Byla S-206

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininkės Vilmos Vildžiūnaitės, narių Gvidos Ivanauskienės, Raimondos Juodkaitės ir Jurgitos Narkevičiūtės (pranešėja), išnagrinėjo OÜ „K“ (toliau – Pareiškėja) 2024-10-17 skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2024-09-27 sprendimo Nr. 69-64 (toliau – Inspekcijos sprendimas, skundžiamas sprendimas). Inspekcijos atstovė V.N. 2024-11-19 dalyvavo Komisijos posėdyje nuotoliniu būdu, Pareiškėja posėdyje nedalyvavo (pateikė 2024-10-17 ir 2024-11-14 prašymus nedalyvauti skundo nagrinėjime).

Pareiškėja nesutinka su Inspekcijos sprendimu, prašo Komisijos skundžiamą sprendimą panaikinti ir grąžinti Pareiškėjai sumokėtą 3 977 Eur importo pridėtinės vertės mokestį (toliau – importo PVM, pirmasis skundo reikalavimas); skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nebent bus nustatytas poreikis žodiniam nagrinėjimui (antrasis skundo reikalavimas). Pareiškėja 2024-11-14 pateikė papildomą prašymą nedalyvauti mokestinio ginčo nagrinėjime, siekiant dar labiau nedidinti mokesčių mokėtojos patiriamų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja pakartotinai nurodė, jog pageidauja, kad skundas būtų nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ir / arba nedalyvaujant Pareiškėjai / jos atstovui.

Skunde Komisijai nurodoma, jog Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Vilniaus TM) Medininkų kelio poste 2023-01-24 buvo įforminta Sąjungos / bendroji tranzito procedūra su lydinčiuoju dokumentu T1 Nr. 23LTVK2000000096F5 (toliau – Tranzito procedūra) prekei – švieži svarainiai (bruto svoris 18 480 kg, vietų skaičius – 24) (toliau – Prekė). Tranzito procedūros vykdytojas – Pareiškėja, prekės gavėjas – OOO ,,R“ (Rusija, Kaliningradas), paskirties įstaiga – Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postas. Tranzito procedūros užbaigimo terminas – iki 2023-01-26. Procedūros vykdytojui – Pareiškėjai buvo išduotas leidimas Nr. 16EE1000EEG001319, patvirtinantis procedūros vykdytojo atleidimą nuo prievolės pateikti garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui užtikrinti.

Vilniaus TM 2023-06-06 priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo Nr. 18KP-21-379 (toliau – Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimas), kuriuo konstatavo, kad Tranzito procedūra nebuvo pabaigta (Prekės nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą) ir, be kita ko, pripažino, kad Pareiškėjai atsirado mokestinė prievolė 3 977 Eur PVM mokesčio. Pareiškėja pagal 2023-06-06 sprendimą priskaičiuotus mokesčius sumokėjo ir 2024-01-12 pateikė prašymą (toliau – 2024-01-12 prašymas) dėl 3 977 Eur PVM mokesčio grąžinimo.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) 2024-0808 priėmė sprendimą Nr. (9.89) 460-3322 (toliau – 2024-08-08 Vilniaus AVMI sprendimas), kuriuo nusprendė 3 977 Eur dydžio PVM Pareiškėjai negrąžinti. Pareiškėja nesutiko su nurodytu sprendimu, todėl pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui. Inspekcija 2024-09-27 ginčijamu sprendimu atsisakė grąžinti 3 977 Eur importo PVM.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamame Inspekcijos sprendime nurodytais teiginiais, kad „Pareiškėjai prievolė sumokėti 3 977 Eur importo PVM atsirado: ,,<...> ne pagal prekių importo procedūrą, bet įsigaliojus Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimui, pagal kurį Pareiškėjai apskaičiuota 3 977 Eur importo PVM suma“. Tuo pačiu Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, jog prekės, kurių atžvilgiu buvo priskaičiuotas importo PVM, yra ar bus panaudotos būtent jos PVM apmokestinamoje veikloje. Vien tai, kad importo PVM buvo apskaičiuotas ir kad ji teikė su prekių gabenimu tranzitu per Lietuvą susijusią paslaugą (kas, Pareiškėjos manymu, savaime sudaro pagrindą grąžinti PVM), nėra pagrindas sugrąžinti importo PVM, nesant objektyvių įrodymų, kur jos panaudotos ir kad panaudotos būtent Pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje. Inspekcija, išnagrinėjusi Pareiškėjos 2024-01-12 prašymą, atmetė jį vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 118 straipsnio 2 dalimi.

PVMĮ 118 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio apmokestinamajam asmeniui gali būti grąžintas Lietuvos Respublikoje sumokėtas importo PVM, kurį sumokėti prievolė jam atsirado už į ES teritoriją importuotas prekes. Taigi, užsienio apmokestinamajam asmeniui gali būti grąžintas Lietuvoje sumokėtas importo PVM, kurį jis sumokėjo už į Europos Sąjungos (toliau – ES) teritoriją importuotas prekes, taip pat PVM, sumokėtas už Lietuvoje įsigytas (įskaitant įsigytas iš kitų valstybių narių, kai įsigijimo vieta laikoma Lietuva) prekes ir (ar) paslaugas. Importo PVM grąžinamas, kai prekės importo procedūra yra įforminama Lietuvoje (PVMĮ komentaras).

Vadovaujantis PVMĮ 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės, pagal PVMĮ nuostatas, laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punktu prekių importas – ne Sąjungos prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Vadovaujantis PVMĮ 12-3 straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad tuo atveju, jeigu nustojus taikyti išorinio tranzito procedūrą (ar veiksmą), prekės tebėra šalies teritorijoje, jos laikomos importuotos šalies teritorijoje. Pareiškėjos teigimu, Tranzito procedūra nebuvo užbaigta dėl Prekių nepristatymo į paskirties muitinės įstaigą, ko pasekoje nustojo galioti pagrindinis veiksmas (prekių gabenimas) tranzitu, numatytas SMK 226 straipsnio 1 dalyje, leidžiantis šias prekes neapmokestinti importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir netaikyti joms prekybos politikos priemonių. Taigi, Tranzito procedūrą pripažinus nebaigta dėl Prekių nepristatymo į paskirties muitinės įstaigą, Prekėms nustojo būti taikoma išorinio ES tranzito procedūra taip, kaip jos taikymas apibrėžtas SMK 79 straipsnyje. Šio veiksmo pagrindu Pareiškėjai atsirado importo skola muitinei, vadovaujantis SMK 79 straipsniu. Šis veiksmas sukėlė ne Sąjungos prekių įvežimą – importą į Sąjungos muitų teritoriją (PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punktas).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui, skunde Komisijai Pareiškėja padarė išvadas, kad šiuo atveju įvyko prekių įvežimą sukėlę veiksmai, kurie sąlygojo Prekės importą. Prekės importą, t. y. Prekės įvežimą sukėlusį veiksmą patvirtino lydintysis dokumentas T1 Nr. 23LTVK2000000096F5 ir Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo. Pareiškėja jai priskaičiuotą importo muitą sumokėjo,

Prekės įvežimą sukėlusį veiksmą patvirtinančius dokumentus pateikė, atitinkamai Vilniaus AVMI / Inspekcija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo atmesti Pareiškėjos prašymo dėl tariamai nepagrįstos prašomos grąžinti PVM sumos.

Dėl prekių naudojimo apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje. PVMĮ 118 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas PVM gali būti grąžinamas tik tuo atveju, jeigu prekės ir (arba) paslaugos, už kurias sumokėtą PVM prašoma grąžinti, skirtos naudoti tokiai užsienio apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai: 1) nurodytai šio Įstatymo 117 straipsnio 2 dalyje, ir (arba) 2) tiekti prekes ir (arba) teikti paslaugas už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. PVMĮ 117 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad teisę pateikti prašymą turi ir toks užsienio apmokestinamasis asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą kriterijų, o tuo laikotarpiu, kuriuo sumokėtą PVM prašo grąžinti, šalies teritorijoje teikė tik prekių vežimo ir papildomas vežimo paslaugas, kurios pagal šio Įstatymo 43, 45, 47, 52, 53 straipsnių nuostatas būtų apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą.

Tranzito procedūros vykdymo ir prekių pristatymo tikslais buvo važiuojama per Lietuvos Respublikos teritoriją. PVMĮ 45 straipsnio 1 dalis, numato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš ES teritorijos. PVMĮ komentare nurodyta, jog taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamas eksportuojamų (įskaitant tranzitu per šalies teritoriją (Lietuvą)) iš ES teritorijos prekių vežimas bei bet kokios su tuo tiesiogiai susijusios papildomos vežimo paslaugos. Papildomos vežimo paslaugos (pakrovimas, iškrovimas, krovinių tvarkymas ir kitos pagalbinės paslaugos, būdingos prekių vežimui) ar atstovavimo (agento) šių paslaugų teikimo sandoriuose paslaugos. Kaip matyti iš Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimo, ginčo atveju Pareiškėja teikė tik prekių vežimo ir papildomas vežimo paslaugas, t. y. buvo už tranzito procedūros vykdymą atsakingas asmuo. Tranzito procedūros vykdytojas yra muitinei deklaraciją pateikiantis asmuo arba asmuo, dėl kurio interesų minėta deklaracija pateikiama, arba asmuo, kuriam buvo perduotos su muitinės procedūra susijusios teisės ir pareigos. Taigi, Pareiškėja skolos atsiradimo dieną (2023-01-27) buvo atsakinga už prievolių, susijusių su prekėms įformintos procedūros taikymu, vykdymą.

