Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-608-898/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20484-2026-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.11; 1.1.9.2; 1.1.9.7; 1.1.10.1; 20.13; 25.5; 2.4.7; 2.4.6.4.1; 2.5.1; (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės, sekretoriaujant Aistei Smilginytei-Kaženiauskienei,dalyvaujant prokurorei Irenai Sakson,nuteistojo A. S. (A. S.) gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio (neatskiriama nuosprendžio dalis – Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo), kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme,pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. S. sulaikymo, vykdant jam paskirtą bausmę, dienos.Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2026 m. birželio 25 d., 20.52 val. iki 2026 m. birželio 26 d., 12.54 val. (1 para), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1, 3 dalimis, A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 7 (septynerius) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. birželio 26 d.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 725 straipsniu, A. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per 1 (vienerius) metus po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsniu A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas A. S. automobilis ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, skirtą iki 2026 m. gruodžio 29 d., A. S. į transporto priemonę ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio turto konfiskavimo dalyje įvykdymo dienos.A. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta palikti nepakeistas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.Nuosprendžiui įsiteisėjus, pranešti apie šią A. S. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę VĮ ,,Regitra“, išaiškinant, kad per teismo paskirtą laikotarpį – 7 (septynerius) metus, A. S. draudžiama įgyti specialiąją teisę – teisę vairuoti kelių transporto priemones.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl A. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmestas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,n u s t a t ė :Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybėsA. S. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, o būtent, jis 2026 m. birželio 25 d., apie 20.51 val., (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,04 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šie A. S. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.Taip pat A. S. nuteistas už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent, jis, žinodamas, kad 2025 m. birželio 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2025 m. birželio 26 d., kuriuo pripažintas kaltu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 5 (penkerius) metus, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. lapkričio 22 d., bei 2025 m. liepos 23 d., būdamas pasirašytinai supažindintas su teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarka, sąlygomis ir atsakomybe, gresiančia už vengimą ją vykdyti, A. S. minėtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdė bei 2026 m. birželio 25 d., apie 20.51 val., (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,04 promilių girtumas), vairavo automobilį ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. tokiu būdu ir veiksmais piktybiškai vengė vykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Šie A. S. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 243 straipsnį.II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentaiApeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti 2026 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nuosprendžio dalį dėl bausmės; taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą įstatyme nustatytam terminui; nustatyti tinkamus įpareigojimus ir probacijos priežiūrą, įskaitant dalyvavimą alkoholio vartojimo problemų prevencijos ar gydymo programoje. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netaikyti BK 75 straipsnio, prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir parinkti tokią sankciją, kuri leistų išsaugoti darbą, socialinius ryšius ir sudarytų realias sąlygas asmens resocializacijai; sumažinti paskirtą draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą nuo 7 (septynerių) metų iki 5 (penkerių) metų; įvertinti visų paskirtų baudžiamųjų ir baudžiamojo poveikių priemonių visumą bei jų proporcingumą; iš naujo įvertinti bausmės subendrinimo teisėtumą ir, nustačius, kad ankstesnė bausmė iki naujos veikos padarymo jau buvo atlikta, atitinkamai pakeisti nuosprendį bei iš naujo išspręsti galutinės bausmės klausimą; įvertinti probacijos tarnybos dokumentus, patvirtinančius ankstesnės probacijos pabaigos datą, taip pat policijos dokumentus, kuriuose nurodyta tiksli A. S. sustabdymo data ir, jeigu yra užfiksuotas, laikas, šią aplinkybę vertinant pagal faktinį bei oficialiai dokumentais patvirtintą ankstesnės bausmės atlikimo momentą; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Skunde nurodoma, kad nuteistasis A. S. nesutinka su teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai atliekant 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skunde remiamasi BK 41 straipsniu ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė ankstesniems A. S. teistumams