Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 2.2.1.10; 2.3.6.4.5.1

2026 m. lapkričio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2025 m. liepos 9 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams ir dviem mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2025 m. liepos 29 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams ir penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir S. J. N. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir dviem mėnesiams.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendis buvo priimtas ir K. Ž., tačiau dėl šio nuteistojo apeliacinis skundas ar skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

S. J. N. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku neteisėtai laikė užspaudžiamą permatomą plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – amfetaminu, kurio masė yra 0,002 g, kai ne vėliau nei 2025 m. liepos 9 d. 08.00 val., Naujojoje Vilnioje, už 20 Eur pardavė užspaudžiamą permatomą plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – amfetaminu, kurio masė yra 0,002 g, K. Ž., tokiu būdu išplatino draudžiamą psichotropinę medžiagą. Šiais savo veiksmais S. J. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat S. J. N. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. liepos 29 d., apie 12.26 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), K. Ž. už 30 Eur pardavė 0,054 g psichotropinės medžiagos – amfetamino bei, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė 0,574 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio mišiniuose ar tirpaluose, 16,592 g psichotropinės medžiagos – 3-CMC, taip pat 35,242 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), 0,017 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, iki kol 2025 m. liepos 30 d., apie 00.11 val., kratos metu šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado bei paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais S. J. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. J. N. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendį:

priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje (veika, padaryta 2025 m. liepos 29 d.);

taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę nei minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę;

nustatyti, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rastos narkotinės bei psichotropinės medžiagos nebuvo skirtos platinimui.

Nuteistasis nurodo, kad jis 2025 metais kasdien rūkė kanapes, vartojo kristalus bei amfetaminą, todėl jo gyvenamojoje vietoje rastos narkotinės bei psichotropinės medžiagos buvo laikomos neturint tikslo šias medžiagas platinti. Jis pripažįsta, kad disponavo narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas vartoti, šias medžiagas pirkdavo iš asmenų, kurių asmeniškai nepažinojo. Baudžiamojoje byloje nėra surinkta patikimų ir nenuginčijamų duomenų, kurie leistų teigti, jog jis platino ar ketino platinti gyvenamojoje vietoje rastas medžiagas. Faktai, kad jo gyvenamojoje vietoje buvo rastos svarstyklės, dubenėlis ir didelis kiekis (daugiau nei 100 vienetų) maišelių, nepatvirtina, jog rastas narkotines bei psichotropines medžiagas buvo ketinama platinti.

Apeliaciniame skunde tikinama, kad nuteistasis 2025 m. liepos 29 d. K. Ž. amfetamino nepardavė, su K. Ž. jis susitiko dėl skolos grąžinimo. Amfetamino pardavimo fakto nepatvirtina jokie objektyvūs baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. Baudžiamojo proceso metu nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp nuteistojo, K. Ž. ir liudytojos O. Z., kuri nuteistųjų susitikimą stebėjo iš 100 metrų atstumo, parodymų. Pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti policijos pareigūnų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, parodymus, nes psichotropinės medžiagos perdavimo K. Ž. faktas nebuvo užfiksuotas techninėmis priemonėmis. Nuteistajam kyla abejonių, ar liudytoja O. Z. iš 100 metrų atstumo galėjo matyti, kas buvo perduota K. Ž..

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis K. Ž. parodymais, nes jie yra prieštaringi. Šis nuteistasis, siekdamas išvengti jam gresiančios griežtos atsakomybės, vykdė policijos pareigūnų užduotį, pats išprovokavo susitikimą su apeliantu, dar iki šio susitikimo turėjo maišelį su psichotropine medžiaga, ant kurio viršutinės dalies buvo rastas tik vienas apelianto biologinis pėdsakas. S. J. N. įtaria, kad policijos pareigūnai, kratos jo gyvenamojoje vietoje metu, paėmė keletą rastų maišelių, ant kurių galėjo būti jo biologinių pėdsakų, ir, siekdami nepagrįstai jį apkaltinti psichotropinės medžiagos platinimu, panaudojo šiuos maišelius. Vertinant įvykių chronologiją, baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, K. Ž. parodymus bei veiksmus, pareigūnų darbo metodus, manytina, kad K. Ž. ir pareigūnai provokavo S. J. N..

Apeliaciniame skunde pastebima, kad 2025 m. liepos 29 d. pas K. Ž. paimtas maišelis su psichotropine medžiaga buvo visiškai švarus, ant maišelio paviršiaus nebuvo rasta nei K. Ž., nei kitų asmenų biologinių ir (ar) daktiloskopinių pėdsakų. Ant šio maišelio buvo rasta tik apelianto biologinių pėdsakų. Taigi šiuo atveju nėra aišku, kodėl ant maišelio buvo tik nuteistojo biologinių pėdsakų, tačiau nebuvo K. Ž. pėdsakų, nors šį maišelį turėjo liesti bei palikti pėdsakus ir šis nuteistasis.

Nuteistasis pažymi, kad jis neturėjo jokio pagrindo duoti tikrovės neatitinkančių parodymų, nes, pripažinus kaltę dėl nusikalstamos veikos, už abu nusikaltimus skiriamos bausmės turėtų būti bendrinamos apėmimo būdu, pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tokiu būdu nesilaikė proporcingumo principo reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, klaidingos išvados ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nulėmė tai, jog apeliantui buvo paskirta neteisinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir subjektyviai vertino S. J. N. asmenybę kaip neigiamą, neįvertinto to, kad nuteistasis prisipažino, jog laikė narkotines bei psichotropines medžiagas savo gyvenamojoje vietoje.

Nuteistasis teigia, kad, skiriant bausmes, privalėjo būti atsižvelgta į tai, jog visos nusikalstamos veikos buvo daromos kontroliuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad narkotinės bei psichotropinės medžiagos būtų patekusios į rinką, todėl reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta. Nuteistajam paskirta bausmė neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Atsižvelgus į bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, S. J. N. turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė bausmė, nei numatyta įstatyme.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino proceso trukmės, t. y. baudžiamasis procesas užtruko per ilgai, nors ši byla nėra vertintina kaip didelio sudėtingumo bei didelės apimties. Šis baudžiamasis procesas vyko tik dėl dviejų asmenų, baudžiamojoje byloje nebuvo būtinybės apklausti daug liudytojų. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, netikrino jų teisėtumo, nors šis klausimas gynybos buvo keliamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Teisėtai prasidėję ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius ir dėl jų buvo esmingai pasunkinta apelianto teisinė padėtis, t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 160 straipsnyje numatyti veiksmai ir galimai BPK 158 straipsnyje numatyti veiksmai buvo realizuoti netinkamai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad slapti sankcionuoti operatyvinio tyrimo ir baudžiamojo proceso veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko procesinę padėtį.

Nuteistasis teigia, kad nesurinkus neginčijamų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų kaltinime nurodytų veikų padarymą, visus neaiškumus ir netikslumus būtina aiškinti kaltininko naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Šioje baudžiamojoje byloje vienos nusikalstamos veikos padarymo faktas yra grindžiamas tik prielaidomis.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. J. N. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė S. J. N. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta 2025 m. liepos 29 d.). Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to nekyla jokių ginčų, kad:

S. J. N. ir K. Ž. 2025 m. liepos 29 d., apie 12.26 val., susitiko prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini);

po nuteistųjų susitikimo, atlikus K. Ž. asmens kratą (krata buvo atlikta nuo 12.31 val. iki 12.33 val.), pas šį nuteistąjį buvo rastas ir paimtas užspaudžiamas maišelis su psichotropine medžiaga, kurioje buvo 0,054 g amfetamino, maišelis su paminėta medžiaga buvo rastas nuteistojo rankinėje (t. 1, b. l. 86-88);

S. J. N. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rastos 0,574 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio mišiniuose ar tirpaluose, 16,592 g psichotropinės medžiagos – 3-CMC, 35,242 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir 0,017 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar K. Ž. asmens kratos metu rastą maišelį su psichotropine medžiaga iš tikrųjų įgijo iš S. J. N. anksčiau vykusio jų susitikimo metu. Taip pat ginčas kyla dėl to, ar S. J. N. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), rastos ir paimtos psichotropinės bei narkotinės medžiagos buvo laikomos turint tikslą šias medžiagas platinti, ar jos buvo skirtos asmeniniam vartojimui.

Iš nuteistojo K. Ž. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis S. J. N. pažinojo ne tik kaip draugą, bet ir kaip amfetamino pardavėją. Jis 2025 m. liepos 29 d. susitarė susitikti su S. J. N. Naujojoje Vilnioje ir už 30 Eur įsigyti iš jo amfetamino. Susitikimo metu S. J. N. perdavė jam maišelį su psichotropine medžiaga, kurį įsidėjo į rankinę („tašę“). Po susitikimo su S. J. N. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. K. Ž. teigė, kad po to, kai pas jį 2025 m. liepos 9 d. buvo rasta psichotropinė medžiaga, policijos pareigūnai neprašė jo padėti nustatyti ir sulaikyti asmenį, kuris išplatino jam psichotropinę medžiagą. Jis pats nurodė asmenį, iš kurio pirko draudžiamą medžiagą (t. 5, b. l. 3-4). Iš K. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis 2025 m. liepos 29 d., apie 09.00 val., susitarė susitikti su S. J. N. Naujojoje Vilnioje ir įsigyti iš jo psichotropinės medžiagos. Su S. J. N. susitiko tą pačią dieną apie 12.00 val. ir už 30 Eur įsigijo psichotropinės medžiagos. Už psichotropinę medžiagą atsiskaitė „Paysafe“ išankstinio mokėjimo čekiu. Įsigytą medžiagą tuo metu, kai po įvykusio susitikimo jį sulaikė policijos pareigūnai, laikė rankinėje („tašytėje“) (t. 3, b. l. 115-118). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra visiškai akivaizdu, jog K. Ž. nuosekliai teigė, kad jis 2025 m. liepos 29 d. įsigijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą iš S. J. N., šią medžiagą iki sulaikymo laikė rankinėje. Tokiais K. Ž. parodymais nėra pagrindo nesivadovauti, tuo labiau, kad juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. Tvirtinti, kad K. Ž. galėjo apkalbėti S. J. N., jog policijos pareigūnai galėjo daryti jam kokį nors neteisėtą poveikį, jis būtų veikęs su policijos pareigūnų žinia, nėra pagrindo. Tokios apeliaciniame skunde keliamos prielaidos nėra pagrįstos jokiais baudžiamojoje byloje užfiksuotais objektyviais duomenimis.

Iš slapto sekimo protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad 2025 m. liepos 29 d. 10.00 val. buvo pradėtas stebėti daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), siekiant slaptai sekti S. J. N.. Sekimo metu buvo pastebėta, kaip S. J. N., apie 12.26 val., išėjęs iš minėto namo, nuėjo prie šalia esančių garažų masyvų, kur susitiko su K. Ž., kuriam perdavė nedidelį objektą, telpantį delne. Tuomet abu vyrai išsiskyrė ir nuėjo į skirtingas puses (t. 3, b. l. 69-71). Iš liudytojos O. Z. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad, vykdant S. J. N. slaptą sekimą, ji pastebėjo, kaip nuteistasis išėjo iš namo ir prie garažų masyvo susitiko su K. Ž., kuriam susitikimo metu buvo perduotas objektas, telpantis į delną. Šias aplinkybes liudytoja stebėjo iš 50-60 metrų atstumo, matymo lauko jai niekas neužstojo. Susitikimo su K. Ž. metu S. J. N. ištiesė ranką ir kažką perdavė K. Ž., tai nebuvo asmenų pasisveikinimas. Ką konkrečiai S. J. N. perdavė kitam nuteistajam, liudytoja nematė. Liudytoja informavo kolegas, kur po susitikimo nuėjo K. Ž.. Sulaikius K. Ž., pas jį buvo rasta draudžiama medžiaga (t. 5, b. l. 144-145). Iš D. L. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų matyti, kad K. Ž. buvo sulaikytas po susitikimo su S. J. N.. Atlikus K. Ž. asmens kratą, pas jį buvo rastas užspaudžiamas maišelis su galimai draudžiama medžiaga. K. Ž. nurodė, kad minėtame maišelyje yra amfetaminas, kurį jis ką tik įsigijo iš „S.“ (čia pažymėtina, jog „S.“ yra vardo „S.“ trumpinys, o prieš sulaikymą K. Ž. buvo susitikęs su S. J. N.) (t. 2, b. l. 18). Liudytojas D. L., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino aplinkybes, užfiksuotas jo rašytame tarnybiniame pranešime (t. 5, b l. 145-146). Aptarti duomenys patvirtina, kad iš tikrųjų nuteistieji 2025 m. liepos 29 d., apie 12.26 val., buvo susitikę netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur S. J. N. kitam nuteistajam perdavė nedidelį, delne telpantį, objektą. Vertinant šiuos duomenis su K. Ž. nurodytomis aplinkybėmis, aptartomis šio procesinio sprendimo 17 pastraipoje, darytina išvada, kad nuteistųjų susitikimo metu K. Ž. buvo perduota pakuotė su psichotropine medžiaga.

Apeliaciniame skunde keliama abejonė, ar liudytoja O. Z. iš tikrųjų galėjo matyti, kas vyko nuteistųjų susitikimo metu, nes šį susitikimą stebėjo iš 100 metrų atstumo. Vis tik tokia apeliaciniame skunde keliama abejonė yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad O. Z. nurodė, jog nuteistųjų susitikimą ji stebėjo iš apytiksliai 50-60 metrų atstumo. Be to, iš liudytojos parodymų matyti, kad, stebint nuteistųjų susitikimą, jai matymo lauko niekas neribojo. Šis liudytojos teiginys leidžia daryti išvadą, kad ji iš tikrųjų galėjo matyti ir matė nuteistųjų veiksmus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja O. Z. nurodė, jog ji matė, kad S. J. N. kitam nuteistajam kažką perdavė, tačiau negalėjo įžiūrėti, kas jam buvo perduota. Tokie liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, kad ji nurodė tik tas aplinkybes, kurias iš tikrųjų matė, ir nesiekė apkalbėti nei vieno iš nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad faktas, jog nuteistųjų susitikimas nebuvo fiksuojamas techninėmis priemonėmis, niekaip nepaneigia anksčiau aptartų O. Z. bei K. Ž. parodymų, neleidžia pagrįstai abejoti jų nurodytų aplinkybių patikimumu.

Iš specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų matyti, kad ant maišelio, paimto iš K. Ž. 2025 m. liepos 29 d., buvo rasta žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su S. J. N. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų S. J. N. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė yra ne didesnė nei 1×10²³ (t. 1, b. l. 110-113). Iš specialistės paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad biologiniam tyrimui buvo paimta nuoplovа nuo maišelio viršutinio krašto – išorinio ir vidinio paviršiaus vieno centimetro pločio nuo viršaus, nes būtent ši vieta yra liečiama atidarant ir užspaudžiant maišelį (t. 5, b. l. 106-107). Taigi, S. J. N. biologinių pėdsakų nustatymas būtent toje maišelio vietoje, kuris liečiamas jį atidarant ir uždarant (užspaudžiant), leidžia daryti išvadą, kad jis šį maišelį buvo atidaręs ir (ar) užspaudęs. Šis faktas, vertinant jį su anksčiau aptartais įrodymais, dar kartą patvirtina, jog iš tikrųjų K. Ž. maišelį, kuriame buvo psichotropinė medžiaga, įgijo 2025 m. liepos 29 d., apie 12.26 val., iš S. J. N..

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog ant maišelio, kuris buvo rastas pas K. Ž., nebuvo rasta šio nuteistojo biologinių pėdsakų, nei patvirtina, nei paneigia S. J. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad asmeniui palietus objektą ant jo nebūtinai turi likti šio asmens biologinių pėdsakų (biologinių pėdsakų atsiradimą lemia ir tai, kiek laiko ir kaip stipriai objektas buvo liečiamas, asmens odos savybių bei pan.). Šiuo atveju faktas, kad ant maišelio nebuvo rasta K. Ž., kuris maišelį lietė trumpą laiko tarpą, biologinių pėdsakų leidžia spręsti, jog jis šio maišelio paprasčiausiai nebuvo atidaręs ir (ar) uždaręs ar lietęs taip, kad paliktų savo biologinius pėdsakus.

Apeliaciniame skunde keliama prielaida, kad policijos pareigūnai, atlikdami kratą S. J. N. gyvenamojoje vietoje, galėjo paimti ten rastą maišelį, ant kurio buvo šio nuteistojo biologinių pėdsakų, ir vėliau tokį maišelį panaudoti siekdami pagrįsti apelianto kaltę dėl psichotropinės medžiagos platinimo. Vis tik tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis. Be to, ji yra ir nelogiška, nes suponuotų išvadą, kad policijos pareigūnai iš anksto žinojo, ant kurio konkretaus maišelio yra S. J. N. biologinių pėdsakų.

Kaip nepagrįsti vertintini apelianto teiginiai, kad jis buvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, nes BPK 158 ir 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės buvo taikomos netinkamai. Visų pirma pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, jog šio proceso metu buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 158 straipsnyje, t. y. veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo pareigūnų, neatkleidžiančių tapatybės, ir šios priemonės taikymo metu gauti duomenys būtų panaudoti nustatant bylai reikšmingus faktus. Kaip jau buvo minėta, K. Ž. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprašė jo padėti nustatyti ir sulaikyti asmenį, kuris išplatino jam psichotropinę medžiagą. Duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad K. Ž. kokius nors veiksmus, susijusius su psichotropinės medžiagos įgijimu, atliko teisėsaugos institucijų atstovų iniciatyva, į tokius nuteistųjų santykius įsikišus šiems pareigūnams, nėra. Tokių duomenų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Taip pat kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti vertintini teiginiai, kad procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 160 straipsnyje, buvo atliekama netinkamai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taikyti procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 160 straipsnyje, S. J. N. buvo leista tik Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2025 m. liepos 24 d. nutartimi. Nuteistojo slaptas sekimas, remiantis paminėta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, buvo atliekamas 2025 m. liepos 29 d., tą pačią dieną nuteistasis ir buvo sulaikytas. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad S. J. N. slaptas sekimas buvo atliekamas nesilaikant kokių nors teisės aktų reikalavimų, nepagrįstai ilgai, kaip nors provokuojant apeliantą nusikalsti. Pažymėtina, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš S. J. N. nepagrįstai ilgai buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 154 straipsnyje, kurią buvo leista taikyti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2025 m. liepos 24 d. nutartimi.

Asmuo, disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti du tikslus – dalį jų vartoti pats, o kitą dalį parduoti (ar kitaip platinti). Tokiu atveju veika turi būti kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 ir 260 straipsniuose, idealioji sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-195/2009, 2K-48-303/2016 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, visiškai pagrįstai nurodė, kad sprendžiant, kokiu tikslu asmuo disponavo narkotinėmis ar (ir) psichotropinėmis medžiagomis, turi būti vertinama baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja tokias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, kiti objektyvūs bylos duomenys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-303/2022, 2K-187-976/2023 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad S. J. N. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kratos metu rastomis draudžiamomis medžiagomis disponavo turėdamas vieną tikslą, t. y. tikslą šias medžiagas platinti. Tokia išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad nuteistasis disponavo keliomis skirtingomis draudžiamomis medžiagomis, šių medžiagų kiekiais (pastebėtina, kad psichotropinės medžiagos – 3-CMC kiekis buvo artimesnis kiekiui, kurį pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas yra siūloma vertinti kaip didelį), priemonių, t. y. elektroninių svarstyklių, ant kurių buvo rasta įvairių narkotinių bei psichotropinių medžiagų pėdsakų, dubenėlio, daugiau nei 100 plastikinių maišelių, kurios gali būti naudojamos skirstant narkotines bei psichotropines medžiagas į dozes, skirtas pardavimui, radimo faktu. Nurodytos aplinkybės, jas vertinant ir su tuo, kad yra nustatyti du psichotropinės medžiagos K. Ž. išplatinimo faktai (K. Ž. teigė, jog iš apelianto yra įsigijęs psichotropinės medžiagos ir daugiau kartų), S. J. N. anksčiau yra teistas už psichotropinių medžiagų (amfetamino ir 4-MA (4-metilamfetamino)) platinimą, jis iki sulaikymo ir suėmimo paskyrimo nedirbo (sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo nuteistasis nurodė, kad individualia veikla neužsiima apie pusę metų (t. 4, b. l. 98)), leidžia daryti išvadą, jog draudžiamos medžiagos iš tikrųjų buvo laikomos ir turint tikslą jas platinti.

Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad pats S. J. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog jo gyvenamojoje vietoje rastas draudžiamas medžiagas jis laikė, nes ketino pats šias medžiagas vartoti. Iš kratos, atliktos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad balkone indelyje buvo rasta suktinės su augalinės kilmės medžiaga nuorūka, kuri buvo laikoma atskirai nuo kitų suktinių su augalinės kilmės medžiagomis ir nuo augalinės kilmės medžiagų (t. 2, b. l. 29-50). Iš specialisto išvados matyti, kad žalios ir rudos spalvų susmulkintų, apanglėjusių augalinių medžiagų mišinio iš savadarbės cigaretės (suktinės) nuorūkos sudėtyje yra tetrahidrokanabinolio, kurio masė yra 0,028 g (6,6 %) (t. 2, b. l. 64, 70). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvados Nr. T-N 2364/2025 (01) matyti, kad S. J. N. šlapime buvo rasta amfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties pėdsakų (t. 4, b. l. 49). Be to, S. J. N. yra anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo jų platinti. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų S. J. N. jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastas draudžiamas medžiagas laikė ne tik turėdamas tikslą šias medžiagas platinti, bet ir savo vartojimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju bylą apeliacine tvarka nagrinėjant tik pagal nuteistojo S. J. N. skundą ir nesant prokuroro apeliacinio skundo, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi ir non reformatio in peius principu, pirmosios instancijos teismo klaidos dėl disponavimo draudžiamomis medžiagomis tikslų visa apimtimi ištaisyti nėra galimybės, nes nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikavus ne tik pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 259 straipsnio atitinkamą dalį, jo teisinė padėtis faktiškai būtų pasunkinta. Vis tik teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir jame dėstomus argumentus, sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatytas aplinkybes, nurodant, kad S. J. N. kratos metu rastas psichotropines ir narkotinę medžiagas laikė asmeniniam vartojimui ir turėdamas tikslą šias medžiagas platinti.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal šią normą. Pripažįstant asmenį kaltu ir nuteisiant jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, privalu nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeliant nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Kurios nors iš baudžiamajame įstatyme numatytų alternatyvių veikų padarymo faktas negali būti preziumuojamas (išvedamas) iš neginčijamai įrodytos vėlesnės veikos (veikų) (pavyzdžiui, narkotinės ar psichotropinės medžiagos laikymo faktas negali būti preziumuojamas vien remiantis nustatytu tokios medžiagos išplatinimo faktu ir pan.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta tai, jog S. J. N. laikė psichotropinę medžiagą – 0,002 g amfetamino (veikos, padarytos 2025 m. liepos 9 d., dalis). Čia pažymėtina, kad jokios tokios medžiagos laikymo aplinkybės nebuvo nustatytos ir ikiteisminio tyrimo metu bei nurodytos S. J. N. suformuluotame kaltinime, kuriame tik buvo nurodyta, jog šis nuteistasis psichotropinę medžiagą laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku. Vien faktas, kad baudžiamojo proceso metu buvo įrodyta, jog S. J. N. pardavė kitam nuteistajam psichotropinę medžiagą, nėra pagrindas konstatuoti, jog jis šią medžiagą laikė taip, kaip laikymas yra suprantamas pagal baudžiamąjį įstatymą. Dėl šios priežasties iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad S. J. N., turėdamas tikslą platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė yra 0,002 g. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paminėtos aplinkybės pašalinimas neturi reikšmės nuteistojo teisinei padėčiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra nurodomos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o ne nurodant nepasitvirtinusias kaltinimo dalis nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kaip šiuo atveju buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje (skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nuspręsta, kad S. J. N. inkriminuoti neteisėti narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo nenustatytomis aplinkybėmis bei nenustatytu laiku faktai (abiejų nusikalstamų veikų padarymo atvejais) nebuvo įrodyti).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. J. N. bausmės už jo padarytus nusikaltimus buvo paskirtos laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Paskirtosios bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis, priešingai – jos atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Kaip aiškiai per griežta nevertintina ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė S. J. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tuomet, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju S. J. N. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme neigė psichotropinės medžiagos išplatinimo K. Ž. faktus, jis pripažino tik tai, jog gyvenamojoje vietoje rastas draudžiamas medžiagas jis laikė asmeniniam vartojimui. Taigi yra akivaizdu, kad nuteistasis nepripažino esminių jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

S. J. N. padarė du nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, kurie yra priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Abu nusikaltimai buvo padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis gyvenamojoje vietoje laikė keturių rūšių draudžiamas medžiagas, vienos psichotropinės medžiagos kiekis buvo artimesnis tokiam kiekiui, nuo kurio jį siūloma vertinti kaip didelį. S. J. N. padaryti nusikaltimai yra vertinami kaip itin pavojingi, nulemiantys įvairių socialinių, medicininių, ekonominių ir pan. problemų, su kurių sprendimu turi susidurti tiek privatūs asmenys, tiek visuomenė, tiek valstybės institucijos, kilimą. Šių problemų išsprendimui yra naudojami įvairūs ištekliai (pavyzdžiui, žmogiškieji, finansiniai ir kt.), kurie iš tikrųjų galėtų būti panaudoti individo, šeimos, bendruomenės ir t. t. raidai skatinti, gerovei užtikrinti. Apie padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį galima spręsti ir iš to, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų.

Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad S. J. N. anksčiau yra tris kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis (vieną kartą yra padaręs ir nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje). Jo nusikalstamų veiksmų, už kurių padarymą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra pagrindo vertinti kaip atsitiktinio pobūdžio. Nuteistasis, nors yra darbingo amžiaus, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo. Akivaizdu, kad nusikaltimų padarymą lėmė ir tai, jog nuteistasis pats vartoja narkotines bei psichotropines medžiagas, tačiau duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis būtų bandęs kaip nors spręsti draudžiamų medžiagų vartojimo problemą, nėra. Aplinkybė, kad nusikalstami S. J. N. veiksmai nesukėlė akivaizdžių neigiamų padarinių, nelengvina jo teisinės padėties. Pažymėtina, kad nuteistojo veiksmai potencialiai sudarė prielaidas tokiems padariniams kilti. Šiuo atveju neigiamų pasekmių pavyko išvengti dėl teisėsaugos institucijų atstovų veiksmų, o ne dėl kokių nors nuteistojo pozityvių veiksmų, kurie galėtų jį apibūdinti teigiamai. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Šio procesinio sprendimo 32-34 pastraipose aptartų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas S. J. N. už jo padarytus sunkius nusikaltimus paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, o BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus tikslus galima pasiekti švelnesnėmis bausmėmis. Tos pačios aplinkybės neleidžia daryti ir išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nuteistajam paskirtinų bausmių dydžius, kurie yra tik šiek tiek didesni nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmės riba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam paskirtos bausmės buvo subendrintos nesilaikant BK 63 straipsnio reikalavimų. Pastebėtina, kad S. J. N. paskirtos bausmės buvo subendrintos jam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, paskirtoji galutinė bausmė, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, yra tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas ir kt.).

BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo S. J. N. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kaip jau buvo minėta, nei bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus, nei subendrinta galutinė bausmė šiuo atveju nėra vertintinos kaip prieštaraujančios teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingoms bausmėms paskirti.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2025 m. liepos 9 d. Pranešimas apie įtarimą padarius du nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, S. J. N. buvo surašytas ir įteiktas 2025 m. liepos 30 d. (t. 4, b. l. 60-62). Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota 2025 m. gruodžio 18 d. (teisme gauta 2025 m. gruodžio 22 d.) (t. 4, b. l. 161-163). Taigi ikiteisminis tyrimas buvo atliktas per šiek tiek daugiau nei penkis mėnesius. Pastebėtina, kad BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta, jog ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų negali trukti ilgiau nei devynis mėnesius. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir dėl dviejų sunkių nusikaltimų padarymo, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo terminai nebuvo pažeisti, šis tyrimas buvo užbaigtas per šiek tiek ilgesnį laiko tarpą nei anksčiau nurodytas baudžiamojo proceso įstatyme numatytas terminas. Pirmasis teisiamasis posėdis šioje baudžiamojoje byloje įvyko 2026 m. sausio 13 d. (t. 5, b. l. 1), o nuosprendis buvo paskelbtas 2026 m. balandžio 20 d. (t. 3, b. l. 161). Taigi baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per šiek tiek trumpesnį nei keturių mėnesių terminą nuo baudžiamosios bylos gavimo teisme dienos. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo proceso trukmę bei šio proceso metu atliktų veiksmų kiekį, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog baudžiamasis procesas tęsėsi pernelyg ilgą laiko tarpą ir pažeidė nuteistojo teisę į greitą procesą.

Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, S. J. N. apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendis yra keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

nuteistojo S. J. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

- iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nustatytą aplinkybę, kad S. J. N. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku neteisėtai laikė užspaudžiamą permatomą plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – amfetaminu, kurio masė yra 0,002 g;

- nustatyti, kad S. J. N. narkotines ir psichotropines medžiagas savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė asmeniniam vartojimui ir turėdamas tikslą šias medžiagas platinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.