Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo PAR1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo PAR1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis SUA1 , SUA2.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-30557-994/2026 pagal pareiškėjo PAR1 skundą dėl antstolio SUA1 (toliau – ir antstolis) veiksmų, kuriuo buvo prašoma:

sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0241/26/01229, kol Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-27734-1271/2026 bus priimtas ir įsiteisės sprendimas dėl nepilnamečio D. P. gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo, taip pat bus išnagrinėtas šioje byloje pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;

iki skundo išnagrinėjimo laikinai sustabdyti 2026 m. liepos 13 d. nurodymo Nr. S-26-241-24808 vykdymą, t. y. nenurašyti skolininko sąskaitoje esančių piniginių lėšų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vykdomasis raštas Nr. 2SP-9308-494/2026, kurio pagrindu užvesta vykdomoji byla, susijęs su nepilnamečio sūnaus D. P. išlaikymo įsiskolinimu, kildinamu iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-68-3-16694-2026-5 pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei SUA2 (toliau – ir išieškotoja) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, bendravimo tvarkos su motina nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Toje pačioje civilinėje byloje pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vykdomojoje byloje priimtas nurodymas nurašyti visas skolininko sąskaitoje esančias lėšas (14797,47 Eur), nenustatant jokios disponuojamos sumos, dar labiau pagilina situaciją, kurioje skolininkas netenka galimybės vykdyti savo bei nepilnamečio sūnaus, kuris faktiškai gyvena su juo, kasdienių būtinųjų poreikių tenkinimo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 626 straipsnio 1 dalies 6 punktą, vykdomosios bylos privalomas sustabdymas taikomas ir tais atvejais, kai vykdomojo dokumento pagrindu buvęs teismo sprendimas gali būti peržiūrimas kitame procese, o šio proceso baigtis turi tiesioginę reikšmę tolesniam vykdymui. Nagrinėjamu atveju analogiška situacija: vykdomosios bylos pagrindu esantis 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos yra iš esmės peržiūrimas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje. Skundu nesiekiama sustabdyti nepilnamečio vaiko išlaikymo išieškojimo, o prašoma sustabdyti vykdomąją bylą tik tiek, kiek tai susiję su ginčijamu vykdomojo dokumento pagrindu (t. y. paties įsiskolinimo egzistavimo ir dydžio klausimu), kuris šiuo metu iš naujo vertinamas teisme nagrinėjamoje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismui persiųstame skunde pareiškėjas (pareiškėjo atstovė) prašo iki skundo išnagrinėjimo laikinai sustabdyti 2026 m. liepos 13 d. nurodymo Nr. S-26-241-24808 vykdymą, t. y. nenurašyti skolininko sąskaitoje esančių piniginių lėšų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie tikėtinai pagrįstų antstolio veiksmų neteisėtumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Taip pat pareiškėjas nepagrindė bei aiškiai nemotyvavo ir paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėjo, kad vien teisės normų, numatančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant skundus dėl antstolių veiksmų taikymo galimybes savaime neleidžia laikyti, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra motyvuotas. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai apie susiklosčiusias faktines aplinkybes ir galimą pareiškėjo ir jo vaiko bendravimo tvarką, kad nurodymas nurašyti skolininko sąskaitoje esančias lėšas pagilina situaciją, kurioje skolininkas netenka galimybės vykdyti savo ir nepilnamečio sūnaus kasdienių poreikių tenkinimo, teismo vertinimu, nesudaro prielaidų manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šiuo konkrečiu atveju pažeidžia pareiškėjo interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo galimam įvykdymui.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti nurodymo nurašyti lėšas vykdymą vykdomojoje byloje, kad nesiėmus šių priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ar kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti pareiškėjo interesai, ar jiems padaryta nepataisoma žala. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas stabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus, juolab, kai išieškojimas tiesiogiai susijęs su išlaikymo nepilnamečiui vaikui išieškojimu, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad tokie veiksmai pažeistų ir nepilnamečio vaiko interesus. Nepagrįstas lėšų nurašymo, o kartu ir išieškojimo sustabdymas gali neproporcingai pažeisti išieškotojo (išieškojimas vykdomas nepilnamečio vaiko interesais) teises ir teisėtus interesus.

Atsižvelgiant į tai, teismas, preliminariai įvertinęs skunde dėl antstolio veiksmų nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus, bei aplinkybių, kurios būtų pakankamu ir pagrįstu pagrindu pripažinti esant reikalingu šiuo konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti, iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo sustabdant 2026 m. liepos 13 d. nurodymo Nr. S-26-241-24808 vykdymą.

Priteisti pareiškėjui iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas.

pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų yra tiesiogiai susijęs su lygiagrečiai nagrinėjama civiline byla. Nenurašius lėšų iki šio klausimo išsprendimo, pareiškėjas išlaikytų realią galimybę vykdyti savo ir nepilnamečio sūnaus kasdienių poreikių tenkinimo pareigą, o priešingu atveju – nurašius lėšas iki šio klausimo išnagrinėjimo – toks veiksmas taptų faktiškai neatšaukiamas, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendimo vykdymo stadijoje dėl vykdymo veiksmų laikino sustabdymo klausimą sprendžia antstolis, o teismui pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, faktiškai nurašytų ir paskirstytų lėšų gražinimas pasunkėja arba pasidaro neįmanomas;

Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-815-236/2020 yra pažymėjęs, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui, tačiau ši diskrecija turi būti įgyvendinta, atsižvelgiant į konkretaus skundžiamo veiksmo pobūdį ir galimos žalos dydį. Pareiškėjo skundžiamo antstolio veiksmo (lėšų nurašymo) pobūdis yra toks, kad jo padariniai (lėšų perdavimas išieškotojui) yra iš esmės negrįžtami, o žala, kylanti dėl negalėjimo vykdyti kasdienių pareigų nepilnamečiam vaikui, kurio gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos klausimas tebėra sprendžiamas, yra reali ir konkreti. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir apsiribojo bendro pobūdžio išvada apie motyvų nebuvimą, faktiškai netaikydamas preliminaraus pagrįstumo standarto, kuris šioje proceso stadijoje ir yra pakankamas.

atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą;

priteisti iš pareiškėjo išieškotojos naudai patirtas 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

išieškojimo vykdymo procese sustabdymas pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą yra išimtinė laikinoji apsaugos priemonė, kuri gali būti taikoma tik esant objektyvioms ir įrodytoms aplinkybėms, patvirtinančioms, jog nepritaikius šios priemonės būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių neįrodė – jis neginčija sandorio, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas, nėra pateikęs kasacinio skundo ir neprašo atnaujinti proceso, taip pat neginčija paties vykdomojo dokumento įstatymų nustatyta tvarka. Be to, naujai pareikštu ieškiniu siekiama iš naujo spręsti klausimus, kurie jau buvo išspręsti įsiteisėjusiu 2018 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimu, nepareiškiant reikalavimo pakeisti konkrečias sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas. Taigi nėra nustatyta jokių išimtinių teisinių ar faktinių aplinkybių, pateisinančių priverstinio vykdymo veiksmų sustabdymą. Priešingai, tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepagrįstai apribotų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą ir paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo procesinių sprendimų privalomumo principą. Todėl laikino pareiškėjo piniginių lėšų nurašymo sustabdymui nebuvo teisinio pagrindo;

pareiškėjas neįrodė vienos iš esminių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – realios grėsmės, jog netaikius prašomos priemonės galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Pareiškėjas nei prašyme, nei jį pagrindžiančiuose argumentuose konkrečiai nenurodė, kaip tęsiamas išieškojimas galėtų apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, taip pat nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Vien ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo pareiškimas savaime nesudaro pagrindo stabdyti įsiteisėjusio 2018 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimo vykdymą, kuris privalo būti vykdomas tol, kol nėra pakeistas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad tinkamai vykdė pareigą išlaikyti vaiką ir mokėjo jam priteistą išlaikymą, o išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo sustabdymas nepagrįstai pažeistų prioritetinius vaiko interesus. Taigi, pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra deklaratyvus, nepagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino;

