Byla S-174

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininko Evaldo Raistenskio (pranešėjas), narių Rasa Stravinskaitės ir Vilmos Vildžiūnaitės, išnagrinėjo R. E. (toliau – Pareiškėjas) 2021-10-12 skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2021-09-22 Sprendimo grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. 331-1307014 (toliau – sprendimas). Pareiškėjo atstovas advokatas dr. F. B. ir Inspekcijos atstovas N. S. 2021-11-16 dalyvavo Komisijos posėdyje nuotoliniu būdu. Komisija n u s t a t ė :

Aprašomoji dalis

Skunde nurodoma, kad Inspekcija atsisakė grąžinti permoką pagal du pagrindus. Pirma, konstatuodama, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais šiuo individualiu atveju papildomas prašymas (forma FR0781) grąžinti permoką neteikiamas, nes mokėjimo prievolės dokumente (deklaracijoje) yra numatytas prašymas grąžinti apskaičiuotą GPM permoką. Inspekcija nurodydama šį motyvą iš esmės neatsižvelgė į esminį faktą, kad kitokios prašymo formos Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti, nes Inspekcija to neleido. Pareiškėjo teigimu, formaliai netinkamos prašymo formos užpildymas neturėtų tapti kliūtimi jam ginti savo teises į permokos susigrąžinimą. Šiuo atveju, vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo principais, Komisija turėtų teikti prioritetą ne prašymo formaliajai išraiškai, o jo turiniui ir joje išreikštai mokesčių mokėtojo valiai – įgyvendinti teisę susigrąžinti permoką.

Antra, nurodyti papildomi (materialiniai teisiniai) atsisakymo grąžinti permoką motyvai – tariamos klaidos deklaracijoje, kurioje nedeklaruotos visos 15 proc. tarifu apmokestintos pajamos (indėlio palūkanos, kurios GPM neapmokestinamos). Būtent šis pagrindas ir atskleidžia tikrąją tarp Pareiškėjo ir centrinio mokesčių administratoriaus kilusio mokestinio ginčo esmę – ar Pareiškėjo iš banko gautos indėlio palūkanos yra GPM apmokestinamos / neapmokestinamos pajamos ir, atitinkamai, ar turi būti grąžinta nuo šių lėšų banko sumokėta permoka.

Skunde toliau dėstomos 39 710,12 Eur GPM permokos susidarymo faktinės aplinkybės. Pareiškėjas 2009-11-03 sudarė ilgalaikę Kaupiamojo indėlio sąskaitos sutartį su AB "A1" (dabartiniu AS „Citadele banka“ banku). Sutartis turėjo galioti iki 2030-11-19 (7686 dienas), bankui mokant Pareiškėjui 8,7 proc. metines palūkanas, kurios buvo laikomos sudėtinėmis palūkanomis (prisidėdavo prie kaupiamojo indėlio sumos jį augindamos). Palūkanos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą (neapmokestinamoms pajamoms priskiriamos Europos ekonominės erdvės valstybėse gautos palūkanos už jų bankuose ir kitose kredito įstaigose laikomus indėlius, sutartys dėl kurių sudarytos iki 2013 m. gruodžio 31 d.) yra neapmokestinamos GPM. Minėta lengvata Pareiškėjas teisėtai ketino naudotis iki 2030-11-19, tačiau, pasikeitus situacijai finansų rinkose bei prasidėjus pandemijai, Pareiškėjas sutiko su AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu siūlymu pasirašyti 2020-04-23 Susitarimą dėl Kaupiamojo indėlio sutarties nutraukimo anksčiau numatyto termino. Susitarimu numatyta, kad bankas perves Pareiškėjui 232 000 Eur palūkanų, apskaičiuotų šalių Susitarimu už laikotarpį nuo 2020-04-24 iki 2030-11-19 anksčiau termino nutraukus Kaupiamojo indėlio sutartį.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, Inspekcija automatiniu būdu suformuotoje Pareiškėjo deklaracijoje už 2020 m. pagal Kaupiamojo indėlio sutartį ir Susitarimą gautą 232 000 Eur sumą priskyrė kitoms su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis (kodas 70), dėl ko šioje deklaracijoje GPM permoka apskritai nebuvo įtraukta.

Nesutikdamas su tokiu Inspekcijos vertinimu, Pareiškėjas atliko deklaracijos tikslinimo veiksmus bei minėtas 232 000 Eur pajamas deklaravo kaip neapmokestinamąsias, jas priskirdamas palūkanoms, ir tokiu būdu bandė susigrąžinti banko į valstybės biudžetą sumokėtą GPM. 2021-07-22 Pareiškėjas per elektroninio deklaravimo sistemą EDS gavo Inspekcijos informacinį pranešimą, kuriame nurodyta: „Išnagrinėjome Jūsų 2021-05-03 pateikto 2020 m. mokestinio laikotarpio dokumento „Pajamų mokesčio deklaracija“ (forma (duomenys neskelbtini) (registracijos Nr. 9.44-GE-1369894) duomenis ir 2021-07-21 nustatėme tokius trūkumus: Deklaravote ne visas

15 proc. tarifu apmokestinamas pajamas. Deklaravote 126,03 Eur gautų pajamų, pagal VMI turimus duomenis gavote 232 000 Eur. Pasitikrinti galite EDS pažymos kortelėje“. Pastarasis motyvas nurodytas ir ginčijamame Inspekcijos sprendime.

Nesutikdamas su tokiu vertinimu ir siekdamas apginti savo teises, Pareiškėjas 2021-08-17 išsiuntė pranešimą per Mano VMI, prašydamas, kad Inspekcija vertintų jau pateiktą deklaraciją kartu su prisegtais pajamas pagrindžiančiais dokumentais (Kaupiamojo indėlio sutartimi ir Susitarimu). Tokiu būdu Pareiškėjas dar kartą aiškiai išreiškė savo valią, kuria prašė vertinti deklaraciją tokią, kokia ji yra pateikta.

Inspekcija 2021-08-26 raštu Nr. RM36595 detaliai paaiškino Pareiškėjui pateiktoje deklaracijoje nustatytą trūkumą, taip pat paaiškino, kad pagal 2020-04-23 Susitarimą su AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu išmokėta 232 000 Eur suma nelaikoma palūkanomis, gautomis už banke laikomus indėlius. Pasak Inspekcijos, nutraukus terminuoto kaupiamojo indėlio sutartį šalių susitarimu, indėlininkui banko mokama išmoka, kuri viršija grąžinamo indėlio ir už laikotarpį iki indėlio sutarties nutraukimo dienos sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotų indėlių palūkanų sumą, pagal GPMĮ nuostatas laikoma indėlininko gautu atlygiu už indėlio sutarties nutraukimą, t. y. laikoma indėlininko pajamomis. Pareiškėjo su banku Susitarimu nutraukus 2009 m. sudarytą kaupiamąją indėlio sutartį, Pareiškėjo gauta 232 000 Eur suma (viršijanti grąžinamo indėlio ir už laikotarpį iki indėlio sutarties nutraukimo dienos sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotų indėlių palūkanų sumą) GPMĮ taikymo tikslais laikoma kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, o ne palūkanomis. Pasak Inspekcijos, banko išmokėta 232 000 Eur suma savo esme yra šalių Susitarimu apskaičiuota kompensacija už negautas palūkanas, kurias Pareiškėjas būtų gavęs, jei sutartis nebūtų nutraukta prieš terminą. Inspekcija rašte, remdamasi MAĮ 10 straipsniu, akcentavo, kad nustatant pajamų rūšį ir gyventojo mokestines prievoles lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas. Minėtu raštu taip pat prašoma Pareiškėjo patikslinti deklaraciją už 2020 m.

Skunde detaliai pasisakoma dėl Inspekcijos atlikto jo iš banko gautų palūkanų kvalifikavimo ne palūkanomis, o „kitomis pajamomis“. Jo vertinimu, Inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas faktinių aplinkybių, Kaupiamojo indėlio sutarties, Susitarimo ir įstatymų teisės normų vertinimu ir aiškinimu, išimtinai pajamų perkvalifikavimą grindžiant pajamų išmokėjimu terminu. Nesurinkus jokių faktinių duomenų, rodančių, kad Pareiškėjui išmokėta suma nebuvo palūkanos, apskritai nėra pagrindo kalbėti apie kitokį išmokėtų palūkanų vertinimą. Manytina, kad taip Inspekcija siekia visiškai formaliai apmokestinti Pareiškėjo gautas palūkanas.

Taip pat skunde aptariama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo ir konstatuojama, kad Inspekcija ne tik nenustatė ir neįrodė būtinųjų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 10 straipsnio taikymo sąlygų, įskaitant suformuotąsias LVAT praktikoje, tačiau akivaizdžiai ignoravo visumą aplinkybių, patvirtinančių, kad Pareiškėjo sudarytas sandoris – Susitarimas su banku nėra nei formalus, nei sudarytas siekiant mokestinės naudos. Tai suponuoja, kad esamoje situacijoje ne tik nebuvo nustatytos MAĮ 10 straipsnio normų taikymo sąlygos, bet tokių sąlygų apskritai nėra. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 87 ir 111 straipsniu, mokesčių įstatymais, Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau – Taisyklės), ir išnagrinėjusi Pareiškėjo 2021-09-13 Prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16-40) GES-518001 (toliau – Prašymas), ginčijamu sprendimu Pareiškėjui negrąžino 39 710,12 Eur GPM permokos už 2020 m.

