies, kuria iš jo priteista 2338,06 Eur negrąžinto kredito ir 14,84 Eur sutarties administravimo mokesčio. Tai reiškia, kad atsakovas sutinka, jog, jam sumokėjus 10 700 Eur, dar liko sumokėti 2338,06 Eur negrąžinto kredito ir 14,84 Eur sutarties administravimo mokesčio. Atsakovas nesutinka su iš jo priteista 7740,91 Eur negautų pajamų suma.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks atsakovo argumentas teisiškai nepagrįstas. Kaip jau minėta šios nutarties 24 p., paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 52 punktas). Tuo tarpu atsakovo cituojama kasacinio teismo nutarties dalis aptaria kreditoriaus teisę į pelno palūkanų skaičiavimą laikotarpiu ir po sutartyje numatyto pagrindinės prievolės pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju kreditorius neprašo iš atsakovo priteisti pelno palūkanų už laikotarpį po 2024 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po Sutarties mokėjimo grafike nurodytos paskutinės įmokos datos.

Taigi, kreditorius turi teisę reikalauti pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Todėl spręstina ar, vadovaudamasis tarp šalių sudarytos sutarties 2.3 p., nustatyta gaunamų įmokų paskirstymo tvarka atsakovo sumokėtą 10 700 Eur sumą tinkamai paskirstė ir tinkamai apskaičiavo negautas pajamas. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos informacijos 2026 m. balandžio 2 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-9185) 9 p. pirmiausia padengta 1135,73 Eur palūkanų suma (laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) atsakovo atliktais mokėjimais, antra eile padengti 140,31 Eur dydžio delspinigiai (iš dalies 2020 m. lapkričio 20 d. ir 2020 m. gruodžio 20 d. atsakovo atliktais mokėjimais), likusiais iš atsakovo gautais mokėjimais, bendrai sudarančiais 9423,96 Eur, padengta dalis negrąžinto kredito.

Iš ieškinio 1.11 punkte pateiktos lentelės matyti atsakovo sumokėtų įmokų grafikas. Iš ieškovės 2026 m. balandžio 2 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-9185) 12 p. pateiktos lentelės matyti apskaičiuotų ir nesumokėtų (atskiruose stulpeliuose) palūkanų suma.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal sutartį 2019 m. rugsėjo 20 d. mokėtina palūkanų suma sudarė 215,70 Eur, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sutartis nutraukta 2019 m. rugsėjo 23 d., šią sumą ieškovė proporcingai sumažino per 4 dienas mokėtina palūkanų suma (215,70 Eur/30x26=186,94 Eur).

Taigi, vertinant byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį, matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. iš viso sumokėjo 1 200 Eur. Kadangi pagal sutarties 2.3 p. pirmiausia turėjo būti padengta palūkanų suma, o ji sudarė 1 135,73 Eur, atsakovui sumokėjus 1 200 Eur, visa palūkanų suma ir buvo padengta, o 64,27 Eur likučiu, kartu su 2020 m. gruodžio 20 d. atsakovo 200 Eur mokėjimu, buvo padengti 140,31 Eur dydžio delspinigiai, o 123,96 Eur likučiu, kartu su likusia 9300 Eur atsakovo suma padengta 9423,96 Eur negrąžinto kredito dalis.

Vadovaujantis tarp pirminio kreditoriaus ir atsakovo sudaryta vartojimo kredito sutartimi (ieškinio priedas Nr. 1), metinė palūkanų norma yra 23 proc. ir ji yra apskaičiuojama nuo negrąžintos bendros kredito sumos likučio iki visos bendros kredito sumos grąžinimo dienos, laikant, kad mėnuo turi 30, o metai 360 dienų.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2019 m. rugsėjo 20 d. atsakovo negrąžinto kredito dalis buvo 11 762 Eur. Sutartyje numatyta palūkanų norma yra 23 procentai. Todėl mokėtina palūkanų suma sudarė 225,43 Eur. Kaip jau minėta, atsižvelgiant į tai, kad sutartis nutraukta 2019 m. rugsėjo 23 d., ši suma proporcingai mažintina per 4 dienas mokėtina palūkanų suma ir sudaro 195,38 Eur. Tuo tarpu ieškovė prašo iš atsakovo už šį laikotarpį priteisti tik 186,94 Eur, t. y. mažesnę sumą, kuri, akivaizdu, yra nepažeidžianti atsakovo interesų. Analogiškai apskaičiuotinos ir palūkanų sumos už kitus laikotarpius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė po sutarties nutraukimo turėjo teisę į 8073,57 Eur negautų pajamų, o prašo priteisti iš atsakovo 7740,91 Eur negautas pajamas, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 7740,91 Eur nesumokėtos negautos pajamos pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1801193/15pa, yra pagrįsta ir teisinga.

Dėl procesinės bylos baigties

Aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito teisinius santykius, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CK 6.249 – 6.250 straipsniai, 6.611 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Atsakovo argumentai, susiję su procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimu, atmetus atsakovo argumentus dėl ginčo esmės, neturi teisinės reikšmės, nes klausimai dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų yra išvestiniai iš pagrindinių reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.