Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-424-806/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05992-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.7; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.2; 1.1.8.7.13; 1.1.9.7; 1.1.10.1.2; 1.2.23.1.2; 1.2.23.2.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Lilijai Ambrulevičienei,nuteistajai A. M., jos gynėjui advokatui P. J.,vertėjams Ingridai Petrulienei, Rimantui Skuratovičiui (Skuratovič),viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. M. gynėjo advokato P. J. (toliau – ir Gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, bei nuteista:pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 15 parų;pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 5 metams 5 mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. M. paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 5 mėnesiams.Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į A. M. paskirtą bausmę įskaitytas jos laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas (duomenys neskelbtini), 1 suėmime (laikinajame sulaikyme) išbūtą parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai.Laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo A. M. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.A. M. pripažinta recidyviste.Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti A. M. priklausantys 1 550 Eur, kaip gauti iš nusikalstamos veikos.Įsiteisėjus nuosprendžiui, A. M. grąžintini iš jos kratos metu paimti 4 800 Eur.Pas A. M. rastiems 6 350 Eur taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu K. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo 1 metams 8 mėnesiams bausme, tačiau dėl šios nuteistosios apeliaciniai skundai nepaduoti.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,n u s t a t ė :Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsA. M. nuteista pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinėmis medžiagomis, turėdama du tikslus, t. y. tas medžiagas vartoti pati ir jas platinti, bei dalį jų išplatino, o būtent: ji, nenustatytomis aplinkybėmis, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įsigijo narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurio masė 0,0037 g, ir turėdama tikslą vartoti pati – kanapes (antžemines dalis), kurių masė yra 0,596 g (tetrahidrokanabinolio koncentracija 15 procentų), taip pat ir kanapes (antžemines dalis), kurių masė yra 1,274 g (tetrahidrokanabinolio koncentracija 22 procentai), jas laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Po ko, iš anksto susitarusi susitikti su K. S., 2025 m. liepos 31 d. apie 23.31 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), privažiavusi prie K. S. automobiliu „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir K. S. į jį įsėdus, už 120 Eur pardavė dalį narkotinės medžiagos – 0,001243 g karfentanilio, perduotus 22 vnt. folijos lankstinukuose, o kitą dalį narkotinės medžiagos – 0,002457 g karfentanilio, narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių masė 0,596 g (tetrahidrokanabinolio koncentracija 15 procentų), taip pat ir kanapes (antžemines dalis), kurių masė yra 1,274 g (tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 22 procentai), A. M. laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki kol 2025 m. rugpjūčio 1 d. apie 15.32 val. kratos metu šias medžiagas rado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai.Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymaiGynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pripažinta recidyviste ir dėl jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajai A. M. taikyto turto konfiskavimo, sumažinant jo dydį iki 240 Eur, taip pat atidėti A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Manytina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, dėl to be pagrįsto pagrindo netaikė BK 62 ir 75 straipsnių nuostatų, taip pat netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas.Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistoji A. M. kitai nuteistajai K. S. per du kartus perdavė po 22 lankstinukus su karfentaniliu, už kuriuos gavo po 120 Eur, t. y. bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad už šias narkotines medžiagas A. M. iš viso gavo 240 Eur. Tai reiškia, kad būtent ši pinigų suma ir buvo gauta iš padarytos nusikalstamos veikos (neatsižvelgiant į aplinkybę, kad už narkotines medžiagas mokėjo ir pati A. M.), todėl tik ši gauta piniginių lėšų suma galėjo būti konfiskuota. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad pati A. M. paneigė, jog kratos atlikimo metu ji pareigūnui prisipažino, kad 1 550 Eur buvo gauti iš prekybos narkotinėmis medžiagomis, be to, šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nors ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir buvo pradėtas gavus kriminalinės žvalgybos informaciją, kad A. M. platina narkotines medžiagas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nepatikrino, jokios kriminalinės žvalgybos informacijos neišsireikalavo, o interpretuodamas šias aplinkybes nuteistosios A. M. nenaudai, jomis grindė skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vyko nuo (duomenys neskelbtini), o per šį laikotarpį buvo klausomasi nuteistosios A. M. (telefoninių) pokalbių, jos atžvilgiu buvo atliekami slapti procesiniai veiksmai, tačiau neteisėtas narkotinių medžiagų platinimas nustatytas tik 2026 m. rugpjūčio 1 d. sulaikius nuteistąją A. M., kai K. S. buvo perduoti 22 lankstinukai su karfentaniliu. Taigi, per ilgesnį nei penkių mėnesių laikotarpį, kurio metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir slapti procesiniai veiksmai, nebuvo nustatyti jokie kiti asmenys, kurie būtų įsigiję narkotines medžiagas būtent iš nuteistosios A. M., todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ji platino narkotines medžiagas ir kitiems asmenims bei iš to turėjo kokios nors sau naudos, yra visiškai nepagrįstos.Byloje nenustačius kitų platinimo epizodų, konkrečių gautų piniginių lėšų iš tokio veikimo, nėra ir jokio teisinio pagrindo teigti, kad visi 1 550 Eur buvo gauti būtent iš narkotinių medžiagų platinimo. Taip pat byloje išplėstinio turto konfiskavimo klausimai A. M. atžvilgiu nebuvo nagrinėjami, tačiau bet kokiu atveju minėta pinigų suma neatitinka baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, nes, kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, jog A. M. už parduotą karfentanilį gavo tik 240 Eur, todėl nuosprendis šioje dalyje negali būti laikomas pagrįstu.Iš nuteistosios A. M. duotų parodymų viso proceso metu turinio matyti, kad gauti karfentanilio paprašė būtent K. S., kurią A. M. dar bandė atkalbėti nuo šios medžiagos vartojimo, tačiau vėl prašoma, sutiko padėti, o iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir K. S., t. y. šioje byloje nustatytas tik vienas tęstinis narkotinių medžiagų išplatinimo atvejis K. S., be kita ko, visas karfentanilis būtent ir buvo skirtas tik K. S.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių turinio matyti, kad nuteistoji A. M. bandė atkalbėti K. S. nuo šios prašomų gauti narkotinių medžiagų vartojimo, t. y. nesant tokiam K. S. prašymui, A. M. ir neturėjo jokių kitų intencijų karfentanilio įsigijimui, tuo labiau, kad dėl šių narkotinių medžiagų vartojimo nukentėjo ir jai artimas asmuo – brolis.Manytina, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti A. M. recidyviste. Jos 2014 m. teistumas už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jau yra išnykęs, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių, o atitinkamai teistumas už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neturi jokio ryšio su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika. Be to, kaip matyti ir iš šios bylos aplinkybių, byloje nagrinėjama nusikalstama veika buvo padaryta tik dėl K. S. prašymo, o ne siekiant apskritai platinti narkotines medžiagas, todėl A. M. asmenybė nėra tokio pavojingumo, dėl kurio ji turėtų būti pripažinta recidyviste. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokio teisinio pagrindo nurodyti, kad nuteistoji A. M. turi teistumus už kelias nusikalstamas veikas, motyvuodamas tiek bausmės skyrimą, tiek sprendimą pripažinti ją recidyviste, apsiribojo tik konstatavimu, jog ji teisiama penktąjį kartą. Taigi, pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai pripažino A. M. recidyviste, tačiau (nukrypdamas nuo kasacinio teismo išaiškinimo) visiškai nepagrįstai pripažino, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos esant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei.Nagrinėjamu atveju pagrįstai taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau jos turėtų būti taikomos ne vien tik dėl to, kad ši byla A. M. atžvilgiu galėjo būti išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka, tačiau ir dėl pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, A. M. narkotines medžiagas įsigijo ir pardavė K. S. tik dėl šios prašymo, o ne savo iniciatyva, taip pat byloje yra pateikti objektyvūs duomenys apie tai, jog A. M. viena augina ir prižiūri (duomenys neskelbtini) vaikus, kurie (nuteistajai pritaikius realią laisvės atėmimo bausmę) neteks vienintelio iš tėvų (mamos) priežiūros, rūpesčio ir išlaikymo, todėl šiuo atveju A. M. atžvilgiu galėtų būti taikomos BK 75 straipsnio 4 ar 5 dalies nuostatos.Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikti duomenys apie tai, kad nuteistoji A. M. viena augina (duomenys neskelbtini) vaikus, tačiau pirmosios instancijos teismas šią ir kitas teigiamai apibūdinančias nuteistąją aplinkybes deklaratyviai įvertino kaip aplinkybes, kurios yra būdingos daugeliui asmenų (kaltininkų). A. M. sulaikyta prisipažino dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, davė išsamius ir nuoširdžius parodymus (atsakomybę lengvinanti aplinkybė), materialinė (turtinė) žala šiuo konkrečiu atveju nebuvo padaryta, o pačios narkotinės medžiagos buvo perduotos tik vienam asmeniui ir tik šio prašymu. Šioje byloje nėra A. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nes, atsižvelgiant į aktualią kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas ją konstatavo nepagrįstai. Manytina, kad A. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti teisingumo principo, todėl ji turi būti sušvelninta bei jos vykdymas atidedamas, arba skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdžio metu nuteistoji A. M. ir Gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosGynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Gynėjas apeliaciniu skundu neginčija nuteistosios A. M. padarytų nusikalstamų veikų teisinio kvalifikavimo ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytų jų faktinių aplinkybių padarymo, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimis dėl A. M. pripažinimo recidyviste (taip pat ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo) ir jai paskirtos galutinės laisvės atėmimo 5 metams ir 5 mėnesiams bausmės. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su sprendimu konfiskuoti 1 550 Eur, kaip gautus iš nusikalstamos veikos.Dėl nuteistosios A. M. pripažinimo recidyvisteSkundžiamu nuosprendžiu (past. – rezoliucinė procesinio sprendimo dalis) nuteistoji A. M. pripažinta recidyviste. Taip pat šiuo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau yra teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, teistumas už šį nusikaltimą nėra išnykęs ar nėra panaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną arba daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas baudžiamosios bylos aplinkybes.BK 97 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai arba juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.Kaip matyti iš šios bylos medžiagos, A. M. praeityje buvo ne kartą teista, o paskutinis teistumas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (apysunkis nusikaltimas) laisvės apribojimu 8 mėnesiams (1 t., b. l. 212–214). Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos matyti, kad šis teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini) ir buvo atiduotas vykdyti. Pažymėtina, kad turinčiais teistumą yra laikomi, be kita ko, ir asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, t. y. bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis).Taigi, iš teisėjų kolegijos aptartų ir šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas (BK 259 straipsnio 2 dalis ir 260 straipsnio 2 dalis) padarė turėdama neišnykusį ar nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą už BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyto apysunkio nusikaltimo padarymą. Šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas (vieną baudžiamąjį nusižengimą ir sunkų nusikaltimą) A. M. padarė tuo metu, kuomet jos atžvilgiu jau buvo priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamasis įsakymas, t. y. A. M. teista už tyčinį apysunkį nusikaltimą, padarytą būnant pilnametei, be to, teistumas už šį nusikaltimą nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos formaliosios sąlygos A. M. pripažinti recidyviste. Kita vertus, teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas baudžiamosios bylos aplinkybes.Iš šios bylos medžiagos matyti, kad A. M. iš viso buvo teista keturis kartus, o pats pirmasis apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nuteistajai būnant (duomenys neskelbtini). Iš šių nuosprendžių turinio matyti, kad tris kartus A. M. buvo teista už vagystę, o šioje byloje jau antrąjį kartą yra teisiama už narkotinių medžiagų platinimą. Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai spręsti, kad nusikalstamas elgesys nėra svetimas nuteistajai A. M., t. y. nusikalstamų veikų darymas negali būti vertinamas tik kaip atsitiktinio pobūdžio ar (ir) nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių pasekme. Pažymėtina, kad ir nagrinėjamu atveju narkotinių medžiagų perdavimas K. S. nebuvo vienkartinio pobūdžio veikimas, t. y. kaip teigia pačios nuteistosios, šiai proceso dalyvei narkotinės medžiagos buvo perduotos du kartus (past. – byloje įrodytas tik vienas atvejis), be to, A. M. dispozicijoje dar buvo likusios narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurį, kaip galima suprasti iš nuteistųjų pozicijos, A. M. būtų vėlesnėje įvykių eigoje išplatinusi nuteistajai K. S.. Pažymėtina dar ir tai, kad pats narkotinių medžiagų išplatinimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio, pavyzdžiui, dalyvaujant vakarėlyje tiesiog pavaišinamas draugas. Priešingai, A. M. turėjo laisvą pasirinkimą dėl savo elgesio – tiesiog nepadėti arba nurodyti kontaktus, jog pati K. S. galėtų įsigyti norimų narkotinių medžiagų tiesiogiai, tačiau, žinodama karfentanilio keliamą realią žalą žmogui (past. – apeliaciniame skunde minimos problemos, susijusios su A. M. broliu), be to, būdama praeityje teista ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat veikų padarymo metu visai nesenai atlikusi laisvės apribojimo bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, vis tiek sutiko padėti ir išplatinti narkotines medžiagas K. S., be kita ko, A. M. per 5 metų laikotarpį daug kartų buvo traukta ir administracinėn atsakomybėn (1 t., b. l. 215–223), o tai tik dar labiau sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog nuteistoji nėra linkusi laikytis valstybėje galiojančių įstatymų, be to, šią išvadą sustiprina ir tai, kad A. M. padarė ne tik BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, tačiau ir BK 259 straipsnio 2 dalyje – laikė savo vartojimui narkotines medžiagas kanapes (antžemines dalis).Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas šias aplinkybes, t. y. tai, kad nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, įvertinusi pačios nuteistosios A. M. elgesį, padaryto tyčinio sunkaus nusikaltimo eigą (narkotinės medžiagos buvo išplatintos du kartus, turint tikslą ir vėlesnėje eigoje išplatinti likusį likutį) ir kitas svarbias aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažino recidyviste, todėl šioje dalyje nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.Kita vertus, po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. gegužės 7 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026, kuria išaiškino, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama (past. – kas reikalaujama pagal šiuo metu galiojantį BK reglamentavimą), o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tuomet, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026).Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamojo įsakymo turinio, šiuo procesiniu sprendimu nebuvo priimtas atskiras sprendimas A. M. pripažinti recidyviste, todėl, atsižvelgiant į naujausią kasacinio teismo praktiką ir išaiškinimą dėl šio teisės taikymo klausimo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas), šiuo atveju galėtų būti taikoma tik po to, jeigu įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui (ir atitinkant BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas), A. M. padarytų naują tyčinį nusikaltimą (ar kelis iš jų). Atsižvelgiant į šias teisėjų kolegijos nustatytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas, t. y. pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikintinas sprendimas dėl A. M. taikytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.Dėl A. M. paskirtos bausmėsApeliaciniu skundu taip pat prašoma atidėti A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Iš esmės šis prašymas grindžiamas tuo, kad būtent K. S. įkalbėjo A. M. padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą sunkų nusikaltimą.Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus (paskirtį) – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos kriminalinės bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Tai reiškia, kad teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Be to, BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.Kaip jau minėta ir teisėjų kolegijos, A. M. skundžiamu nuosprendžiu jau penktąjį kartą yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Pirmasis jos atžvilgiu teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nuteistajai būnant (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad dviem pirmais apkaltinamaisiais teismų nuosprendžiais A. M. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jų vykdymai būdavo atidedami. Be to, A. M. praeityje taip pat buvo teista ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, jai buvo paskirta švelnesnė negu sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, be kita ko, ši bausmės rūšis A. M. buvo paskirta ir jau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Tai leidžia daryti dvi pagrįstas išvadas, t. y. A. M. nusikalstamas elgesys negali būti vertinamas kaip atsitiktinis bei tai, kad nuteistajai daug kartų buvo parodytas teismų pasitikėjimas ir jai skiriamos išimtinai asmens interesus tenkinančios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės arba taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A. M. absoliučiai nebuvo jokio būtinumo padėti kitai nuteistajai K. S.. Priešingai, kaip teigia ir gynyba, prašant pirmąjį kartą padėti, A. M. elementariai nesutiko, tačiau antrąjį kartą jau sutiko padėti, kas vertintina neigiamai. Svarbu dar ir tai, kad buvo išplatintos vienos iš pavojingiausių bei didžiausią žalą asmeniui darančių medžiagos, t. y. pati A. M. turėjo žinoti apie platinamų medžiagų itin neigiamą poveikį, į ką indikuoja ir Gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos problemos su nuteistosios broliu. Pažymėtina dar ir tai, kad A. M. ne tiesiog davė K. S. kontaktą, iš kurio būtų galima įsigyti norimų medžiagų, tačiau pati jas įsigijo ir po to per kelis kartus dalį jų perplatino, o dalį pasiliko kitam kartui. Be kita ko, visiškai nelogiška, kad asmuo, kuris prašo kito asmens padėti įsigyti narkotinių medžiagų iš jam (prašančiajam) nežinomo šaltinio, to prašytų neduodamas visos piniginių lėšų sumos bei per kelis kartus vėliau pasiimdamas sau skirtas narkotines medžiagas, o ne iškart pasiimdamas visą norimą kiekį. Tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad Gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai yra tiesiog pasirinkta gynybinė versija, siekiant sumažinti A. M. tikrąjį veiksmų pavojingumą ir siekiant įtikinti teismą, jog narkotinių medžiagų išplatinimas buvo tik vienkartinis atvejis, nors, priešingai, šioje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų (įrodymų) visuma indikuoja į galimai sistemingai atliktą narkotinių medžiagų platinimą. Įvertinus šias aplinkybes su inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, A. M. charakterizuojančiais duomenimis, be to, įvertinus ir tai, kad jau daug kartų buvo parodytas teismų pasitikėjimas asmeniu, tačiau vien tai A. M. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo nesulaikė, o atliekamos nusikalstamos veikos sunkėjo, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimas nei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų dar palankesnis, nei BK 62 straipsnio nuostatų taikymas, t. y. nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl bausmės rūšis nėra keičiama. Teisėjų kolegija akcentuoja dar ir tai, kad šiuo atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos A. M. atžvilgiu jau buvo pritaikytos, t. y. atsižvelgiant į tai, kad turėjo būti taikytos BK 641 straipsnio nuostatos, tačiau dėl ne su nuteistąja A. M. susijusių aplinkybių šis institutas nebuvo pritaikytas. Kita vertus, net ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas bausmes individualizavo atsižvelgdamas ir į A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri teisėjų kolegijos pašalinama, todėl skiriama bausmė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat įvertinus ir kitas A. M. charakterizuojančius duomenis (augina (duomenys neskelbtini) vaikus; registruota Užimtumo tarnyboje ir t. t.), keistina ir sumažintina iki 5 metų laisvės atėmimo.Gynėjas apeliaciniu skundu taip pat kelia bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, A. M. charakterizuojančius duomenis, su šia Gynėjo pozicija nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas atitiks visus bausmės tikslus, bus teisinga ir