Negrąžinimo priežastis – deklaruota GPM permoka grąžinama MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nurodyta tvarka. Papildomai Prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas neteikiamas, nes mokėjimo prievolės dokumente yra numatytas prašymas grąžinti mokesčio apskaičiavimo dokumente apskaičiuotą permoką.

Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad Pareiškėjo prašoma GPM permoka už 2020-01-01–2020-12-31 mokestinį laikotarpį susidarė 2021-05-03, pateikus 2020 m. pajamų mokesčio deklaraciją (duomenys neskelbtini) kurioje nurodytas grąžintinas 39 710,12 Eur GPM. Atlikus Pareiškėjo deklaruotų duomenų tyrimą, nustatyta, kad Pareiškėjas deklaravo ne visas 15 proc. GPM tarifu apmokestinamąsias pajamas, t. y. nedeklaravo 232 000 Eur. Sprendime nurodyta, kad GPM permoka ar jos likutis, bus grąžintas patikslinus minėtą deklaraciją ir įvertinus deklaruotų duomenų teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

Komisija k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir mokesčių mokėtojo Prašymas grąžinti GPM permoką perduotinas Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo Pareiškėjui negrąžinta 39 710,12 Eur GPM permoka, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis, Pareiškėjas 2021-09-13 pateikė Inspekcijai Prašymą grąžinti 39 710,12 Eur GPM permoką, susidariusią 2020 m. mokestiniu laikotarpiu pagal pateiktą Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (duomenys neskelbtini) Ginčijamu sprendimu Pareiškėjo prašoma permoka negrąžinta motyvuojant, kad tokio pobūdžio permoka grąžinama MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nurodyta tvarka bei papildomai Prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas neteikiamas, nes mokėjimo prievolės dokumente yra numatytas prašymas grąžinti mokesčio apskaičiavimo dokumente apskaičiuotą permoką. Sprendime taip pat pateikti ir papildomi permokos negrąžinimo motyvai: Pareiškėjo prašoma GPM permoka už 2020-01-01–2020-12-31 mokestinį laikotarpį susidarė 2021-05-03, pateikus 2020 m. Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (duomenys neskelbtini) kurioje apskaičiuota 39 710,12 Eur grąžintina GPM suma. Inspekcijos teigimu, pateiktoje deklaracijoje nustatytos klaidos, t. y. Pareiškėjas deklaravo ne visas 15 proc. tarifu apmokestinamas pajamas (deklaravo tik 126,03 Eur gautų pajamų, tačiau pagal Inspekcijos duomenis, gauta 232 000 Eur). Sprendime pasisakyta, kad GPM permoka ar jos likutis už 2020 m., bus grąžinta patikslinus minėtą deklaraciją ir įvertinus deklaruotų duomenų teisingumą.

Pareiškėjas pateiktame skunde bei jo atstovas Komisijos posėdžio metu nesutiko su Inspekcijos sprendimu bei išsamiai pasisakė dėl nesutikimo argumentų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog prašymas grąžinti 39 710,12 Eur GPM permoką pateiktas, siekiant inicijuoti mokestinį ginčą dėl pateiktos Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2020 m. bei joje deklaruotos ir mokesčių administratoriaus Pareiškėjui negrąžinamos ginčo GPM permokos, motyvuojant deklaracijos klaidingu užpildymu, nedeklaruojant visų 15 proc. GPM tarifu apmokestinamųjų pajamų. Mokesčių mokėtojas skunde detaliai pasisakė dėl AS „Citadele banka“ išmokėtos 232 000 Eur sumos pripažinimo indėlio palūkanomis, kurios pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą yra GPM neapmokestinamos, dėl to atitinkamai nuo šių lėšų banko išskaičiuotas ir į valstybės biudžetą pervestas mokestis turi būti grąžintas Pareiškėjui. Pareiškėjo vertinimu, Inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas faktinių aplinkybių, Kaupiamojo indėlio sutarties, Susitarimo ir įstatymų teisės normų vertinimu ir aiškinimu, iš esmės siekiama visiškai formaliai apmokestinti Pareiškėjo gautas palūkanas.

