Vilniaus apygardos teismo nutartis

Skundas Nr. 1S-677-957/2025 Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos: 2.5.15.2; 2.5.21 (S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 27 d. VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. R. (M. R.) (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo skundas dėl Lygtinio paleidimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. LK-N-612, kuriuo nutarta netaikyti nuteistajam M. R. lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, panaikinimo.Teismasn u s t a t ė :Nagrinėjamo klausimo esmėM. R. Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-317-634/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-4-00014-2019-5) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 4 dalį – galutine subendrinta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme, į kurios laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 2 d. iki nuosprendžio paskelbimo.Nuteistajam M. R. paskirtos bausmės vykdymo pradžia – 2019 m. vasario 2 d., bausmės vykdymo pabaiga – 2029 m. vasario 2 d., ½ laisvės atėmimo bausmės nuteistasis M. R. atliko 2024 m. vasario 2 d.Lygtinio paleidimo komisija 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. LK-N-612 (toliau – ir nutarimas) nutarė netaikyti nuteistajam M. R. lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 82 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir rekomendavo nuteistajam dėl jo resocializacijos ir (ar) nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo vykdyti šias priemones – vykdyti individualiame resocializacijos plane numatytas priemones; vykdyti darbinę veiklą; dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse; laikytis vidaus tvarkos taisyklių. Be to, minėtu nutarimu Komisija rekomendavo laisvės atėmimo vietų įstaigai dėl šio nuteistojo resocializacijos ir (ar) jo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo numatyti priemones, nukreiptas stiprinti tinkamų problemų sprendimo įgūdžius.Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nuteistojo M. R. skundas dėl Komisijos 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo atmestas.Skundo aukštesniajam teismui argumentaiSkundu nuteistasis M. R. prašo 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartį bei Komisijos 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir taikyti jam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba 2) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, įpareigojant išsamiai ir individualiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes; 3) skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti nuteistojo teisę būti išklausytam, nes skunde keliami ne vien teisės taikymo, bet ir faktinių aplinkybių bei jų reikšmės individualiam nuteistojo taisymosi procesui klausimai. Nuteistojo skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis yra atlikęs BVK 82 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą bausmės dalį ir kad jo nusikalstamo elgesio rizika yra žema. Pareiškėjo teigimu, ginčas iš esmės kyla tik dėl to, kokiais konkrečiais teisiniais ir faktiniais duomenimis remiantis buvo padaryta išvada, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas. Pareiškėjo vertinimu, būtent šiuo klausimu skundžiama nutartis nėra pakankamai pagrįsta ir joje nėra atsakyta į klausimą, kokia konkreti dabartinė aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad, nepaisant žemos nusikalstamo elgesio rizikos, lygtinis paleidimas negali būti taikomas. Nuteistojo vertinimu, bendro pobūdžio pirmosios instancijos teismo išvada, kad teigiamai pareiškėją charakterizuojančių duomenų visuma šiuo metu nėra pakankama lygtiniam paleidimui, kad pareiškėjas elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas bausmę atliekantis asmuo ir kad nėra pagrindo manyti, jog būdamas laisvėje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pati savaime neatsako į esminį klausimą, kokių konkrečių materialiųjų BVK 82 straipsnyje nustatytų sąlygų pareiškėjas neatitinka. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė žemą jo nusikalstamo elgesio riziką (kuri yra žema nuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. ir iš esmės nekito) ir teigiamus asmenybės pokyčius, visgi padarė prieštaringą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog būdamas laisvėje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, pareiškėjo manymu, teiginys, kad nuteistasis elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas nuteistasis, yra apibendrinantis vertinimas, kuriuo faktiškai nuvertinama visa nuteistojo byloje esanti teigiama informacija ir kuris nėra suderinamas su žema jo nusikalstamo elgesio rizika.Pirmosios instancijos teismas, skundžiamos nutarties 14 punkte nurodydamas, kad lygtinis paleidimas yra išimtis, kuri turėtų būti taikoma išskirtiniais atvejais, kai nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu buvo itin nepriekaištingas, o kitos aplinkybės leidžia neabejotinai manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals, faktiškai pakeitė BVK 82 straipsnyje įtvirtintą rizikos vertinimo standartą absoliutaus įsitikinimo standartu ir ignoravo Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Rec(2003)22, pagal kurią lygtinis paleidimas laikomas bendrąja taisykle, o ne išimtimi ar nuteistajam teikiama privilegija. Nuteistasis pažymi, kad BVK 82 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė ne reikalavimą įrodyti, kad nuteistasis ateityje garantuotai nenusikals, o materialųjį kriterijų – žemą nusikalstamo elgesio riziką arba akivaizdžią pažangą ją mažinant. Pirmosios instancijos teismas nustatė žemą jo nusikalstamo elgesio riziką, todėl atsisakydamas taikyti lygtinį paleidimą, turėjo nustatyti ir motyvuotai pagrįsti konkrečias aplinkybes, kurios paneigtų žemos nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo reikšmę. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pasirinktas argumentavimo būdas panaikiną skirtumą tarp „žemos rizikos“ ir „nulinės rizikos“, kurios įstatymas nereikalauja. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino dinaminių rizikos veiksnių, vietoj to suteikdamas lemiamą reikšmę statiškiems (praeities) veiksniams – nusikalstamos veikos sunkumui ir ankstesniems drausminiams pažeidimams. Pareiškėjo vertinimu, toks požiūris prieštarauja šiuolaikiniam rizikos vertinimo modeliui, pagal kurį lemiamą reikšmę turi būtent dinaminiai veiksniai. Pareiškėjas skunde pažymi, kad nuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. jo nusikalstamo elgesio rizika yra stabiliai žema ir iš esmės nekito, jis įvykdė individualaus resocializacijos plane numatytas priemones, ankstesnes Komisijos rekomendacijas, atliko neatlygintinus darbus cerkvėje, dalyvavo elgesio pataisos programose, dailės terapijoje, savanoriškai lankėsi pas psichologus, nuo 2025 m. spalio 8 d. naujų drausminių pažeidimų nėra nustatyta, dirba, turi realią galimybę dirbti ir išėjęs į laisvę, turi gyvenamosios vietos galimybę, palaiko socialinius ryšius. Pareiškėjas nurodo, kad lygtinio paleidimo stadijoje turi būti vertinama ne vien tai, kokį nusikaltimą asmuo padarė praeityje, bet ir tai, kas yra pasikeitę po nusikaltimo padarymo ir bausmės atlikimo metu. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje byloje Nr. 1S-159-891/2024 nurodyta, kad nusikalstamos veikos aplinkybės negali būti savarankišku pagrindu netaikyti lygtinio paleidimo; jos gali būti vertinamos tik tiek, kiek leidžia atskleisti nuteistojo asmenines savybes ir jų pokytį bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu šiuo atveju nusikalstamos veikos sunkumas buvo panaudotas kaip savarankiškas argumentas prieš lygtinį paleidimą.Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išskyrė 2025 m. spalio 8 d. įvykį, kai jo asmeniniuose daiktuose buvo rasti trys medicininiai švirkštai ir adatos, šį įvykį apibūdino kaip šiurkštaus pobūdžio pažeidimą. Tačiau, pareiškėjo manymu, teismas šio fakto neįvertino laiko perspektyvoje – nuo pažeidimo iki Komisijos sprendimo praėjo daugiau kaip dešimt mėnesių, o iki skundžiamos nutarties – beveik vienuolika mėnesių, per šį laikotarpį naujų drausminių pažeidimų nenustatyta, šiuo metu jis drausminių nuobaudų neturi. Pareiškėjas pažymi, kad vien faktas, jog praeityje buvo padarytas drausminis pažeidimas, negali būti vertinamas izoliuotai nuo vėlesnio jo elgesio.Pareiškėjas nurodo, kad vien tai, kad paskutinį kartą paskatinimas jam buvo skirtas 2023 m. spalio 18 d., nepaneigia vėlesnio jo teigiamo elgesio. Jo vertinimu, būtent ilgesnis laikotarpis be pažeidimų turėjo būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė. Cituodamas pirmosios instancijos teismo argumentus apie gyvenamąją vietą ir socialinius santykius, pareiškėjas nurodo, kad vien faktas, jog po bausmės atlikimo jis planuoja grįžti į Rusiją, savaime negali būti vertinamas kaip neigiama aplinkybė. Priešingai, realus gyvenimo planas po paleidimo – gyvenamoji vieta, darbas, šeimos ryšiai ir konkretus valstybės, kurioje asmuo ketina gyventi, pasirinkimas – yra aplinkybės, kurios turi būti vertinamos individualiai ir palankiai.Pareiškėjas nurodo, kad kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra oficialių dokumentų, patvirtinančių Komisijos nurodytus galimus pareiškėjo teistumus Rusijos Federacijoje, šios aplinkybės negali būti naudojamos kaip nustatytas faktas, bloginantis jo teisinę padėtį.Pareiškėjo manymu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas savo sprendimą grindė ne BVK 4 straipsnyje įtvirtintais bausmių vykdymo principais, kurie taikomi sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą – individualizavimu ir progresyviu bausmės atlikimu, o BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais (ypač – prevenciniu tikslu ir teisingumo principu), kurie reikšmingi