- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-10-13
- Bylos Nr.
- e2-2037-864/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00412-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės The Procter, The Procter & Gamble Company
- Atsakovas
- „Vytkana“
- Trečiasis asmuo
- VIXOR SPÓLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės The Procter & Gamble Company atstovei advokatei Linai Zubovienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės The Procter & Gamble Company ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vytkana“ dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo ir muitinės sulaikytų suklastotų prekių sunaikinimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų - VIXOR SPÓLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė The Procter & Gamble Company (toliau – ir ieškovas) pareiktų ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vytkana“ (toliau – ir atsakovė) prašo:
Pripažinti, kad Kauno teritorinės muitinės 2026 m. kovo 13 d. protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikytos prekės, būtent 59 616 vienetų šampūno, pažymėto HEAD & SHOULDERS Prekių ženklu yra pagamintos pažeidžiant Prekių ženklo savininko išimtines teises į registruotus Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) Prekių ženklus HEAD & SHOULDERS Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei nacionalinį prekių ženklą HEAD & SHOULDERS Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsakovės lėšomis sunaikinti sulaikytas prekes - 59 616 vienetų šampūno, pažymėto HEAD & SHOULDERS Prekių ženklu ir įpareigoti atsakovę padengti Sulaikytų prekių saugojimo ir kitas su Sulaikytų prekių sunaikinimu susijusias išlaidas.
Priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad yra gerai žinomų nacionalinių, tarptautinių ir ES prekių ženklų HEAD & SHOULDERS (toliau – Prekių ženklas) savininkas. Prekių ženklų registro duomenimis, be daugybės kitų prekių ženklų ieškovui nuosavybės teise priklauso Lietuvoje ir Europos Sąjungoje registruoti Prekių ženklai HEAD & SHOULDERS, skirti 3 klasės prekėms, tokioms kaip parfumerija, kosmetika, tualetiniai preparatai, dantų pastos, šampūnai ir visi kiti plaukų ir dantų priežiūros preparatai, nepriskirti prie kitų klasių, taip pat 41,44 klasės paslaugoms žymėti.
Ieškovo atstovas 2026 m. kovo 16 d. gavo Kauno teritorinės muitinės Pranešimą pareiškėjui apie prekių, laikytinų pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, sulaikymą (neišleidimą) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Pranešimas). Pranešime buvo nurodyta, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 608/2013 17 straipsniu, buvo sulaikytos (neišleistos) prekės, t. y. 59 616 vienetų šampūno, pažymėto Prekių ženklu (toliau – Sulaikytos prekės). Panešime taip pat nurodyta, kad Sulaikytos prekės sulaikytos 2026 m. kovo 13 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno TM oro uosto poste.
Ieškovo atstovai 2026 m. kovo 17 d. kreipėsi į Kauno teritorinės muitinės pažeidimų prevencijos skyrių su prašymu pateikti papildomą informaciją. Kauno teritorinė muitinė 2026 m. kovo 17 d. papildomu pranešimu pareiškėjui apie prekių, laikytinų pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, sulaikymą (neišleidimą), pateikė informaciją apie Sulaikytų prekių siuntėją, gavėją deklarantą, prekių turėtoją. Iš šio dokumento tapo aišku, kad Sulaikytų prekių gavėjas yra UAB „Vytkana“. Taip pat buvo pateiktos Sulaikytų prekių foto nuotraukos.
Atsakovo atstovas 2026 m. kovo 17 d. Kauno teritorinei muitinei pateikė Prieštaravimą dėl prekių sulaikymo ir nesutikimą su sunaikinimu, kuriame teigė, kad prekės buvo teisėtai įsigytos iš Turkijoje įregistruotos įmonės, kuri yra įgaliota platinti ieškovo produkciją.
Įvertinęs gautą informaciją apie sulaikytas prekes ieškovo atstovas patvirtino, kad Sulaikytos prekės nėra originalios ir yra pažymėtos prekių ženklais be Prekių ženklų savininkų sutikimų. Atsižvelgiant į tai, 2026 m. kovo 18 d. Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriui buvo pateiktas raštas PSP Nr. (duomenys neskelbtini) (HEAD&SHOULDERS) – Dėl patvirtinimo, kad sulaikytos prekės yra kontrafaktinės, pagal 2026 m. kovo 13 d. Kauno teritorinės muitinės Prekių sulaikymo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame patvirtinta, kad Sulaikytos prekės yra kontrafaktinės, nebuvo pagamintos ar išleistos į apyvartą teisių turėtojo ar bet kurio įgalioto asmens. Tarp kitų kontrafakto požymių nustatyta, kad gamybos partijos numeriai ir EAN kodai neatitinka ieškovo standartų.
Šalies argumentai
Ieškovas 2026 m. kovo 30 d. kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę su prašymu dėl sulaikymo termino pratęsimo. Kauno teritorinė muitinė terminą inicijuoti civilinę bylą pratęsė iki 2026 m. balandžio 14 d.
Ieškovas, vadovaudamasis 2013 m birželio 12 d. Europos Sąjungos ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 608/2013 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 608/2013), 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – PŽ Reglamentas) 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 14, 74 straipsniais ir kt., ir gindamas savo kaip prekių ženklų savininko teises reiškia ieškinį dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo ir muitinės sulaikytų suklastotų prekių sunaikinimo.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Vytkana“ atsiliepimu į ieškinį nesutinka su pareikštu ieškiniu ir jame suformuluotais reikalavimais, kadangi, jos vertinimu, ieškinys grindžiamas nepakankamais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie neatitinka civiliniame procese taikomų įrodinėjimo standartų. Nagrinėjamo ginčo esmė – prekių autentiškumo nustatymas – pagal savo pobūdį yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl negali būti sprendžiamas remiantis vien ieškovo ar jo atstovų subjektyviais vertinimais, vizualinėmis prielaidomis ar bendro pobūdžio paaiškinimais. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, tokiais atvejais būtinas objektyvus ir patikrinamas įrodymas, t. y. kompetentingos ekspertizės išvada, leidžianti identifikuoti konkrečius prekių neatitikimus ir pagrįsti jų neautentiškumą. Vien tik ieškinyje pateikti argumentai, nepagrįsti nepriklausomu ekspertiniu vertinimu ar kitais lygiaverčio įrodomojo svorio duomenimis, negali būti laikomi pakankamais konstatuoti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir tinkamais įrodymais pagrįsta esminė sąlyga, leidžianti taikyti Reglamentas (ES) Nr. 608/2013 23 straipsnyje įtvirtintą prekių sunaikinimo mechanizmą – intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo faktas. Ieškovo pozicija nepagrįsta objektyviais ir leistinais įrodymais, o vien jo pateikti vienašališki vertinimai negali pakeisti įrodinėjimo proceso esmės ir paneigti CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti reikalavimo pagrindą. Tokia situacija eliminuoja teisinį pagrindą taikyti negrįžtamą sankciją, kuri savo pobūdžiu prilygsta nuosavybės teisės suvaržymui, saugomam tiek nacionalinės teisės, tiek ES pagrindinių teisių chartija 17 straipsnio. Be to, pagal PŽ Regklamnetą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės turi būti veiksmingos, tačiau kartu proporcingos ir nepažeisti kitų teisėtų interesų. Šiuo atveju prekių sunaikinimas, nesant galutinai nustatyto pažeidimo ir neįvertinus mažiau ribojančių alternatyvų, neatitiktų proporcingumo principo ir sukeltų nepagrįstą bei negrįžtamą žalą atsakovei ir suinteresuotiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, teismas privalo taikyti tokį teisės aiškinimą, kuris užtikrintų proceso teisingumą, šalių interesų pusiausvyrą ir veiksmingą teisminę gynybą, todėl ieškinio reikalavimai dėl prekių sunaikinimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Paaiškina, kad atsakovė yra teisėtai veikiantis ūkio subjektas, kuris nagrinėjamu atveju veikė kaip sąžiningas prekių įgijėjas ir komercinės tiekimo grandinės dalyvis, neturėjęs jokių objektyvių prielaidų abejoti įsigyjamų prekių autentiškumu ar jų kilmės teisėtumu. 2026 m. pradžioje atsakovė sudarė realų ir ekonomiškai pagrįstą komercinį sandorį su Turkijoje registruotu tiekėju OXO GLOBAL KIMYA UR. SAN. TIC. LTD. STI, iš kurio įsigijo 59 616 vienetų šampūnų „HEAD & SHOULDERS“ už bendrą 80 481,60 USD sumą. Ši suma buvo faktiškai ir pilnai apmokėta bankiniais pavedimais, kas patvirtina ne tik sandorio realumą, bet ir atsakovės veikimą įprastomis verslo sąlygomis. Sandoris buvo įformintas komercine sąskaita faktūra, o jos turinys yra nuoseklus ir atitinka kitus byloje esančius dokumentus – pakavimo dokumentus, transporto dokumentus bei muitinės deklaracijoje nurodytus duomenis. Prekės buvo supakuotos į 23 paletes, jų kiekis, svoris ir identifikaciniai duomenys sutampa visuose dokumentuose, o transportavimas buvo vykdomas jūrų transportu, identifikuojant konkretų konteinerį (TIIU4543377), kas patvirtina skaidrią ir nenutrūkstamą prekių judėjimo grandinę nuo siuntėjo iki atsakovės. Kartu su krovinio dokumentais buvo pateiktas A.TR sertifikatas, patvirtinantis, kad prekės yra Turkijos–Europos Sąjungos muitų sąjungos apyvartoje esančios prekės, t. y. jos buvo teisėtai išleistos į laisvą apyvartą ir skirtos teisėtam patekimui į ES rinką. Be to, dar iki prekių sulaikymo atsakovė buvo sudariusi sandorį dėl šių prekių realizavimo VIXOR Sp. z o.o. (Lenkija), kas papildomai patvirtina realų komercinį prekių judėjimą bei atsakovės veikimą įprastoje rinkos aplinkoje, neturint jokio tikslo ar motyvo disponuoti neteisėtomis prekėmis.
Kauno teritorinė muitinė, remdamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 608/2013, 2026 m. kovo 13 d. sulaikė minėtas prekes, nurodydama galimą intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, tačiau šis sprendimas buvo priimtas remiantis išimtinai preliminaraus pobūdžio informacija ir neįvertinus visų atsakovės pateiktų objektyvių duomenų, patvirtinančių teisėtą prekių kilmę ir jų judėjimo grandinę. Ieškinyje nurodomos aplinkybės iš esmės grindžiamos vien tik prekių ženklo savininko ar jo atstovų pateiktais vertinimais, kurie remiasi vizualiniais, formaliojo pobūdžio ar deklaratyviais požymiais (tokiais kaip ženklinimo ar partijos numerių interpretavimas), tačiau nėra pagrįsti jokiu nepriklausomu ekspertiniu tyrimu ar kitais techninio pobūdžio įrodymais, leidžiančiais objektyviai ir patikimai nustatyti prekių neautentiškumą. Tokie vienašališki vertinimai, nesant specialiųjų žinių pagrindu atlikto tyrimo, negali paneigti atsakovės pateiktų pirminių apskaitos, atsiskaitymo ir transportavimo dokumentų įrodomosios galios. Priešingai, byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad prekės buvo įsigytos vykdant realų, ekonomiškai pagrįstą ir dokumentais pagrįstą sandorį, o jų kilmė ir judėjimo grandinė yra aiški, nuosekli ir patikrinama. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje nurodomos aplinkybės dėl tariamo klastotės fakto yra grindžiamos prielaidomis, neparemtomis pakankamais įrodymais, ir prieštarauja byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, todėl negali būti laikomos pagrindu taikyti atsakovei neigiamas teisines pasekmes, juo labiau – tokio pobūdžio kaip prekių sunaikinimas.
Atsakovė pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl kraštutinės poveikio priemonės – prekių sunaikinimo – taikymo teisėtumo, todėl teismas privalo įvertinti ne tik formalią procedūrą, bet ir materialiųjų teisės normų laikymąsi, įrodinėjimo pakankamumą bei bendruosius teisės principus. Atsakovės vertinimu, nei ES, nei nacionalinė teisė nesudaro pagrindo naikinti ginčo prekes, kadangi ieškovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, o muitinės pradėta procedūra yra išimtinai preliminaraus pobūdžio ir negali pakeisti teismo atliekamo pilno įrodymų vertinimo:
Motyvuojamoji dalis
Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o pagal 185 straipsnį teismas vertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, remdamasis visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šios normos aiškiai suponuoja, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas vien tik vienos šalies pateiktais subjektyviais vertinimais ar deklaratyviais teiginiais. Ieškovas, teigdamas, kad prekės yra klastotės, privalo pateikti tokius įrodymus, kurie pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl prekių autentiškumo. Vien nuotraukų analizė, ženklinimo interpretacijos ar vidiniai prekių ženklo savininko vertinimai neatitinka įrodymų patikimumo ir pakankamumo kriterijų, todėl negali būti laikomi tinkamu įrodinėjimo pareigos įvykdymu.
Prekių autentiškumo klausimas pagal savo prigimtį yra techninis ir reikalaujantis specialiųjų žinių, todėl jo sprendimas be ekspertinio vertinimo prieštarautų procesinei tvarkai. Pagal CPK 212 straipsnį teismas privalo skirti ekspertizę, kai bylos aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad teismas negali perimti eksperto funkcijų ir spręsti specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų be atitinkamo tyrimo, o vienos šalies pateikti „ekspertiniai“ vertinimai nėra laikomi nepriklausomu įrodymu. Todėl nagrinėjamu atveju, nesant teismo paskirtos nepriklausomos ekspertizės, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti klastotės faktą.
Reglamentas (ES) Nr. 608/2013 reglamentuoja tik procedūrą, skirtą laikinai sulaikyti prekes ir sudaryti sąlygas ginčui išspręsti, tačiau nesukuria prezumpcijos, kad sulaikytos prekės yra klastotės. Reglamento 17 straipsnis numato prekių sulaikymą, o 23 straipsnis – jų sunaikinimą tik tuo atveju, kai nustatomas intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas arba kai prekių turėtojas su tuo sutinka. Taigi muitinės atliktas sulaikymas yra tik laikina procesinė priemonė, o galutinė išvada dėl prekių teisėtumo turi būti daroma tik teismo, laikantis civilinio proceso taisyklių. Be to, Reglamento 23 straipsnio 3 dalis numato, kad nesant aiškaus sutikimo sunaikinti prekes, ginčas turi būti sprendžiamas teisme, o tai reiškia, kad teismas privalo atlikti pilną įrodymų vertinimą, o ne remtis vien muitinės ar ieškovo prielaidomis.
Pagal PŽ Reglamentą bei PŽĮ, prekių ženklo savininko teisės yra saugomos tik tuo atveju, kai nustatomas realus teisių pažeidimas, t. y. kai į rinką patenka prekės, pažymėtos identišku ar klaidinančiai panašiu ženklu be teisėto pagrindo. Tačiau šių teisės aktų taikymas negali paneigti bendrųjų procesinių principų – ieškovas turi įrodyti pažeidimo faktą, o ne remtis vien prielaidomis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad intelektinės nuosavybės teisių apsauga turi būti derinama su kitomis pagrindinėmis teisėmis, įskaitant nuosavybės teisę ir ūkinės veiklos laisvę, todėl taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.
Proporcingumo principas, kuris yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas ir pripažįstamas tiek ESTT, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje, reikalauja, kad taikomos priemonės būtų būtinos ir neviršytų to, kas reikalinga siekiamam tikslui pasiekti. Prekių sunaikinimas yra negrįžtama ir griežčiausia priemonė, sukelianti atsakovei ir tretiesiems asmenims reikšmingą turtinę žalą, todėl ji gali būti taikoma tik esant neabejotinai nustatytam teisės pažeidimui. Nagrinėjamu atveju, kai klastotės faktas nėra įrodytas, tokia priemonė akivaizdžiai neatitinka proporcingumo principo ir pažeistų atsakovės nuosavybės teisę, saugomą tiek nacionalinės teisės, tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija 17 straipsnio.
Atsakovė veikė kaip sąžiningas (bona fide) ūkio subjektas – prekes įsigijo iš identifikuoto tiekėjo, atsiskaitė už jas, pateikė muitinei visus reikalaujamus dokumentus, įskaitant kilmės sertifikatą (A.TR), ir vykdė įprastą komercinę veiklą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neturėjo nei tyčios, nei galimybės žinoti apie galimą prekių neautentiškumą. Pagal civilinės teisės principus sąžiningas įgijėjas negali patirti neproporcingų pasekmių dėl neįrodytų aplinkybių, o sankcijos turi būti taikomos tik nustačius aiškų pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju egzistuoja ir mažiau ribojančios alternatyvos – prekių laikinas saugojimas iki bylos išnagrinėjimo, jų grąžinimas siuntėjui ar eksportas iš Europos Sąjungos teritorijos. Nei Reglamentas (ES) Nr. 608/2013, nei kiti teisės aktai neįpareigoja automatiškai naikinti prekių kiekvienu ginčo atveju, o priešingas aiškinimas prieštarautų tiek proporcingumo, tiek teisingumo principams.
Ieškovas dublike teigia, jo atsakovė nepagrįstai kelia ekspertizės skyrimo šioje byloje klausimą, kadangi klausimas dėl prekių klastojimo yra specifinis ir sprendžiant, ar prekės yra suklastotos, esminę reikšmę turi ne abstraktus techninis prekės vertinimas, o tai, ar konkretūs Prekių ženklai, panaudoti prekei žymėti, buvo panaudoti su Prekių ženklo savininko sutikimu ar be, ar prekės nepažeidžia išimtinių Prekių ženklo savininko teisių. Europos Sąjungos ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 608/2013 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 608/2013) 2 straipsnio 5 dalyje aiškiai numatyta, kad suklastotomis prekėmis laikomos: (i) prekės, kurios yra veiksmo, kuriuo pažeidžiamas prekių ženklas valstybėje narėje, kurioje jos aptiktos, objektas ir kurios yra be leidimo pažymėtos žymeniu, tapačiu tos pačios rūšies prekėms teisėtai įregistruotam prekių ženklui, arba ženklu, kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo tokio prekių ženklo; (ii) prekės, kurios yra veiksmo, kuriuo pažeidžiama geografinė nuoroda, objektas valstybėje narėje, kurioje jos aptiktos, ir kurios yra pažymėtos ar apibūdintos tos geografinės nuorodos atžvilgiu saugomu pavadinimu ar terminu; (iii) pakuotės, etiketės, lipdukai, brošiūros, naudojimo instrukcijos, garantijos dokumentai ar kiti panašūs dalykai, net jei jie pateikiami atskirai, kurie yra veiksmo, kuriuo pažeidžiamas prekių ženklas arba geografinė nuoroda, objektas, kuriuose pateikiamas ženklas, pavadinimas arba terminas, kuris yra tapatus teisėtai įregistruotam prekių ženklui arba saugomai geografinei nuorodai, arba kurio pagal jo esminius požymius negalima atskirti nuo tokio prekių ženklo arba geografinės nuorodos, ir kuris gali būti naudojamas tos pačios rūšies prekėms, kurių prekių ženklas arba geografinė nuoroda yra įregistruoti. Taigi Reglamente Nr. 608/2013 aiškiai nurodyta, kad suklastotomis prekėmis laikomos prekės, kurios yra pažymėtos prekių ženklu, be šio prekės ženklo savininko sutikimo, todėl esminis klausimas sprendžiant, ar prekės yra suklastotos ar ne, yra tai, ar prekių ženklo savininkas buvo davęs sutikimą tokiam prekės ženklo naudojimui. Todėl bylose dėl klastotų prekių teismo ekspertizės įprastai nėra skiriamos, nes tik Prekių ženklo savininkas gali atsakyti, ar jis davė sutikimą naudoti jam priklausantį prekių ženklą, taip pat tik Prekių ženklo savininkas disponuoja visa informacija apie originalių gaminių ženklinimą, identifikavimo sistemas, gamybos kodus, pakuočių elementus, tiekimo grandinę bei kitus autentiškumo požymius. Didelė dalis šios informacijos nėra vieša ir sudaro komercinę paslaptį, kadangi būtent ribotas tokių duomenų prieinamumas leidžia užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo suklastotų prekių platinimo. Atskleidus visas originalių gaminių identifikavimo detales viešai, būtų sudarytos papildomos galimybės tokius apsaugos elementus imituoti ir dar tiksliau klastoti prekes. Dėl šios priežasties net ir teismo ekspertas negalėtų savarankiškai nustatyti, ar konkretus produktas yra originalus, neturėdamas tiesioginės Prekių ženklo savininko pateiktos informacijos bei paaiškinimų apie originalių gaminių identifikavimo požymius. Būtent todėl teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose esminę reikšmę turi paties Prekių ženklo savininko patvirtinimas, kad sutikimas naudoti prekių ženklą buvo duotas ar ne, ir pateikiami duomenys apie prekių autentiškumą ir nustatytus neatitikimus. Šioje byloje akivaizdu, kad sulaikytos Prekės buvo pažymėtos ieškovo Prekių ženklu, ką patvirtina, tiek byloje esančios nuotraukos, tiek ir atsakovės pateikta PVM sąskaita faktūra. Atsakovė neginčija naudojamų žymenų tapatumo - ji tik teigia, kad produktai esą yra originalūs, tačiau nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti sulaikytų prekių originalumą. Atsakovės pateikti komerciniai, transporto ar muitinės dokumentai gali patvirtinti tik prekių judėjimo faktą, tačiau savaime neįrodo nei teisėto Prekių ženklų naudojimo, nei prekių autentiškumo. Tuo tarpu ieškovas kaip Prekių ženklų savininkas, aiškiai patvirtino, kad sulaikytos Prekės nėra originalios ir niekada nebuvo teisėtai, t. y. su Prekių ženklo savininko sutikimu, išleistos. Byloje esančiame patvirtinime aiškiai nurodyta, kad sulaikytos Prekės yra suklastotos bei identifikuoti konkretūs tai patvirtinantys požymiai: neteisingi partijos kodai, neatitinkantis brūkšninis kodas, originalių gaminių neatitinkantys grafiniai elementai, taip pat, Ieškovo žiniomis, ant dėžių, į kurias buvo supakuotos Prekės, nurodytas gamintojas Abudawood & Procter & Gamble Ltd realiai neegzistuoja.
Ieškovas nurodo, kad atsakovė taip pat neįrodė teisėtos prekių kilmės ir nepaneigė ieškovo teisių pažeidimo fakto:
Pažymi, jog atsakovės pateikta įsigijimo sąskaita, transportavimo ar muitinės dokumentai gali patvirtinti tik Prekių įsigijimo ir judėjimo faktą ir akivaizdžiai patvirtina neteisėtus atsakovės veiksmus disponuojant prekėmis, tačiau savaime neįrodo nei Prekių autentiškumo, nei teisėto Prekių ženklų naudojimo.
Priešingai nei bando teigti atsakovė, į bylą pateiktas A.TR sertifikatas nėra dokumentas, patvirtinantis prekių originalumą ar teisėtą Prekių ženklų naudojimą. Šis dokumentas naudojamas išimtinai ES ir Turkijos muitų sąjungos režimo tikslais bei patvirtina tik tai, kad prekės yra Turkijos muitų sąjungoje laisvoje apyvartoje ir joms gali būti taikomas tam tikras muitų režimas. A.TR sertifikato paskirtis yra susijusi išimtinai su muitų administravimu ir preferencinio muitų režimo taikymu. A.TR sertifikatas nei patvirtina prekių kilmės intelektinės nuosavybės prasme, nei suteikia teisę naudoti trečiųjų asmenų prekių ženklus, nei eliminuoja galimybės, kad prekės yra suklastotos. Atitinkamai pats A.TR sertifikato egzistavimas neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar Prekės buvo pagamintos pažeidžiant ieškovo teises į prekių ženklus. Papildomai pažymi, kad pateiktame A.TR sertifikate aiškiai nurodyta „ISSUED RETROSPECTIVELY“ („išduotas retrospektyviai“), t. y. jau po Prekių išvežimo, kas tik patvirtina, kad juo remtis nėra pagrindo.
Atsakovės pateiktas dokumentas, kuris neva tai patvirtina, kad Prekes atsakovei pardavęs juridinis asmuo turi teisę platinti Ieškovo prekių ženklu pažymėtas prekes, neatitinka tikrovės. Nors dokumente nurodytas juridinis asmuo „Procter & Gamble Tuketim Mallari Sanayi A. S.“ (toliau - P&G Turkija) egzistuoja, tačiau ši bendrovė nesuteikė teisės OXO GLOBAL KIMYA ÜR. SAN. TIC. LTD.ŞTI. (toliau – OXO GLOBAL) platinti produktų ką patvirtina kartu su šiuo atsiliepimu teikiamas P&G Turkija raštas. Šiame rašte P&G Turkija nurodo, kad neturi jokių komercinių santykių, platinimo santykių, tiekimo santykių ar bet kokių kitų teisinių ar komercinių ryšių su OXO GLOBAL, ji neturi jokios tokio pobūdžio įgaliojimų suteikimo praktikos ar tvarkos ir Ankaroje esantys notarai nėra pasitelkiami įmonės veiklos procesuose bei patvirtina, kad nėra išdavusi OXO GLOBAL jokio įgaliojimo parduoti, platinti ar reklamuoti produktus. Taigi šis atsakovės pateiktas dokumentas yra klastotė ir negali patvirtinti, kad Prekės ženklas naudotas su jo savininko sutikimu.
Pažymi ir tai, kad atsakovė yra verslininkė, turinti ilgametę patirtį didmeninės prekybos srityje (atsakovė įsteigta beveik prieš 20 metų), todėl toks dokumentas, kuriame nenurodytos prekės, kurias leidžiama platinti, nenurodyti prekių ženklai, nėra įmonė antspaudo atsakovei turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo.
Nepriklausomai nuo to, ar atsakovė iš tiesų elgėsi sąžiningai ir nežinojo, kad prekės nėra originalios ar ne, pagal Reglamentą Nr. 608/2013, PŽ Reglamentą bei PŽĮ, sprendžiant dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo nėra būtina nustatyti atsakovės kaltės ar tyčios. Reikšminga yra tai, kad į ES rinką buvo siekiama importuoti prekes, pagamintas pažeidžiant ieškovo teises į Prekių ženklus.
Atsakovės argumentai, kad sulaikytų Prekių sunaikinimas neatitiktų proporcingumo principo ir nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos mažiau ribojančios priemonės, yra nepagrįsti ir prieštarauja prekių ženklų apsaugos principams, be to, gali pažeisti ir vartotojų, įsigijusių klastotas prekes, teises ir teisėtus interesus. Reglamentu Nr. 608/2013 siekiama užtikrinti veiksmingą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą bei užkirsti kelią prekių, pagamintų pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, patekimui į Europos Sąjungos rinką. Reglamento preambulėje aiškiai nurodoma, kad tokios prekės daro žalą teisių turėtojams, klaidina vartotojus, o tam tikrais atvejais gali kelti pavojų vartotojų sveikatai ir saugai. Šios aplinkybės yra ypač reikšmingos nagrinėjamu atveju, kadangi sulaikytos prekės yra kosmetikos gaminiai – šampūnai, tiesiogiai naudojami vartotojų higienos reikmėms.
PŽĮ 74 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad prekių ženklo savininkas turi teisę reikalauti atšaukti, išimti iš apyvartos ar sunaikinti prekes, kurias teismas nustatė kaip pažeidžiančias prekių ženklo savininko teises. Tuo tarpu Reglamento (ES) Nr. 608/2013 25 straipsnyje nustatyta, kad prekės, dėl kurių nustatyta, jog jos pažeidžia intelektinės nuosavybės teises, negali būti išleidžiamos į laisvą apyvartą.
Atsakovės siūlomos alternatyvios priemonės, tokios kaip Prekių grąžinimas tiekėjui ar kitoks jų pašalinimas iš ES teritorijos, neužtikrintų veiksmingos ieškovo teisių apsaugos ir neatitiktų Reglamento (ES) Nr. 608/2013 tikslų. Tokios priemonės nepanaikintų rizikos, kad suklastotos Prekės vėliau pakartotinai pateks į rinką ar bus toliau platinamos kitose jurisdikcijose. Be to, tai prieštarautų ir teismų suformuotai praktikai.
Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-492-585/2020 pažymėjo, kad „prekių ženklo savininko teises pažeidžiantis asmuo negali reikalauti prekių nesunaikinimo vien proporcingumo argumentu, siekdamas gauti tam tikros komercinės naudos (mažesnių praradimų) dėl prekių sunaikinimo. Be to, paminėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2006, kasacinis teismas nurodė, kad turi būti prioritetiškai atsižvelgiama į teisių turėtojo pasirinktą teisių gynimo būdą ir šiam reikalaujant sunaikinimo, toks būdas turi būti taikomas.“. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vien prekių ženklų pašalinimas nuo prekių ar jų pakuočių nelaikytinas pakankama ir veiksminga priemone, kadangi tokios priemonės neeliminuoja galimybės pažeidėjui gauti ekonominės naudos iš neteisėtai pažymėtų prekių realizavimo.
Nepagrįsti ir atsakovės argumentai, kuriais proporcingumo principas siejamas su tariamu atsakovės sąžiningumu. Nei Reglamentas Nr. 608/2013, nei PŽ Reglamentas, nei PŽĮ prekių sunaikinimo nesieja su būtinybe nustatyti pažeidėjo tyčią ar nesąžiningumą. Sprendžiant dėl pažeistų teisių gynimo būdo reikšminga yra tai, kad į ES rinką buvo siekiama importuoti Prekes, pažeidžiančias ieškovo teises į Prekių ženklus. Be to, kaip jau nurodyta aukščiau, vien atsakovės pateiktas tariamas patvirtinimas apie teisę platinti ieškovo Prekių ženklu pažymėtas Prekes turėjo kelti pagrįstų abejonių atsakovei, todėl teiginiai apie jos sąžiningumą vertintini kritiškai.
Pateikti argumentai bei teismų praktika patvirtina, kad būtent sulaikytų Prekių sunaikinimas yra proporcinga, teisės aktuose tiesiogiai numatyta ir veiksminga ieškovo pažeistų teisių gynimo priemonė. Kitų atsakovės siūlomų priemonių taikymas neužtikrintų veiksmingos intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, neeliminuotų pakartotinio suklastotų Prekių patekimo į rinką rizikos, keltų grėsmę vartotojams ir prieštarautų tiek Reglamento Nr. 608/2013 tikslams, tiek formuojamai teismų praktikai.
Tripliku atsakovė pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas ne vien formalus prekių ženklo naudojimo klausimas, bet ir negrįžtamos turtinės pasekmės taikymo atsakovei pagrįstumas. Ieškovas prašo ne tik konstatuoti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, bet ir sunaikinti didelės apimties prekių siuntą atsakovės lėšomis, taip pat priteisti su tuo susijusias išlaidas. Tokia priemonė savo pobūdžiu yra galutinė, nebeatkuriama ir tiesiogiai paveikianti atsakovės turtinius interesus, todėl ji gali būti taikoma tik nustačius pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą bei užtikrinus šalių procesinių teisių pusiausvyrą. Nurodo, jog atsakovė nesiekia paneigti ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisės ginti jam priklausančias intelektinės nuosavybės teises. Tačiau prekių ženklo registracijos faktas ir bendra teisių turėtojo apsaugos apimtis savaime neatsako į esminį šios bylos klausimą – ar konkrečios muitinės sulaikytos prekės buvo įgytos, gabenamos ir deklaruotos tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia konstatuoti atsakovės atliktą teisių pažeidimą ir taikyti jai negrįžtamą sankciją. Atsakovės pozicija grindžiama tuo, kad ji veikė kaip komercinės apyvartos dalyvė, prekes įsigijusi pagal realų tarptautinį sandorį iš identifikuoto tiekėjo, už jas atsiskaičiusi bankiniais pavedimais, jų gabenimą įforminusi transporto dokumentais, o siuntą deklaravusi muitinės procedūrose. Manome, kad šios aplinkybės Teismo turi būti vertinamos ne kaip formali gynybos priemonė, o kaip reikšmingas faktinis pagrindas sprendžiant dėl atsakovės elgesio pobūdžio, įrodymų visumos, atsakomybės apimties, procesinių pasekmių ir galimų regresinių teisių tiekėjo atžvilgiu.
Atsakovė savo poziciją grindžia aplinkybėmis ir argumentais:
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė veikė realios, dokumentuotos ir ekonomiškai pagrįstos tarptautinės komercinės apyvartos sąlygomis. Ginčo prekės neatsirado atsakovės žinioje atsitiktinai, anonimiškai ar per neidentifikuotą tiekimo grandinę. OXO GLOBAL komercinėje sąskaitoje nurodyta 59 616 vienetų prekių, 23 paletės, vieneto kaina 1,35 USD, bendra kaina 80 481,60 USD, gavėjas UAB „Vytkana“, pristatymo vieta Kaunas, taip pat konteineris TIIU4543377. Jūrinio vežimo dokumentuose nurodyti tie patys esminiai krovinio identifikaciniai duomenys, įskaitant siuntėją, gavėją, konteinerį ir gabenimo kryptį. Pakavimo dokumentuose sutampa prekių kiekis, pakuočių skaičius, svoris ir konteinerio duomenys. Bankiniai mokėjimai OXO GLOBAL naudai – 15 481,60 USD ir 65 000 USD – iš esmės atitinka OXO GLOBAL sąskaitos sumą. Be to, byloje yra duomenų apie tolesnį šių prekių realizavimo santykį su VIXOR Sp. z o.o., kurio sąskaita patvirtina numatytą 59 616 vienetų prekių perpardavimą už 119 232 Eur. Atsakovė aiškiai pažymi, kad šie komerciniai, transporto, muitinės ir mokėjimo dokumentai nėra pateikiami kaip savaiminis prekių autentiškumo ar ieškovo sutikimo naudoti prekių ženklą įrodymas. Atsakovė nereiškia supaprastintos pozicijos, kad vien sąskaita faktūra ar transporto dokumentas savaime patvirtina prekių ženklo savininko sutikimą. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė yra kita: jie patvirtina sandorio realumą, tiekimo grandinės identifikuojamumą, atsakovės sąžiningą pasitikėjimą tiekėju, atsiskaitymo faktą, krovinio logistinio judėjimo nuoseklumą ir atsakovės teisę į regresą tiekėjo atžvilgiu. Todėl ieškovo argumentas, kad šie dokumentai neįrodo prekių autentiškumo, nepaneigia jų reikšmės sprendžiant dėl atsakovės sąžiningumo, proporcingumo, išlaidų paskirstymo, įrodymų išsaugojimo ir galimų alternatyvių priemonių.
Komerciniai ir transporto dokumentai galbūt neįrodo ieškovo sutikimo, tačiau jie paneigia prielaidą, kad atsakovė veikė slapta, fiktyviai, per anoniminį tiekimo kanalą ar siekdama sąmoningai pateikti į rinką suklastotas prekes. Jie taip pat patvirtina, kad atsakovė patyrė realią ekonominę riziką ir kad bet koks sprendimas dėl prekių sunaikinimo tiesiogiai paveiks ne tik ieškovo interesus, bet ir atsakovės galimybę įgyvendinti teises tiekėjo atžvilgiu bei trečiojo asmens VIXOR Sp. z o.o. ekonominius interesus.
Atsakovė taip pat pripažįsta, kad OXO GLOBAL pateiktas dokumentas, kuriuo, atsakovės supratimu, buvo grindžiama tiekėjo teisė platinti P&G produkciją, nėra pakankamas dokumentas, kuris vienas pats galėtų eliminuoti ginčą dėl teisių turėtojo sutikimo. Šis dokumentas yra reikšmingas tiek, kiek jis paaiškina atsakovės pasitikėjimą tiekėju ir atsakovės bona fide elgesį sandorio sudarymo metu. Tačiau atsakovė jo nepateikia kaip baigtinio ir neginčijamo ieškovo sutikimo naudoti prekių ženklus įrodymo. Jeigu ieškovas ar su juo susiję subjektai ginčija tokio dokumento tikrumą ar teisinę reikšmę, ši aplinkybė visų pirma sustiprina atsakovės poziciją, kad ji galėjo būti suklaidinta tiekėjo, ir pagrindžia būtinybę išsaugoti atsakovės teises į regresą, o ne automatiškai leidžia konstatuoti atsakovės nesąžiningumą.
Anot atsakovės, tarptautinio pirkimo–pardavimo santykio aspektas šioje byloje yra esminis. Atsakovė prekes įsigijo iš Turkijoje registruoto tiekėjo. Lietuvos Respublika ir Turkijos Respublika yra Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytos Vienoje 1980 m. balandžio 11 d. (CISG), dalyvės. Todėl, nesant šalių susitarimo netaikyti CISG, atsakovės ir OXO GLOBAL tarptautinio pirkimo–pardavimo santykiui taikytinos CISG nuostatos. CISG 42 straipsnis nustato pardavėjo pareigą tiekti prekes, laisvas nuo trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų, grindžiamų pramonine nuosavybe arba kita intelektine nuosavybe, jeigu pardavėjas sandorio sudarymo metu žinojo ar negalėjo nežinoti apie tokias teises ar pretenzijas ir prekės turėjo būti perparduodamos ar naudojamos atitinkamoje valstybėje. CISG 43 straipsnis įpareigoja pirkėją per protingą terminą pranešti pardavėjui apie tokią trečiojo asmens teisę ar pretenziją. CISG 45, 74 ir 81 straipsniai numato pirkėjo teisių gynimo priemones, įskaitant žalos atlyginimą, sutartinių pasekmių pašalinimą ir restituciją.
Šios nuostatos yra reikšmingos šiai bylai ne tam, kad teismas šioje byloje išspręstų atsakovės ir tiekėjo ginčą, bet tam, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovo prašomų priemonių, nepriimtų tokio sprendimo, kuris faktiškai sunaikintų atsakovės galimybę įgyvendinti teises tiekėjo atžvilgiu. Jeigu prekės būtų sunaikintos neišsaugojus reprezentatyvių mėginių, pakuočių, ženklinimo, brūkšninių kodų, partijos numerių, paletavimo duomenų, konteinerio identifikacijos ir kitų įrodymų, atsakovės galimybė įrodyti tiekėjo atsakomybę būtų reikšmingai apsunkinta. Todėl bet koks teismo sprendimas dėl ginčo prekių turi būti priimamas taip, kad būtų išlaikyta ieškovo intelektinės nuosavybės teisių apsauga, tačiau kartu nebūtų nepagrįstai paneigta atsakovės teisė į veiksmingą civilinę gynybą tiekėjo atžvilgiu.
Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovo argumentas dėl A.TR sertifikato teisinės reikšmės pateikiamas pernelyg vienpusiškai. Atsakovė nesiremia A.TR sertifikatu kaip dokumentu, kuris tiesiogiai įrodo prekių autentiškumą ar prekių ženklo savininko sutikimą. A.TR sertifikatas nėra intelektinės nuosavybės teisių „leidimas“ ir nėra teisių turėtojo sutikimo dokumentas. Tačiau jis yra reikšmingas muitinės ir prekybinės logistikos dokumentas, patvirtinantis, kad prekės judėjo per formalią prekybos ir muitinės dokumentų sistemą, buvo identifikuotos pagal eksportuotoją, gavėją, pakuočių skaičių, svorį ir maršrutą. Todėl A.TR sertifikato reikšmė šioje byloje yra tiekimo grandinės realumo, sandorio skaidrumo ir atsakovės sąžiningo elgesio patvirtinimas. Ieškovo argumentas, kad A.TR sertifikatas neįrodo autentiškumo, nepaneigia šios dokumento reikšmės.
Dėl ieškovo argumento, kad atsakovės sąžiningumas nepaneigia prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, atsakovė pažymi, jog šis argumentas gali būti teisingas tik ribota apimtimi. Atsakovė nesiekia įrodyti, kad vien jos sąžiningumas automatiškai paneigtų galimą objektyvų prekių ženklo teisių pažeidimą, jeigu toks pažeidimas būtų įrodytas. Tačiau atsakovės sąžiningumas turi esminę teisinę reikšmę sprendžiant dėl teisinių pasekmių: dėl korekcinės priemonės pobūdžio, dėl išlaidų paskirstymo, dėl sunaikinimo kaštų perkėlimo, dėl sprendimo formuluotės ir dėl atsakovės teisės į regresą tiekėjui išsaugojimo. Sąžiningumas nėra absoliuti materialinė gynyba nuo pažeidimo konstatavimo, tačiau jis yra reikšminga aplinkybė proporcingumo, teisingumo ir proceso sąžiningumo požiūriu.
Atsakovė pažymi, kad ieškovo prašomas sunaikinimas nėra vienintelė galima priemonė net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad ginčo prekės negali būti išleistos į Europos Sąjungos rinką. Direktyvos 2004/48/EB 10 straipsnio logika leidžia taikyti įvairias korekcines priemones, įskaitant prekių atšaukimą iš komercinių kanalų ar galutinį pašalinimą iš komercinių kanalų. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo nuostatos dėl teisių gynimo taip pat turi būti aiškinamos proporcingai ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės tikslus. Šiuo atveju ieškovo pagrindinis teisėtas interesas yra užtikrinti, kad ginčo prekės nepatektų į Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės rinką ir nebūtų platinamos vartotojams. Šį tikslą galima pasiekti ne tik sunaikinimu, bet ir muitinės priežiūroje organizuojamu galutiniu prekių pašalinimu iš Europos Sąjungos komercinių kanalų, jas grąžinant tiekėjui arba reeksportuojant už Europos Sąjungos muitų teritorijos ribų, nustatant griežtas kontrolės sąlygas.
Atsakovė aiškiai pažymi, kad ji neprašo leisti ginčo prekių pateikti į laisvą apyvartą ES. Atsakovė neprašo leisti ginčo prekių realizuoti vartotojams, perduoti į ES prekybos tinklus ar kitaip naudoti komercinėje apyvartoje ES teritorijoje. Atsakovės siūloma alternatyva yra kitokia: jeigu teismas manytų, kad ginčo prekės negali būti išleistos į ES rinką, jos galėtų būti pašalintos iš ES komercinių kanalų muitinės priežiūroje, grąžinant jas faktiniam tiekėjui OXO GLOBAL arba reeksportuojant į trečiąją valstybę, kartu iš anksto išsaugant reprezentatyvius mėginius ir visą identifikacinę medžiagą. Tokia priemonė leistų pasiekti ieškovo deklaruojamą tikslą – neleisti ginčo prekėms patekti į ES rinką – ir kartu nesunaikintų atsakovės galimybės įgyvendinti regresinius reikalavimus tiekėjui.
Trečiasis asmuo atsakovo pusėje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų VIXOR SPÓLKA Z OGRANICZONA ODPOWIEDZIALNOSCIA (toliau – VIXOR) pateikė rašytinius paaiškinimus, kur nurodė, kad byloje esančios medžiagos nematyti pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Vytkana“, įsitraukdama į šio krovinio komercinę ir logistinę grandinę, žinojo apie galimą prekių neoriginalumą. Prieš prekių sulaikymą ir jo metu buvo remiamasi identifikuoto Turkijos subjekto OXO GLOBAL pateiktais komerciniais dokumentais bei dokumentu, kuris buvo pateiktas kaip P&G autorizacija. UAB „Vytkana“ savo pozicijoje teigė veikusi kaip sąžiningas ūkio subjektas ir neturėjusi pagrindo abejoti prekių autentiškumu; ieškovas šiuos argumentus ginčija ir tik vėliau pateikė P&G Turkija paaiškinimą, kad OXO GLOBAL nebuvo autorizuotas platintojas. VIXOR šiais paaiškinimais nesiekia spręsti ar perkelti UAB „Vytkana“ atsakomybės klausimo – šiai bylai svarbu tai, kad nėra pagrindo VIXOR traktuoti subjektu, sukūrusiu, pagaminusiu ar sąmoningai pateikusiu į rinką suklastotas prekes. Teigia, jog VIXOR pozicija šioje byloje dėl to yra aiški: VIXOR nesiekia, kad galimai prekių ženklo savininko teises pažeidžiančios prekės būtų išleistos į laisvą apyvartą Lietuvoje, Lenkijoje ar kitoje ES ar Europos ekonominės erdvės valstybėje. VIXOR taip pat nekvestionuoja teisėto ieškovo intereso veiksmingai užkirsti kelią jo prekių ženklų pažeidimui. Tačiau situacija, kai galimą klastojimą atlikę ir jo aplinkybes žinoję asmenys lieka už šios bylos ribų, o negrįžtamos ekonominės pasekmės faktiškai perkeliamos sąžiningiems vėlesniems komercinės grandinės dalyviams, reikalauja individualaus ir realaus proporcingumo vertinimo, o ne automatinio pačios griežčiausios priemonės taikymo. Atsižvelgdama į tai, VIXOR siekia, kad sprendžiant dėl ginčo prekių teisinio likimo būtų įvertintas jos savarankiškas teisėtas interesas, 119 232 Eur piniginio reikalavimo egzistavimas, jos nedalyvavimas gaminant ar klastojant ginčo prekes, duomenų apie žinojimą dėl galimo pažeidimo nebuvimas, taip pat Direktyvos 2004/48/EB ir Prekių ženklų įstatymo imperatyviai reikalaujamas proporcingumo bei trečiųjų asmenų interesų balansas. Būtent šiomis aplinkybėmis toliau grindžiama VIXOR pozicija dėl ieškovo prašomo prekių sunaikinimo, galimų teisėtų alternatyvių prekių pašalinimo iš ES komercinės apyvartos priemonių ir VIXOR teisių apsaugos. VIXOR mano, kad ieškovo reikalavimas sunaikinti visą Kauno teritorinės muitinės sulaikytą 59 616 vnt. „HEAD & SHOULDERS“ 400 ml šampūno siuntą negali būti vertinamas kaip savaiminė prekių ženklo savininko teisių pažeidimo konstatavimo pasekmė. PŽĮ 74 straipsnio ir Direktyvos 2004/48/EB 10 straipsnio tikslas yra pašalinti pažeidimą ir užtikrinti, kad teisę pažeidžiančios prekės nepatektų į komercinę apyvartą, o ne savaime sunaikinti materialųjį objektą, jeigu tą patį teisinį rezultatą galima pasiekti kita teisėta priemone. Todėl, prieš tenkindamas reikalavimą dėl sunaikinimo, teismas privalo nustatyti, ar P&G teisių apsauga iš tikrųjų negali būti visiškai užtikrinta kitu PŽĮ 74 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu – galutinai pašalinant prekes iš ES ir EEE komercinių kanalų. Tik nustačius, kad jokios kitos teisėtos ir vienodai veiksmingos priemonės nėra, visos siuntos sunaikinimas galėtų būti pripažįstamas būtina ir proporcinga atkuriamąja priemone. Bylos dokumentai patvirtina, kad ginčo siunta į Lietuvą buvo atgabenta iš Turkijos, jos siuntėja nurodyta OXO GLOBAL, o tas pats 59 616 vienetų krovinys identifikuojamas konkrečiais transporto ir muitinės dokumentais. Sunaikinimui buvo paprieštarauta, todėl Reglamento (ES) Nr. 608/2013 23 straipsnyje numatyta supaprastinto sunaikinimo procedūra nebuvo užbaigta, o P&G inicijavo šią civilinę bylą dėl prekių ženklo teisių pažeidimo ir sunaikinimo. Tai reiškia, kad šiuo metu būtent teismas sprendžia dėl galutinės atkuriamosios priemonės ir iki jos parinkimo PŽĮ 74 straipsnyje bei Direktyvos 2004/48/EB 10 straipsnyje įtvirtintų alternatyvų vertinimas išlieka aktualus. Reglamento (ES) Nr. 608/2013 25 straipsnio nustatytas reeksporto draudimas negali būti ignoruojamas, tačiau būtina tiksliai apibrėžti jo taikymo ribas. Šio straipsnio 1 dalyje draudžiama išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos, eksportuoti arba reeksportuoti prekes, kurios turi būti sunaikintos pagal Reglamento 23 arba 26 straipsnį. Taigi draudimas siejamas su konkrečiu teisiniu prekių statusu – sunaikinimui skirtomis prekėmis. Jeigu prekės įgyja tokį statusą, jų nepakitęs reeksportas negalimas. Tačiau ši norma nesukuria taisyklės, kad kiekviena muitinės sulaikyta prekė dar iki teismo sprendimo automatiškai laikytina sunaikinimui skirta preke ir kad dėl to teismas nebegali taikyti kitos PŽĮ 74 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek PŽĮ 74 straipsnyje, tiek Direktyvos 2004/48/EB 10 straipsnyje aiškiai įtvirtintą alternatyvių atkuriamųjų priemonių sistemą. Taip pat vertintina TRIPS sutarties 59 straipsnio taisyklė, pagal kurią suklastotos prekių ženklų prekės paprastai neturi būti reeksportuojamos nepakitusios būklės, išskyrus išimtines aplinkybes. Todėl kontroliuojamas išvežimas negali būti vertinamas kaip automatiškai prieinama teisė ar privalomas rezultatas. Tačiau ši norma taip pat nepaneigia teismo pareigos pirmiausia nustatyti, ar ginčo atveju sunaikinimas yra būtina priemonė, ar galimas kitas teisėtas galutinio pašalinimo iš komercinių kanalų būdas. Jeigu po teismo sprendimo ginčo prekėms nebūtų taikomas Reglamento Nr. 608/2013 25 straipsnio draudimas, jų tolesnis muitinis likimas būtų sprendžiamas pagal Sąjungos muitinės kodeksą. SMK 270 straipsnio 1 dalis numato ne Sąjungos prekių reeksporto procedūrą; priklausomai nuo konkretaus muitinio statuso, taikytinos ir SMK 170 bei 274 straipsnių nuostatos dėl deklaravimo, atstovavimo ir reeksporto pranešimo. Šios procedūros vykdymas priklauso ne civilinio teismo, bet kompetentingos muitinės funkcijai. Todėl civiliniame procese pakanka išspręsti ankstesnį ir esminį klausimą – ar ieškovo prašomas fizinis 59 616 vienetų sunaikinimas yra būtina atkuriamoji priemonė. Atmetus sunaikinimą ir parinkus galutinio pašalinimo iš prekybos kanalų priemonę, konkreti muitinės procedūra turi būti atliekama kompetentingos muitinės pagal galutinį prekių teisinį statusą ir tuo metu taikytinas muitų teisės normas. Toks teisinis sprendimas visiškai atitinka ir P&G teisėtą interesą. Ginčo prekės nebūtų išleidžiamos į Lietuvos, Lenkijos ar bet kurios kitos ES ar EEE valstybės rinką ir negalėtų būti čia realizuojamos. Kartu nebūtų taikoma griežtesnė ir negrįžtama fizinio sunaikinimo priemonė, jeigu teisių turėtojo interesai gali būti tokia pačia apimtimi užtikrinti galutinai pašalinant prekes iš Sąjungos komercinių kanalų. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo reikalavimas sunaikinti 59 616 vnt. ginčo prekių negali būti tenkinamas vien konstatavus prekių ženklo teisių pažeidimą. Pirmiausia turi būti nustatyta, kad nėra jokios kitos teisėtos PŽĮ 74 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/48/EB 10 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės, kuri vienodai veiksmingai užtikrintų visišką P&G teisių apsaugą ir galutinį ginčo prekių pašalinimą iš ES bei EEE komercinių kanalų. Tik tokios išvados pagrindu sunaikinimas galėtų būti pripažintas būtina ir proporcinga atkuriamąja priemone.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti iš esmės procesiniuose dokumentuose išsakytais argumentais.
Atsakovė į teismo posėdį neatvyko. Neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepareiškė.
Trečiojo asmens nereiškiančio savarankiško reikalavimo atstovas iki teismo posėdžio pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė The Procter & Gamble Company (toliau – ir ieškovas) yra gerai žinomų nacionalinių, tarptautinių ir ES prekių ženklų HEAD & SHOULDERS (toliau – Prekių ženklas) savininkė. Ieškovas, vadovaudamasis 2013 m birželio 12 d. Europos Sąjungos ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 608/2013 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 608/2013), 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – PŽ Reglamentas) 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 14, 74 straipsniais ir kt., ir gindamas savo kaip prekių ženklų savininko teises reiškia ieškinį dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo ir muitinės sulaikytų suklastotų prekių sunaikinimo.
Prekių ženklų registro duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso šie Lietuvoje ir Europos Sąjungoje registruoti Prekių ženklai HEAD & SHOULDERS, skirti 3 klasės prekėms, tokioms kaip parfumerija, kosmetika, tualetiniai preparatai, dantų pastos, šampūnai ir visi kiti plaukų ir dantų priežiūros preparatai, nepriskirti prie kitų klasių, taip pat 41,44 klasės paslaugoms žymėti:
Prekių ženklas | Reg. Nr. | Paraiškos padavimo data | Registracijos data | Registracija galioja iki | Nicos klasifikacijos klasė
HEAD & SHOULDERS | (duomenys neskelbtini) | 1993-09-15 | 1994-07-15 | 2033-09-15 | 3
HEAD & SHOULDERS | (duomenys neskelbtini) | 2024-09-27 | 2025-01-23 | 2034-09-27 | 41, 44
HEAD & SHOULDERS | (duomenys neskelbtini) | 1996-04-16 | 1998-09-08 | 2036-04-16 | 3
head & shoulders | (duomenys neskelbtini) | 2007-01-24 | 2008-02-04 | 2027-01-24 | 3
Šios aplinkybės atsakovė UAB „Vytkana“ (toliau – ir atsakovė) neginčija.
Ieškovo atstovas 2026 m. kovo 16 d. gavo Kauno teritorinės muitinės Pranešimą pareiškėjui apie prekių, laikytinų pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, sulaikymą (neišleidimą) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Pranešimas). Pranešime buvo nurodyta, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 608/2013 17 straipsniu, buvo sulaikytos (neišleistos) prekės, t. y. 59 616 vienetų šampūno, pažymėto Prekių ženklu (toliau – Sulaikytos prekės). Panešime taip pat nurodyta, kad Sulaikytos prekės sulaikytos 2026 m. kovo 13 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno TM oro uosto poste.
Ieškovo atstovai 2026 m. kovo 17 d. kreipėsi į Kauno teritorinės muitinės pažeidimų prevencijos skyrių su prašymu pateikti papildomą informaciją. Kauno teritorinė muitinė 2026 m. kovo 17 d. papildomu pranešimu pareiškėjui apie prekių, laikytinų pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, sulaikymą (neišleidimą), pateikė informaciją apie Sulaikytų prekių siuntėją, gavėją deklarantą, prekių turėtoją. Iš šio dokumento tapo aišku, kad Sulaikytų prekių gavėjas yra UAB „Vytkana“. Taip pat buvo pateiktos Sulaikytų prekių foto nuotraukos.
Atsakovo atstovas 2026 m. kovo 17 d. Kauno teritorinei muitinei pateikė Prieštaravimą dėl prekių sulaikymo ir nesutikimą su sunaikinimu, kuriame teigė, kad prekės buvo teisėtai įsigytos iš Turkijoje įregistruotos įmonės, kuri yra įgaliota platinti ieškovo produkciją.
Įvertinęs gautą informaciją apie sulaikytas prekes ieškovo atstovas patvirtino, kad Sulaikytos prekės nėra originalios ir yra pažymėtos prekių ženklais be Prekių ženklų savininkų sutikimų. Atsižvelgiant į tai, 2026 m. kovo 18 d. Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriui buvo pateiktas raštas PSP Nr. (duomenys neskelbtini) (HEAD&SHOULDERS) – Dėl patvirtinimo, kad sulaikytos prekės yra kontrafaktinės, pagal 2026 m. kovo 13 d. Kauno teritorinės muitinės Prekių sulaikymo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame patvirtinta, kad Sulaikytos prekės yra kontrafaktinės, nebuvo pagamintos ar išleistos į apyvartą teisių turėtojo ar bet kurio įgalioto asmens. Tarp kitų kontrafakto požymių nustatyta, kad gamybos partijos numeriai ir EAN kodai neatitinka ieškovo standartų.
Ieškovas 2026 m. kovo 30 d. kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę su prašymu dėl sulaikymo termino pratęsimo. Kauno teritorinė muitinė terminą inicijuoti civilinę bylą pratęsė iki 2026 m. balandžio 14 d.
PŽ Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Europos Sąjungos prekių ženklo registracija suteikia jo savininkui išimtines teises į tą ženklą. Atitinkamai, Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, jeigu žymuo yra tapatus Europos Sąjungos prekių ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms įregistruotas Europos Sąjungos prekių ženklas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti visuomenę (PŽ 9 straipsnio 2 dalis).
PŽ Reglamento 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti, be kita ko, savininko teises pažeidžiančiu žymeniu žymėti prekes arba jų pakuotę, siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, pateikti jas į rinką arba šiais tikslais jas sandėliuoti, taip pat importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes.
Nacionaliniame teisiniame reguliavime – PŽĮ 14 straipsnio 2 dalyje – taip pat nustatyta, kad registruoto prekių ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra, be kita ko, tapatus ženklui ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra registruotas, arba tapatus ar panašus į įregistruotą ženklą ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra registruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės.
Analogiškai PŽ Reglamento 9 straipsnio 3 dalies nuostatoms, PŽĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti, be kita ko, tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes.
PŽĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjas, ženklo savininkas ar jų teisių perėmėjai, taip pat išimtinių licencijų licenciatai, gindami jiems suteiktas teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, be kita ko, pripažinti jų teises, įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus, uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala, atlyginti turtinę žalą bei taikyti kitus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus.
Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, dalies visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti vertinama globaliai, atsižvelgiant į visus reikšmingus konkrečios bylos veiksnius. Globalus suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti grindžiamas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius elementus bei į tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis vartotojas, paprastai suvokiantis ženklą kaip visumą ir neanalizuojantis jo atskirų detalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013).
Taigi tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinis teisinis reguliavimas suteikia prekių ženklo savininkui teisę be jo sutikimo uždrausti komercinėje veikloje naudoti žymenį, kuris yra tapatus ar klaidinamai panašus į įregistruotą prekių ženklą tapačioms ar panašioms prekėms, kai egzistuoja tikimybė suklaidinti visuomenę.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovės gautas 59 616 vienetų šampūno krovinys buvo pažymėtas ieškovės prekių ženklu HEAD & SHOULDERS, tačiau pats prekių ženklo naudojimas nebuvo grindžiamas ieškovės, kaip prekių ženklų savininkės, sutikimu. Priešingai, ieškovė pateikė rašytinį patvirtinimą, kad sulaikytos prekės nėra jos pagaminti originalūs gaminiai ir nebuvo pagamintos ar išleistos į apyvartą jos ar jos įgalioto asmens. Todėl byloje nustatytas ne tik ginčo prekių pažymėjimo ieškovės prekių ženklu faktas, bet ir tai, kad toks žymens naudojimas nebuvo grindžiamas prekių ženklo savininkės valia.
Be to, iš byloje esančių sulaikytų prekių fotonuotraukų bei ieškovo pateiktų duomenų nustatyta, kad:
Kauno teritorinėje muitinėje sulaikytos prekės – šampūnas – yra pažymėtos žodiniu žymeniu HEAD & SHOULDERS, taip pat ant jų yra grafiniai vaizdai, klaidinamai panašūs į ieškovui priklausantį Europos Sąjungos prekių ženklą (Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)).
Sulaikytų prekių partijos kodas yra neteisingas. Originalių prekių partijos kodai nurodomi formatu (duomenys neskelbtini), leidžiančiu nustatyti produkto pagaminimo laiką, P&G gamyklą ir gamybos liniją, tuo tarpu sulaikytų prekių partijos kodas šio formato neatitinka ir susideda tik iš datos žymų.
Sulaikytų prekių brūkšninis kodas neatitinka originalių produktų ir ieškovo nustatytų standartų bei gamybos praktikos.
Sulaikytų prekių grafinis vaizdas neatitinka ieškovo standartų, o tarpai tarp atskirų grafinio vaizdo elementų skiriasi nuo originalių prekių grafinio vaizdo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog sulaikytos prekės nėra originalios ieškovo prekės, jos pažymėtos ieškovo prekių ženklais be prekių ženklo savininkės sutikimo, o jų ženklinimas ir kiti identifikaciniai požymiai neatitinka originalių prekių. Todėl sulaikytų prekių patekimas į komercinę apyvartą pažeistų ieškovo išimtines teises į jam priklausančius prekių ženklus.
Teismas atskirai vertina atsakovės argumentus dėl jos, kaip verslininkės, sąžiningumo. Atsakovė nurodo, kad prekes įsigijo iš Turkijoje registruotos įmonės OXO GLOBAL KIMYA ÜR. SAN. TIC. LTD. ŞTI., kuri, atsakovės teigimu, buvo įgaliota platinti ieškovo produkciją. Atsakovė pateikia komercinius, transporto ir mokėjimo dokumentus, jos teigimu, patvirtinančius realų sandorį, tiekimo grandinės identifikuojamumą ir jos pasitikėjimą tiekėju. Atsakovė taip pat nurodo, kad vien jos sąžiningumas nepaneigia objektyvaus prekių ženklo teisių pažeidimo, tačiau, jos nuomone, ši aplinkybė turi reikšmę sprendžiant dėl pažeistų teisių gynimo būdo, jo proporcingumo ir atsakovės patirtų nuostolių bei galimybės įgyvendinti reikalavimus tiekėjui.
Teismas pažymi, kad atsakovės sąžiningumas savaime nepaneigia nustatyto objektyvaus prekių ženklo teisių pažeidimo. Prekių ženklo savininko išimtinių teisių pažeidimas, kai be savininko sutikimo komercinėje veikloje naudojamas jam priklausantis žymuo ir tokio naudojimo teisėtumas nėra įrodytas, nėra pašalinamas vien tuo pagrindu, kad asmuo, į kurio žinią pateko pažeidžiančios prekės, subjektyviai nežinojo apie jų neteisėtą kilmę. Atsakovės sąžiningumo klausimas šiuo atveju yra aktualus pirmiausia vertinant konkrečios pažeistų teisių gynimo priemonės parinkimą ir jos proporcingumą, tačiau jis negali pakeisti teismo išvados dėl pažeidimo egzistavimo.
Ši išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2006 Nike International Ltd. prieš UAB „Rivona“, spręsdamas dėl muitinės sulaikytų suklastotomis prekių ženklais pažymėtų prekių pašalinimo ir sunaikinimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad sprendžiant dėl tokių civilinių teisių gynimo būdų, esant neteisėtų veiksmų faktui, atsakovo kaltės forma nėra reikšminga. Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad konfiskavimas ir sunaikinimas yra apsauginio pobūdžio teisių gynimo būdai, kuriais siekiama pašalinti pažeidimo padarinius ir užkirsti kelią tolesniam neteisėtam prekių naudojimui; dėl šių priemonių taikymo atsakovo kaltės forma nėra lemiama (nutarties 152–153 punktai).
Nagrinėjamoje byloje atsakovės nurodomas sąžiningumas nepaneigia ir atsakovės atliktų veiksmų objektyvios reikšmės. Atsakovė yra verslininkė, įsigijusi didelės – 59 616 vienetų – apimties šampūno siuntą, kurios bendra nurodyta pirkimo kaina sudarė 80 481,60 JAV dolerio. Nors byloje esantys komerciniai ir transporto dokumentai patvirtina, kad sandoris buvo realus ir tiekimo grandinė identifikuojama, šie dokumentai savaime nepatvirtina nei prekių autentiškumo, nei ieškovo, kaip prekių ženklo savininko, sutikimo naudoti jo Prekių ženklą. Priešingai, byloje nustatyti objektyvūs sulaikytų prekių neatitikimai – neteisingas partijos kodas, neatitinkantis EAN kodas ir ieškovo standartų neatitinkantis grafinis apipavidalinimas – kartu su ieškovo patvirtinimu, kad prekės nėra originalios, patvirtina jų kontrafaktiškumą.
Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad atsakovė savo sąžiningumą grindžia tiekėjo pateiktu dokumentu, kuris, atsakovės teigimu, patvirtino tiekėjo teisę platinti P&G produkciją. Tačiau pati atsakovė pripažįsta, kad šis dokumentas nėra pakankamas savarankiškai patvirtinti ieškovo sutikimą naudoti prekių ženklą. Be to, ieškovas pateikė duomenis, paneigiančius atsakovės nurodomą tiekėjo autorizavimą. Todėl atsakovės pateikti dokumentai gali būti reikšmingi vertinant jos santykius su tiekėju ir galimybę reikšti jam regresinius reikalavimus, tačiau jie nepaneigia byloje nustatyto prekių ženklo teisių pažeidimo ir nėra pakankamas pagrindas atsakovės sąžiningumą pripažinti tokia išimtine aplinkybe, dėl kurios nebūtų galima taikyti veiksmingos pažeistų teisių gynimo priemonės.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovės bei trečiojo asmens nurodomos aplinkybės dėl galimos atsakovės teisės reikšti reikalavimus prekių tiekėjui savaime nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti ieškovo, kaip prekių ženklų savininko, teisių gynimo priemonę. Atsakovės teisė reikšti reikalavimus tiekėjui dėl netinkamo sutarties vykdymo ar kitų galimų pažeidimų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir gali būti įgyvendinama atskirai. Tai, kad dėl teismo sprendimo atsakovei gali kilti ekonominių padarinių jos santykiuose su tiekėju ar kitais komercinės grandinės dalyviais, savaime nepaneigia ieškovo teisės į veiksmingą jo intelektinės nuosavybės teisių gynimą.
Reglamento Nr. 608/2013 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekės, kurios turi būti sunaikintos pagal šio reglamento 23 arba 26 straipsnį, negali būti išleistos į laisvą apyvartą Sąjungoje, eksportuojamos ar reeksportuojamos. Ši nuostata šiuo atveju vertintina kartu su teismo sprendimu dėl galutinės atkuriamosios priemonės. Vien Reglamento Nr. 608/2013 25 straipsnio nuostata savaime nelemia teismo pareigos kiekvienu atveju sunaikinti visas muitinės sulaikytas prekes, tačiau, teismui parinkus sunaikinimą kaip atkuriamąją priemonę, patvirtina, kad sunaikinimui skirtos prekės negali būti išleistos į laisvą apyvartą.
Pagal PŽĮ 74 straipsnio 1 dalį prekių ženklo savininkas turi teisę reikalauti atšaukti iš apyvartos, išimti iš apyvartos taip, kad jam nebūtų padaryta žalos ir būtų užtikrinta jo teisių apsauga, inter alia, perdirbant prekes į kitas prekes ar taikant panašias priemones, arba sunaikinti prekes, kurias teismas nustatė kaip pažeidžiančias šio įstatymo nustatytas teises, o prireikus – ir medžiagas bei priemones, daugiausia naudojamas nurodytiems objektams sukurti ar gaminti. Pagal šio straipsnio 2 dalį šios priemonės taikomos pažeidėjo lėšomis, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumo ir taikomos priemonės santykį bei trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Taigi, parenkant konkrečią atkuriamąją priemonę, teismas turi įvertinti ne tik ieškovo teisę į veiksmingą jo prekių ženklų apsaugą, bet ir tai, ar prašoma priemonė yra proporcinga nustatytam pažeidimui bei nepažeidžia teisėtų trečiųjų asmenų interesų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. spalio 13 d. sprendime byloje C-355/21, Perfumesco.pl sp. z o.o. sp. k. prieš Procter & Gamble International Operations SA, 40–41 punktuose, aiškindamas Direktyvos 2004/48 10 straipsnį, nurodė, kad viena iš kompetentingų teismų taikomų priemonių intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių atžvilgiu yra jų sunaikinimas. Kartu Direktyvos 2004/48 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti priemonės proporcingumą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sulaikytą siuntą sudaro net 59 616 vienetų šampūno, pažymėto ieškovo prekių ženklais be jo sutikimo. Tai nėra pavienis gaminys ar nedidelės apimties prekių kiekis. Be to, nustatyta, kad prekės yra kontrafaktinės, jų partijos kodai, EAN kodai ir grafinis apipavidalinimas neatitinka originalių ieškovo prekių požymių. Todėl šių prekių patekimas į komercinę apyvartą sukeltų realią grėsmę ieškovo prekių ženklų kilmės funkcijai, reputacijai ir jo teisei kontroliuoti tokiu ženklu pažymėtų prekių patekimą į rinką. Be to, nesant objektyvių duomenų apie kontrafaktinių prekių kokybę ir įvertinus prekių paskirtį, tokių prekių patekimas į rinką gali būti kenksmingas vartotojų sveikatai.
Vertindamas atsakovės ir trečiojo asmens nurodomus interesus, teismas nenustato tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų pasiekti ieškovo teisių apsaugos tikslą taikant kitą, ne tokią griežtą priemonę. Atsakovės nurodomas interesas išsaugoti galimybę reikšti reikalavimus tiekėjui gali būti užtikrinamas kitomis procesinėmis priemonėmis, įskaitant byloje esančių dokumentų ir, prireikus, reprezentatyvių prekių mėginių išsaugojimą, tačiau šis interesas negali lemti kontrafaktinių prekių patekimo į Europos Sąjungos rinką ar jų tolesnio disponavimo jomis. Vien atsakovės nurodomas sandorio realumas, atlikti mokėjimai ar tiekėjo pateikti dokumentai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti sunaikinti prekes, kai nustatyta, kad jos yra neoriginalios ir pažymėtos ieškovo prekių ženklais be jo sutikimo.
Atsižvelgiant į nustatytą pažeidimo pobūdį, prekių kiekį, nustatytus kontrafaktinių prekių požymius, ieškovo teisėtą interesą užkirsti kelią tokių prekių patekimui į rinką ir nenustačius išimtinių aplinkybių, dėl kurių ieškovo teisių apsauga galėtų būti vienodai veiksmingai užtikrinta kita PŽĮ 74 straipsnio 1 dalyje nurodyta priemone, teismas sprendžia, kad šiuo atveju prekių sunaikinimas yra tinkama ir proporcinga atkuriamoji priemonė.
Todėl atsakovės argumentai dėl jos sąžiningumo ir trečiojo asmens interesų nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti ieškovo prašomą prekių sunaikinimo priemonę. Atsakovės kaltės forma, atsižvelgiant į nustatytą objektyvų prekių ženklo teisių pažeidimą ir prašomos taikyti atkuriamosios priemonės pobūdį, savaime nėra pagrindas atsisakyti taikyti tokią priemonę. Šiuo atveju teismas nenustatė ir kitų aplinkybių, dėl kurių sunaikinimas būtų neproporcingas nustatyto pažeidimo sunkumui.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis PŽ Reglamento, Reglamento Nr. 608/2013 bei PŽĮ nuostatomis, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas dėl muitinės sulaikytų 59 616 vienetų prekių sunaikinimo atsakovės lėšomis yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kad sunaikinimo išlaidos priklausys nuo faktinių sunaikinimo sąlygų ir bus patirtos vykdant teismo sprendimą, jų dydis šiame sprendime iš anksto nenustatytinas.
PŽĮ 76 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, priimantis sprendimą dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo, šio įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymu gali įpareigoti pažeidėją savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą sprendimą, įskaitant viso ar dalies sprendimo paskelbimą visuomenės informavimo priemonėse ar kitokiu būdu. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas tokio reikalavimo nepareiškė, teismas šio klausimo nesprendžia.
Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, šiame sprendime nurodytus motyvus ir padarytas išvadas, neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinį tenkinus, jis įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas už ieškinio pateikimą yra sumokėjęs 287 Eur žyminio mokesčio bei pateikė teismui įrodymus (DOK-92387), kad šioje byloje teisinei pagalbai – teisinei konsultacijai, ieškinio ir dubliko parengimui bei atstovavimui teismo posėdyje – patyrė 5 691 Eur išlaidų.
Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, taip pat Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte įtvirtintais kriterijais ir atsižvelgia į rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų pobūdį ir turinį, bylos nagrinėjimo trukmę bei kitas reikšmingas aplinkybes. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad 5 691 Eur dydžio išlaidos advokatų teisinei pagalbai šioje byloje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo ir būtinumo kriterijus, todėl jos priteistinos ieškovės naudai iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Iš viso ieškovui iš atsakovės priteistina 5 978 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 8 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti, kad Kauno teritorinės muitinės 2026 m. kovo 13 d. protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikytos prekės, būtent 59 616 vienetų šampūno, pažymėto Prekių ženklu HEAD & SHOULDERS yra pagamintos pažeidžiant prekių ženklo savininkės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės The Procter & Gamble Company (Registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), One Procter & Gamble Plaza, Sinsinatis, Ohajo valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos) išimtines teises į registruotus Europos Sąjungoje Prekių ženklus HEAD & SHOULDERS Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei nacionalinį prekių ženklą HEAD & SHOULDERS Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vytkana“ (300586192, buveinė - Kaunas, Europos pr. 122, LT- 4635) lėšomis sunaikinti sulaikytas prekes, nurodytas Kauno teritorinės muitinės 2026 m. kovo 13 d. protokole Nr. (duomenys neskelbtini) – 59 616 vienetų šampūno - pažymėtas Prekės ženklu HEAD & SHOULDERS ir įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Vytkana“ padengti Sulaikytų prekių saugojimo ir kitas su Sulaikytų prekių sunaikinimu susijusias išlaidas.
Priteisti ieškovės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė The Procter & Gamble Company (Registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), One Procter & Gamble Plaza, Sinsinatis, Ohajo valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos) naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vytkana“ (juridinio asmens kodas 300586192, buveinė - Kaunas, Europos pr. 122, LT- 4635) 5 978,00 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.