Komisija pirmiausiai pažymi, kad LVAT praktikoje mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais (2003-12-15 nutartis adm. byloje Nr. A-11-648/2003, 2010-03-04 nutartis adm. byloje Nr. A-575-252/2010, 2010-03-15 nutartis adm. byloje Nr. A-556-504/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011). Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau ‒ VAĮ, 2020-05-28 įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia įstatymo viršenybės bei objektyvumo (2007-02-09 nutartis adm. byloje Nr. A-180-127/2007, 2008-01-31 nutartis adm. byloje Nr. A-556-158/2008, 2010-06-28 nutartis adm. byloje Nr. A-438-502/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011 ir kt.), be kita ko, ir išsamumo.

VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 straipsnio 9 punktas). Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (VAĮ 3 straipsnio 5 punktas).

Atitinkamai VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, reglamentuojančios administracinio sprendimo reikalavimus, 5 ir 6 punktuose yra detalizuota, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai. Komisija pastebi, kad 2020-05-28 Viešojo administravimo įstatymo Nr. 1234 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2987 buvo pakeistas VAĮ ir išdėstytas nauja redakcija, buvusias VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas papildant bei jas perkeliant į 10 straipsnio „Administracinių sprendimų priėmimas“ nuostatas. Minėtos nuostatos įsigaliojo nuo 2021-07-01.

LVAT savo praktikoje šiuo klausimu yra konstatavęs, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010-08-24 sprendimas adm. byloje Nr. A-756-450/2010, 2010, 2010-11-15 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-15/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011, 2015-02-03 nutartis adm. byloje Nr. A-448-556/2015, 2015-12-07 nutartis adm. byloje Nr. A-2519-502/2015). Komisija pažymi, kad mokesčių administratoriaus sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas.

Komisijos vertinimu, ginčijamas Inspekcijos sprendimas, kuriuo Pareiškėjui negrąžinta GPM permoka, negali būti pripažintas motyvuotu, pagrįstu ir teisėtu, nes mokesčių administratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia įstatymo viršenybės, objektyvumo bei išsamumo, nepaisė šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų.

Nors mokesčių administratorius sprendime išdėstė GPM permokos negrąžinimo motyvus, tačiau sprendimo išvadų nepagrindė individualiu faktinių aplinkybių bei įrodymų, susijusių su AS „Citadele banka“ išmokėtų 232 000 Eur pajamų apmokestinimu, vertinimu ir aiškinimu. Priimtos išvados yra formalios ir nepakankamos. Kaip matyti iš Pareiškėjo pozicijos, nesutikdamas su pastarųjų pajamų apmokestinimu, savo pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2020 m. šias pajamas priskyrė palūkanoms, kurios pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą yra neapmokestinamos pajamų mokesčiu, atitinkamai banko sumokėtas GPM tapo grąžintina Pareiškėjui permoka. Inspekcija 2021-07-22 Pranešimu apie pateikto dokumento trūkumus Nr. 9.51-467-108989 informavo Pareiškėją, jog išnagrinėjus 2021-05-03 pateikto 2020 m. mokestinio laikotarpio dokumento duomenis, nustatyta, kad Pareiškėjas deklaravo ne visas 15 proc. GPM tarifu apmokestinamas pajamas, t. y. deklaravo tik 126,03 Eur gautas pajamas, tačiau pagal Inspekcijos duomenis, gauta 232 000 Eur. Bylos duomenimis, Pareiškėjo deklaruotų duomenų teisingumas buvo tirtas pagal bendrą Inspekcijai prieinama informaciją – trečiųjų asmenų MAĮ nustatyta tvarka pateiktą informaciją, neatliekant detalaus Pareiškėjo pateiktų duomenų tyrinimo. Būtent pranešime nurodytas pateiktos deklaracijos trūkumas, kaip permokos negrąžinimo motyvas, nurodytas ir ginčijamame Inspekcijos sprendime, kuriame nepateiktas teisės normas bei faktinę situaciją atitinkantis argumentavimas dėl Pareiškėjui išmokėtų 232 000 Eur pajamų nepriskyrimo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte įtvirtintai palūkanų neapmokestinimo lengvatai. Todėl ginčijamas Inspekcijos sprendimas negali būti pripažintas atitinkančiu aukščiau nurodytus viešojo administravimo principus. Pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalį mokesčių administratorius turi teisę patikrinti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą MAĮ nustatyta tvarka ir terminais, tuomet mokesčio permoka grąžinama po atliktų kontrolės veiksmų ar mokestinio patikrinimo, jeigu dėl permokos susidarymo realumo yra inicijuojamas mokestinis patikrinimas ar permokos grąžinimo klausimas yra sudėtinė mokestinio patikrinimo dalis. Tuo atveju, jeigu kontrolės procedūrų metu mokesčių administratorius nustato, jog mokesčio permoka nėra realiai susidariusi ar tam tikras pajamas mokesčių mokėtojas yra deklaravęs neteisingai, tuomet permokos negrąžinimas gali būti įforminamas arba įgyvendinant permokos grąžinimo procedūrą, arba surašant patikrinimo aktą ir priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurio metu gali būti nustatoma ne tik konkreti mokesčių mokėtojui tenkanti mokestinė prievolė, bet gali būti taikomos ir papildomos su mokestine prievole susijusios prievolės (delspinigiai ir bauda). Iš byloje pateiktos informacijos matyti, kad mokesčių administratorius Pareiškėjo pateikto prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo MAĮ nustatyta tvarka netikrino, tokių veiksmų neatliko ir dėl pateiktos deklaracijos už 2020 m. bei joje deklaruotos grąžintinos GPM permokos, apsiribojant bendrosios informacijos įvertinimu ir pranešimo apie deklaracijos trūkumus pateikimu.