ir nusikalstamos veikos padarymui ankstesnio bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, tačiau nepakankamai įvertino aplinkybes, kurios gali lemti A. S. resocializaciją. A. S. visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo elgesio, bendradarbiavo su teisėsauga ir neginčijo byloje esančių įrodymų. Byloje nėra nustatyta, kad dėl apelianto veiksmų būtų kilęs eismo įvykis, būtų sužalotas ar žuvęs žmogus, būtų padaryta turtinė žala ar atsiradusios kitos realios neigiamos pasekmės. Vien tai nepanaikina nusikalstamos veikos pavojingumo, tačiau tai yra reikšminga aplinkybė individualizuojant bausmę. Be to, A. S. elgesys įvykio metu nebuvo susijęs su siekiu padaryti kitą nusikalstamą veiką ar sąmoningai sukelti pavojingas pasekmes. Įvykio aplinkybės buvo trumpalaikės, automobiliu apeliantas nuvažiavo labai nedidelį atstumą, po kurio buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Apeliantas pripažįsta, kad jo sprendimas sėsti prie vairo buvo nepateisinamas, tačiau būtent todėl, kad suprato savo problemą ir jos pasekmes, jam yra būtina ne vien izoliacija nuo visuomenės, bet ir reali galimybė keisti savo elgesį bei gydytis nuo alkoholio vartojimo problemų.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors BK 75 straipsnio nuostatos savaime nedraudžia atidėti bausmės vykdymo asmeniui, kuris naują nusikalstamą veiką padarė ankstesnio bausmės vykdymo atidėjimo metu, A. S. atveju tai nėra tikslinga. Atidedant bausmės vykdymą ir nustatant griežtus įpareigojimus ir elgesio kontrolės priemones būtų užtikrintas ne formalus, o realus A. S. elgesio kontroliavimas. Skunde nurodoma, kad ankstesnis apelianto elgesys rodo, kad vien formalios bausmės skyrimas savaime neužtikrino jo elgesio pokyčio, todėl šiuo metu ypač svarbu taikyti priemones, kurios būtų orientuotos į pagrindinę A. S. problemą – alkoholio vartojimą. Pats teismas nuosprendyje nustatė, kad apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir todėl paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą alkoholizmo prevencijos programoje. Tai patvirtina, kad A. S. elgesio korekcijai reikalingos ne tik baudžiamosios sankcijos, bet ir realios prevencinės bei resocializacinės priemonės. Todėl apeliaciniame procese apeliantas įsipareigoja aktyviai spręsti šią problemą ir, esant poreikiui, kreiptis į specialistus bei dalyvauti gydymo ar priklausomybės prevencijos programose.Skunde nurodoma, kad A. S. šiuo metu turi darbą ir realią galimybę išlaikyti teisėtą gyvenimo būdą. Realus laisvės atėmimas reikštų apelianto darbo, pajamų praradimą ir gyvenimo stabilumo sugriovimą. A. S. manymu, šios aplinkybės turi būti vertinamos ne kaip paprasčiausias patogumo klausimas, bet kaip reikšminga resocializacijos aplinkybė. Jeigu žmogus turi galimybę dirbti, gauti teisėtas pajamas, išlaikyti gyvenamąją vietą, palaikyti socialinius ryšius ir tuo pačiu metu yra prižiūrimas probacijos tarnybos, tokia aplinka gali būti panaudota nusikalstamo elgesio rizikai mažinti. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma įvertinti apelianto faktinę dabartinę situaciją, o ne vien ankstesnius jo gyvenimo laikotarpius. Skunde nurodoma, kad kartu su apeliaciniu skundu apeliantas gali pateikti dokumentus, patvirtinančius jo darbą, darbo pobūdį, pajamas, gyvenamąją vietą ir kitus socialinius ryšius.Skunde, remiantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, nurodoma, kad jam paskirtas draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 7 (septynerių) metų terminui, t. y. maksimaliam laikotarpiui. Nurodoma, kad apeliantas supranta tokios baudžiamojo poveikio priemonės būtinybę ir nesiekia išvengti atsakomybės už vairavimą neblaiviam, prašo teismo įvertinti, ar maksimalus terminas šiuo konkrečiu atveju yra būtinas, prašo terminą sumažinti iki 5 (penkerių) metų. Tokiu būdu būtų išlaikytas reikšmingas prevencinis poveikis, tačiau sankcija būtų proporcingesnė konkrečioms bylos aplinkybėms.Apeliantas, atsižvelgdamas į visą paskirtų sankcijų visumą – realią laisvės atėmimo bausmę, 7 metų vairavimo draudimą ir automobilio konfiskavimą – prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti bendrą sankcijų proporcingumą. Jeigu teismas nuspręstų, kad automobilio konfiskavimas turi būti paliktas, A. S. prašo bent jau įvertinti, ar kartu su kitomis paskirtomis sankcijomis maksimalus vairavimo draudimo terminas ir realaus laisvės atėmimo taikymas nėra pernelyg griežtas.Taip pat A. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ankstesnę neatliktą bausmę subendrinti su šioje byloje paskirta bausme. Apelianto manymu, teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad nauja nusikalstama veika buvo padaryta tą pačią dieną, kurią probacijos tarnyba oficialiai užbaigė jo ankstesnės bausmės vykdymą ir išbraukė jį iš probacijos. Iki šios dienos apeliantas vykdė jam nustatytas probacijos sąlygas ir atliko ankstesnę bausmę. Probacijos tarnybos sprendimu A. S. probacijos vykdymas buvo užbaigtas būtent tą pačią dieną. Tą pačią dieną, jau pasibaigus ankstesnės bausmės vykdymui, apeliantą sustabdė policijos pareigūnai. Todėl apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išsamiai įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju nauja nusikalstama veika buvo padaryta tuo metu, kai jis dar faktiškai buvo neatlikęs ankstesnės