Pareiškėja yra užsienio apmokestinamasis asmuo – Estijoje registruota bendrovė (PVMĮ 118 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja neturėjo Lietuvos Respublikoje padalinio, per kurį būtų vykdžiusi ekonominę veiklą ir nevykdė Lietuvos Respublikoje jokios veiklos, kuri pagal PVMĮ yra PVM objektas (PVMĮ 117 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja importo PVM sumokėjo Lietuvos Respublikoje (PVMĮ 118 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prievolė sumokėti importo PVM Pareiškėjai atsirado už į ES teritoriją importuotas prekes (PVMĮ 118 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis PVMĮ 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės, pagal PVMĮ nuostatas, laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punktu, prekių importas – ne Sąjungos prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai.

Dėl įrodymų pateikimo. Pareiškėja dar siekia gauti iš savo užsakovų ir trečiųjų asmenų dokumentus dėl įvykio aplinkybių, kuris sutrukdė galimybę įvykdyti Tranzito procedūrą. Gavusi papildomus dokumentus, šiuos duomenis mokesčių mokėtoja įsipareigojo pateikti Komisijai. Priešingos pozicijos laikosi Inspekcija. Centrinis mokesčių administratorius teigia, jog Pareiškėjos prašymas grąžinti sumokėtą PVM buvo sprendžiamas pagal PVMĮ 116 straipsnio 1 dalį, pagal kurią užsienio apmokestinamasis asmuo turi teisę susigrąžinti PVM, sumokėtą Lietuvos Respublikoje. Reikalavimus užsienio apmokestinamajam asmeniui, pageidaujančiam susigrąžinti PVM, reglamentuoja PVMĮ 117 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio apmokestinamasis asmuo turi teisę pateikti prašymą grąžinti jam Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM tik tuo atveju, jeigu jis tuo laikotarpiu, kuriuo sumokėtą PVM prašo grąžinti, atitiko šiuos kriterijus: 1) neturėjo Lietuvos Respublikoje padalinio, per kurį vykdė ekonominę veiklą, o jeigu tai fizinis asmuo, – dar ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublika, ir 2) nevykdė šalies teritorijoje jokios veiklos, kuri pagal PVMĮ yra PVM objektas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Pagal PVMĮ 117 straipsnio 2 dalies nuostatas teisę pateikti prašymą turi ir toks užsienio apmokestinamasis asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą kriterijų, o tuo laikotarpiu, kuriuo sumokėtą PVM prašo grąžinti, šalies teritorijoje: 1) teikė tik prekių vežimo ir papildomas vežimo paslaugas, kurios pagal šio Įstatymo 43, 45, 47, 52, 53 straipsnių nuostatas būtų apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, ir (arba) 2) teikė tik tokias paslaugas ir tiekė tik tokias prekes, už kurias mokestį pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas privalo apskaičiuoti ir sumokėti jų pirkėjas, ir (arba) 3) vykdė tik veiklą, kuriai taikoma ES neįsikūrusių asmenų schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus penktojo skirsnio nuostatoms, taip pat tais atvejais, kai kartu su veikla, kuriai taikoma ES neįsikūrusių asmenų schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus penktojo skirsnio nuostatoms, vykdė kitą veiklą, dėl kurios šis asmuo nėra ir neprivalo būti įregistruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, ir (arba) 4) vykdė tik veiklą, kuriai taikoma ES įsikūrusių asmenų schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus šeštojo skirsnio nuostatoms, taip pat tais atvejais, kai kartu su veikla, kuriai taikoma ES įsikūrusių asmenų schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus šeštojo skirsnio nuostatoms, vykdė kitą veiklą, dėl kurios šis asmuo nėra ir neprivalo būti įregistruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, ir (arba) 5) vykdė tik veiklą, kuriai taikoma importuojamų prekių schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus septintojo skirsnio nuostatoms, taip pat tais atvejais, kai kartu su veikla, kuriai taikoma importuojamų prekių schema pagal kitos valstybės narės teisės aktų nuostatas, iš esmės tolygias šio Įstatymo XII skyriaus septintojo skirsnio nuostatoms, vykdė kitą veiklą, dėl kurios šis asmuo nėra ir neprivalo būti įregistruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje. Pagal PVMĮ 118 straipsnio 1 dalį užsienio apmokestinamajam asmeniui gali būti grąžintas: 1) Lietuvos Respublikoje sumokėtas importo PVM, kurį sumokėti prievolė jam atsirado už į ES teritoriją importuotas prekes; 2) PVM, šio apmokestinamojo asmens sumokėtas už jo Lietuvos Respublikoje įsigytas (įskaitant įsigytas iš kitų valstybių narių) prekes ir (arba) paslaugas. Remiantis PVMĮ 118 straipsnio 1 dalies komentaro nuostatomis (2023-08-25 PVMĮ komentaro redakcija) užsienio apmokestinamajam asmeniui gali būti grąžintas Lietuvoje sumokėtas importo PVM, kurį jis sumokėjo už į ES teritoriją importuotas prekes, taip pat PVM, sumokėtas už Lietuvoje įsigytas (įskaitant įsigytas iš kitų valstybių narių, kai įsigijimo vieta laikoma Lietuva) prekes ir (ar) paslaugas. Importo PVM grąžinamas, kai prekės importo procedūra yra įforminama Lietuvoje. Pažymėtina, kad prekių ir paslaugų pirkimo (ar prekių importo) PVM grąžinamas tik tuo atveju, jeigu prekės, už kurias sumokėtą PVM prašoma grąžinti, skirtos naudoti užsienio apmokestinamojo asmens veiklai, nurodytai šio PVMĮ straipsnio 2 dalyje.

PVMĮ 118 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nurodytas PVM gali būti grąžinamas tik tuo atveju, jeigu prekės ir (arba) paslaugos, už kurias sumokėtą PVM prašoma grąžinti, skirtos naudoti tokiai užsienio apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai, nurodytai PVMĮ 117 straipsnio 2 dalyje, ir (arba) skirtos tiekti prekes ir (arba) teikti paslaugas už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

Pareiškėja per bendrą ES valstybių narių elektroninę PVM grąžinimo sistemą pateikė 2024-01-12 prašymą grąžinti 3 977 Eur importo PVM už 2023-01-01–2023-12-31 laikotarpį. Kartu su 2024-01-12 prašymu Pareiškėja pateikė 2023-06-06 Vilniaus TM sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo, 2023-01-20 CMR dokumentą, 2023-01-20 sąskaitąfaktūrą Nr. 1, tranzito deklaraciją Nr. 23LTVK2000000096F5. Pareiškėjai 2024-03-28 buvo išsiųstas raštas Nr. (9.89) 46-MPD-477, kuriame nurodyta pateikti paaiškinimą, kokiu tikslu buvo importuotos prekės ir kaip jos susiję su Pareiškėjos vykdoma veikla Estijoje, bei ar prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Pareiškėja atsakyme paaiškino, kad muitinė neteisėtai jas apmokestino.

Pareiškėjai 2024-06-04 buvo išsiųstas raštas Nr. (9.89) 46-MPD-710, kuriame prašoma pateikti informaciją, ar Pareiškėja teikė skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl 2023-06-06 Vilniaus TM sprendimo dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neįvykdytą Tranzito procedūrą. Taip pat paprašyta pateikti paaiškinimą, kokiu tikslu buvo importuotos prekės ir kaip jos susiję su Pareiškėjos vykdoma veikla Estijoje, ar prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Pareiškėja, teikdama atsakymą paaiškino, kad skundo dėl 2023-06-06 Vilniaus TM sprendimo dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo neteikė. Paaiškino, kad sunkvežimis tranzito metu sukėlė avariją Lietuvoje, dėl avarijos krovinys sugedo ir nebuvo galimybės jo pristatyti paskirties muitinės įstaigai. Inspekcija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad mokesčių mokėtoja šį faktą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Įvertinusi pateiktus dokumentus, Vilniaus AVMI nusprendė Pareiškėjai negrąžinti 3 977 Eur importo PVM, o negrąžinimo pagrindą nurodė PVMĮ 118 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad importo PVM buvo priskaičiuotas Pareiškėjai, kaip tranzito procedūros vykdytojai, pažeidus SMK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėja, kaip tranzito paslaugos vykdytoja, buvo atsakinga už Prekės Tranzito procedūrą. Krovinys turėjo pasiekti Kybartų kelio postą 2024-01-26, tačiau nepasiekė, todėl SMK nustatyta tvarka pradėtas tyrimas, kurio metu Pareiškėja, kaip tranzito vykdytoja, pateikė paaiškinimą, kad jokių papildomų dokumentų ar informacijos dėl prekių paskirties vietos nepasiekimo pateikti negali, ir paprašė priimti sprendimą pagal T1 MRN 23LTVK2000000096F5.

Inspekcijos vertinimu, Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, jog prekės, kurių atžvilgiu buvo priskaičiuotas importo PVM, yra ar bus panaudotos būtent jos PVM apmokestinamoje veikloje. Prekių gavėjas pagal pateiktus dokumentus buvo kitas asmuo – OOO „R“. Vien tai, kad importo PVM jai buvo apskaičiuotas ir kad ji teikė su prekių gabenimu tranzitu per Lietuvą susijusią paslaugą (kas, Pareiškėjos manymu, savaime sudaro pagrindą grąžinti PVM), nėra pagrindas sugrąžinti importo PVM, nesant objektyvių įrodymų, kur jos panaudotos ir kad panaudotos būtent Pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje. Neįrodžius priežastinio ryšio, importo PVM negali būti grąžinamas.