proporcinga tiek nuteistosios asmenybei, tiek ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija iš dalies tenkina Gynėjo apeliacinį skundą ir sumažina galutinę A. M. skiriamą laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų, todėl šiuo atveju būtų galimas BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, tačiau A. M. padarytos nusikalstamos veikos yra numatytos BK XXXVII skyriuje (BK 260 straipsnio 2 dalis priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai), todėl nėra galimas dalinis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o BK 75 straipsnio 4 ir 5 dalyje įtvirtintų sąlygų taikymo teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad šiuo atveju aukščiau yra ne sistemingai nusikalstamas veikas darančio ir per gyvenimą ne vieną kartą pasitikėjimą gavusio asmens interesas, o būtent visuomenės saugumas. Svarbu ir tai, jog A. M. platino, kaip minėta, vieną iš pavojingiausių medžiagų, kurios didina asmens priklausomybę jai, o tai, labai tikėtina, būtų pagrindas ir toliau ateityje K. S. „kreiptis pagalbos“ į A. M.. Be to, kaip minėta, narkotinės medžiagos buvo išplatintos ne atsitiktinai ar vieną kartą, pavyzdžiui, būnant vakarėlyje ir visiems bendrai vartojant narkotines medžiagas, kas dar labiau didina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad buvo nustatytas tik vienas asmuo, kuriam išplatintos narkotinės medžiagos. Pažymėtina, kad net pačios nuteistosios kategoriškai patvirtina, jog A. M. kitai nuteistajai narkotines medžiagas išplatino du kartus, nors byloje užfiksuotas tik vienas toks atvejis. Aktualu ir tai, kad ši baudžiamoji byla prasidėjo ne atsitiktinai mieste ar kitoje vietoje teisėsaugos pareigūnams sulaikius K. S. su narkotinėmis medžiagomis, kuri būtų prisipažinusi, jog jas gavo iš A. M. ir dėl to buvo atlikta krata, o, priešingai, gavus kriminalinės žvalgybos duomenų, kad A. M. platina narkotines medžiagas, o ši informacija ikiteisminio tyrimo metu būtent ir pasitvirtino. Apibendrinant, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra galimas nei visiškas, nei dalinis skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.Dėl turto konfiskavimoGynyba taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti 1 550 Eur, kaip gautus iš nusikalstamos veikos. Su šia pozicija sutinka ir teisėjų kolegija.Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad iš tiesų A. M. kitai nuteistajai K. S. per du kartus išplatino narkotinę medžiagą – karfentanilį, už kurią, kaip teigia abi nuteistosios, buvo sumokėta tik 240 Eur. Kitų objektyvių duomenų, kad A. M. būtų gavusi daugiau piniginių lėšų iš narkotinių medžiagų platinimo (be liudytojo duotų parodymų, kad kratos metu pati A. M. paaiškino, jog rasti 1 550 Eur buvo gauti iš narkotinių medžiagų platinimo), byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą procesinį sprendimą konfiskuoti visus 1 550 Eur, tai argumentuodamas tik teisėsaugos pareigūno duotais parodymais (past. – nėra kitų asmenų, kurie būtų nurodę, jog iš A. M. įgijo narkotines medžiagas ir panašiai), todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas ir konfiskuotina suma mažintina iki 240 Eur, t. y. iki tiek, kiek objektyviai yra įrodyta šioje byloje.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,n u s p r e n d ž i a :nuteistosios A. M. gynėjo advokato P. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendį dalyse dėl nuteistajai A. M. paskirtos bausmės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį, bausmių subendrinimo ir galutinės skiriamos bausmės, turto konfiskavimo ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės.A. M. pripažintai kaltai padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalyje, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį paskirtą sumažintą laisvės atėmimo 5 metams bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį paskirta arešto 15 parų bausme ir A. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalimi, sumažinti iš A. M. konfiskuotiną pinigų sumą iki 240 Eur, kaip gautų iš nusikalstamos veikos. Likusias pinigines lėšas iš 1 550 Eur (atėmus 240 Eur), įsiteisėjus nuosprendžiui grąžinti A. M..Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžio aprašomosios dalies A. M. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas.Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.Teisėjos Jurgita Mačionytė Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Nida Vigelienė