bausmės, ir ar buvo teisinis pagrindas taikyti BK 64 straipsnį. BK 64 straipsnio nuostatos sieja bausmių subendrinimą su situacija, kai nauja nusikalstama veika padaroma neatlikus ankstesnės bausmės arba bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl šiuo atveju svarbu tiksli ankstesnės bausmės atlikimo ir probacijos pabaigos data bei laikas. Jeigu nustatyta, kad iki naujos veikos padarymo momento apelianto ankstesnės bausmės vykdymas jau buvo oficialiai pasibaigęs, prašoma pripažinti, kad ankstesnė bausmė negalėjo būti laikoma neatlikta ir todėl nebuvo pagrindo jos subendrinti su naujai paskirta bausme BK 64 straipsnio pagrindu. Ši aplinkybė yra ypač reikšminga, nes dėl ankstesnės bausmės subendrinimo A. S. paskirta galutinė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja advokatė prašė jo pateiktą apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinis skundas atmetamas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis A. S. neginčija kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Skunde alternatyviai prašoma sušvelninti paskirtą bausmę ir parinkti tokią sankciją, kuri leistų išsaugoti darbą, socialinius ryšius ir sudarytų realias sąlygas asmens resocializacijai, taip pat įvertinti, ar bausmė subendrinta teisingai. Skunde prašoma įvertinti paskirtų baudžiamojo poveikių priemonių visumą, jų proporcingumą bei sumažinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminą iki 5 (penkerių) metų. Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo bei atsakomybę sunkinančios aplinkybėsPagal nuosekliai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021). Taigi, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytas nusikalstamas veikas.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, parinkdamas A. S. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytos dvi tyčinės baigtos nusikalstamos veikos, viena jų – nesunkus nusikaltimas transporto eismo saugumui (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 2811 straipsnio 1 dalis), buvo nustatytas 3,04 promilių neblaivumas (past. – iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto, jam 20.51 val. pirmu pūtimu buvo nustatytas 3,04 promilių girtumas, antru pūtimu 21.10 val. – 3,22 promilių girtumas (b. l. 41–45)). Kita nusikalstama veika – baudžiamasis nusižengimas teisingumui (BK 12 straipsnis, BK 243 straipsnis) – nuteistasis tyčia pažeidė jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad A. S. prisipažino padaręs abi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė ir į vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė nustatyta pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026).Atsižvelgus į aukščiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą bei tai, kad duomenų, jog A. S. būtų pripažintas recidyvistu, nėra ((past. – iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau – ĮKNR) matyti, kad paskutiniais nuteistojo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais: Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, jis recidyvistu pripažintas nebuvo), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), panaikinant pirmosios instancijos teismo jam taikytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, iš nuosprendžio aprašomosios dalies. Vis tik šios aplinkybės pašalinimas savaime neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė A. S. laisvės atėmimo bausmės rūšį, bei netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip jau buvo minėta, A. S. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tyčinius ‒ nesunkų nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, už kuriuos paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri subendrinta su ankstesniu Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausmės dalimi ir nustatyta subendrinta bausmė ‒ laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Šios aplinkybės atitinka bausmės vykdymo atidėjimo formaliąsias sąlygas, tačiau net ir joms esant bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-639/2017).Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, įvertino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir A. S. asmenybės pavojingumą bei padarė pagrįstą išvadą dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo netaikant BK 75 straipsnio nuostatų. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 (penkerius) metus matyti, kad nuteistasis iš viso baustas 6 kartus: už smulkią vagystę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnis), tris kartus už važiavimą be bilieto autobusu (ANK 446 straipsnio 4 dalis); psichiką veikiančių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (ANK 71 straipsnis); transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, kai ši teisė jam atimta, ir eismo įvykio sukėlimą (posūkyje nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į kitą stovintį automobilį, iš įvykio vietos pasitraukė ir policijai apie tai nepranešė ‒ nustatytas 2,64 promilių girtumas, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas) (ANK 426 straipsnio 2 dalis, 423 straipsnio 1 dalis). Informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą už tris iš šių nusižengimų nėra. Be šių nustatytų administracinių nusižengimų A. S. nusikalsta nebe pirmą kartą, t. y. anksčiau teistas keturis kartus, iš jų tris kartus teistas už nusikaltimus transporto eismo saugumui, t. y. 2017 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ‒ 38 MGL dydžio bauda, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ‒ teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 2 (dvejiems) metams ir turto konfiskavimą konfiskuojant transporto priemonės vertę atitinkančią 1 440 Eur sumą, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį jam buvo paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su atitinkamais įpareigojimais, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už BK 2811 straipsnio 1 dalį buvo paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą, atitinkamus įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 6 470 Eur, konfiskavimas, uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams bei 2025 m. birželio 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, BK 243 straipsnį bei BK 281 straipsnio 2 dalį subendrinta 50 parų arešto bausme, kurios vykdymas pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas atidėtas 1 (vieneriems) metams bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ‒ teisės vairuoti atėmimas 5 (penkeriems) metams ir transporto priemonės konfiskavimas. Pastebėtina tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos A. S. taikomos nebe pirmą kartą, o nagrinėjamoje byloje naujas analogiškas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būtent ‒ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kaip jau paminėta, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. birželio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 2811 straipsnio 1 dalyje, BK 243 straipsnyje bei BK 281 straipsnio 2 dalyje, nuteistajam buvo paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas taikant BK 75 straipsnį atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant to paties straipsnio 6 dalies 5, 7 ir 10 punktuose numatytas pareigas bei baudžiamojo poveikio priemones – automobilio konfiskavimą, uždraudimą vairuoti kelių transporto priemonę 5 (penkeriems) metams. Nepaisant to, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis vėl vairavo automobilį neblaivus – nustatytas 3,04 promilių neblaivumas. Taigi tokios nustatytos aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja A. S..Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-7-168/2014, 2K-273-489/2018). Jeigu asmeniui jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, jis nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tam, kad tokiam asmeniui būtų galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dar kartą, būtina nustatyti esminių aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, pasikeitimą (naujų atsiradimą), kuris sudarytų pagrindą manyti, jog asmuo ateityje iš tiesų daugiau nenusikals (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-976/2023).Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismai pernelyg sureikšmino tik apeliantą neigiamai charakterizuojančius duomenis (ankstesnius teistumus), tačiau nepakankamai įvertino aplinkybes, kurios gali lemti A. S. resocializaciją. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, buvo įvertintos ir kitos A. S. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės ‒ A. S. nevedęs, byloje esančiais „Sodros“ duomenimis, nedirbantis (b. l. 107–108), nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog šiuo metu turi darbą, gauna teisėtas pajamas ir gali pateikti dokumentus, patvirtinančius jo darbą, darbo pobūdį, pajamas ir kitus socialinius ryšius, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nei byloje, nei prie apeliacinio skundo nepateikta. Buvo įvertinta ir tai, jog byloje nėra duomenų apie A. S. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir (ar) įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą. Jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų lemti A. S. resocializaciją teigiama linkme, byloje nepateikta.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų nekeičia ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad A. S. veiksmais niekam nebuvo padaryta žala. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. S. savo veiksmais kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų (past. – byloje nustatyta, kad nuteistasis kartu važiavo su draugu) bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei, ir skaudžių pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Pabrėžtina, kad kilus pasekmėms dėl tokio neteisėto elgesio (žmogaus sužalojimo ar net gyvybės atėmimo atveju), jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę. Apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, būdamas neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, žinojo, kad teisė vairuoti iš jo yra atimta nebe pirmą kartą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. To nepaneigia ir skunde nurodomos aplinkybės, jog įvykio aplinkybės buvo trumpalaikės, jis nuvažiavo nedidelį atstumą, po kurio buvo sustabdytas policijos. Nors jokia materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tiek nuteistasis, tiek kartu su juo važiavęs asmuo bėgo nuo policijos pareigūnų, tai patvirtina tiek kaip liudytojas apklaustas patruliavęs pareigūnas E. K. (E. K.) (b. l. 35‒36), tiek „Body“ kamera padarytas vaizdo įrašas (b. l. 39‒40). Šios aplinkybės paneigia skunde nurodomą poziciją, jog nuteistasis nuo pat įvykio pradžios bendradarbiavo su pareigūnais.Skunde taip pat nurodoma, jog vien formalios bausmės skyrimas savaime neužtikrins jo elgesio pokyčio, todėl šiuo metu ypač svarbu taikyti priemones, kurios būtų orientuotos į pagrindinę A. S. problemą – alkoholio vartojimą, jo elgesio korekcijai reikalingos ne tik baudžiamosios sankcijos, bet ir realios prevencinės bei resocializacinės priemonės. Pastebėtina, jog A. S. paskirta BK 725 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje, kurią nuteistasis privalo baigti per vienerius metus po realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino alkoholio vartojimo problemos reikšmę nuteistojo elgesiui ir numatė priemonę, skirtą šiai problemai spręsti.Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas (šiuo atveju BK 75 straipsnio nuostatų taikymas) akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio nusikaltimas veikas, asmeninius interesus ir siekį išvengti realios laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių. Nuteistasis, kaip paminėta, dar iki skundžiamame nuosprendyje konstatuotų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, nagrinėjamu atveju nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Tai reiškia, kad šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu A. S. žinojo, jog jam jau yra paskirta arešto bausmė, tačiau tai nuteistojo nesulaikė nuo pakartotinio nusikalstamo elgesio. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad A. S. yra pasiryžęs keistis ir ateityje iš tiesų laikytis įstatymų, o BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam taikant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo paskirta subendrinta laisvės atėmimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmė, atsižvelgiant į nuteistojo neteisėtais veiksmais sau ir aplinkiniams keliamą pavojų, yra teisinga ir proporcinga įvykdytoms nusikalstamoms veikoms. T. y., pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir BK 243 straipsnį subendrino apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. S. paskyrė subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, bei pritaikęs BK 641 straipsnio nuostatas bausmę sumažino vienu trečdaliu, ir paskyrė laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams. Dėl BK 64 straipsnio nuostatų taikymoSkundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64 straipsnio nuostatas, paskirtą subendrintą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrino su 2025 m. birželio 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 50 parų arešto bausmės dalimi ir nustatė galutinę subendrintą bausmę ‒ laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams. Nors apeliaciniame skunde A. S. nesutinka su ankstesne neatliktos bausmės dalies subendrinimu su šioje byloje paskirta bausme, teigdamas, kad naują nusikalstamą veiką padarė tą pačią dieną, kai probacijos tarnyba oficialiai užbaigė jo probacijos vykdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 64 straipsnio nuostatas.BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina; skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. BK 64 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.Iš byloje esančio ĮKNR duomenų matyti, kad A. S. į Probuojamųjų asmens duomenų registrą buvo įtrauktas 2025 m. birželio 26 d., o išregistruotas 2026 m. birželio 26 d., nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog naujas nusikalstamas veikas jis padarė 2026 m. birželio 25 d., t. y. dar nepasibaigus probacijos vykdymo laikotarpiui (b. l. 99‒102). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstamos veikos padarymo metu ankstesnės bausmės vykdymas dar nebuvo pasibaigęs, todėl buvo teisinis pagrindas taikyti BK 64 straipsnį ir subendrinti šioje byloje paskirtą bausmę su 2025 m. birželio 5 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirta neatlikta bausmės dalimi. Pastebėtina tai, kad bausmės atlikimo momentas skaičiuojamas nuo faktinio nuteistojo asmens bausmės atlikimo momento pagal atitinkamą jo atžvilgiu priimtą teismo procesinį sprendimą, o ne nuo įrašų koregavimo Probuojamųjų asmens duomenų registre. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija teigiamai vertina nuteistojo A. S. išreikštą siekį spręsti alkoholio vartojimo problemą ir, esant poreikiui, kreiptis į specialistus pagalbos, tačiau vien tokio ketinimo nepakanka išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinus bylos duomenų visumą, matyti, kad nei anksčiau išnagrinėtose baudžiamosiose bylose skirtos bausmės, nei administracinės nuobaudos jokio poveikio nuteistajam nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemonesPirmosios instancijos teismas A. S. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones, nustatydamas maksimalų, t. y. 7 (septynerių) metų šios priemonės taikymo terminą, jį skaičiuojant nuo 2026 m. birželio 26 d. A. S. prašo įvertinti, ar pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės maksimalus 7 (septynerių) metų terminas, šiuo atveju, yra būtinas, taip pat prašo šį terminą sumažinti iki 5 (penkerių) metų.BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį, uždraudimas naudotis specialiąja teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 2811 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami metais, mėnesiais ir dienomis. Šios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jos tikslus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024). Neprieštaraujama, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės (jei ji skiriama), sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes.Vertinant baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje (uždraudimo naudotis specialia teise, šiuo atveju – teise vairuoti kelių transporto priemones), skyrimo būtinumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. S. nagrinėjamu atveju transporto priemonę vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bylos duomenimis, jam nustatytas 3,04 promilių girtumas, t. y. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutrumpinti paskirto draudimo vairuoti kelių transporto priemones termino iki 5 (penkerių) metų. Pažymėtina, kad ankstesniais teismų procesiniais sprendimais A. S. už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą jau buvo paskirtos švelnesnės baudžiamojo poveikio priemonės: Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. rugpjūčio 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ‒ teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 (dvejiems) metams, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 (trejiems) metams, o 2025 m. birželio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtas 5 (penkerių) metų draudimas vairuoti kelių transporto priemones. Tačiau, kaip matyti, šios priemonės nepasiekė savo prevencinio tikslo – nuteistasis, nepaisydamas jam paskirtų draudimų, vėl padarė analogiškas nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ankstesnės, trumpesnės trukmės baudžiamojo poveikio priemonės nebuvo pakankamai veiksmingos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo paskirto maksimalaus 7 (septynerių) metų draudimo vairuoti kelių transporto priemones termino. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimoIš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis taip pat prašo įvertinti turto konfiskavimo būtinumą. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo šios kategorijos baudžiamosiose bylose teismų praktikoje yra pažymėta, kad: BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Automobilis yra tyčinės automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje, teismas privalo skirti įstatyme nurodytą turto konfiskavimą. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018, 2K-112-942/2021).Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog automobilis „Audi A6“, valstybinis. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, taigi atitinka konfiskuotino turto sąvoką, įtvirtintą BK 72 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustatyta, jog minėtas automobilis priklauso A. S. (b. l. 24), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl šio automobilio konfiskavimo.Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių griežtumo bei proporcingumoSkunde taip pat keliamas klausimas, dėl A. S. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo vairuoti kelių transporto priemones ir turto konfiskavimo – visumos proporcingumo bei bendrą paskirtų sankcijų griežtumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės nėra tapačios teisinio poveikio priemonės, jų paskirtis ir poveikio nuteistajam pobūdis skiriasi, todėl vien baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas nepašalina realaus laisvės atėmimo bausmės būtinybės, jeigu, įvertinus visas bylos aplinkybes, nustatoma, kad tik taip gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad automobilio konfiskavimas, šiuo atveju, yra savarankiška baudžiamojo poveikio priemonė, paskirta nustačius įstatyme įtvirtintas jos taikymo sąlygas. Vien tai, kad nuteistajam paskirtos kelios skirtingos teisinio poveikio priemonės, savaime nepatvirtina jų visumos neproporcingumo, juo labiau, jog nagrinėjamu atveju kiekvienos iš jų skyrimas pagrįstas atskiromis įstatyme nustatytomis sąlygomis ir bylos aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog paskirtų sankcijų visuma yra neproporcingai per griežta.Dėl procesinių išlaidų atlyginimoApeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. APD-2026-09880, kuria prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias nuteistajam teikiant antrinę teisinę pagalbą. Išlaidas sudaro advokatės, kuri apeliacinės instancijos teisme atstovavo nuteistajam A. S., darbo užmokestis, nurodomas išlaidų dydis – 91,67 Eur.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose.Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-56-495/2022). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, į tai, kad nuteistojo padėtis nėra gera, nedirbantis, turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dėl to iš nuteistojo prašomos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos nepriteistinos.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,n u s p r e n d ž i a:nuteistojo A. S. (Aleksej Sivačiov) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį pakeisti:pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam A. S. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikas jis padarė būdamas recidyvistas.Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo A. S. nepriteisti.Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.Teisėjos Julita Dabulskytė-RaizgienėJurgita Kolyčienė Rasa Paužaitė