Pareiškėjos 2024-10-17 skundas tenkintinas iš dalies, o ginčijamas Inspekcijos 2024-0927 sprendimas Nr. 69-64, kuriuo Pareiškėjai atsisakyta grąžinti 3 977 Eur importo PVM naikintinas ir mokesčių mokėtojos skundas perduotinas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus 2024-08-08 AVMI sprendimo ir skundžiamo Inspekcijos sprendimo negrąžinti importo PVM, nes, vietos ir centrinio mokesčio administratoriaus teigimu, mokesčių mokėtoja nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, jog Prekės, kurių atžvilgiu buvo priskaičiuotas importo PVM, yra ar bus panaudotos būtent jos PVM apmokestinamoje veikloje. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Prekių gavėjas pagal pateiktus dokumentus buvo kitas asmuo – OOO „R“. Vien tai, kad importo PVM jai buvo apskaičiuotas ir kad ji teikė su prekių gabenimu tranzitu per Lietuvą susijusią paslaugą (kas, Pareiškėjos manymu, savaime sudaro pagrindą grąžinti PVM), nėra pagrindas sugrąžinti importo PVM, nesant objektyvių įrodymų, kur jos panaudotos ir kad panaudotos būtent Pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje. Neįrodžius priežastinio ryšio, importo PVM negali būti grąžinamas. Komisija primena, kad 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/9/EB, nustatant Direktyvoje 2006/112/EB1 numatyto PVM grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles (toliau – Direktyva 2008/9/EB) (su vėlesniais) pakeitimais numato, kad kiekviena valstybė narė PVM grąžinančioje valstybėje narėje neįsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui grąžina PVM, apskaičiuotą už kitų apmokestinamųjų asmenų toje valstybėje narėje jam tiektas prekes ar suteiktas paslaugas arba už į tą valstybę narę importuotas prekes, jeigu tos prekės ir 1

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos;

paslaugos naudojamos atliekant šiuos sandorius: Direktyvos 2006/112/EB 169 straipsnio a ir b punktuose nurodytus sandorius; sandorius su asmeniu, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM pagal Direktyvos 2006/112/EB 194–197 straipsnius ir 199 straipsnį, kaip taikoma PVM grąžinančioje valstybėje narėje (Direktyva 2008/9/EB 5 straipsnis; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2021-10-21 sprendimo CHEP Equipment Pooling, C-396/20, ECLI:EU:C:2021:867, 5 p.,). Taigi, ES teritorijoje veikia vieninga sistema, kurios pagalba yra grąžinamas PVM.

PVM grąžinimą užsienio apmokestinamiesiems asmenims reglamentuoja PVMĮ XIII skyrius bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-06-21 įsakymu Nr. 189 „Prašymų grąžinti kitose valstybėse narėse įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims jų Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM pateikimo ir nagrinėjimo bei PVM grąžinimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Direktyvos 2008/9/EB nuostatos taikomos, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112/EB reglamentavimą, kiek tai susiję su PVM atskaitos / importo PVM grąžinimu. Kaip ir teisė į atskaitą, teisė į PVM grąžinimą yra esminis bendros PVM sistemos principas, įtvirtintas ES teisės aktuose (2020-06-11 sprendimo CHEP Equipment Pooling, C‑242/19, EU:C:2020:466, 53 punktas), ir iš esmės negali būti ribojama. Ši teisė taikoma nedelsiant dėl visų mokesčių, sumokėtų sudarant pirkimo sandorius (2020-11-18 sprendimo Komisija / Vokietija, C‑371/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:936, 79 punktas). Atskaitos sistema, taigi, ir grąžinimu, siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrinamas bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumas, neatsižvelgiant į šios veiklos tikslus ar rezultatą, jeigu pati ši veikla iš principo apmokestinama PVM (2018-03-21 sprendimo Volkswagen, C‑533/16, EU:C:2018:204, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Pagal šį PVM neutralumo pagrindinį principą reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į PVM atskaitą arba PVM grąžinimą, jeigu esminės sąlygos įvykdytos, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė kai kurių formalių reikalavimų (2020-11-18 sprendimo Komisija / Vokietija, C‑371/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:936, 80 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

Direktyvos 2008/9/EB 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „PVM objektas yra šie sandoriai: <...> d) prekių importas.“ Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. <...>“. Direktyvos 2006/112/EB 30 straipsnyje numatyta, kad „prekių importas“ – prekių, kurios nėra išleistos į laisvą apyvartą, kaip nustatyta Sutarties 24 straipsnyje, įvežimas į Bendriją. Be pirmoje pastraipoje nurodyto sandorio, prekių importu laikomas prekių, kurios išleistos į laisvą apyvartą, įvežimas į Bendriją iš Bendrijos muitų teritorijai priklausančios trečiosios teritorijos.

Direktyvoje 2006/112/EB 60 straipsnyje reglamentuota, kad prekių importo vieta yra valstybė narė, kurios teritorijoje yra prekės, kai jos įvežamos į Bendriją. Apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos (Direktyvos 2006/112/EB 70 straipsnis). Teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM (Direktyvos 2006/112/EB 167 straipsnis). Taip pat aptariamos direktyvos 168 straipsnyje nustatyta, kad‚ jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti: a) mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo. <...> e) mokėtiną arba sumokėtą PVM už prekių importą į tą valstybę narę. Importo atveju PVM moka asmuo arba asmenys, kuriuos importo valstybė narė laiko ar pripažįsta turinčiais prievolę sumokėti PVM (Direktyvos 2006/112/EB 201 straipsnis). Taigi, Direktyvos 2008/9 1 straipsniu siekiama nustatyti Direktyvos 2006/112 170 straipsnyje numatyto PVM grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje ir kurie atitinka Direktyvos 2008/9 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, taisykles, tačiau ja nesiekiama nustatyti nei teisės į grąžinimą įgyvendinimo sąlygų, nei jos apimties. Iš tiesų Direktyvos 2008/9 5 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad, nepažeidžiant jos 6 straipsnio ir siekiant joje užsibrėžtų tikslų, teisė į pirkimo ar importo PVM grąžinimą nustatoma pagal Direktyvą 2006/112, kaip taikoma PVM grąžinančioje valstybėje narėje. Valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens teisė į kitoje valstybėje narėje sumokėto PVM grąžinimą, kaip tai numatyta Direktyvoje 2008/9, atitinka Direktyvoje 2006/112 jam numatytą teisę į pirkimo PVM atskaitą (šios bylos atveju importo PVM) jo valstybėje narėje (201803-21 sprendimo Volkswagen, C‑533/16, EU:C:2018:204, 34–36 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

Iš pateiktos ginčo medžiagos matyti, jog PVMĮ ir Taisyklių pagrindu Pareiškėja 202401-12 prašymą grąžinti 3 977 Eur importo PVM už 2023-01-01–2023-12-31 laikotarpį grindė faktine aplinkybe, jog ginčo Prekėms likus ES, buvo pripažinta neuždaryta Tranzito procedūra, kurios pagrindu Pareiškėjai buvo apskaičiuota prašoma grąžinti suma.

Šioje medžiagoje susiklosčiusi situacija lėmė, kad Pareiškėja nevykdė į Lietuvą importo tiesiogiai, todėl Komisija vertina, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, kokį vaidmenį nagrinėjamu atveju atliko Pareiškėja ir ar ji gali būti laikoma asmeniu, kuriam priklauso mokėti importo PVM, o vėliau, kaip asmeniui, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje (Lietuvoje), į kurią, kaip buvo pripažinta, Prekės buvo importuotos, yra suteikta teisė susigrąžinti importo PVM. Tai reiškia, kad tokiu būdu yra įgyvendinamas PVM neutralumo principas, apie kurio taikymą yra gausiai pasisakoma ESTT bylose.

Dėl Tranzito procedūros. Iš skundžiamo Inspekcijos sprendimo ir ginčui nagrinėti pateiktos medžiagos matyti, kad 2023-06-06 Vilniaus TM sprendimu buvo įregistruota 6 998 Eur mokestinė prievolė Pareiškėjai: 1 272 Eur muitas, 3 977 Eur importo PVM, 20 Eur muitų delspinigiai, 860 Eur PVM delspinigiai ir 1 575 Eur mokesčių baudos.

Inspekcija konstatavo, kad prievolė sumokėti 3 977 Eur importo PVM atsirado: ,,<...> ne pagal prekių importo procedūrą, bet įsigaliojus 2023-06-06 Vilniaus TM sprendimui, pagal kurį Pareiškėjai apskaičiuota 3 977 Eur importo PVM suma“. Pareiškėja skunde Komisijai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija nepasisakė dėl kitų PVMĮ nuostatų, pavyzdžiui, PVMĮ 12-3 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laikoma, kad tuo atveju, jeigu nustojus taikyti išorinio tranzito procedūrą (ar veiksmą), prekės tebėra šalies teritorijoje, jos laikomos importuotos šalies teritorijoje. Pagal PVMĮ 3 straipsnio 3 dalį importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės, pagal PVMĮ nuostatas, laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punktu, prekių importas – ne Sąjungos prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Pareiškėjos vertinimu, įvyko prekių įvežimą sukėlę veiksmai, kurie sąlygojo Prekės importą. Prekės importą, t. y. Prekės įvežimą sukėlusį veiksmą, patvirtino lydintysis dokumentas T1 Nr. 23LTVK2000000096F5 ir Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo. Pareiškėja jai priskaičiuotą importo muitą sumokėjo, Prekės įvežimą sukėlusį veiksmą patvirtinančius dokumentus pateikė, atitinkamai Vilniaus AVMI / Inspekcija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo atmesti Pareiškėjos prašymo dėl tariamai nepagrįstos prašomos grąžinti PVM sumos.

