Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. ir nuteistojo N. V. gynėjos advokatės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. B. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį:

visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą (duomenys neskelbtini), pasibaigus darbo santykiams su nurodyta įmone, per vieną mėnesį nuo šių santykių pasibaigimo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) arba susirasti kitą oficialų darbą;

per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą programos užsiėmimų kursą;

visą bausmės vykdymo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios,

N. V., pripažinus jį recidyvistu, buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, ir N. V. paskirtas laisvės atėmimas penkiems mėnesiams ir keturiasdešimčiai dienų. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 31 d. 18.30 val. iki 2024 m. rugsėjo 2 d. 15.54 val. (dvi dienos) bei pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atliktos bausmės dalis.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5, 6 dalimis, N. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams:

nuteistajam paskirta intensyvi priežiūra trims mėnesiams, įpareigojant jį būti gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pakeitus gyvenamąją vietą – kitoje gyvenamojoje vietoje, nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, registracija Užimtumo tarnyboje ar nuteistojo sveikatos priežiūra, prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją, intensyvios priežiūros metu uždraudžiant nuteistajam vartoti psichiką veikiančias medžiagas, t. y. narkotines ar psichotropines medžiagas ir alkoholį;

visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą, užsiimant individualia veikla pagal individualios veiklos pažymėjimą, o individualios veiklos nutraukimo/sustabdymo atveju, per vieną mėnesį nuo individualios veiklos nutraukimo/sustabdymo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje;

per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą programos užsiėmimų kursą;

visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio);

visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. nuosprendis buvo priimtas ir L. S. bei Š. O., tačiau dėl šių nuteistųjų apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

S. B. ir N. V. buvo nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrai grupėje su Š. O. bei L. S., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, S. B. 2024 m. rugpjūčio 29 d. iš (duomenys neskelbtini) išsinuomojus automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame uždėti valstybiniai numeriai vėliau tyčia buvo užklijuoti izoliacine juosta, tokiu būdu pakeičiant automobilio valstybinius numerius į (duomenys neskelbtini) minėtu S. B. vairuojamu automobiliu 2024 m. rugpjūčio 31 d., apie 17.40 val., nuvyko prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kur, S. B. sėdint automobilyje, o Š. O. ir N. V. išlipus iš automobilio ir jiems visiems kartu stebint aplinką, L. S. per išdaužtą palėpės langą pateko į negyvenamo namo, esančio sodybos teritorijoje, vidų ir tokiu būdu įsibrovus į nukentėjusiosios R. V. prižiūrimą mirusios motinos namą, iš namo vidaus pasikėsino pagrobti name buvusį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes namo viduje vertingų daiktų nerado, be to, jie buvo pastebėti kito pro šalį važiavusio pašalinio asmens, kuris ir pranešė policijai apie galimai daromą nusikalstamą veiką. Tokiais savo veiksmais S. B. ir N. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. B. ir nuteistojo N. V. gynėjos advokatės apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė tiek S. B., tiek N. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Abiejų nuteistųjų kaltę pasikėsinus padaryti nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, pirmosios instancijos teismo patikrinti bei tinkamai įvertinti įrodymai.

Iš liudytojo D. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis, važiuodamas į Veprius, pamatė prie sodybos teritorijos stovintį automobilį „Opel Zafira“ bei link šios sodybos einančius asmenis. Grįždamas iš Veprių, jis pamatė, kad asmenys pro langą, kuris yra antrame namo aukšte, braunasi į šio namo vidų. Liudytojas aiškino, kad vienas asmuo tuo metu buvo automobilyje, o trys asmenys buvo sodybos teritorijoje. Vienas iš asmenų, buvusių sodybos teritorijoje, stovėjo prie namo, vienas buvo užsilipęs ant kondicionieriaus, o trečiasis brovėsi į namo vidų. Asmenys, buvę sodybos teritorijoje, dėvėjo gobtuvus. Apie pastebėtus faktus liudytojas pranešė Bendruoju pagalbos centro telefonu. Be to, pavažiavęs šiek tiek toliau, jis stebėjo, kada asmenys išvažiuos iš įvykio vietos. D. V. informavo policijos pareigūnus, kad automobilis nuvažiavo link Ukmergės pusės, nurodė automobilio markę bei valstybinį numerį. Automobilį, stovėjusį prie sodybos teritorijos, pravažiuodamas nufotografavo. Nuotrauką pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 8, b. l. 17-18). Iš liudytojo D. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d., apie 16.50 val., būdamas namuose, jis pastebėjo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo vyriškiai. Šis automobilis buvo sustojęs gatvės gale ir vyriškiai dairėsi. Dėl šios priežasties kilo įtarimas, kad vyriškiai ieško, ką būtų galima pavogti. Pastebėję liudytoją, vyriškiai išvažiavo. D. V. tvirtino, kad jis tą pačią dieną apie 17.20 val. išvažiavo į Veprius. Važiuodamas link Veprių, Pageležių kaime prie vienos sodybos teritorijos pamatė tą patį anksčiau matytą automobilį, taip pat matė, kad asmenys apžiūrinėja pastatus. Jam vėl kilo įtarimų dėl šių asmenų veiksmų. Greitai apsipirkęs parduotuvėje (užtruko kelias minutes), esančioje Vepriuose, liudytojas tuo pačiu keliu važiavo namo ir pamatė, kad tas pats automobilis vis dar stovi prie tos pačios sodybos teritorijos. D. V. matė, kad automobilyje (vairuotojo vietoje) sėdėjo vienas asmuo, taip pat matė, jog vienas asmuo brovėsi į namo vidų pro antrame namo aukšte buvusį langą. Liudytojas, šiek tiek pavažiavęs, apie pastebėtus faktus informavo policiją. Tuomet jis apsisuko ir vėl lėtai važiavo pro tą pačią sodybą. Pravažiuodamas sodybą matė, kad vienas vyriškis vis dar sėdi automobilyje, o kitų vyriškių nebesimatė, todėl pagalvojo, jog jie pateko į namo vidų. Vėliau liudytojas sustojo toje vietoje, iš kurios stebėjo, kada automobilis „Opel Zafira“ išvažiuos iš įvykio vietos. Laukė apie 15 minučių, tuomet pamatė, kad automobilis pradėjo važiuoti link Ukmergės. Jis važiavo paskui minėtą automobilį, palaikė ryšį su policijos pareigūnais. Automobilis „Opel Zafira“ buvo pasukęs link vienos sodybos, tačiau pastebėjus, jog prie sodybos stovi automobilis, išvažiavo ir judėjo link Pageležių. „Opel Zafira“ užsuko į kitą sodybą, tačiau vėl, pastebėjus prie sodybos stovintį automobilį, staiga apsisuko ir pradėjo važiuoti link Ukmergės. Tuomet „Opel Zafira“ nusuko link kitos sodybos. Liudytojas pravažiavo sekamą automobilį, vėliau sustojo ir laukė, kol vėl pamatys tą patį automobilį. Po kiek laiko policijos pareigūnai informavo, kad mato liudytojo nurodytą automobilį. D. V. policijos pareigūnus informavo, į kurį namą brovėsi asmenys, važiavę automobiliu „Opel Zafira“ (t. 1, b. l. 119-120). Pažymėtina, kad iš liudytojo pateiktos nuotraukos matyti, jog joje yra užfiksuotas automobilis „Opel“, kurio valstybinio numerio raidės yra (duomenys neskelbtini), o skaitmenys (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 123). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojo D. V., kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir kurio nuosekliais parodymais nėra jokio pagrindo nesivadovauti, nurodytos aplinkybės leidžia daryti šias išvadas: 1) liudytojas, važiuodamas į Veprius, pastebėjo prie sodybos stovinį automobilį „Opel Zafira“ bei link sodybos einančius tris asmenis; 2) vėliau, važiuodamas iš Veprių, liudytojas toje pačioje vietoje vėl matė tą patį automobilį, kurio vairuotojo vietoje sėdėjo vienas asmuo, o kiti asmenys brovėsi į pastato, esančio sodybos teritorijoje, vidų; 3) į namo vidų buvo braunamasi pro langą, esantį namo palėpėje; 4) apie pastebėtus faktus liudytojas pranešė policijai bei kurį laiką stebėjo minėtą automobilį.

Iš Policijos registruojamų įvykių registre (toliau – PRĮR) užfiksuotų duomenų matyti, kad pranešėjas 2024 m. rugpjūčio 31 d. 17.34 val. informavo, jog pastebėjo, kaip asmenys braunasi į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), netoli nurodyto pastato stovi automobilis „Opel“. Taip pat pranešėjas 17.48 val. informavo, kad automobilis vis dar stovi netoli to paties pastato (t. 1, b. l. 61). Iš policijos pareigūno K. Š. 2024 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d. 17.40 val. buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini), D. V. mato, kaip kažkokie asmenys braunasi į namą. Pranešėjas nurodė, kad asmenys naudojasi pilku „Opel“ automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovi netoli negyvenamo namo. Vykstant į įvykio vietą buvo bendraujama su pranešėju, kuris paaiškino, kad matė, kaip asmenys pro langą įsibrovė į namą, nurodė, kur link šie asmenys važiuoja. Netoli Vengrių kaimo buvo pastebėtas „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo keturi asmenys (nuteistieji). Šis automobilis, kurį vairavo S. B., buvo sustabdytas. Sustabdžius automobilį, buvo pastebėta, kad automobilio valstybinis numeris buvo pakeistas naudojant juodą lipnią juostą, tikrieji valstybinio numerio ženklai yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 57). Pirmosios instancijos teisme, apklausiamas kaip liudytojas, K. Š. patvirtino, kad aplinkybes, nurodytas tarnybiniame pranešime, užfiksavo teisingai (t. 8, b. l. 17). PRĮR ir tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, vertinant juos kartu su D. V. parodymais, aptartais šio procesinio sprendimo 13 pastraipoje, leidžia daryti tokias išvadas: 1) D. V. 2024 m. rugpjūčio 31 d., apie 17.34 val., pastebėjo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijos, ir link šios sodybos einančius asmenis, taip pat jis matė, kad vėliau, kuomet tas pats automobilis vis dar stovėjo toje pačioje vietoje, buvo braunamasi į sodyboje esančio namo vidų; 2) automobilis prie sodybos teritorijos stovėjo ir apie 17.48 val. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys patvirtina, kad automobiliu, kuris buvo pastebėtas prie sodybos teritorijos ir kurio valstybinio numerio ženklai buvo pakeisti naudojant juodą lipnią juostą, baudžiamajai bylai reikšmingu laiku naudojosi S. B., N. V., L. S. bei Š. O.. Pažymėtina, kad dėl faktų, jog automobiliu baudžiamajai bylai reikšmingu laiku naudojosi keturi nuteistieji, šį automobilį išsinuomojo ir vairavo S. B., ginčų nekilo ir nekyla.

Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d. nuo 22.10 val. iki 23.30 val. buvo apžiūrėtas vieno aukšto negyvenamas namas, esantis (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu buvo nustatyta, kad namo durys yra užrakintos spyna, kuri nebuvo pažeista, šios durys buvo užrakintos kabliuku iš vidaus, vienas šio namo langas buvo atidarytas, o palėpės langas buvo be stiklų, prie šio lango palėpėje ant grindų mėtėsi stiklo šukės ir medinės lango dalys. Taip pat aptariamame protokole užfiksuota, kad namo viduje buvo išmėtyti, išversti įvairūs daiktai, buvo atidaryti baldų stalčiai bei durelės (t. 1, b. l. 20-44). Iš nukentėjusiosios R. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jos mamos brolis buvo sodyboje 2024 m. rugpjūčio 29 d. ir sodyba buvo palikta tvarkinga. Palėpės langelis anksčiau nebuvo išdaužtas, taip pat nebuvo sulaužytas šio langelio rėmas. Name 2024 m. rugpjūčio 31 d. (po to, kai ji buvo informuota apie įsibrovimą į šį namą) viskas buvo apversta, buvo išmėtyti drabužiai, vaistai (t. 6, b. l. 143-144). Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 73, 82-83). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti duomenys patvirtina, jog iš tikrųjų į negyvenamą namą buvo įsibrauta ir jame ieškoma vertingų daiktų, kuriuos būtų galima pagrobti. Taip pat šie duomenys atitinka liudytojo D. V. teiginius, iš kurių, kaip jau buvo minėta, matyti, kad į namą buvo braunamasi 2024 m. rugpjūčio 31 d., apie 17.40 val., pro palėpės langą.

Pastebėtina, kad iš automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolo matyti, jog šio automobilio valstybinių numerių ženklai buvo pakeisti naudojant juodos spalvos izoliacinės juostos gabalėlius, be to, šio automobilio daiktinėje buvo rasta juodos spalvos izoliacinė juosta (t. 1, b. l. 46). Iš liudytojo L. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai jis perdavė automobilį nuomininkui, jame jokių daiktų nebuvo (t. 6, b. l. 143-144). Taigi nekyla jokių abejonių, kad automobilio valstybinių numerių ženklai buvo „modifikuojami“ nuteistųjų iniciatyva ir jų turėtomis priemonėmis. Tokie veiksmai buvo padaryti siekiant apsunkinti automobilio identifikavimą.

Iš 2024 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvados matyti, kad, atlikus L. S. 2024 m. rugpjūčio 31 d. avėtų sportinių batelių ir įvykio vietos apžiūros metu ant namo palangės rastų avalynės pėdsakų fragmentų, nukopijuotų ant daktiloskopinių plokštelių, tyrimą, buvo nustatyta, jog daktiloskopinėje plokštelėje užfiksuotas avalynės pado pėdsakas buvo paliktas avalyne, kurios pado rašto elementų forma, lokalizacija ir išsidėstymas yra toks pat kaip ir tirti pateiktos avalynės, priklausančios L. S., dešinės kojos pado (grupinė priklausomybė) (t. 1, b. l. 155-160). Šis faktas, jį vertinant su tuo, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 13-16 pastraipose, leidžia konstatuoti, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d. keturi nuteistieji automobiliu „Opel Zafira“, kurio valstybinio numerio ženklai buvo pakeisti naudojant juodą lipnią juostą, atvyko prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijos, apie 17.40 val., L. S. pro palėpės langą įsibrovė į namo vidų, tuo metu Š. O. ir N. V. buvo prie namo, o S. B. prie sodybos teritorijos stovinčiame automobilyje (dėl šio fakto jokių ginčų nekilo ir nekyla).

Nuteistieji S. B. bei N. V. (kaip ir kiti du nuteistieji) viso proceso metu neigė, kad jie yra kaip nors susiję su pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, t. y. S. B. iš esmės tvirtino, jog jis tik vairavo automobilį, nežinojo, ką darė ar ruošėsi daryti kiti kartu buvę asmenys, o N. V. aiškino, kad jis prie jokios sodybos nėjo. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. B. ir N. V. parodymais nėra pagrindo vadovautis, nes jie neatitinka anksčiau šio procesinio sprendimo 13-17 pastraipose aptartų bei tarpusavyje sutampančių duomenų, kurie patvirtina baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes, visumos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. B. parodymai, taip pat kaip ir kitų nuteistųjų parodymai dėl kelionės priežasčių, dėl sustojimo prie sodybos teritorijos aplinkybių bei kitų faktų nebuvo nuoseklūs ir logiški. Šis faktas leidžia teigti, kad nuteistieji iš tikrųjų stengėsi nuslėpti tiek tikruosius savo kelionės tikslus, tiek tikrąsias sustojimo prie sodybos teritorijos priežastis, tarpusavio susitarimus, jų parodymais galima vadovautis tik tiek, kiek jie atitinka kitus baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis.

