Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš K. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 9,65 (devyni eurai 65 ct) turtinės žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. V. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinis skundas atmetamas

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, K. V. nuteisimu, teigiant, kad nebuvo pašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, o liudytojų parodymai paremti R. B. žodžiais. Nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, o visos abejonės dėl K. V. kaltės turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, išsamiai ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėjo surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kad nuteistojo K. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Todėl nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl K. V. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog nuteistasis padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes K. V. 2024 m. lapkričio 8 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), vidiniame namo kieme, žodinio konflikto su R. B. metu, ne mažiau kaip vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą, savo veiksmais padarydamas jam kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą ties bamba, nusitęsiančią į pilvaplėvės ertmę, sukėlusią kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir aplinkinius minkštuosius audinius – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde kvestionuojamas BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įrodytinumas, t. y. teigiama, kad nukentėjusysis apkalbėjo nuteistąjį, jis pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas, dėl ko liko nepašalinta abejonė dėl R. B. parodymų patikimumo, liudytojų parodymai iš esmės paremti nukentėjusiojo žodžiais ir jų pirmosios instancijos teismas nepatikrino. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais, kadangi K. V. kaltę dėl minėto nusikaltimo padarymo patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjos lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2024 m. lapkričio 8 d. nuteistasis K. V., nukentėjusysis R. B., liudytojai E. R., V. B. ir A. Z. vartojo alkoholį namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kitaip tariant, vyko išgertuvės, kurių metu tarp K. V. ir nukentėjusiojo R. B. kilo konfliktas, jie susiginčijo. Šios aplinkybės nustatytos tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, ginčo dėl jų nėra. Taip pat nėra ginčo, kad tuo metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. R. B. nustatyta kiaurinė (įsiskverbianti) durtinė-pjautinė žaizda ties bamba, nusitęsianti į pilvaplėvės ertmę, sukėlusi kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir aplinkinius minkštuosius audinius (1 t., b. l. 98–99). Apeliaciniu skundu nesutinkama, jog šiuos sužalojimus nukentėjusiajam tyčia padarė nuteistasis.

Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. Apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis K. V. parodė, kad vieną vakarą užėjo į namą, adresu (duomenys neskelbtini), ten išgėrė, po to jį nuvedė į kitą kambarį, kur jis išsimiegojo. Ryte atsikėlęs nuėjo su V. B. į parduotuvę, paėmė 0,7 litro degtinės, grįžo atgal. Nuėjo į galinį kambarį, kur išgėrinėjo, kalbėjosi. R. B. buvo pereinamajame kambaryje, jį taip pat kvietė išgerti, tačiau jis nėjo. Galiniame kambaryje buvo mažiukas iš (duomenys neskelbtini), V. B.. A. Z. daugiau pas savo moterį buvo, jis migruodavo, tai pas juos, tai pas savo moterį. Tą vakarą konfliktų nebuvo. Peilis buvo, juo pjaustė užkandą. Kai atėjo su V. B., išgėrė ir paskui išėjo iš to namo. Tai vyko 2025 m. spalio 8 d., nes paguldė į ligoninę dėl to, kad buvo sumuštas, bet ne dėl šio įvykio. Su R. B. santykiai normalūs. Praeityje konfliktų su juo niekada nebuvo, jis ramus žmogus. Pareikštas kaltinimas yra šmeižtas, nes jis nedūrė. Buvo pasakęs, kad „tu mane pavedei“, galėjo jam ir kartą trinktelėti, tačiau nedūrė. Konfliktų su R. B. nebuvo, jis jam pasakė „tu mane pavedei“, tai ne konfliktas, tai buvo vienas sudavimas. Tai įvyko kambaryje. Trinktelėjo ne tą dieną, o šiek tiek anksčiau, pareigūnai pagal save viską išdėstė. Tą vakarą išvyko iš to namo apie 18 val. Atvyko į tą namą dieną prieš įvykį. Ginčą su nukentėjusiuoju matė A. Z., namo savininkė, o ar V. B. matė, nežino. Tą vakarą peiliuko neturėjo. Gali būti, kad demonstravo su peiliu sambo veiksmus, bet tą dieną peilio neturėjo, peilis ant stalo buvo šeimininko. Rodydamas veiksmus negalėjo įdurti nukentėjusiajam, nes tie veiksmai nėra duriami.