Paminėtina, kad pagal Direktyvos 2006/112/EB ir PVMĮ nuostatas PVM yra harmonizuotas mokestis, kurio mokėjimas yra pagristas paskirties vietos principu (angl. destination principle), t. y. PVM turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, į kuria prekės yra pristatomos (išskyrus numatytas išimtis). Pareiškėjos vertinimu, ji, kaip procedūros vykdytoja, įformino Tranzito procedūrą Prekėms, kurios turėjo būti išgabentos į Kaliningrado sritį (Rusiją). Mokesčių mokėtojos 2024-06-04 pateiktu aplinkybių vertinimu susiklostė tokia situacija, jog „sunkvežimis tranzito metu sukėlė avariją Lietuvoje, dėl avarijos krovinys sugedo ir nebuvo galimybės jo pristatyti paskirties muitinės įstaigai. Prekės buvo utilizuotos“. Kadangi Prekės nebuvo išgabentos iš ES, Vilniaus TM konstatavo, kad Tranzito procedūra nebuvo užbaigta, todėl Pareiškėjai atsirado pareiga sumokėti muitą ir importo PVM.

Byloje nepateikta įrodymų, jų taip pat nevertino ir Inspekcija, ar Tranzito procedūra buvo neužbaigta dėl fakto, jog Prekė liko ES, ar dėl aplinkybių, jog įvyko eismo įvykis. Dar daugiau, Pareiškėja nurodė, jog ginčo Prekės buvo utilizuotos. Nors Pareiškėja skunde Komisijai nurodė, kad dar siekia gauti iš savo užsakovų ir trečiųjų asmenų dokumentus dėl įvykio aplinkybių, kuris sutrukdė įvykdyti Tranzito procedūrą, tačiau iki šio sprendimo priėmimo su eismo įvykiu ir utilizavimu susiję dokumentai nebuvo pateikti. Visgi šie dokumentai yra laikomi esminiai tam, kad ginčas galėtų būti išspręstas iš esmės. Šiuo metu Inspekcijos ginčijamas sprendimas negrąžinti importo PVM yra priimtas tuo pagrindu, kad dėl Pareiškėjos kaltės, Tranzito procedūra nebuvo užbaigta bei ginčo Prekės liko ES, todėl Pareiškėjos buvo prašoma pateikti kaip Prekės buvo panaudotos ir kad buvo panaudotos būtent Pareiškėjos PVM apmokestinamoje veikloje. Kita vertus, pasitvirtinus aplinkybėms, kad Tranzito procedūra nebuvo baigta dėl eismo įvykio bei Prekės buvo utilizuotos, nėra galimybės mokesčių mokėtojai įgyvendinti Inspekcijos reikalavimo. Vadinasi nėra aišku, ar mokesčių administratorius reikalautų patvirtinti tas pačias faktines aplinkybes.

Dėl prekių savininko. Inspekcijos atstovė 2024-11-19 posėdžio metu nurodė, jog Pareiškėja nebuvo prekių savininkė, tuo pačiu nebuvo ir prekių gavėja. Komisija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka, kad byloje yra pateiktas CMR, iš kurio matyti, kad prekių savininkas buvo V.G. (Rusijos gyventojas), prekių gavėja – OOO ,,R“ (Rusija, Kaliningradas). Dėl teisės į grąžinimą įgyvendinimo reikalavimų ar materialinių sąlygų pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2006/112/EB 168, 169 straipsnio ir 170 straipsnius matyti, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti teise į PVM grąžinimą, reikia, kad, pirma, suinteresuotasis asmuo būtų „apmokestinamasis asmuo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/112/EB, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje, kur jis perka prekes ar paslaugas arba į kurią importuoja PVM apmokestinamas prekes, ir, antra, kad prekės ir paslaugos, kuriomis grindžiama teisė į PVM grąžinimą, būtų šio apmokestinamojo asmens naudojamos pardavimo sandoriams už valstybės narės, kurioje šis mokestis yra mokėtinas arba sumokėtas, ribų, ir kad dėl šių sandorių atsirastų teisė į atskaitą, jeigu jie būtų buvę įvykdyti šioje valstybėje narėje (2019-05-02 sprendimo Sea Chefs Cruise Services, C‑133/18, EU:C:2019:354, 33 punktas). Be to, šis apmokestinamasis asmuo turi atitikti Direktyvos 2008/9 3 straipsnyje nustatytas kumuliacines sąlygas (2020-06-11 sprendimo CHEP Equipment Pooling, C‑242/19, EU:C:2020:466, 55 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Visgi, mokestinio ginčo medžiagoje netirta ir nepasisakyta, ar Pareiškėja, nebūdama Prekių savininke ir gavėja, tačiau būdama Tranzito procedūros vykdytoja ir, pagal Pareiškėjos skundo argumentus vežėja (Komisijos pastaba. iš pateikto CMR nėra galimybės nustatyti, kas yra prekių vežėjas, tačiau tai paminėta Pareiškėjos skunde), įvykus eismo įvykiui, galėjo būti pripažinta ir apmokestinamuoju asmeniu PVM mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų prasme. Nagrinėjamu atveju ginčo Prekė turėjo būti fiziškai išgabenta iš ES teritorijos ribų, tačiau, kaip nurodė Pareiškėja, dėl eismo įvykio liko Lietuvoje bei buvo utilizuota. Taikant vienodo požiūrio principą, paminėtina, kad tiekiant prekes Lietuvoje bei patvirtinus, kad prekių tiekimas neįvyko dėl eismo įvykio, kurio metu prekės buvo pažeistos / utilizuotos, mokesčių mokėtojui neatsirastų pareiga tikslinti PVM atskaitos, kas reiškia, jog analogiškos sąlygos turėtų būti taikomos ir importo metu. Tokiu būdu tik pakartotinai įvertinus ginčo aplinkybes, galima priimti sprendimą iš esmės.

Dėl pakartotinio vertinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 32 straipsnio, nustatančio mokesčių administratoriaus pareigas, nuostatas, yra konstatavęs, kad mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu (LVAT 2005-06-08 sprendimas adm. byloje Nr. A-04-685/05, 2007-02-09 sprendimas adm. byloje Nr. A-180-127-07, 2011-06-27 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas adm. byloje Nr. A-556-1105-11). Pažymėtina, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus (LVAT 2020-02-12 nutartis adm. byloje Nr. A-486-575/2020). Taip pat teismas ne kartą akcentavo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (LVAT 2012-07-20 sprendimas adm. byloje A-520-2294-12,

2012-08-03 nutartis adm. byloje Nr. A-444-2366-12, 2015-02-18 nutartis adm. byloje Nr. A-398442/2015). Komisija daro išvadą, kad Vilniaus AVMI ir Inspekcijai, priimant ginčijamus sprendimus, buvo žinomas Pareiškėjos aplinkybių vertinimas, jog Prekės Lietuvoje liko dėl įvykusio eismo įvykio, tuo pačiu jos buvo utilizuotos. Tačiau dėl šių aplinkybių mokesčių administratorius neprašė Pareiškėjos teikti paaiškinimų, nors Pareiškėja tą pačią dieną teikė atsakymus į užduotus vietos mokesčių administratoriaus klausimus. Tuo pačiu pažymėtina, kad Pareiškėja, privalo pagrįsti nurodytas aplinkybes susijusias su eismo įvykiu ir Prekių utilizavimu. Tuo pačiu, Komisija negali surinkti papildomus duomenis (pavyzdžiui, pati išsiaiškinti ar buvo eismo įvykis ar ne, kreiptis į teisėsaugos institucijas ar draudimo kompanijas), nes tokiais veiksmais būtų faktiškai imtasi vykdyti mokesčių administravimą, t. y. vykdyti vykdomosios valdžios funkcijas, tai nesuderinama su Komisijos, kaip ikiteisminės institucijos, kompetencija. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, Komisija konstatuoja, kad siekiant pašalinti nustatytus trūkumus nagrinėjamame ginče ir teisingai įvertinti Pareiškėjos teisę susigrąžinti importo PVM, Pareiškėjos skundas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Šioje byloje būtina pateikti papildomus įrodymus ir juos vertinti Komisijos nurodytų aplinkybių kontekste. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šiame procese ginčo šalys yra lygios, todėl įrodinėjimo našta yra paskirstyta tolygiai, tiek mokesčių mokėtojai, tiek mokesčių administratoriui. Dėl šios priežasties Inspekcijos sprendimas yra naikintinas, o Pareiškėjos skundas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Be to, paminėtina, kad jeigu Pareiškėja mano, kad skola muitinei buvo įregistruota netinkamai, mokesčių mokėtoja turi teisę, nustatytais pagrindais ir tvarka, teikti prašymą dėl proceso atnaujino pasibaigusiame ginče dėl Vilniaus TM 2023-06-06 sprendimo (MAĮ 160 straipsnis).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių

Rezoliucinė dalis

administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024-09-27 sprendimą Nr. 69-64 bei perduoti OÜ „K“ 2024-08-26 skundą Nr. 427218 centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų administraciniam teismui, skundą paduodant pasirinktinai: Vilniaus rūmuose (Žygimantų g. 2, 01102, Vilnius), Kauno rūmuose (A. Mickevičiaus g. 8 A, 44312, Kaunas), Klaipėdos rūmuose (Galinio Pylimo g. 9, 91230, Klaipėda), Šiaulių rūmuose (Dvaro g. 80, 76298, Šiauliai), Panevėžio rūmuose (Respublikos g. 62, 35158, Panevėžys) ar per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą https://e.teismas.lt. Skundas Regionų administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.