Ikiteisminio tyrimo metu S. B. nurodė, kad išsinuomoti automobilį jo paprašė Š. O. (t. 3, b. l. 163). Pirmosios instancijos teisme S. B. nebeprisiminė, kas prašė išsinuomoti automobilį, nors pats tvirtino, jog jis pažįsta tik Š. O., kitų dviejų nuteistųjų nepažįsta (t. 8, b. l. 28). Be to, čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš liudytojo L. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog S. B. aiškino, kad automobilį jis nuomojasi, nes jo turimas automobilis sugedo (t. 6, b. l. 143).

S. B. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių teigė, kad 2024 m. rugpjūčio 31 d. buvo važiuojama pakalbėti dėl darbo statybose (t. 3, b. l. 157), vėliau aiškino, jog jis kartu su kitais nuteistaisiais važiavo, nes automobilis buvo išnuomotas jo vardu (t. 3, b. l. 164). Pirmosios instancijos teisme S. B. vėl pradėjo aiškinti, kad buvo važiuojama dėl darbo, tuomet nurodė, jog jis galimai važiavo tiesiog pasivažinėti (t. 8, b. l. 28). Nuteistasis Š. O. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis susitiko su kitais nuteistaisiais ir visi nusprendė vykti link Ukmergės paieškoti merginų (t. 4, b. l. 86). Pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis jau aiškino, kad iš pradžių buvo važiuojama dėl darbo, vėliau turėjo būti vykstama pas merginas. Taip pat šis nuteistasis nurodė, kad darbą susirasti sugalvojo atsitiktinai, nes naudojantis automobiliu mažėjo kuro, o jis ir kiti nuteistieji neturėjo pinigų. Darbą surado N. V. arba L. S. (t. 8, b. l. 28-30). Nuteistasis L. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtinto, kad su kitais nuteistaisiais link Ukmergės vyko dėl darbo statybose. Vis tik iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad iki to, kai automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, vis dar buvo važiuojama tartis dėl darbo (t. 8, b. l. 30), o iš parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog važiuoti link Ukmergės apžiūrėti objektą jam pasiūlė Š. O., tuomet, kai nuteistieji buvo sustoję netoli kažkokios negyvenamos sodybos, jis liko automobilyje, o kiti asmenys nuėjo patenkinti fiziologinių poreikių, kai jie grįžo, S. B. pasakė, jog nebevažiuos kalbėtis dėl darbo (t. 3, b. l. 18-19). Nuteistasis N. V. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad kažkas iš bendrakeleivių važiavo darbo reikalais, o jis vyko pas prostitutę, su kuria buvo susitaręs susitikti. Anksčiau apie tokį susitarimą nenurodė, nes nenorėjo, kad apie tai žinotų policijos pareigūnai (t. 8, b. l. 30-31). Iš šio nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis aiškino, jog kartu su kitais trimis nuteistaisiais važiavo į Ukmergę susipažinti su merginomis, nors jis pats su jokia mergina susitaręs nebuvo (t. 5, b. l. 29).

Ikiteisminio tyrimo metu S. B. iš pradžių teigė, kad automobilis buvo sustabdytas prie vieno namo, kuris yra važiuojant nuo Jonavos link Ukmergės kairėje pusėje, nes toje vietoje reikėjo apsisukti, nei jis, nei kiti nuteistieji iš automobilio tuo metu nebuvo išlipę (t. 3, b. l. 157). Vėliau vykusios apklausos metu S. B. aiškino, kad jam buvo nurodyta sustoti prie apgriuvusios sodybos. Jis nusuko nuo kelio ir sustojo toje vietoje buvusiame įvažiavime. Iš tos vietos, kurioje sustojo, matėsi laukai ir sodyba. Jis liko sėdėti automobilyje, o kiti nuteistieji išlipo iš automobilio ir kažkur nuėjo tenkinti fiziologinių poreikių. Visi nuteistieji, kurie buvo išlipę iš automobilio, apytiksliai po 10 minučių vienu metu grįžo į automobilį (t. 3, b. l. 164). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad galimai buvo sustoję tam, jog kiti nuteistieji patenkintų savo fiziologinius poreikius (t. 8, b. l. 28-29).

Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad S. B. ir N. V. nagrinėjamu atveju su kitais dviem nuteistaisiais kėsinosi pagrobti svetimą turtą įsibraunant į patalpą. Akivaizdu, kad N. V., būdamas prie namo, matė L. S. veiksmus ir suvokė jų pobūdį. Čia pabrėžtina ir tai, kad iš liudytojo D. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog asmenys, kurie brovėsi į namą, buvo su gobtuvais. Ši aplinkybė rodo, kad asmenys iš tikrųjų siekė apsunkinti galimą jų atpažinimą, šių asmenų norą nuslėpti savo tapatybes, kas, vertinant su faktu, jog į įvykio vietą buvo atvažiuota automobiliu, kurio valstybinių numerių ženklai buvo pakeisti, leidžia teigti, jog visi nuteistieji suprato, kad jie veikia bendrai nusikalstamai. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad iš D. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog po to, kai asmenys automobiliu išvyko iš įvykio vietos, jie važiavo prie kitų sodybų, tačiau, pamatę, jog jose gali būti žmonių (stovi automobiliai), išvažiuodavo. Ši aplinkybė iš dalies taip pat patvirtina, kad iš tikrųjų nuteistieji ieškojo vietų, iš kur būtų galima pagrobti svetimą turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįtikinami ir nelogiški S. B. bei N. V. teiginiai, jog prie sodybos galėjo būti sustota ir buvo sustota, nes N. V., L. S. bei Š. O. reikėjo patenkinti fiziologinius poreikius. Tokią versiją paneigia D. V. parodymai ir duomenys, užfiksuoti PRĮR. Iš D. V. parodymų matyti, kad po to, kai jis pamatė prie sodybos teritorijos stovintį „Opel Zafira“, jis nuvažiavo į parduotuvę, esančią Vepriuose, kur per kelias minutes įsigijo reikiamas prekes ir vėl atvažiavo iki įvykio vietos, tuomet netoli jos dar apie penkiolika minučių stebėjo aplinką, kol nuteistieji išvažiavo. Iš PRĮR duomenų matyti, kad nuo pirmojo D. V. pranešimo iki antrojo pranešimo apie pastebėtus neteisėtus veiksmus praėjo apie 14 minučių. Yra visiškai akivaizdu, kad fiziologinių poreikių patenkinimui tokių laiko sąnaudų nereikia, tuo labiau, jog nei vienas iš nuteistųjų, kurie buvo išlipę iš automobilio, nenurodė, kad kuriam nors iš jų būtų iškilusios kokios nors problemos/ sunkumai tenkinant tokius poreikius. Be to, nekyla abejonių ir dėl to, kad fiziologiniams poreikiams patenkinti nebuvo jokios būtinybės pakliūti į sodybos teritoriją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog į automobilį, stovėjusį prie sodybos teritorijos, trys nuteistieji grįžo skirtingu laiku. Priešingai, užfiksuoti duomenys leidžia teigti, kad jie visi grįžo vienu metu. Toks faktas, vertinant jį su kitomis nustatytomis ir anksčiau patartomis aplinkybėmis, patvirtina, kad buvo veikiama bendrai, t. y. N. V. ir Š. O. stebėjo aplinką, kol L. S. įsibrovė į namą ir, neradęs vertingų daiktų, iš šio namo pasišalino, o S. B. tuo metu aplinką stebėjo iš tos vietos, kurioje išleido kitus nuteistuosius ir iš kurios matėsi tiek sodyba, tiek kita aplinka.