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju K. V. parodė, kad 2024 m. lapkričio 8 d. jis su V. B. nuėjo į (duomenys neskelbtini). Ten buvo A. Z., jo sugyventinė ar draugė I. Z., kuri ir yra to namo šeimininkė ir R. B.. Jie išgėrė jo atsineštą degtinę. Jie gėrė namo viduje, mažame kambariuke, trečiame kambaryje, gale namo. Po išgerto butelio ką darė nebeprisimena. Jis jokio konflikto neprisimena, kad būtų dūręs su peiliu ar trenkęs. Kad kažkas kitas būtų mušęsis, jis taip pat neprisimena. Buvo sutikęs R. B. „(duomenys neskelbtini)“, priėjo paklausti, kas jį supjaustė. Pastarasis pasakė, kad jis nieko nedarė, teigė, kad į policiją nesikreipė. Taip pat kalbėjo su I. Z., kuri sakė, kad ji pati nuvedė R. B. į lovą, kad jis gulėtų lovoje. Ji nieko nesakė apie tai, kad jis būtų kažką daręs. Papildomos apklausos metu parodė, kad jis supranta jam pareikšto įtarimo esmę ir dėl jo prisipažįsta iš dalies, nes neprisimena kaip viskas vyko. 2024 m. lapkričio 7 d. jis pasiliko nakvoti pas A. Z., o lapkričio 8 d. ryte apie 10-11 val. jis kartu su V. B., kurio pavardės nežino, vadina šį „(duomenys neskelbtini)“ nuėjo iki parduotuvės, kur nupirko 0,7 l talpos butelį degtinės. Prisimena, kad kai išėjo į parduotuvę, R. B. buvo namuose. Pradėjo vartoti degtinę jau dienos metu, gėrė jis, V. B. ir R. B., be to, kartas nuo karto, kad nematytų I. Z., prieidavo ir A. Z. Tuo metu jis su savimi visada nešiodavosi pramoninės gamybos išmetamą peilį, jo kriaunos juodos spalvos, geležtės plotis apie 1 cm, o geležtės ilgis mažiau nei 7 cm. Tai kinietiškas peilis, kurį jis turėjo apie pusmetį, naudojo jį savo buityje. Išgertuvių metu jis pasiūlė sugėrovams parodyti kovinius sambo veiksmus, panaudojant peilį, kuriuos mokėjo iš savo tėvo. Juos matė „(duomenys neskelbtini)“ ir R. B., kiek pamena, A. Z. tuo metu kambaryje su jais nebuvo. Viskas vyko galiniame buto (duomenys neskelbtini), kambaryje. Jis sėdėdamas rodė veiksmus su tuo išmetamu peiliu, tai tiesiog techniniai veiksmai, o R. B. stovėjo priešais jį, šis nedidelio ūgio, gal koks 175 cm., jis mano, kad galėjo nesmarkiai įdurti R. B. į pilvą. Tačiau šis jam nieko nesakė. Jie pabaigė gerti degtinę, o po to išėjo. Dabar susipažinęs su jam pareikštu įtarimu papasakojo viską, ką prisimena apie tuos įvykius, labai gailisi, kad sunkiai sutrikdė R. B. sveikatą, jį paskutinį kartą matė maždaug prieš mėnesį. Papildomos apklausos metu K. V. parodė, kad jam pareikšto įtarimo esmę jis supranta gerai, dėl jo neprisipažįsta, nes neprisimena kaip viskas vyko, neprisimena, kad būtų žalojęs R. B. Jis visiškai pasilieka prie savo įtariamojo apklausos parodymų, kuriuos davė, kuomet buvo apklaustas anksčiau. Po R. B. sužalojimo jis pastarojo daugiau susitikęs nebuvo ir name (duomenys neskelbtini) nesilankė (2 t., b. l. 15–17, 23–25, 28–29).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kaip prieštaringus ir prieštaraujančius bylos medžiagai. Nors nuteistasis viso proceso metu neneigė, kad vyko išgertuvės (past. šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai), tačiau jo nurodomos aplinkybės dėl vakaro eigos kito. Kaip matyti iš aptartų parodymų, iš pradžių K. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė neprisimenantis, kad būtų įvykęs konfliktas, dūręs kažkam ar pan. Vėliau, papildomos apklausos metu nurodė, kad su savimi visada nešiodavosi pramoninės gamybos peilį ir išgertuvių metu sugėrovams parodė kovinius sambo veiksmus. Pasak nuteistojo, R. B. stovėjo priešais jį, todėl galėjo jam nestipriai įdurti į pilvą. Taigi, papildomos apklausos metu nuteistasis pakeitė savo poziciją, neatmesdamas galimybės, kad vis tik nukentėjusįjį galėjo sužaloti. Be to, K. V. nurodė, jog labai gailisi, kad sunkiai sutrikdė R. B. sveikatą. Tuo tarpu vėlesnės papildomos apklausos metu, K. V. nurodė, jog neprisimena, kad būtų žalojęs R. B. Kitaip tariant, nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių apie tai, jog turėjo su savimi peilį, demonstravo su juo kovinius veiksmus ir (ar) galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Galiausiai apklaustas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu K. V. pateikė naujas įvykio aplinkybes, t. y. pastarasis nurodė, jog jie apsižodžiavo, galėjo pasakyti „tu mane pavedei“, taip pat galėjo suduoti jam smūgį, tačiau neigė dūręs. Be to, nuteistasis nurodė, jog išgertuvių metu buvo peilis, juo pjaustė užkandą. Taigi, kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jie viso proceso metu kito ir nebuvo nuoseklūs. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra galima, kadangi asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti (paneigianti) asmens kaltę. Pažymėtina, jog nuteistojo nurodytų aplinkybių apie aptariamą įvykį nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Taigi apeliacinės instancijos teismas K. V. iškeltą versiją vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės.

Anot nuteistojo gynėjos, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusysis R. B. ikiteisminio tyrimo metu nuteistąjį apkalbėjo. Pats nukentėjusysis į teisiamuosius posėdžius neatvyko, todėl jis galimai tikėjosi, jog jo parodymai nebus panaudoti, kaip pagrindas, nuteisti K. V. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų E. R., V. B., I. Z. ir A. Z. parodymai iš esmės paremti nukentėjusiojo R. B. žodžiais. Vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, itin akcentuojama, jog nukentėjusysis nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu. Pasak nuteistojo gynėjos, tokiu būdu buvo nebuvo paneigta abejonė dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas dėjo maksimalias pastangas, siekiant nukentėjusįjį apklausti teisiamajame posėdyje, o būtent: nukentėjusiajam R. B. neatvykus į 2025 m. spalio 14 d. vykusį teisiamąjį posėdį, jam buvo skirtas atvesdinimas; nepavykus atvesdinti nukentėjusiojo į 2025 m. lapkričio 12 d. teisiamąjį posėdį, buvo paskirtas pakartotinis atvesdinimas; nukentėjusiojo atvesdinti į 2025 m. gruodžio 10 d. teisiamąjį posėdį taip pat nepavyko, teismas pagarsino policijos tarnybinį pranešimą, kad nukentėjusiajam buvo pasiūlyta atvežti jį į teismo posėdį, tačiau pastarasis buvo girtas, teigė, jog ir toliau gers, savo buvimo vietos nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui 2025 m. gruodžio 10 d. teisiamojo posėdžio metu pagarsinus minėtą tarnybinį pranešimą, buvo pasiteirauta proceso dalyvių nuomonės dėl bylos nagrinėjimo pradėjimo iš esmės, po ko proceso dalyviai pasisakė, t. y. prokurorė nurodė, jog galima konstatuoti, kad nukentėjusiajam žinoma apie teismo posėdį, nuteistojo gynėja neprieštaravo ir paliko spręsti teismo nuožiūrai, o pats K. V. atsakė, jog galima nagrinėti (past. atsakė be abejo) (2025 m. gruodžio 10 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 00:01:06 s – 00:01:31 s). Taigi, apibendrinus duomenis, galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismui, išnaudojus visas galimybes, kad nukentėjusysis R. B. dalyvautų teisiamajame posėdyje ir išklausęs proceso dalyvių nuomonės, įskaitant nuteistojo ir jo gynėjos, pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės.

Apeliacinio proceso metu taip pat buvo imtasi papildomų veiksmų, kreiptasi į policijos pareigūnus, kurie padėtų nustatyti R. B. buvimo vietą ar kontaktus, tačiau toks pavedimas nebuvo rezultatyvus ir nukentusysis nebuvo surastas. Taigi, nors nukentėjusysis nebuvo apklaustas teismo posėdžių metu, tačiau tai savaime nereiškia, kad nėra galimybės remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinusi susidariusią situaciją teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neapklausęs nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.), be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018, 2K-5-719/2022, 2K-232-697/2022). Taigi būtent taip, laikantis įstatymo reikalavimų ir nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, vertintini nukentėjusiojo R. B. ir liudytojų E. R., V. B., A. Z. ir I. Z. parodymai.

Vertinant nukentėjusiojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis buvo apklaustas du kartus ir jie esminėse įvykio aplinkybėse sutapo. Apklaustas 2024 m. lapkričio 11 d. nukentėjusysis R. B. parodė, kad 2024 m. lapkričio 8 d., apie 14.00 val. pas A. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atėjo iš matymo pažįstamas vardu K. Tuo metu bute buvo A., E. bei dar vienas iš matymo pažįstamas vyras, kurio duomenų nežino. A. jau miegojo. Jis, E., iš matymo pažįstamas vyras ir K. V. kambaryje vartojo alkoholinius gėrimus. K. V. jį apkaltino, kad pavasarį jis iš šio pavogė du pakelius cigarečių ir 5 eurus bei liepė išeiti į lauką pasiaiškinti. Išėjus į kiemą, K. V. pradėjo jam grasinti, pasakė, kad jam bus „pizdec“. Kieme buvo su K. V. dviese. K. V. jam vieną kartą dūrė peiliu į pilvą, pradėjo jį mušti rankomis, kelis kartus rankomis trenkė į veidą, sulaužė dantį. Jis nukrito ant žemės. K. V. pradėjo jį mušti kojomis į įvairias kūno vietas. Jis prarado sąmonę. Gulėjo kieme ir nieko nejautė. 2024 m. lapkričio 9 d. naktį E. pakėlė jį nuo žemės ir padėjo nueiti į namus. Ar tuo metu bute buvo K. V., jis neatsimena. 2024 m. lapkričio 10 d. A. sugyventinė I. pamatė, kad pas jį iš pilvo stipriai bėga kraujas ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (1 t., b. l. 78–81).

Papildomai apklaustas 2025 m. vasario 20 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. B. parodė, jog 2024 m. lapkričio 8 d. pas A. atėjo K. V. Tuo metu namuose buvo „(duomenys neskelbtini)“, E., jie visi būdami E. kambaryje vartojo alkoholį. K. V. jam pasakė, kad šis pasišiukšlino. Mano, kad turėjo galvoje dar 2024 metų pavasario įvykius, kuomet iš A. dingo du pakeliai cigarilių ir 5 eurai. Jis manė, kad K. V. tik šiaip sau kalba ir toliau jis, E., K. ir „(duomenys neskelbtini)“ gėrė alkoholį, kartais ateidavo ir A. Po to įvyko konfliktas, kuris prasidėjo kambaryje. Tada K. V. jį kažkaip išsikvietė į kiemą, kokius konkrečiai žodžius pasakė, neprisimena. Pamena, kad „(duomenys neskelbtini)“ pasakė, jog kambaryje nesimuštų. Vos išėjo į kiemą, jis gavo smūgį į kairią smakro pusę bei skruostą, po ko jis nugriuvo. Jis nepamena kaip nugriuvo, tačiau matė, jog jam smūgius sudavė būtent K. V. Matė, kad K. V. su savimi turėjo peilį, kurį šis nešiojosi su savimi nuolatos, matė kaip šis pjaustė užkandą su tuo savo peiliu, jo rankena kažkokia tamsi. Po nurodytų smūgių jis prarado sąmonę. Jis neprisimena, kokiu būdu atsidūrė namie, lovoje. Jau vėliau jam „(duomenys neskelbtini)“ sakė, kad jis jį parvedė į namus, nors jis to neprisimena. Prisimena tik nuo to momento, kai gulėdamas lovoje davė „(duomenys neskelbtini)“ 100 eurų, kurie buvo kruvini, ir pastarasis ėjo pirkti alaus. Jam begulint žaizda išdžiūvo kartu su marškiniais ir kraujavimas liovėsi. O kitą dieną jis pamatė, kad pas jį sukrešėjusio kraujo storas sluoksnis ties pilvu, nuplėšė prikepusius marškinius nuo žaizdos, tada vėl prasidėjo kraujavimas. Tuo metu atėjo į kambarį „(duomenys neskelbtini)“, kuriam jis parodė kraujavimą, o šis pakvietė I., kuri skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Jam dar A. pasakojo, kad K. V., kuomet dienos metu jį sudaužė, vakare vėl buvo atėjęs pas A., nes norėjo dar jį mušti, tačiau A. jo neįleido (1 t., b. l. 87–89).

Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo R. B. parodymų, jis esmines įvykio aplinkybes abiejų apklausų metu apibūdino nuosekliai. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, iš dalies patvirtino ir pats K. V. vienoje ikiteisminio tyrimo apklausoje, be kita ko, neneigė, jog galėjo ir suduoti nukentėjusiajam. Be to, nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai sutapo dalyje, kad jie ir liudytojai E. R., V. B. ir A. Z. vartojo alkoholį. Pastebėtina ir tai, jog nukentėjusysis patvirtino, kad K. V. turėjo peilį, kurį nešiojosi su savimi bei pjaustė užkandą. Aplinkybę, jog peiliu buvo pjaustoma užkanda patvirtino ir K. V. Kita vertus, nors nukentėjusysis neprisiminė tiksliai visų įvykio aplinkybių bei buvo vartojęs alkoholio, tačiau vis tik įvardijo, kad lauke jo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko būtent nuteistasis, o pirmos apklausos metu nurodė ir tai, kad būtent nuteistasis jam dūrė peiliu. Aplinkybė, kad antros apklausos metu jis šios esminės aplinkybės nenurodė (galimai neprisiminė), nereiškia, kad jo parodymais apskritai negalima vadovautis. Taigi, nors apeliaciniame skunde kritikuojami R. B. parodymai, kaip neva nepatikimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes apie tai, kad jis, nuteistasis ir liudytojai vartojo alkoholį, išgertuvių metu buvo peilis, tarp K. V. ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, po ko jie išėjo į lauką, nuteistasis K. V. prieš R. B. panaudojo fizinį smurtą, nukentėjusysis prarado sąmonę ir prabudo lovoje, būdamas kruvinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešingai skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino nukentėjusiojo parodymus, juos sugretino tiek su nuteistojo, tiek kitų liudytojų parodymais ir pagrįstai sprendė jais vadovautis.

Aplinkybę, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, patvirtino byloje apklausti liudytojai. Be to, liudytojai netiesiogiai patvirtino ir aplinkybę, jog būtent K. V. sužalojo peiliu R. B. Liudytojas E. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2024 m. lapkričio 8 d. pas jį kambaryje vartojo alkoholį K. V., nukentėjusysis R. B., V. B. ir A. Z., kuris ateidavo, išgerdavo stiklinę, vėl išeidavo. Vėliau V. B. išvažiavo pas savo draugę. K. V. ir nukentėjusysis R. B. susiginčijo jo kambaryje, tačiau dėl ko nežino. Jie apsižodžiavo, jis nuėjo miegoti, o jie išėjo iš jo kambario, kaip suprato, į lauką. Atsibudo kitą dieną ir nuėjo pas nukentėjusįjį į kambarį, kuris pasakė sakė, kad jam skauda pilvą. Jis pamatė, kaip nukentėjusysis užkišo ranką už marškinių, ir po to ją ištraukė kruviną. Jam niekas nesakė, iš kur sužalojimai, bet suprato, kad K. V. padarė. Matė kraujo lašus lauke, prie įėjimo. Suprato, kad nukentėjusysis sakė, kad sužalojo „(duomenys neskelbtini)” (past. K. V.) , nes jie tik abudu išėjo į lauką. Analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu bei papildomai pažymėjo, jog išvažiavus „(duomenys neskelbtini)“, jis išgėrė dar porą taurelių ir nuėjo gult, tačiau prieš užmigdamas išgirdo, kad iš V. B. kambario šaukia vienas ant kito „(duomenys neskelbtini)“ ir R. B., jie keikėsi necenzūriniais žodžiais. Kitą dieną, t. y. 2024 m. lapkričio 9 d., apie 16 val. jis nuėjo į kambarį pas R. B. ir pamatė, kad šis guli lovoje. Paklausus, ar jam dar skauda, jis užkišo ranką sau po marškiniais bei pradėjo glostyti savo pilvą. Po kurio laiko, kai ištraukė ranką, jis pamatė, kad šio pirštai kruvini (1 t., b. l. 119–124).

Liudytojas V. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2024 m. lapkričio 8 d. vyko išgertuvės E. R. kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini). Kambaryje buvo jis, K. V., R. B., A. Z. ir E. R.. Išgertuvių metu, nuteistasis ir nukentėjusysis susiginčijo dėl kažkokių senovinių pinigų. Kalbantis prisiminė senus laikus, po ko nuteistasis su nukentėjusiuoju pradėjo ginčytis dėl to, kad K. V. apgavo nukentėjusįjį dėl pinigų. Konfliktas buvo žodinis, abu atsistojo, norėjo pasimušti, nukentėjusysis paėmė butelį ir norėjo trenkti K. V.. Tada jis atsistojo ir nuramino nuteistąjį su nukentėjusiuoju, jie atsisėdo ir toliau normaliai kalbėjosi. Jam nuraminus K. V. ir R. B., visi dar išgėrė ir jis išvažiavo. Tuo metu kažkoks sulankstomas peilis buvo, nes buvo pjaustoma dešra. Su peiliu fokusų niekas nerodė. Po to jam paskambino I., kai greitoji išvežė nukentėjusįjį. Ji pasakė, kad žmogus kraujuotas ir vos nemirė. Ji sakė, kad rado nukentėjusįjį lovoje visą kraujuotą ir viskas, daugiau nieko nesakė. Nukentėjusysis po ligoninės buvo atvažiavęs į tuos namus ir sakė, kad dūrė ir viena žaizda labai gili, o kita ne. Pasakė, kad K. V. dūrė. Kad dūrė nuteistasis, nukentėjusysis pasakė visiems, nes jis atvažiavo po ligoninės į namus. Ikiteisminiu tyrimo metu apklaustas liudytojas V. B. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, išskyrus tą parodymų dalį, kuomet nukentėjusysis buvo atvykęs į namus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu liudytojas paaiškino, kad gal po kokių keturių dienų, jis buvo namuose ir atėjo R. B., kuris pasakė, kad jo pilve yra gili durtinė žaizda, tačiau jo neklausė, kas šį sužalojo, o R. B. nesakė (1 t., b. l. 156–158).