Komisija pažymi, jog atsižvelgiant į MAĮ 136 straipsnio 1 dalies nuostatas, Inspekcija turi teisę teikti pranešimus apie pastebėtus trūkumus deklaracijose, kurie savo esme laikomi siūlymu pasitaisyti ir tai atitinka mokesčių administratoriui priskirtos informavimo funkcijos įgyvendinimą, tačiau mokėtojams nesutinkant su trūkumais, sąlygojančiais mokestinės prievolės atsiradimą, tokie pranešimai negali sukelti teisinių pasekmių. MAĮ 33 straipsnio 7 punkte įtvirtinta mokesčių administratorius teisė, atliekant jam pavestas funkcijas, duoti mokesčių mokėtojui privalomus vykdyti nurodymus negali būti suprantama kaip teisė nustatyti mokesčių mokėtojui jo mokestinę prievolę, kai sprendžiamas klausimas dėl mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės atsiradimo pagal įstatymą. Paminėtina, jog LVAT 2017-07-05 sprendime adm. byloje Nr. A-202-602/2017 akcentavo, kad ,,deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčių mokėtojo veiksmas, todėl mokesčių administratorius negali priversti mokesčių mokėtojo deklaracijoje nurodyti sumas, su kuriomis mokesčių mokėtojas nesutinka. Mokesčių administratorius, manantis, jog deklaracijoje pateiktas mokesčio apskaičiavimas nėra teisingas, turi ne duoti privalomą vykdyti nurodymą, už kurio nevykdymą yra numatyta administracinė atsakomybė, o pasinaudoti aptartais MAĮ numatytais būdais, suteikiančiais teisę mokesčių administratoriui apskaičiuoti papildomas mokėtinų mokesčių sumas“. Taigi, atsižvelgiant į aptartas nuostatas, darytina išvada, kad mokesčių administratorius, manantis, jog mokesčių mokėtojo deklaracijoje pateiktas mokesčio apskaičiavimas nėra teisingas, turi pasinaudoti MAĮ numatytais būdais ir procedūromis, kurių metu būtų sprendžiama dėl GPM permokos grąžinimo ar mokestinės prievolės apskaičiavimo galimybės. Šių procedūrų metu konkreti situacija turi būti įvertinta atlikus teisės aktų analizę, įvertinus faktines aplinkybes, taikant MAĮ nustatytus principus, įskaitant ir turinio viršenybės prieš formą principą, kuris taikomas, kai situacijos turinys atitinka mokesčių įstatymų nustatytas aplinkybes ir tikslą.

Komisijos vertinimu, skundžiamas Inspekcijos sprendimas priimtas neįvertinus visų ginčo pajamų apmokestinimo / neapmokestinimo klausimui išnagrinėti reikalingų įrodymų. Inspekcija turėtų iš naujo įvertinti susidariusią situaciją ir spręsti dėl MAĮ nustatytų veiksmų / procedūrų atlikimo, įvertinti dokumentus, susijusius su ginčo pajamų gavimu, juos nustatyta tvarka ištirti ir pateikti savo pagrįstą teisinę motyvaciją dėl jų apmokestinimo / neapmokestinimo GPMĮ nustatyta tvarka.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, n u s p r e n d ž i a : Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021-09-22 sprendimą Nr. 331-1307014 ir Pareiškėjo 2021-09-13 prašymą grąžinti 39 710,12 Eur GPM permoką perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pagal MAĮ 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius). Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos.