Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, atsakovas) 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120373 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VSAT pareiškėjos išvykimo į užsienio valstybę klausimą išnagrinėti iš naujo.Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:Pareiškėja dirba Latvijos Respublikoje, yra komandiruojama į kitas šalis, tarp jų ir į Lietuvos Respubliką. Skundžiamu Sprendimu pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką iki 2026 m. birželio 18 d., nustačius, kad ji viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje. Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, surašytas deklaratyviai. VSAT netinkamai apskaičiavo pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, nepatikrino visų su tuo susijusių duomenų. Pareiškėjos darbo grafikai Latvijos Respublikoje patvirtina atidirbtą darbo laiką Latvijoje, t. y. šie objektyvūs įrodymai neginčijamai paneigia VSAT nustatytas aplinkybes apie pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo joje laikotarpį. Vertinant pareiškėjos situaciją buvo padaryta ir kitų pažeidimų, kurie sąlygojo neteisėto Sprendimo priėmimą. Teikiant paaiškinimus pareiškėjos apklausos metu nedalyvavo sertifikuotas vertėjas, jai nebuvo tinkamai leista susipažinti su žodžiu duotais paaiškinimais, kurie surašyti apklausos lape. Dėl vertėjo netinkamai atliekamų pareigų, žodžiu nurodytos aplinkybės buvo surašytos netiksliai (dėl atvykimo į Lietuvą datos), buvo netinkamai išverstos ir kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės. Pareiškėjai nebuvo leista pateikti jokių jos buvimo Lietuvoje laikotarpį pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėja taip pat ginčijo Sprendimu nustatytą, jos manymu, itin trumpą 7 dienų terminą išvykti iš šalies, kai pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 3 dalį įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Ši Sprendimo dalis yra nemotyvuota. Pareiškėjai taip pat neaišku, kokiu pagrindu Sprendimu taikytos Įstatymo 127 straipsnio 31 dalies nuostatos dėl pasislėpimo rizikos. Nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėja gali slėptis, siekdama išvengti grąžinimo į užsienio valstybę. Nurodė, kad nenori prarasti darbo. Be to, nebuvo nustatyta, kad ji būtų teista ar bausta administracine tvarka, kad keltų grėsmę viešajai tvarkai, ar nebendradarbiautų su Lietuvos Respublikos institucijomis.Atsakovas VSAT atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:2026 m. birželio 11 d. buvo vykdoma prevencinė priemonė, kurios metu buvo tikrinti Vilniaus kavinių tinklo darbuotojai, tarp jų – ir pareiškėja. Atlikus duomenų patikrinimą nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje neturėjo. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. kovo 15 d. ir nuo to laiko iš Lietuvos nebuvo išvykusi. Dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą šalyje, pareiškėja nepateikė.Apklausos metu dalyvavo sertifikuota (duomenys neskelbtini) vertėja. Vertėja dalyvavo tiek apklausos metu, tiek priimant sprendimą, pareiškėjai buvo išversta į suprantamą kalbą ir dokumentai pasirašyti, pareiškėja nereiškė jokių pretenzijų.Pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. birželio 13 d. vertintas neteisėtu. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą leidimą gyventi, gali būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Sprendimo priėmimo dieną pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo išbuvusi 729 dienas. Sprendžiant pareiškėjos teisinės padėties klausimą ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog po 2024 m. kovo 15 d. ji buvo išvykusi į Latvijos Respubliką. Priešingai, apklausos metu pati nurodė, kad nuo 2024 m. kovo 15 d. nepertraukiamai buvo Lietuvos Respublikoje.Vien darbo važtaraščių pateikimas savaime nepatvirtina pareiškėjos faktinio išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir buvimo Latvijos Respublikoje konkrečiu laikotarpiu. Net ir darant prielaidą, kad šie dokumentai yra autentiški, jie nepaneigia pačios pareiškėjos administracinės procedūros metu duotų paaiškinimų, jog nuo 2024 m. kovo 15 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykusi. Be to, administracinės procedūros metu šie dokumentai Migracijos skyriui nebuvo pateikti, taip pat nėra duomenų, kad šiuos dokumentus pasirašęs asmuo tokią teisę turėjo.Nustačius, kad pareiškėja padarė Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą, t. y. Lietuvos Respublikoje išbuvo laikotarpį, viršijantį Įstatyme užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio nurodytas aplinkybes, dėl kurių draudžiama įpareigoti asmenį išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, 2026 m. birželio 11 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latviją per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Toks terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo 729 dienas, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat neturi reikšmingų socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika.