Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-11-03 · Civilinė byla Nr. e2A-3744-864/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2026-08-10Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2026-11-03Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-03
Bylos Nr.
e2A-3744-864/2026
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-08161-2026-6
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Atsakovas
„A-PAK“
Ieškovas
IES1
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinės bylos Nr. e2A-3744-864/2026Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08161-2026-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 3.3.1.19.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „A-PAK“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „A-PAK“ dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 8 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „A-PAK“ (toliau – ir atsakovė) ieškovės naudai 4 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 8 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 23 Eur žyminį mokestį (civilinės bylos Nr. eL2-9946-1282/2026).

Teisme 2026 m. gegužės 14 d. gauti atsakovės prieštaravimai dėl teismo įsakymo išdavimo. Po atsakovės pareikštų prieštaravimų, teisme 2025 m. gegužės 27 d. gautas ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo. Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškovės ieškinį priėmė ir panaikino 2026 m. gegužės 8 d. teismo įsakymą, išduotą civilinėje byloje Nr. eL2-9946-1282/2026.

Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad tarp šalių egzistavo galiojantis ir vykdytinas susitarimas, atsakovė aiškiai prisiėmė pareigą sumokėti 4 000 Eur, prievolė nustatytu terminu nebuvo įvykdyta, o atsakovės prieštaravimuose nurodomi argumentai nepaneigia jos sutartinės prievolės egzistavimo ir neįrodo tinkamo jos įvykdymo.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė savo prievoles yra tinkamai įvykdžiusi, o ieškovės pareikštas reikalavimas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp šalių buvo pasiektas susitarimas dėl galutinio visų su 2025 m. rugsėjo 25 d. nelaimingu atsitikimu darbe susijusių klausimų sureguliavimo, o atsakovė, vykdydama šį susitarimą, dar iki 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo sudarymo ieškovei išmokėjo iš viso 4 000 Eur. Vėliau šalys raštu įtvirtino savo valią galutinai užbaigti visus tarpusavio ginčus ir galimus reikalavimus, o ieškovė aiškiai patvirtino atsisakanti bet kokių esamų ir būsimų pretenzijų, susijusių su minėtu įvykiu. Todėl ieškovės pozicija, grindžiama vien formaliu ir izoliuotu atskirų susitarimo nuostatų aiškinimu, neatsižvelgiant į faktinį prievolės įvykdymą, šalių elgesį, tikruosius jų ketinimus ir susitarimo tikslą, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Pasak atsakovės, priešingas aiškinimas lemtų nepagrįstą ir neteisingą rezultatą, kai iš atsakovės būtų reikalaujama pakartotinai sumokėti tą pačią 4 000 Eur sumą, kuri ieškovei jau buvo išmokėta.

Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė papildomai nurodė, kad iki susitarimo atlikti mokėjimai buvo ne atsitiktinė labdara ar su šalių tarpusavio ginčo sureguliavimu nesusijusi „parama“, bet nuosekli derybų dėl taikaus ginčo sureguliavimo dalis. Ieškovės pateiktas 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimas šios išvados nepaneigia. Priešingai, jis tik patvirtina, kad jau tuo metu tarp šalių egzistavo ginčas dėl kompensacijos dydžio, kuris vėliau buvo sprendžiamas derybomis ir atsakovės atliktais mokėjimais. Atsižvelgiant į tai, ieškovės papildomai pateiktas 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimas neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant šį ginčą, nepaneigia atsakovės argumentų dėl prievolės įvykdymo ir nesudaro jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė privalėtų pakartotinai sumokėti jau iki susitarimo išmokėtą 4 000 Eur sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 4 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. gegužės 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 90 Eur bylinėjimosi išlaidas; valstybei iš atsakovės priteisė 17,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė aplinkybėmis:

Pirmosios instancijos teismas iš šalių paaiškinimų ir pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad 2025 m. rugsėjo 25 d. atsakovės UAB „A-PAK“ gamybinėse patalpose įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu ieškovė IES1 patyrė dešinės rankos IV piršto trauminę amputaciją. Įvykio aplinkybės buvo tiriamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus teisės aktų nustatyta tvarka. Tyrimas buvo baigtas priėmus 2026 m. vasario 23 d. papildomo tyrimo aktą Nr. SD-2-3727, kuriame nustatyta, kad įvykio priežastis – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas (kodas Akte 25), tuo pažeista: Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2, 3 dalys, 16 straipsnio 2, 3 dalys, Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 6, 7, 9.2 p. Ieškovė 2025 m. spalio 6 d. teikdama paaiškinimus atsakovei dėl 2025 m. rugsėjo 25 d. nelaimingo atsitikimo darbe prašė atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur. Atsakovė iki 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo tarp šalių sudarymo ieškovei bankiniais pavedimais pervedė 4 000 Eur sumą, t. y. 2026 m. vasario 13 d. bankiniu pavedimu pervedė ieškovei 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Piniginė išmoka – parama“, 2026 m. balandžio 3 d. bankiniu pavedimu – dar 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Parama“. 2026 m. balandžio 9 d. galutiniam ginčo sureguliavimui, tarp šalių buvo sudarytas atsakovės parengtas susitarimas, pagal kurį atsakovė įsipareigojo išmokėti ieškovei 4 000 Eur vienkartinę piniginę išmoką, pervesdama ją ieškovei į jos nurodytą banko sąskaitą per 14 kalendorinių dienų nuo šio susitarimo pasirašymo. Šalys sulygo, kad išmokos gavimu laikomas pavedimo įvykdymo momentas (susitarimo antros dalies 1, 3 punktai). Atsakovei nevykdant susitarimo ieškovė 2026 m. gegužės 7 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš atsakovės.

Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovė yra skolinga ieškovei 4 000 Eur pagal 2026 m. balandžio 9 d. susitarimą. Ieškovė teigė, kad atsakovė prisiimtos prievolės neįvykdė. Atsakovė nurodė, kad prievolė dėl vienkartinės išmokos buvo realiai įvykdyta iki susitarimo pasirašymo, o pats susitarimas buvo skirtas galutiniam tarpusavio santykių užbaigimui, o ne naujos savarankiškos prievolės sukūrimui.

Teismas sprendė, kad atsakovė nepatvirtino savo atsikirtimų jokiais leistinais ir patikimais įrodymais. Jos pozicija prieštarauja logikai, chronologinei įvykių sekai bei rašytiniam šalių susitarimui. Ieškovė, pateikdama galiojantį rašytinį susitarimą, įrodė prievolės egzistavimą, o atsakovė neįrodė jos įvykdymo po susitarimo pasirašymo (CPK 178 straipsnis).

Teismas nustatė, kad byloje pateikti du mokėjimo pavedimai, atlikti iki susitarimo pasirašymo, negali būti užskaitomi kaip ginčo prievolės įvykdymas. Teismo nuomone, vien pinigų pervedimo faktas nepatvirtina, jog buvo vykdoma būtent ginčo prievolė. Mokėjimai atlikti skirtingu laiku pervedant po 2 000 Eur, mokėjimų pavedimų paskirtyje nurodyti įrašai „Piniginė išmoka – parama“, „Parama“, nesant byloje kitų, tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad mokėjimai buvo atlikti, siekiant įvykdyti būsimą šalių susitarimą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad su ieškove bendravo tik žodžiu ir jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių kitokią šalių valią, nėra.

Teismo posėdyje teismas nustatė, kad po nelaimingo atsitikimo tarp šalių vyko derybos dėl taikaus situacijos sureguliavimo, dalį ieškovės prašomos sumos (4 000 Eur) atsakovė sumokėjo aukščiau minėtais mokėjimo pavedimais 2026 m. vasario 13 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. Pati atsakovė parengė 2026 m. balandžio 9 d. tarp šalių sudarytą susitarimą. Prieš pasirašant susitarimą, šis buvo pateiktas ieškovei derinimui. Ieškovė pastabas išreiškė tik dėl pačiame susitarime nurodytų įvykio aplinkybių tikslinimo, bet ne dėl išmokos apmokėjimo tvarkos ir sąlygų. Analizuojant šio susitarimo sąlygas, susijusias su ginčo išmokos sąlygomis ir jų vykdymu, matyti, kad jos suformuluotos aiškiai, nedviprasmiškai ir nukreiptos į ateitį: atsakovė įsipareigojo išmokėti ieškovei 4 000 Eur vienkartinę piniginę išmoką, siekiant galutinai sureguliuoti visus galimus šalių tarpusavio klausimus, susijusius su 2025 m. rugsėjo 25 d. įvykiu (Susitarimo 1 punktas). Šią išmoką atsakovė įsipareigojo pervesti ieškovei į jos nurodytą banko sąskaitą per 14 kalendorinių dienų nuo šio susitarimo pasirašymo. Išmokos gavimu šalys susitarė laikyti pavedimo įvykdymo momentą (Susitarimo 3 punktas). Sutarties 4 punkte nurodyta, kad atsakovei nesilaikant išmokos ieškovei pervedimo termino detalizuoto 3 punkte, ieškovė pasilieka teisę reikšti turtinius ir/ar neturtinius reikalavimus atsakovei, jo darbuotojams, vadovams ar atstovams, susijusius su 2025 m. rugsėjo 25 d. įvykusiu nelaimingu atsitikimu darbe. Be kita ko, susitarimo 16 punkte įtvirtinta, kad šis susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.

Teismo vertinimu, jei šalių valia būtų buvusi užfiksuoti praeityje įvykusį faktą, pagal įprastą civilinės apyvartos ir teisės praktiką, atsakovė, veikdama kaip protinga ir atsakinga verslininkė, turėdama visus duomenis apie įvykdytus mokėjimus, būtų įrašiusi tokią retrospektyvinę sąlygą į susitarimą, t. y., kad atsiskaitymas yra pilnai atliktas iki šio susitarimo pasirašymo. Tokio įrašo nebuvimas ir įsipareigojimo numatymas ateityje paneigia atsakovės argumentus, kad 2026 m. balandžio 9 d. tarp šalių sudarytas susitarimas neatitinka tikrosios šalių valios ir kad juo nebuvo sukurta nauja prievolė dėl 4 000 Eur sumokėjimo.

Atsakovės argumentus, kad pati ieškovė turėjo kelti išlygas dėl atsakovės parengto teksto, atmetė kaip teisiškai ydingus ir prieštaraujančius CK 6.193 straipsnio 4 daliai (contra proferentem) bei CPK 178 straipsniui. Įsipareigojimą mokėti ateityje suformulavo pati atsakovė, todėl ji privalo jį įvykdyti, o jos bandymas perkelti savo pačios nerūpestingumo pasekmes ieškovei neturi jokio teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į prieš tai nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prisiimtos prievolės pagal 2026 m. balandžio 9 d. tarp šalių sudarytą susitarimą, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 4 000 Eur laikė pagrįstu, todėl tankino (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Tenkinęs ieškinį, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „A-PAK“ (toliau – ir atsakovė arba apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; netenkinus pirmojo reikalavimo, tenkinti alternatyvųjį – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia sekančiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė prievolės įvykdymo. Teismas netinkamai apibrėžė atsakovės atsikirtimo turinį ir dėl to netinkamai nustatė aplinkybes, kurias atsakovė turėjo įrodyti. Atsakovė nesirėmė tuo, kad po 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo būtų atlikusi 4 000 Eur mokėjimą. Atsakovės pozicija nuo pat proceso pradžios buvo nuosekli – 4 000 Eur suma ieškovei jau buvo sumokėta iki susitarimo sudarymo, o 2026 m. balandžio 9 d. susitarimu ši šalių sutarta suma buvo galutinai įforminta, siekiant užbaigti tarp šalių kilusį ginčą. Todėl teismo argumentas, kad atsakovė „neįrodė jos įvykdymo po susitarimo pasirašymo“, iš esmės neatsako į atsakovės atsikirtimo esmę. Atsakovė neprivalėjo įrodinėti aplinkybės, kurios niekada neteigė – kad 4 000 Eur buvo sumokėti po susitarimo pasirašymo. Atsakovė įrodinėjo priešingą aplinkybę, t. y. kad ši suma buvo sumokėta iki susitarimo sudarymo. Pats teismas nustatė, kad iki susitarimo sudarymo atsakovė ieškovei buvo sumokėjusi iš viso 4 000 Eur. Todėl teismo išvada apie neįrodytą prievolės įvykdymą po susitarimo pasirašymo negali paneigti atsakovės pozicijos, nes ji paremta kita faktine aplinkybe, nei ta, kuria atsakovė grindė savo atsikirtimus.

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Šiuo atveju atsakovė savo atsikirtimą grindė konkrečiais rašytiniais bankinių mokėjimų dokumentais, kurių atlikimo fakto ir sumos teismas neginčijo. Taigi teismas negalėjo konstatuoti, kad atsakovė apskritai neįrodė prievolės įvykdymo, kai pats teismas nustatė, kad iki susitarimo sudarymo atsakovė ieškovei sumokėjo būtent 4 000 Eur. Ginčas kilo ne dėl to, ar 4 000 Eur buvo sumokėti, nes šią aplinkybę teismas nustatė, bet dėl to, kokį faktinį ir teisinį ryšį šie mokėjimai turėjo su vėliau sudarytu susitarimu. Būtent šios aplinkybės teismas tinkamai neįvertino.

Teismas sprendimo 12 punkte nustatė, kad po nelaimingo atsitikimo tarp šalių vyko derybos dėl taikaus situacijos sureguliavimo ir kad dalį ieškovės prašomos sumos 4 000 Eur atsakovė sumokėjo 2026 m. vasario 13 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. mokėjimais. Taigi pats teismas nustatė, kad mokėjimai buvo atlikti ne atsitiktinai, o būtent tuo laikotarpiu, kai šalys sprendė ginčą ir derėjosi dėl jo užbaigimo. Tačiau, nepaisydamas šių aplinkybių, teismas vėliau atskyrė minėtus mokėjimus nuo 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo ir konstatavo, kad jie negali būti laikomi susitarime nurodytos 4 000 Eur sumos įvykdymu. Su tokia išvada atsakovė nesutinka, nes ji neatitinka paties teismo nustatytų faktinių aplinkybių tarpusavio ryšio. Nagrinėjamu atveju nustatyta aiški ir nuosekli šalių veiksmų seka: po nelaimingo atsitikimo tarp šalių vyko derybos dėl situacijos sureguliavimo; derybų metu atsakovė 2026 m. vasario 13 d. sumokėjo 2 000 Eur; vėliau, 2026 m. balandžio 3 d., sumokėjo dar 2 000 Eur; iš viso ieškovei buvo sumokėta 4 000 Eur; vos po šešių dienų, 2026 m. balandžio 9 d., šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl galutinio tarpusavio santykių sureguliavimo, kuriame taip pat nurodyta 4 000 Eur suma. Tokia chronologija ne paneigia, o, priešingai, objektyviai pagrindžia atsakovės poziciją.