Liudytojas A. Z. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieš įvykį vartojo alkoholį, pas jį buvo atėjęs K. V.. Po to atvažiavo girtas R. B., kuris jo žmonai davė 100 eurų ir klausė, ar gali pabūti porą dienų. Ji leido pasilikti. Jie išgėrinėjo. Jis nelabai atsimena, tik atsimena, kad vis ateidavo išgerti. Vėliau atsikėlė ir paklausė, kur visi dingo. Žmona pasakė, kad vienas išėjo, o kitam greitąją iškvietė, nes kraujavo pilvas. Ar buvo konfliktas, nežino, nes miegojo. Kai susitiko, R. B. sakė, kad suskaudo pilvą, jis ėjo į tualetą, kuris buvo lauke. Kitą dieną jam pasakė, kas atsitiko, kad davė nukentėjusiajam jo drabužių, jį perrengė, atvažiavo policija. Kai R. B. paleido iš ligoninės, galimai po 7 dienų, jį sutiko prie (duomenys neskelbtini) ir jis paklausė, ar yra jo daiktai. Jam atidavė maišelį. R. B. pasakė, kad buvo dvi durtinės žaizdos, viena 5 cm, kita tik įbrėžimas. Iš kur atsirado žaizdos, nesakė. Apie peilį sužinojo tik iš gandų, policijos, nes sakė, kad nukentėjusysis buvo pradurtas. Kraujo buvo prie lauko durų, tai pamatė 2 ar 3 dienos po to. Žmona pasakė, kad pas ją atėjo E. ir pasakė, kad R. skauda pilvą. E. R. lydėjo nukentėjusįjį į tualetą ir šis paklausė, kas tau yra. Žmona negalėjo pasakyti, kad K. V. sužalojo peiliu, nes jos ten nebuvo. R. B. gulėjo lovoje visas kruvinas ir ji jam padavė persirengti rūbus. Kitą dieną, kai atvažiavo policija, pasakė, kad dvi durtinės žaizdos. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. Z. nurodė, jog 2024 m. lapkričio 8 d. jis kartu su K. V. ir R. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Išgėrus nemažai, jis apie 16 val. nuėjo miegoti. Jo sugyventinė I. A. atsigulė anksti, išgertuvėse nedalyvavo. V. B. išgertuvėse nedalyvavo, šio nebuvo namuose, nes buvo išvykęs pas draugę. Ryte, apie 06.00 val. jis atsikėlęs pamatė, kad bute K. V. nėra. Išėjęs į kiemą, jis pamatė prie namo ant šaligatvio kraujo dėmes ir R. B. kepurę. Tada jis nuėjo į R. B. kambarį, kur pamatė, kad šis guli lovoje. Pastarasis nieko nepasakojo apie konfliktą, tik sakė, kad jam skauda pilvą ir visą dieną pragulėjo lovoje. Kitą dieną, t. y. 2024 m. lapkričio 10 d. vakare jo sugyventinė I. A., pamačiusi, kad nukentėjusiajam sveikata negerėja ir matėsi, kad jam kraujuoja pilvo srityje ir buvo kraujuota visa lova, iškvietė medikus (1 t., b. l. 140–145).

Liudytoja I. Z. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2024 m. lapkričio 8 d. galiniame, t. y. E. R. kambaryje, kur visi buvo, išvis nedalyvavo. Jos vyras nueidavo, pabūdavo, išgerdavo ir grįždavo. Paskui pamatė virtuvėje einantį nukentėjusįjį, jis buvo susiėmęs už kairio šono. Paklausė, kas yra, jis atsakė, kad skauda pilvą, jog atsiguls ir pagulės. Vakare atėjo E. R. ir pasakė, kad nukentėjusiojo visa ranka kraujuose. Tada ji nuėjo, pažiūrėjo ir pamatė, kad patalynė visa kraujyje, o nukentėjusiajam šone dvi durtinės žaizdos, viena gilesnė, kita siauresnė. Nukentėjusysis nieko nepasakojo apie žaizdą, jis sakė, kad nereikėjo kviesti greitosios, jeigu nepraeis, ryte iškviesi. Neklausydama iškvietė greitąją. Jai žinoma, kad kai policija atvažiavo, jie išėjo į lauką pagal kraujo žymes. Šalia kampo buvo kraujo lašai. Dėl konflikto nieko nežino, bet triukšmas buvo. Iš E. R. kambario sklido barniai. Teismui pagarsinus ištrauką iš liudytojos apklausos protokolo ikiteisminio tyrimo metu dėl padūrimo paaiškino, kad taip ir buvo, nes peilis tai buvo, bet ji nėjo pažiūrėti, nes jai tai buvo neįdomu. Tą pačią dieną K. V. turguje nusipirko peilį. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Z. analogiškas aplinkybes kaip ir teisiamojo posėdžio metu, tik papildomai buvo nurodžiusi aplinkybę, jog 2024 m. lapkričio 9 d. negirdėjo jokio vyrų barnio bute, tik girdėjo, kad kažkas išėjo į lauką, tačiau neatsimena, kiek laiko kažkas buvo lauke. 2024 m. lapkričio 9 d. girdėjo, kad R. B. skundėsi pilvo skausmu, jis visą laiką gulėjo lovoje, duodavo pinigų kam nors iš vyrų ir prašydavo, kad jie nupirktų degtinės, vyno ar alaus. Taip pat liudytoja nurodė, jog 2024 m. lapkričio 10 d. jau pavakario metu, pas ją į kambarį užėjo išsigandęs E. R., kuris pasakė, jog pamatė, kad R. B. ranka kruvina, kiek prisimena, lyg kairė ranka. Tada ji kartu su E. R. nuėjo prie R. B., nuklojo kaldrą ir pamatė, kad visa lova kruvina ir iš R. B. kairiojo šono sunkėsi kraujas, o jis laikėsi už šono ir buvo labai išbalęs. Tada ji skubiai iš savo telefono ėmė skambinti bendruoju pagalbos telefonu. Po to, kuomet R. B. buvo išvežtas, jai E. R. papasakojo, kad tuo metu, kai pas juos buvo K. V., šis kažko susiginčijo su R. B. ir jie abu išėjo į lauką, jis sakė, kad nematė, kas lauke vyko. Ji nežino kaip į butą parėjo R. B., jis nieko nesakė, kad jį padūrė. Kai ji jo paklausė, kas jį padūrė, R. B. pasakė, kad K. V., tačiau jis nesakė, už ką jį padūrė. Nei R. B., nei kas kitas iš vyrų jai nesakė, kad būtų matę pas K. V. peilį. Ji tik būdama savo kambaryje girdėjo, kaip K. V. virtuvėje sakė, kad turguje nusipirko peilį, tačiau ji nematė, ar šis tą peilį kam nors rodė. Po to, kai medikai išvežė R. B., pamatė kraujo dėmes prie savo buto durų, tai yra prie žalios plastikinės talpos, todėl mano, kad R. B. buvo sužalotas būtent toje vietoje (1., b. l. 152–154).

Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau aptartus nukentėjusio R. B., liudytojų E. R., V. B., I. Z. ir A. Z. parodymus, pažymi, kad sugretinus šių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus tarpusavyje, darytina išvada, jog jie patvirtina nukentėjusiojo, o ne nuteistojo pateiktą nagrinėjimo įvykio versiją. Iš minėtų parodymų nustatyta, kad 2024 m. lapkričio 8 d. K. V. atvyko į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur E. R. kambaryje vyko išgertuvės, kuriose dalyvavo nuteistasis K. V., nukentėjusysis R. B., V. B., o į kambarį trumpam užeidavo A. Z.. Liudytojai E. R. ir V. B. nurodė, jog K. V. ir R. B. išgertuvių metu susiginčijo. Pažymėtina, jog liudytojas V. B. patvirtino R. B. nurodytą konflikto priežastį, t. y. jog ginčas kilo dėl pinigų. Liudytojas V. B. taip pat patvirtino, jog išgertuvių metu buvo kažkoks sulankstomas peilis, su kuriuo buvo pjaustoma dešra. Be kita ko, minėtas liudytojas, priešingai nei K. V., teigė, jog su peiliu fokusų niekas nerodė. Vertinant tolimesnius liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, pažymėtina, jog nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad jis ir nuteistasis išėjo į lauką išsiaiškinti kilusio konflikto, patvirtino liudytojas E. R., kurio teigimu, jie apsižodžiavo, jis pats nuėjo miegoti, o jie išėjo iš jo kambario, kaip suprato, į lauką. Aplinkybę, kad R. B. buvo sužalotas lauke pagrindžia ir byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad raudonos spalvos dėmės buvo fiksuotos vidiniame namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme (1 t., b. l. 26–32). Be to, apie kraujo pėdsakus lauke patvirtino liudytojai A. Z. bei I. Z.. Svarbu pažymėti, jog liudytojai E. R., V. B. nurodė, jog po įvykio R. B. jiems pasakė, kad jį sužalojo būtent K. V.. Ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu tai patvirtino ir liudytoja I. Z., kuri parodė, kad kai ji jo paklausė, kas jį padūrė, R. B. pasakė, kad K. V., tačiau jis nesakė, už ką jį padūrė. Nors I. Z. išgertuvėse nedalyvavo, tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog, kai nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę, jai E. R. papasakojo, kad tuo metu, kai pas juos buvo K. V., pastarasis susiginčijo su R. B. ir jie abu išėjo į lauką, tačiau jis nematė, kas lauke vyko. Taigi I. Z. netiesiogiai patvirtino liudytojo E. R. paaiškinimus apie tai, ką jam pasakojo nukentėjusysis. Kaip matyti iš visų liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų, daugiau konfliktinių situacijų išgertuvių metu tarp kitų asmenų nebuvo. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytoju J. R. nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų paneigti šios bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Liudytojo nurodytos aplinkybės apie neva vykusį pokalbį su R. B. nėra patikimos, kadangi liudytojas apskritai kalbėjo painiai, neaiškiai apibūdino vykusio pokalbio detales, paties nukentėjusiojo išvaizdą. Todėl iš jo parodymų nėra galimybės nustatyti, ar pokalbis apskritai įvyko, su kuo buvo kalbamasi, ar pokalbis vyko apie nagrinėjamą įvykį ir pan.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, vis dėlto, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš aptartų parodymų turinio, šių asmenų parodymai esminėse detalėse sutampa ir jų visuma sudaro logišką įvykio seką, nenutrūkstamą grandinę, iš kurios matyti, kad tarp K. V. ir R. B. įvykęs konfliktas tęsėsi lauke, namo kieme ir būtent jo metu K. V. sužalojo R. B.. Duomenų, kad kiti asmenys būtų konfliktavę, nėra. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. B. nustatyta kiaurinė (įsiskverbianti) durtinė – pjautinė žaizda ties bamba, nusitęsianti į pilvaplėvės ertmę, sukėlusi kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir aplinkinius minkštuosius audinius. Šis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, duriančiu – pjaunančiu daiktu, iki kelių parų laikotarpyje iki jos konstatavimo medicininiuose dokumentuose (duomenys neskelbtini). Šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2024 m. lapkričio 8 d.). Kadangi tai kiauryminė pilvo sienos žaizda, nustatyta radiologinio tyrimo metu, nustačius kraują pilvaplėvės ertmėje bei nustačius, kad ši žaizda penetruoja (atsiveria į pilvaplėvės ertmę), – ji vertinama sunkiu sveiktos sutrikdymu remiantis sveiktos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5.6.9 punktu. Identifikuoti kuo padarytas šios išvados pirmame punkte nurodytas sužalojimas negalima, tačiau neatmetama galimybė, kad jis galėjo būti padarytas peiliu ar įrankiu turėjusiu peilio pavidalo geležtę, esant nukentėjusiajam bet kokioje padėtyje, kai neuždengta sužalota sritis (1 t., b. l. 98–99). Taigi specialisto išvada patvirtina, jog nukentėjusiajam sužalojimas galėjo būti padarytas tuomet, kai vyko išgertuvės, t. y. 2024 m. lapkričio 8 d., panaudojus peilį ar įrankį, turėjusį peilio pavidalo geležtę. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas peiliu. Minėta, kad ir K. V. vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų nurodė, kad išgertuvių metu turėjo peilį, be to, šią aplinkybę patvirtino tiek liudytojai, tiek nukentėjusysis.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip tiesioginius įrodymus, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus o būtent, kad K. V. jam vieną kartą dūrė peiliu į pilvą ir pradėjo jį mušti, kaip jo parodymus patvirtinančius (netiesioginių įrodymų visumą) įvykio vietos apžiūros protokolą ir specialisto išvadą (dėl kraujo dėmių, sužalojimo pobūdžio, įrankio ir pan.), minėtų liudytojų parodymus (kad nuteistasis ir nukentėjusysis išėjo į lauką; kad lauke buvo matomos kraujo dėmės; kad išgertuvių metu K. V. bei R. B. sukonfliktavo; įvykio metu buvo peilis, R. B. nurodė, kad jį sužalojo K. V., sprendžia, jog bylos duomenimis įrodyta, jog K. V. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje dūrė nukentėjusiajam į pilvą. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų argumentų visumą, daro išvadą, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, atsižvelgė ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl K. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės dėl K. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo K. V. veiksmai tinkamai kvalifikuoti, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nuteistojo ir jo gynėjos pozicija, o padarytos išvados nėra prieštaringos. Taigi, priimdamas K. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei išdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti išvadų pagrįstumu nuteistojo kaltės klausimu, todėl tenkinti apeliacinį skundą nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Įvertinus tai, jog nuteistojo K. V. gynėja advokatė Lina Andriškevičienė apeliaciniu skundu nesutiko, kad K. V. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, šiuo atveju privalu pasisakyti ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinio ieškinio išsprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo bausmės skyrimui reikšmingus duomenis – padaryta nusikalstama veika, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis); nusikalstama veika sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata; nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad K. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); taip pat atsižvelgta į K. V. asmenybę – jis praeityje teistas 6 kartus, tame tarpe ir už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą; nors teistumas išnykęs, tačiau jis daug kartų baustas administracine tvarka; nevedęs; nedirba; Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad K. V. paskirta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, įvertinus jo praeities teistumus bei aplinkybę, kad nuteistasis iš esmės nelinkęs keisti savo pasirinkto elgesio modelio, nėra akivaizdžiai per griežta ar neatitinka padarytos nusikalstamos veikos.

Skundžiamu nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinė ligonių kasos civilinis ieškinys buvo patenkintas, priteisiant iš nuteistojo 9,65 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino civilinio ieškinio išsprendimo klausimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo neabejotinai patirtą žalą, dėl ko civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė išlaidų dėl R. B. gydymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nukentėjusiojo R. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, įvertinus tai, jog nukentėjusysis į bylos nagrinėjimą neatvyko, tačiau apie teismo posėdį jis buvo tinkamai informuotas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje civiliniai ieškiniai išspręsti teisingai, tinkamai įvertinus nagrinėjamą situaciją.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. V. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.