Pirmosios instancijos teisme S. B. nurodė, kad jis pažįsta tik Š. O., o kitų nuteistųjų jis nepažinojo (t. 8, b. l. 28). Vis tik iš S. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad L. S., Š. O. ir N. V. yra jo pažįstami, su kuriais jis susipažino Kauno bare (t. 3, b. l. 157). Iš L. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis su N. V., Š. O. ir S. B. yra susitikęs ir anksčiau, jie kartu žaidė krepšinį, yra ir jo „Facebook“ draugai (t. 3, b. l. 18). Taigi nekyla abejonių, kad iš tikrųjų S. B. baudžiamajai bylai reikšmingu laiku pažinojo tiek N. V., tiek L. S.. Kita vertus, aplinkybė, ar S. B. iki nusikalstamų veiksmų padarymo iš tikrųjų pažinojo L. S. ir N. V., apskritai nėra reikšmingas sprendžiant jo kaltės klausimus, nes susitarti daryti nusikaltimą galima ir su mažai pažįstamais ar net nepažįstamais asmenimis, taip pat su asmenimis, su kuriais susieja kitas asmuo, šiuo atveju Š. O.. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog visi nusikaltimo bendrininkai pažinotų vieni kitus ar bendrautų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, numatytus konkrečioje BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, arba bent dalį jų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, 2K-278-303/2020 ir kt.). ‏‏‎Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų konkrečioje normoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144-693/2019, 2K-33-594/2025 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nustatė, kad S. B., laukdamas automobilyje, o Š. O. ir N. V. išlipę iš automobilio stebėjo aplinką, kol L. S. per išdaužtą palėpės langą pateko į negyvenamo namo, esančio sodybos teritorijoje, vidų ir pasikėsino pagrobti name buvusį turtą. Akivaizdu, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta, jog S. B., Š. O. ir N. V. būtų tiesiogiai padarę veiksmus, nurodytus BK 178 straipsnio 3 dalyje (realizavę šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius). Šie trys nuteistieji saugojo tokius veiksmus realizuojantį asmenį, t. y. nurodytais veiksmais padėjo jam daryti nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Taigi S. B., Š. O. ir N. V. veiksmai yra vertinami kaip padėjėjų ir turi būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. nuosprendis yra keistinas.

BK 25 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tuomet, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šiuo atveju yra nustatyta, kad darant nusikalstamą veiką vykdytojas buvo tik L. S., o kiti nuteistieji buvo padėjėjai. Dėl šios priežasties nėra pagrindo daryti išvados, kad svetimą turtą, įsibraunant į patalpą, pasikėsino pagrobti bendrininkų grupė. Taip pat konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. nuosprendis yra keistinas, šalinant nepagrįstai nustatytas aplinkybes.

BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pripažinti recidyvistu asmenį galima tuo atveju, jeigu šis asmuo jau yra teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgiama į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

Nuteistasis N. V., būdamas pilnamečiu, padarė tris tyčinius nusikaltimus, dėl ko jis Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2022 m. vasario 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 281¹ straipsnio 1 dalį (paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 20 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, nes nuteistasis nesilaikė probacijos sąlygų), o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina, kad N. V. yra nusikaltęs ir būdamas nepilnamečiu (Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, o Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį). Šis nuteistasis yra ne kartą baustas administracine tvarka (daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus), duomenų apie jam paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 5, b. l. 139-144). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad N. V. buvo pagrįstai pripažintas recidyvistu, nes yra akivaizdu, jog jis nėra linkęs laikytis visiems privalomų elgesio taisyklių, savo elgesio nekeičia, daro teisės pažeidimus, taip pat ir nusikalstamas veikas, kurie nevertintini kaip atsitiktinio pobūdžio. Šiuo atveju nėra reikšminga tai, kad anksčiau, būdamas pilnamečiu, N. V. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimų nuosavybei padarymą.

Pagal šiuo metu galiojančias BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikoma tik tuomet, kai, esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms, asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Nagrinėjamu atveju N. V. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, o L. S. recidyvistu buvo pripažintas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, t. y. veikos, už kurią jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu jis nebuvo pripažintas recidyvistu. Įvertinęs tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nuteistųjų N. V. bei L. S. atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. veiką padarė recidyvistai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. B., Š. O. ir N. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip vykdytojų, nepagrįstai nustatė, kad nusikalstamai buvo veikiama bendrininkų grupėje, ir pripažino, jog visų nuteistųjų atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat nepagrįstai nustatė, kad N. V. bei L. S. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistai, nėra pagrindo nei vienam iš nuteistųjų švelninti jiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką ir asmenybes, neleidžia spręsti, kad S. B., Š. O., N. V. ir L. S., paskirtos bausmės nėra teisingos ir turėtų būti švelninamos. Pažymėtina, kad Š. O., N. V. ir L. S., kurie anksčiau buvo ne kartą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir yra atlikę laisvės atėmimo bausmes, buvo paskirta pati griežčiausia BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė, t. y. laisvės atėmimas, tačiau šios bausmės dydžiai jiems buvo nustatyti artimi minimaliai ribai, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme (visiems trims paminėtiems nuteistiesiems buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės penkiems mėnesiams), be to, paskirtų bausmių vykdymas buvo atidėtas (bausmės vykdymo atidėjimo terminai bei pareigos, kurias nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo atidėjimo metu, buvo nustatytos įvertinus bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes). S. B. buvo paskirta viena švelniausių BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytų bausmių, t. y. laisvės apribojimas, kurios terminas nustatytas ženkliai mažesnis nei šios bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas šiam nuteistajam nustatė pareigas, kurios yra tinkamos įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir dėl to, nes nuteistieji buvo pastebėti kito pro šalį važiavusio pašalinio asmens, kuris ir pranešė policijai apie galimai daromą nusikalstamą veiką. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad iš tikrųjų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus pastebėjo liudytojas D. V., kuris apie įtarimą sukėlusius asmenis informavo policijos pareigūnus. Vis tik nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nusikalstami veiksmai nutrūko dėl nurodytos priežasties. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistieji suprato, jog jų nusikalstami veiksmai buvo pastebėti ir būtent dėl šios priežasties savo veiksmus nutraukė. Iš tikrųjų nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes L. S. name, į kurio vidų buvo įsibrovęs, nerado vertingų daiktų.

Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2026 m. rugsėjo 7 d. Nr. APD-2026-08981 ir 2026 m. rugsėjo 9 d. Nr. APD-2026-09084). Pažymose yra nurodyta, kad iš nuteistųjų N. V. ir S. B. valstybės naudai atitinkamai priteistini 100 Eur ir 187,50 Eur už jiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. ir nuteistojo N. V. gynėjos advokatės apeliacinius skundus, gynėjų dalyvavimas buvo būtinas. Nuteistųjų gynėjais buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkti advokatai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, kurios nepriklausė nuo nuteistųjų valios, konstatuoja, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymose nurodytos sumos iš nuteistųjų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. B. ir nuteistojo N. V. gynėjos advokatės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

S. B., Š. O. ir N. V. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nustatytą aplinkybę, kad S. B., Š. O., N. V. ir L. S. veikė bendrai grupėje;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti S. B., Š. O., N. V. ir L. S. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti N. V. ir L. S. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistai;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad nuteistieji nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo pastebėti kito pro šalį važiavusio pašalinio asmens, kuris pranešė policijai apie galimai daromą nusikalstamą veiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymoje nurodytų sumų už S. B. ir N. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš šių nuteistųjų neišieškoti.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.