Teismas formaliai atsiejo 2026 m. balandžio 9 d. susitarimą nuo jo sudarymo aplinkybių. Teismas sprendime nurodė, kad susitarimo sąlygos buvo suformuluotos aiškiai, nedviprasmiškai ir nukreiptos į ateitį, nes atsakovė įsipareigojo 4 000 Eur pervesti per 14 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo, o išmokos gavimu šalys susitarė laikyti pavedimo įvykdymo momentą. Su tokia teismo išvada atsakovė nesutinka tiek, kiek vien iš šios susitarimo formuluotės teismas padarė išvadą, jog iki susitarimo atlikti 4 000 Eur mokėjimai su susitarime nurodyta suma nėra susiję. Atsakovė neginčija, kad susitarime yra nuostata dėl 4 000 Eur sumos pervedimo per 14 kalendorinių dienų. Tačiau vien šios sąlygos pažodinis vertinimas neatsako į klausimą, kokią reikšmę šalys suteikė iki susitarimo sudarymo atliktiems mokėjimams. Susitarimas nebuvo sudarytas nuo nulio ir nebuvo pirmasis šalių veiksmas sprendžiant ginčą. Priešingai, iki jo sudarymo šalys jau buvo derėjusios dėl ginčo sureguliavimo, o atsakovė jau buvo sumokėjusi ieškovei 4 000 Eur. Todėl susitarimo turinys turėjo būti vertinamas ne izoliuotai nuo ankstesnių šalių veiksmų, bet visų šių aplinkybių kontekste. Pasak apeliantės, sprendžiant dėl tikrosios šalių valios, turi būti įvertinta, kokiame kontekste susitarimas buvo sudarytas, kokie veiksmai buvo atlikti iki jo sudarymo ir kokią reikšmę šie veiksmai turėjo galutiniam šalių susitarimui (CK 6.193 straipsnis). Teismas negalėjo apsiriboti vien susitarimo formuluotės analize ir neįvertinti ankstesnių šalių veiksmų. Būtent ankstesni mokėjimai, jų atlikimo laikas, jų bendra suma ir ryšys su vykusiomis derybomis sudaro aplinkybių visumą, reikšmingą nustatant tikrąją šalių valią.

Apeliantės teigimu, ypač reikšminga tai, kad paskutinis 2 000 Eur mokėjimas buvo atliktas 2026 m. balandžio 3 d., o susitarimas pasirašytas vos po šešių dienų, t. y. 2026 m. balandžio 9 d. Pats teismas nustatė, kad abu mokėjimai buvo atlikti šalių derybų dėl taikaus situacijos sureguliavimo metu. Be to, abiejų mokėjimų bendra suma – 4 000 Eur, tiksliai sutampa su susitarime nurodyta 4 000 Eur suma. Tokios aplinkybės negali būti laikomos atsitiktiniu faktų sutapimu ir vertinamos atskirai viena nuo kitos. Teismas, neįvertinęs jų tarpusavio ryšio, nepagrįstai atskyrė iki susitarimo atliktus mokėjimus nuo vėliau sudaryto susitarimo, nors būtent jų chronologinė seka, sutampanti suma ir derybinis kontekstas objektyviai leidžia spręsti, kad susitarimu buvo galutinai įformintas šalių susitarimas dėl 4 000 Eur, o ne sukurta atsakovei nauja papildoma 4 000 Eur prievolė.

Teismas sprendimo 9 punkte nurodė, kad du iki susitarimo atlikti mokėjimai negali būti užskaitomi kaip ginčo prievolės įvykdymas, nes vien pinigų pervedimo faktas nepatvirtina, kad buvo vykdoma būtent ginčo prievolė. Teismas taip pat rėmėsi mokėjimų paskirtimis – „Piniginė išmoka – parama“ ir „Parama“. Su tokia teismo išvada atsakovė nesutinka. Pasak apeliantės, mokėjimų paskirtyse vartojama sąvoka „parama“ savaime neatsako į klausimą, dėl kokios priežasties ir kokiame santykių tarp šalių kontekste šie mokėjimai buvo atlikti. Todėl šios sąvokos reikšmė turėjo būti vertinama kartu su mokėjimų atlikimo laiku, jų suma, tuo metu vykusiomis derybomis ir vėliau sudarytu susitarimu. Šiuo atveju teismas nustatė, kad mokėjimai buvo atlikti po nelaimingo atsitikimo, tuo metu, kai tarp šalių vyko derybos dėl taikaus situacijos sureguliavimo, o antrasis 2 000 Eur mokėjimas buvo atliktas likus vos šešioms dienoms iki susitarimo sudarymo. Todėl vien mokėjimo paskirtyje panaudotas žodis „parama“ negalėjo būti vertinamas kaip savarankiškas ir lemiamas įrodymas, paneigiantis kitų aplinkybių reikšmę. Teismas neįvertino, kad mokėjimo paskirtis yra tik vienas iš duomenų, kuriuos būtina vertinti bendrame bylos kontekste.

Pažymi ir tai, kad byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio ar faktinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovė būtų buvusi skolinga ieškovei 4 000 Eur. Po Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo atsakovei nebuvo nustatyta pareiga išmokėti ieškovei kompensaciją ar kitą piniginę išmoką, taip pat byloje nėra duomenų apie kitus atsakovės piniginius įsipareigojimus ieškovei. Todėl, vertinant byloje esančių įrodymų visumą, reikšminga aplinkybė yra tai, kad 4 000 Eur suma ieškovei buvo pervesta būtent tuo metu, kai šalys bandė taikiai išspręsti situaciją ir tarėsi dėl susitarimo sudarymo ir jame buvo aiškiai nustatyta 4 000 Eur išmoka. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kokiu kitu pagrindu, nei šalių sudarytame susitarime numatyta išmoka, ieškovei galėjo būti pervesta ši suma. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitą 4 000 Eur mokėjimo pagrindą, nors būtent jai, teigiančiai, kad ši suma nebuvo ta pati suma aptarta ginčijamame susitarime, t. y. šalių sutarta kompensacija už patirtą neturtinę žalą, tenka pareiga pagrįsti tokį teiginį. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl papildomų 4 000 Eur priteisimo, turėjo tinkamai įvertinti ne tik susitarimo tekstą, bet ir faktinę mokėjimo aplinkybę, mokėjimo pagrindo nebuvimą bei šalių elgesį po susitarimo sudarymo.

Atsakovė objektyviai negalėjo 2026 m. vasario 13 d. mokėjimo paskirtyje nurodyti, kad jis atliekamas „pagal 2026 m. balandžio 9 d. susitarimą“, nes tuo metu toks susitarimas dar neegzistavo. Lygiai taip pat 2026 m. balandžio 3 d. mokėjimo atlikimo metu susitarimas dar nebuvo sudarytas. Todėl reikalauti, kad iki susitarimo sudarymo atliktuose mokėjimuose būtų buvusi aiškiai nurodyta nuoroda į formaliai mokėjimo paskirčiai lemiamą reikšmę, neįvertino, kad mokėjimo paskirtis negali būti nustatoma retrospektyviai, reikalaujant joje nurodyti dokumentą, kuris mokėjimo atlikimo metu dar neegzistavo. Todėl šių mokėjimų reikšmė turėjo būti nustatoma vertinant ne vien jų formuluotes, bet ir jų atlikimo laiką, sumas, šalių derybas bei tai, kad vos po kelių dienų buvo sudarytas susitarimas dėl identiškos 4 000 Eur sumos.

Teismas sprendimo 13 punkte nurodė, kad jeigu šalių valia būtų buvusi užfiksuoti praeityje įvykusį atsiskaitymo faktą, atsakovė, kaip protinga ir atsakinga verslininkė, būtų įrašiusi į susitarimą retrospektyvinę sąlygą, jog atsiskaitymas jau atliktas. Teismo vertinimu, tokios sąlygos nebuvimas ir įsipareigojimo numatymas ateityje paneigia atsakovės poziciją. Su tokia teismo išvada atsakovė nesutinka. Vien tai, kad susitarime nebuvo atskiros formuluotės apie ankstesnių mokėjimų įskaitymą, savaime nepatvirtina, kad šalys susitarė dėl naujos papildomos 4 000 Eur prievolės. Sutarties aiškinimas negali būti grindžiamas vien logika, kad jeigu šalys dokumente neįrašė konkretaus paaiškinimo, vadinasi, jos automatiškai susitarė priešingai. Tokia išvada būtų galima tik įvertinus visas susitarimo sudarymo aplinkybes ir nustačius, kad šalys iš tikrųjų siekė sukurti naują, papildomą prievolę. Tačiau teismas tokios aplinkybės nenustatė ir nenurodė jokio konkretaus įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovė, jau sumokėjusi 4 000 Eur, sąmoningai prisiėmė dar vieną tokio pat dydžio prievolę.

Teismas sprendimo 14 punkte atsakovės argumentą dėl to, kad ieškovė galėjo pareikšti pastabas dėl susitarimo teksto, atmetė, be kita ko, remdamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle. Teismas nurodė, kad įsipareigojimą mokėti ateityje suformulavo pati atsakovė, todėl ji privalo jį įvykdyti. Šiuo atveju teismas contra proferentem taisyklę panaudojo atsakovės pozicijai atmesti, nors ankstesnių mokėjimų ir susitarimo tarpusavio ryšio iki galo neįvertino. Vien faktas, kad susitarimo projektą parengė atsakovė, neleidžia daryti išvados, kad atsakovė sąmoningai siekė prisiimti dvigubą 4 000 Eur mokėjimo prievolę. Atsakovė neginčija, kad parengė susitarimo tekstą, tačiau tai savaime nepatvirtina jos valios papildomai sumokėti dar 4 000 Eur, kai tokia pati suma jau buvo sumokėta iki susitarimo sudarymo. Priešingai, teismas turėjo įvertinti, ar toks aiškinimas yra suderinamas su kitomis objektyviomis aplinkybėmis ir tikėtina šalių elgesio logika. Teismas pats nustatė, kad ieškovė susitarimo projektą gavo derinti ir dėl jo teikė pastabas, susijusias su įvykio aplinkybėmis. Todėl vien tai, kad ieškovė nepateikė atskiros pastabos dėl ankstesnių mokėjimų, negali būti automatiškai vertinama kaip jos pritarimas papildomai 4 000 Eur prievolei. Ieškovės pasyvumas konkrečiu klausimu negali pakeisti kitų objektyvių įrodymų turinio ir savaime nenustato šalių valios. Ypač tai aktualu tuo atveju, kai iki susitarimo ieškovei jau buvo sumokėta 4 000 Eur, o susitarimas buvo sudarytas praėjus vos šešioms dienoms po paskutinio mokėjimo.

Teismas netinkamai įvertino ieškovės 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimą, kuriame ji buvo nurodžiusi 8 000 Eur dydžio neturtinės žalos reikalavimą. Atsakovė nesiginčija su šia faktine aplinkybe, tačiau ji turi būti vertinama pagal jos faktinį laiką ir turinį. Minėtas dokumentas buvo parengtas dar iki 2026 m. vasario 13 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. mokėjimų bei iki 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo. Todėl jis gali patvirtinti tik tai, kad tuo metu ieškovė reikalavo 8 000 Eur, tačiau savaime nenustato, kokia buvo galutinė šalių valia po kelių mėnesių vykusių derybų. Po ieškovės 8 000 Eur reikalavimo vyko šalių derybos, jų metu atsakovė sumokėjo ieškovei iš viso 4 000 Eur, o po paskutinio mokėjimo praėjus vos šešioms dienoms šalys sudarė susitarimą dėl galutinio tarpusavio santykių sureguliavimo. Todėl 2025 m. spalio 6 d. dokumentas negali būti vertinamas taip, lyg jis pats savaime patvirtintų, kad 2026 m. balandžio mėn. atsakovė papildomai įsipareigojo sumokėti dar 4 000 Eur.

Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atsakovė neturėjo jokio racionalaus ar ekonominio pagrindo sudaryti 2026 m. balandžio 9 d. susitarimą ir kartu sąmoningai nevykdyti jame numatyto įsipareigojimo. UAB „A-PAK“, kaip ilgą laiką veiklą vykdanti bendrovė, buvo suinteresuota galutinai užbaigti su 2025 m. rugsėjo 25 d. įvykiu susijusią situaciją, išvengti tolimesnių ginčų, papildomų bylinėjimosi išlaidų, administracinės naštos bei galimos reputacinės žalos. Pažymi ir tai, kad po nelaimingo atsitikimo atsakovė nesiekė nutraukti darbo santykių su ieškove ar kitaip pabloginti jos padėties. Priešingai, darbo santykiai buvo tęsiami, o ieškovei buvo padidintas darbo užmokestis. Šios aplinkybės papildomai patvirtina atsakovės geranorišką elgesį bei siekį išlaikyti korektiškus santykius su darbuotoja ir taikiai išspręsti susiklosčiusią situaciją. Svarbu tai, kad atsižvelgiant į bendrovės veiklos mastą, 4 000 Eur suma atsakovei nėra tokio dydžio įsipareigojimas, dėl kurio būtų ekonomiškai pagrįsta rizikuoti teisminiais procesais, papildomomis išlaidomis, neigiamomis pasekmėmis verslo reputacijai ar kitais su ginču susijusiais kaštais (Priedas Nr. 1 – (duomenys neskelbtini)). Priešingai, logiška ir nuosekli įvykių eiga patvirtina, kad atsakovė siekė galutinai atsiskaityti su ieškove ir būtent todėl iki Susitarimo sudarymo jai pervedė iš viso 4 000 Eur. Ieškovės reiškiamas reikalavimas grindžiamas išimtinai formaliu Susitarimo aiškinimu, visiškai ignoruojant iki jo sudarymo atliktus mokėjimus, šalių faktinę valią bei visas ginčo sureguliavimo aplinkybes. Tokia pozicija ignoruoja faktiškai atliktą atsiskaitymą ir veda prie situacijos, kai iš atsakovės reikalaujama antrą kartą sumokėti tą pačią 4 000 Eur sumą, nors jos išmokėjimo faktas byloje nėra ginčijamas.

Nagrinėjamu atveju teismas atskirai įvertino susitarimo tekstą, mokėjimų paskirtis ir ankstesnių mokėjimų atlikimo faktą, tačiau tinkamai neįvertino šių aplinkybių tarpusavio ryšio. Pats teismas nustatė, kad 4 000 Eur buvo sumokėti šalių derybų dėl taikaus situacijos sureguliavimo metu, kad paskutinis 2 000 Eur mokėjimas atliktas 2026 m. balandžio 3 d., o vos po šešių dienų, 2026 m. balandžio 9 d., šalys sudarė susitarimą dėl galutinio ginčo sureguliavimo, kuriame nurodyta tokia pati 4 000 Eur suma. Tačiau sprendime šios aplinkybės nebuvo įvertintos kaip tarpusavyje susijusi faktinių aplinkybių visuma. Teismas, suteikdamas lemiamą reikšmę atskiroms mokėjimų paskirties ir susitarimo formuluotėms, iš esmės fragmentiškai įvertino įrodymus ir neatskleidė, kodėl būtent derybų metu atlikti 4 000 Eur mokėjimai, sutampantys su susitarime nurodyta suma ir atlikti prieš pat jo sudarymą, neturi reikšmės nustatant tikrąją šalių valią. Todėl teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitiko CPK 185 straipsnyje įtvirtinto visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimo.

CPK 330 straipsnis nustato, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu šios normos buvo netinkamai pritaikytos arba išaiškintos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nes, spręsdamas dėl 2026 m. balandžio 9 d. susitarimo turinio, iš esmės suteikė prioritetą pažodiniam atskirų jo sąlygų vertinimui ir nepakankamai atsižvelgė į susitarimo sudarymo aplinkybes, šalių derybas, iki susitarimo atliktus mokėjimus, jų sumą ir atlikimo laiką. Tokiu būdu teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų tikrajai šalių valiai nustatyti, nors būtent jų visuma sudaro pagrindą spręsti, ar susitarimu buvo sukurta nauja 4 000 Eur prievolė, ar galutinai įformintas jau šalių derybų metu pasiektas susitarimas. Kartu teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimą, nes iš esmės tas pačias jo nustatytas faktines aplinkybes įvertino atsakovės pozicijai priešinga kryptimi, nepakankamai pagrįsdamas, kodėl jų tarpusavio ryšys neturi teisinės reikšmės. Šie materialiosios ir proceso teisės pažeidimai turėjo reikšmės neteisingam ginčo išsprendimui.

Apeliantė apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu teikia naują įrodymą – gamybos vadovės V. G. rašytinius paaiškinimus, kurių nebuvo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad aplinkybę, jog būtent V. G. atnešė pasirašyti ginčijamą susitarimą, ieškovė nurodė tik 2026 m. rugpjūčio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame byla buvo pilnai išnagrinėta. Tik teismo posėdžio metu ieškovei nurodžius, kad būtent V. G. atnešė pasirašyti ginčijamą susitarimą, atsakovė susisiekė su V. G. ir pasiteiravo, ar ji galėtų pateikti rašytinius paaiškinimus apie jai žinomas aplinkybes ir tai, ką ji prisimena. Nagrinėjamu atveju pridedamuose rašytiniuose paaiškinimuose buvusi gamybos vadovė atskleidžia jai žinomas aplinkybes, kad ieškovė su atsakove buvo susitarusi dėl 4 000 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas įrodymas atsakovei tapo prieinamas ir galėjo būti gautas tik po pirmosios instancijos teismo posėdžio, dėl objektyvių priežasčių jis negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, prašoma šį įrodymą priimti ir vertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Ieškovė IES1 atsiliepime prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus V. G. rašytinius paaiškinimus kaip naują įrodymą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia argumentais, kad:

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė jos atsikirtimo turinį, nes ji niekada neteigė, jog 4 000 Eur sumokėjo po Susitarimo pasirašymo. Su šiuo argumentu iš dalies sutiktina dėl sprendimo 8 punkto formuluotės tikslumo, tačiau tai nesudaro pagrindo sprendimą naikinti, nes lemiama sprendimo dalis yra ne ši viena frazė, o sprendimo 9–15 punktuose atlikta nuosekli analizė, tiesiogiai atsakanti į tikrąją apeliantės poziciją – kad iki Susitarimo atlikti mokėjimai laikytini Susitarime numatytos sumos įvykdymu. Būtent šią poziciją teismas įvertino ir motyvuotai atmetė.

Apeliantė iš esmės prašo apeliacinės instancijos teismo pakartotinai įvertinti tuos pačius faktus (mokėjimų laiką, sumą, jų ryšį su Susitarimu), kuriuos pirmosios instancijos teismas jau įvertino pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 11 punkte rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią: „Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Objektyvus sutarties aiškinimo metodas apima sisteminę–lingvistinę sutarties nuostatų analizę, t. y. jos aiškintinos taip, kaip jas aiškintų tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys.“. Pritaikęs šią taisyklę, teismas sprendimo 12–13 punktuose padarė aiškią ir logiškai pagrįstą išvadą: Susitarimo 1, 3 ir 4 punktų formuluotės yra nedviprasmiškai nukreiptos į ateitį („įsipareigoja išmokėti“, „per 14 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo“, teisė reikšti reikalavimus, jei terminas pažeidžiamas), o jokios retrospektyvinės sąlygos dėl ankstesnių mokėjimų įskaitymo Susitarime nėra. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas, jeigu šalių tikroji valia būtų buvusi tik įforminti jau įvykusį atsiskaitymą, apeliantė, kaip Susitarimo rengėja ir protinga verslininkė, būtų aiškiai įrašiusi tokią sąlygą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad mokėjimų ir Susitarimo chronologinis artumas (paskutinis mokėjimas – 2026 m. balandžio 3 d., Susitarimas – 2026 m. balandžio 9 d.) bei sumų sutapimas įrodo priešingai, nei nusprendė teismas, tėra alternatyvus tų pačių faktų vertinimas, neatskleidžiantis jokio teisės normos pažeidimo. Priešingai – ši chronologija taip pat suderinama su teismo padaryta išvada: šalys, po ilgai trukusių derybų (nuo 8 000 Eur pradinio reikalavimo) galutinai susitarusios dėl 4 000 Eur dydžio kompensacijos, šį susitarimą įformino nauju, savarankišku dokumentu su aiškiu mokėjimo terminu – o ne vien užfiksavo jau atliktus mokėjimus.

Priešingai nei teigia apeliantė, teismas netaikė apeliantei „neįmanomo įrodinėjimo standarto“ dėl to, kad ji mokėjimų paskirtyje negalėjo nurodyti dar neegzistavusio Susitarimo. Teismas tiesiog konstatavo, kad mokėjimų paskirtys („Piniginė išmoka – parama“, „Parama“) savaime, be jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo laikyti jų būtent Susitarime nurodytos sumos vykdymu (sprendimo 9 punktas) – tai yra įrodymų vertinimo, o ne įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas.

Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Apeliantė teisingai nurodo, kad ši taisyklė papildoma, taikoma tik išlikus abejonėms po kitų aiškinimo metodų taikymo. Tačiau sprendimo struktūra (10–13 punktai prieš 14 punktą) rodo, kad teismas contra proferentem taisyklę pritaikė būtent papildomai, jau atlikęs išsamią sisteminę Susitarimo teksto ir sudarymo aplinkybių analizę – tai visiškai atitinka nurodytos taisyklės paskirtį. Kadangi Susitarimo tekstą parengė pati apeliantė ir joje neįrašė sąlygos dėl ankstesnių mokėjimų įskaitymo, bet kokia su tuo susijusi neaiškumo rizika pagrįstai priskirta apeliantei.

Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino ieškovės 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimą dėl 8 000 Eur reikalavimo. Šis argumentas neturi reikšmės bylos baigčiai: pirmosios instancijos teismas šį dokumentą tiesiogiai aptarė (sprendimo 5, 6 punktai) būtent kaip įrodymą, kad tarp šalių apskritai egzistavo ginčas dėl kompensacijos dydžio, kuris vėliau buvo išspręstas derybomis ir 2026 m. balandžio 9 d. Susitarimu – t. y. teismas šį dokumentą vertino ieškovės, o ne apeliantės, naudai priešingai išvadai, nei siekia apeliantė.

Argumentas, kad apeliantei nebuvo ekonomiškai naudinga sudaryti Susitarimą ir jo nevykdyti, yra spekuliatyvus ir grindžiamas ne bylos įrodymais, o prielaidomis apie apeliantės motyvus. Šis argumentas nebuvo keliamas kaip savarankiškas materialusis pagrindas pirmosios instancijos teisme ir nesudaro pagrindo naikinti sprendimą, priimtą įvertinus konkrečius rašytinius įrodymus (Susitarimo tekstą, mokėjimų dokumentus).

Sprendimo 6–15 punktai rodo, kad teismas nuosekliai ir sistemiškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes – derybų eigą, mokėjimų laiką, paskirtis, Susitarimo tekstą, jo sudarymo aplinkybes – ir padarė motyvuotą išvadą. Vien tai, kad iš tų pačių faktų apeliantė daro priešingas išvadas, nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl apeliantės teikiamo naujo įrodymo ieškovė pažymi, kad V. G. buvo apeliantės gamybos vadovė ir, pačios apeliantės teigimu, būtent ji atnešė Susitarimą pasirašyti. Tai reiškia, kad šis asmuo apeliantei buvo žinomas ir pasiekiamas dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o apeliantė, veikdama rūpestingai ir sąžiningai, galėjo ir turėjo kreiptis į savo pačios (buvusią) darbuotoją dėl paaiškinimų nepriklausomai nuo to, ar ieškovė teismo posėdyje paminės jos vardą. Aplinkybė, kad būtent V. G. dalyvavo Susitarimo pasirašymo procese, buvo žinoma pačiai apeliantei nuo pat Susitarimo sudarymo momento. Todėl šio įrodymo pateikimo būtinybė nelaikytina iškilusia „vėliau“ CPK 314 straipsnio prasme. Atsižvelgdama į tai, prašo teismo šį įrodymą atsisakyti priimti.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o byla grąžinama nagrinėti iš naujo tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas. Be to, pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomi tik konkretūs, baigtinai išvardyti atvejai (pvz., byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, sprendimas be motyvų, teismingumo taisyklių pažeidimas, ne visų reikalavimų išsprendimas ir kt.). Apeliaciniame skunde nenurodytas nė vienas iš šių absoliučių pagrindų, o skundo argumentai apsiriboja jau ištirtų įrodymų alternatyviu vertinimu, kurį – jei tai būtų reikalinga – pats apeliacinės instancijos teismas gali atlikti nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Todėl reikalavimas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį išdėstytų argumentų kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovė prašo prie civilinės bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamą naują rašytinį įrodymą – atsakovės darbuotojos, t. y. gamybos vadovės, V. G. rašytinius paaiškinimus. Nurodo, kad šio įrodymo neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi apie aplinkybę, jog būtent V. G. atnešė pasirašyti ginčijamą susitarimą, ieškovė nurodė tik 2026 m. rugpjūčio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame byla buvo išnagrinėta. Nurodytas įrodymas atsakovei tapo prieinamas ir galėjo būti gautas tik po pirmosios instancijos teismo posėdžio, dėl objektyvių priežasčių jis negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme taikomi ribojimai, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi, CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia objektyviai neturėjusi galimybės pateikti naujo įrodymo pirmosios instancijos teismui, kadangi aplinkybę, jog V. G. atnešė pasirašyti ginčijamą susitarimą, ieškovė nurodė tik 2026 m. rugpjūčio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame byla buvo išnagrinėta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atitinkama informacija buvo nurodyta teismo posėdžio metu, savaime nepatvirtina objektyvaus negalėjimo pateikti su ja susijusio įrodymo. Sužinojusi apie šią aplinkybę, apeliantė turėjo galimybę informuoti teismą apie ketinimą pateikti papildomus įrodymus, o baigus įrodymus tirti ir išnagrinėjus bylą, prašyti atnaujinti įrodymų tyrimą ir bylos nagrinėjimą bei pateikti atitinkamą įrodymą dar pirmosios instancijos teisme. Tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų pasinaudojusi šiomis procesinėmis galimybėmis arba kad dėl objektyvių priežasčių ji nebūtų galėjusi to padaryti. Be to, apeliantė pateikia rašytinius paaiškinimus asmens, kuris nėra bylos dalyvis. Asmuo, turintis bylai reikšmingos informacijos apie ginčui svarbias faktines aplinkybes, turėtų būti apklausiamas byloje kaip liudytojas CPK 189–196 straipsniuose nustatyta tvarka, prieš apklausą įspėjant jį apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Nagrinėjamu atveju apeliantė taip pat neprašė atsakovės gamybos vadovės apklausti kaip liudytojos ir įtraukti ją į procesą šiuo statusu.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo priimti apeliantės pateiktų atsakovės gamybos vadovės rašytinių paaiškinimų, kadangi šie galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui, todėl atsisako juos priimti į bylą.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. rugsėjo 25 d. atsakovės UAB „A-PAK“ gamybos patalpose įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu darbuotoja (ieškovė) IES1, dirbdama prie gofruotojo kartono kirtimo įrenginio „Century MWZ 1650Q“, patyrė dešinės rankos IV piršto trauminę amputaciją (toliau – nelaimingas įvykis).

Nelaimingo įvykio aplinkybės buvo tiriamos teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius 2026 m. vasario 23 d. įvykio darbe, įvykusio 2025 m. rugsėjo 25 d. UAB „A-PAK“ darbuotojai IES1, papildomo tyrimo aktu Nr. 1 nustatė, kad įvykio priežastis – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas, tuo pažeista Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 29 straipsnio 2, 3 dalys, 16 straipsnio 2, 3 dalys; Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 6, 7, 9.2 punktai.

Nustatyta, kad ieškovė, 2025 m. spalio 6 d. teikdama paaiškinimus atsakovei dėl 2025 m. rugsėjo 25 d. nelaimingo įvykio darbe, prašė atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur.

Po nelaimingo įvykio tarp šalių vyko derybos dėl taikaus situacijos sureguliavimo. Nustatyta, kad atsakovė UAB „A-PAK“ dviem bankiniais mokėjimo pavedimais pervedė ieškovei IES1 iš viso 4 000 Eur sumą: 2026 m. vasario 13 d. 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Piniginė išmoka – parama“, bei 2026 m. balandžio 3 d. 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Parama“.

2026 m. balandžio 9 d. ginčo šalys sudarė Susitarimą (toliau – Susitarimas), kuriuo, siekiant geranoriškai išspręsti situaciją, išvengti galimų ginčų ir užtikrinti abipusį teisinį aiškumą, atsakovė sutiko gera valia išmokėti ieškovei vienkartinę piniginę išmoką Susitarimo sąlygomis. Susitarimu atsakovė įsipareigojo išmokėti ieškovei 4 000 Eur vienkartinę piniginę išmoką į ieškovės nurodytą banko sąskaitą per 14 kalendorinių dienų nuo Susitarimo pasirašymo. Susitarė, kad išmokos gavimu laikomas pavedimo įvykdymo momentas (Susitarimo 2 dalies 1, 3 punktai).

Atsakovei nevykdant susitarimo, ieškovė 2026 m. gegužės 7 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš atsakovės. Atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl ieškovei išduoto teismo įsakymo, ieškovė pateikė ieškinį, kuris buvo priimtas nagrinėti, o teismo įsakymas panaikintas.

Taigi byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad 2025 m. rugsėjo 25 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu ieškovė patyrė sveikatos sutrikdymą. Tarp šalių byloje kilo ginčas dėl to, ar pagal 2026 m. balandžio 9 d. šalių sudarytą Susitarimą atsakovė buvo įvykdžiusi 4 000 Eur piniginę prievolę ieškovei, ar ši prievolė neįvykdyta ir ši suma turi būti iš atsakovės priteista ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir iš atsakovės priteisė ieškovei 4 000 Eur skolą. Atsakovė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia esminiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas: 1) spręsdamas dėl Susitarimo turinio ir atsakovės prievolės sumokėti ieškovui papildomus 4 000 Eur, nepagrįstai atsiejo Susitarimo tekstą nuo jo sudarymo aplinkybių, šalių iki susitarimo vykusių derybų ir jų faktinio elgesio, tokiu būdu formaliai vertino atskiras Susitarimo sąlygas ir mokėjimų paskirtis, neatsižvelgdamas į CK 6.193 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti tikrąją šalių valią, vertinant visas reikšmingas sutarties sudarymo aplinkybes jų visumoje; 2) pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo reikalavimą, nes fragmentiškai įvertino įrodymus ir nepakankamai pagrindė, kodėl iki susitarimo atlikti 4 000 Eur mokėjimai neturi jokio ryšio su vėliau sudarytu Susitarimu dėl galutinio tarpusavio santykių sureguliavimo; 3) nepagrįstai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę atsakovės pozicijai atmesti.

Savo ruožtu ieškovė atsiliepime su atsakovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos neigia.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, jog ieškovė, pateikdama galiojantį rašytinį Susitarimą, įrodė prievolės egzistavimą, o atsakovė neįrodė jos įvykdymo po susitarimo pasirašymo (CPK 178 straipsnis). Teismas šią išvadą grindė aplinkybėmis, kad byloje pateikti du mokėjimo pavedimai negali būti užskaitomi kaip ginčo prievolės įvykdymas, kadangi atlikti iki Susitarimo pasirašymo. Teismas vertino, jog vien pinigų pervedimo faktas, taip pat mokėjimų paskirtys nepatvirtina, jog buvo vykdoma būtent ginčo prievolė. Teismas nustatė, kad Susitarimo sąlygos, susijusios su išmokos sąlygomis ir jų vykdymu, suformuluotos aiškiai, nedviprasmiškai ir nukreiptos į ateitį; įsipareigojimą mokėti išmoką ateityje suformulavo pati atsakovė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, skundžiamo sprendimo turinį bei atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl joms pritaria ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų argumentų.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė atsakovės atsikirtimo turinį ir dėl to netinkamai nustatė aplinkybes, kurias atsakovė turėjo įrodyti.

Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu yra įgyvendinami esminiai civilinio proceso principai – rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 12, 17 straipsniai). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Taigi, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles šiuo atveju ieškovei teko pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad pagal rašytinį ginčo šalių 2026 m. balandžio 9 d. Susitarimą atsakovė ieškovei yra skolinga 4 000 Eur, tuo tarpu atsakovei teko pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad minėta suma pagal Susitarimą ieškovei jau yra sumokėta.

Šiuo atveju, nors sutiktina su atsakove, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė neįrodė prievolės įvykdymo po Susitarimo pasirašymo, yra netiksli, kadangi atsakovė bylos nagrinėjimo metu neteigė ir neįrodinėjo, jog būtent po Susitarimo sudarymo būtų atlikusi ieškovei 4 000 Eur mokėjimą, ši aplinkybė nekeičia skundžiamo sprendimo esmės. Pažymėtina, kad esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi tai, kad ieškovė pateikė galiojantį rašytinį Susitarimą, patvirtinantį prievolės egzistavimą, o atsakovė neįrodė, kad iki šio Susitarimo pasirašymo atliktais mokėjimais buvo įvykdžiusi būtent Susitarimu prisiimtą prievolę. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo motyvas ir buvo netikslus, atsakovė, vadovaudamasi CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga, neįrodė, kad ankstesniais mokėjimais buvo tinkamai įvykdžiusi Susitarimu prisiimtus įsipareigojimus. Šis apeliacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė prievolės ieškovei pagal Susitarimą įvykdymo. Pasak jos, aiški ir nuosekli šalių veiksmų seka po nelaimingo įvykio (t. y. po nelaimingo atsitikimo tarp šalių vykusių derybų metu atsakovė 2026 m. vasario 13 d. sumokėjo 2 000 Eur; vėliau, 2026 m. balandžio 3 d., sumokėjo dar 2 000 Eur; iš viso ieškovei buvo sumokėta 4 000 Eur; vos po šešių dienų, 2026 m. balandžio 9 d., šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl galutinio tarpusavio santykių sureguliavimo, kuriame taip pat nurodyta 4 000 Eur suma) pagrindžia atsakovės poziciją, kad 4 000 Eur suma ieškovei buvo sumokėta dar iki 2026 m. balandžio 9 d. Susitarimo tarp ginčo šalių sudarymo. Ankstesni mokėjimai, jų atlikimo laikas, jų bendra suma ir ryšys su vykusiomis derybomis sudaro aplinkybių visumą, reikšmingą nustatant tikrąją šalių valią (CK 6.193 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra išsami ir išplėtota. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė prievolės pagal Susitarimą įvykdymo. Atsakovės 2026 m. vasario 13 d. ir balandžio 9 d. atlikti mokėjimo pavedimai ieškovei, įvertinus jų atlikimo laiką ir paskirtis, pagrįstai nepripažinti Susitarimu prisiimtos prievolės įvykdymu.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilus ginčui dėl skirtingo Susitarimo sąlygų aiškinimo ir šalių ketinimų sudarant bei vykdant Susitarimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pažodiniu (lingvistiniu) Susitarimo teksto aiškinimu. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė, siekdamos geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją, 2026 m. balandžio 9 d. sudarė rašytinį Susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo per 14 kalendorinių dienų nuo Susitarimo pasirašymo dienos išmokėti ieškovei 4 000 Eur vienkartinę piniginę išmoką į ieškovės nurodytą banko sąskaitą. Šalys taip pat aiškiai susitarė, kad išmokos gavimo momentu laikomas pavedimo įvykdymo momentas (Susitarimo 2 dalies 1 ir 3 punktai). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš šių Susitarimo nuostatų turinio matyti, kad šalys susitarė dėl būsimo piniginės išmokos sumokėjimo, t. y. atsakovė prisiėmė įsipareigojimą ateityje per nustatytą terminą pervesti 4 000 Eur sumą į ieškovės banko sąskaitą. Susitarime nėra jokių nuostatų, kurios leistų spręsti, kad iki jo sudarymo atsakovės atlikti mokėjimai buvo įskaityti į Susitarimu prisiimtą prievolę ar kad šiais mokėjimais ši prievolė jau buvo įvykdyta. Sutiktina, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalių valia būtų buvusi tik įforminti jau įvykusį atsakovės atsiskaitymą su ieškove, apeliantė, kaip Susitarimo rengėja ir verslininkė, būtų aiškiai tokią sąlygą įrašiusi. Todėl vien faktas, kad atsakovė du mokėjimus atliko iki Susitarimo sudarymo, t. y. 2026 m. vasario 13 d. ir 2026 m. balandžio 3 d., ir šių abiejų mokėjimų bendrą sumą sudaro analogiška 4 000 Eur suma, savaime nepatvirtina, jog jais buvo įvykdyta būtent Susitarimu prisiimta prievolė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad mokėjimo pavedimų paskirtys „Piniginė išmoka – parama“ ir „Parama“ savaime nepatvirtina, jog mokėjimai buvo atlikti siekiant įvykdyti vėliau sudarytą šalių Susitarimą. Apeliantė teigia, kad mokėjimų atlikimo metu Susitarimas dar nebuvo sudarytas, todėl ji objektyviai negalėjo mokėjimo paskirtyse nurodyti neegzistuojančio dokumento. Dėl šios priežasties, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas jai nepagrįstai taikė objektyviai neįmanomą įrodinėjimo standartą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįpareigojo apeliantės įrodyti, kad mokėjimo paskirtyse buvo tiesiogiai nurodytas dar nesudarytas Susitarimas. Teismas tik konstatavo, kad mokėjimo paskirtys, nesant kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog šiais mokėjimais buvo įvykdyta būtent Susitarime numatyta piniginė prievolė. Taigi šiuo apsektu teismas sprendė ne įrodinėjimo naštos paskirstymo, o byloje esančių įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo klausimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pati apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad „mokėjimų paskirtyse vartojama sąvoka „parama“ savaime neatsako į klausimą, dėl kokios priežasties ir kokiame santykių tarp šalių kontekste šie mokėjimai buvo atlikti“, taigi, mokėjimo paskirtys neatskleidžia fakto, kad tai buvo mokėjimai būtent pagal Susitarimą.

Apeliantė, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimą, kuriame ji buvo nurodžiusi 8 000 Eur dydžio neturtinės žalos reikalavimą. Atsakovė nesiginčija su šia faktine aplinkybe, tačiau, jos teigimu, ji turi būti vertinama pagal jos faktinį laiką ir turinį. Minėtas dokumentas buvo parengtas dar iki 2026 m. vasario 13 d. ir 2026 m. balandžio 3 d. mokėjimų bei iki 2026 m. balandžio 9 d. Susitarimo. Todėl jis gali patvirtinti tik tai, kad tuo metu ieškovė reikalavo 8 000 Eur, tačiau savaime nenustato, kokia buvo galutinė šalių valia po kelių mėnesių vykusių derybų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės 2025 m. spalio 6 d. paaiškinimus, kuriuose buvo nurodytas 8 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas iš atsakovės, vertino kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių tarp šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos dydžio, tačiau šiam įrodymui teismas nesuteikė lemiamos reikšmės darant išvadas dėl ginčo esmės. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ne minėtais ieškovės paaiškinimais, bet kitų byloje esančių aptartų rašytinių įrodymų visumos įvertinimu.

Galiausiai, atsakovė nurodo, kad teismas atsakovės argumentą dėl to, kad ieškovė galėjo pareikšti pastabas dėl Susitarimo teksto, nepagrįstai atmetė remdamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle. Pasak apeliantės, vien faktas, kad susitarimo projektą parengė atsakovė, neleidžia daryti išvados, kad atsakovė sąmoningai siekė prisiimti dvigubą 4 000 Eur mokėjimo prievolę. Vien tai, kad ieškovė nepateikė atskiros pastabos dėl ankstesnių mokėjimų, negali būti automatiškai vertinama kaip jos pritarimas papildomai 4 000 Eur prievolei.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Taip pat pažymėta, kad contra proferentem taisyklė turi būti taikoma atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisyklių visumą ir negali būti taikoma prioritetiškai prieš kitus aiškinimo metodus, kaip visais atvejais lemianti sutarties aiškinimą pagal prisijungusios šalies poziciją; toks contra proferentem taisyklės taikymas keltų riziką, kad bus iškreipta sutartinių santykių esmė ir sukurta jos neatitinkanti šalių interesų disproporcija. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra nurodęs, kad contra proferentem taisyklė, pagal kurią neaiškios ir dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, yra subsidiari sutarčių aiškinimo taisyklė. Ji taikoma, kai nepasiseka išaiškinti sutarties, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnio 1–3 dalyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-403/2022 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kitoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje konstatuota, kad viena iš būtinųjų contra proferentem taisyklės, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, taikymo sąlygų yra sutarties nuostatų neaiškumas, netikslumas, dviprasmiškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-381/2023, 39, 40 punktai).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ginčo šalių sudaryto Susitarimo nuostatos būtų neaiškios ar dviprasmiškos. Vidutiniškai apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas tokio turinio Susitarimą, turėtų suprasti, kad įsipareigoja per jame nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą sumokėti kitai šaliai 4 000 Eur sumą (nagrinėjamu atveju – atsakovė ieškovei). Taigi, kaip jau minėta, Susitarime nustatyta prievolė yra nukreipta į ateitį ir, įvertinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo laikyti, kad ji jau buvo įvykdyta iki Susitarimo sudarymo atliktais mokėjimais. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, pirmosios instancijos teismas contra proferentem taisyklę taikė tik išsamiai išanalizavęs Susitarimo sąlygas ir jo sudarymo aplinkybes. Susitarimo tekstą parengė pati apeliantė, tačiau jame neįtvirtino sąlygos dėl iki Susitarimo sudarymo atliktų mokėjimų įskaitymo į Susitarime nustatytą išmokos sumą. Todėl su tokio įskaitymo sąlygos neįtvirtinimu susijusių neaiškumų ir neigiamų teisinių pasekmių rizika pagrįstai tenka apeliantei.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nors, kaip apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki Susitarimo sudarymo, šalių derybų metu, atsakovė buvo sumokėjusi ieškovei iš viso 4 000 Eur, teismas, įvertinęs Susitarimo turinį, atliktų mokėjimų paskirtis ir jų atlikimo laiką, pagrįstai sprendė, kad šie mokėjimai nepatvirtina Susitarimu prisiimtos prievolės įvykdymo. Pažymėtina, kad šalių derybos vyko žodžiu ir byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantės nurodomi mokėjimai buvo atlikti siekiant įvykdyti vėliau sudarytame Susitarime nustatytą piniginę prievolę.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog atsakovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantė nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos.

Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika ir tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl su jomis susijusių įrodymo tyrimo ir vertinimo rezultatų aiškiai ir išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, jos patirtos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą nepriteistinos. Atitinkamai, ieškovė turi teisę į apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje nepatyrė, jos neskirstytinos ir nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „A-PAK“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Mikonienė