pareiškėjo argumentai, kad išieškojus pinigines lėšas jis patirtų žalą, o jų nurašymas būtų faktiškai neatšaukiamas, savaime nesudaro pagrindo stabdyti išieškojimą, kadangi vykdomas įsiteisėjęs 2018 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo. Išieškomos lėšos skirtos būtent vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, todėl jų išieškojimas negali būti laikomas pareiškėjo patiriama žala, tuo labiau kad išlaikyti nepilnametį vaiką yra įstatyme ir Konstitucijoje įtvirtinta tėvų pareiga. Be to, pareiškėjo naujoje byloje reiškiami reikalavimai yra nukreipti į ateitį ir savaime nepanaikina ar nepakeičia ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris privalo būti vykdomas tol, kol nėra pakeistas įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, susijusius su mokėjimais, atliktais vaiko išlaikymo ir ugdymo tikslais (už darželį, anglų kalbos pamokas ir kt.), susirašinėjimu su išieškotoja, taip pat šiuos dokumentus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. T-2525-859/2026, 2026 m. liepos 21 d. antstolio patvarkymą, skundą dėl antstolio veiksmų, antstolio persiųstą medžiagą, sutartį su mokykla, 2026 m. birželio 30 d. vaiko situacijos vertinimą, 2026 m. birželio 8 d. vaiko perdavimo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą vaiko situacijos vertinimo metu aktą bei 2026 m. liepos 24 d. pagalbos planą.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme. Pagal bendrąją taisyklę pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti priimami, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba jeigu būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Be to, pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį apeliantas, teikdamas naujus įrodymus kartu su apeliaciniu skundu, privalo nurodyti priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių būtinybę pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, taip pat nepaaiškino, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad dalis kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų datuoti dar iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, todėl pareiškėjas turėjo galimybę juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, dalis dokumentų, įskaitant 2026 m. liepos 21 d. antstolio patvarkymą, skundą dėl antstolio veiksmų ir antstolio persiųstą medžiagą, į bylą jau buvo pateikti anksčiau, todėl jų pakartotinis pateikimas nelaikytinas naujų įrodymų pateikimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepagrindė CPK 314 straipsnyje nustatytų išimčių taikymo sąlygų ir nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo juos priimti į bylą. Todėl kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia šio Kodekso nustatyta tvarka.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimą yra aktualūs tokie principai kaip ekonomiškumas bei proporcingumas, visų ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas, todėl bet kurios laikinosios apsaugos priemonės, taip pat ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymo taikymas, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įrodoma, kad nesustabdžius išieškojimo ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus iš esmės apsunkintas arba taps visiškai neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai nei paprastai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018). Šis institutas negali būti naudojamas nei kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį vykdytiną dokumentą atlikimo prieš naują bylą inicijavusį asmenį tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo (vykdomojo rašto) vykdymo privalomumo principas.

Teismas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjai) palankus teismo sprendimas. Tam būtina prima facie (iš lot. preliminarus vertinimas) įvertinti ieškiniu (pareiškimu) pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar pareikšti reikalavimai galėtų būti pripažinti tikėtinai pagrįstais. Preliminarus ieškovo (pareiškėjos) pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad pareiškėjai palankus procesinis sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

Preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.

Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos (ir) tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų preliminaraus pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurie tikėtinai pagrįstų antstolio veiksmų neteisėtumą. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti skundo preliminarų pagrįstumą.

Nagrinėjant atskirąjį skundą iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnis) nustatyta, jog pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, kurio reikalavimų užtikrinimui pareiškėjas prašė laikinai sustabdyti 2026 m. liepos 13 d. nurodymo Nr. S-26-241-24808 vykdymą, t. y. uždrausti nurašyti skolininko sąskaitoje esančias pinigines lėšas, jau yra išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuria pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas.

Nors nutartis, kuria pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, nėra įsiteisėjusi, tačiau, atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skundo preliminarų pagrįstumą, kuris yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina nustatyti abi įstatyme įtvirtintas sąlygas, t. y. preliminarų pareikšto reikalavimo pagrįstumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Todėl, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų preliminarų pagrįstumą, kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – vertinimas neturi teisinės reikšmės šio klausimo išsprendimui.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas, apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Išieškotoja byloje patyrė 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidas neviršija patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų, išieškotojai iš pareiškėjo priteisiama 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisi suinteresuotam asmeniui SUA2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš pareiškėjo PAR1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 580,80 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.