bausmės skyrimo stadijoje. Tokiu būdu, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas grąžino nuteistąjį į bausmės skyrimo stadiją ir pakartotinai įvertino jau įvertintą nusikalstamos veikos sunkumą, o toks požiūris prieštarauja progresyvaus bausmės atlikimo principui ir lygtinio paleidimo instituto esmei.Pirmosios instancijos teismas aptariamą klausimą iš esmės vertino taip, tarsi lygtinis paleidimas reikštų visišką nuteistojo išėjimą iš valstybės kontrolės. Pareiškėjas pažymi, kad lygtinio paleidimo atveju asmuo išleidžiamas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau jam taikoma įstatyme nustatyta priežiūra ir įpareigojimai. Nuteistasis pažymi, kad jis jau šiuo metu demonstruoja gebėjimą laikytis nustatytų taisyklių, dirbti, dalyvauti resocializacijos veiklose ir kontroliuoti savo elgesį.Atsiliepimų į nuteistojo skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.Aukštesniojo teismo argumentai ir išvadosNuteistojo M. R. skundas atmetamas.Nors nuteistasis M. R. prašo jo skundą narinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tenkinti šį nuteistojo prašymą nėra jokio objektyvaus pagrindo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 364 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai skundas dėl nuosprendžio vykdymo metu apylinkės teismo priimtos nutarties paduotas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, skundui nagrinėti privalo, o kitais atvejais – gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame gali dalyvauti prokuroras, skundą padavęs asmuo, taip pat nuteistasis ir jo gynėjas. Taigi, aukštesniajam teismui nagrinėjant skundą, kuriuo neprašoma bloginti nuteistojo padėties, paliekama diskrecijos teisė pasirinkti, ar skundo nagrinėjimui tikslinga rengti žodinį teismo posėdį. Šiuo atveju aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo nuteistojo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka – jis nėra paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, jį padavė pats nuteistasis, kuris nenurodė tokių aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tai, kad, nuteistojo vertinimu, skunde keliami ne tik teisės taikymo, bet ir faktinių aplinkybių bei jų reikšmės individualiam nuteistojo elgesio keitimo procesui klausimai, savaime nesudaro pagrindo rengti žodinį teismo posėdį. Šie klausimai gali būti įvertinti pagal skunde išdėstytus argumentus ir teismui pateiktą medžiagą. Nuteistojo skunde akcentuojama teisė būti išklausytam nebus paneigta nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka, nes nuteistasis turėjo galimybę skunde išdėstyti savo poziciją, nurodyti nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvus ir pateikti, jo vertinimu, reikšmingus argumentus. Tiek nuteistojo pateiktame skunde, tiek ir jo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagal kuriuos aukštesnysis teismas gali įvertinti skundo argumentus ir priimto procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, todėl šis nuteistojo prašymas netenkinamas.Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundo argumentus, susipažinęs su skundžiama nutartimi ir teismui pateikta bylos bei nuteistojo asmens bylos medžiaga, taip pat įvertinęs pataisos procesui reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad žemesnysis teismas, atmesdamas nuteistojo skundą dėl Komisijos 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo netaikyti nuteistajam M. R. lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju dar nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis gali būti paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos lygtinai ir toliau būti taisomas probacijos metu. Priešingai nei nurodoma nuteistojo skunde, apylinkės teismo nutartis yra tinkamai argumentuota ir pagrįsta aktualiais duomenimis, joje tinkamai vertintos BVK nuostatos, reglamentuojančios lygtinio paleidimo instituto taikymą, apylinkės teismas tinkamai įvertino visas lygtinio paleidimo taikymui reikšmingas aplinkybes. Vien tai, kad priimtas procesinis sprendimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nedaro šio sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.BVK 82 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą mažindami savo nusikalstamo elgesio riziką, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Iš aukštesniajam teismui pateiktos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. R. atlieka dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, pusę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atliko 2024 m. vasario 2 d. Asmens byloje esanti 2026 m. liepos 23 d. Socialinio tyrimo išvada Nr. RV-25-2584 (toliau – ir Socialinio tyrimo išvada) patvirtina, kad 2026 m. liepos 23 d. pakartotinai atlikus nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą, nustatyta žema nusikalstamo elgesio rizika. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodė žemesnysis teismas, vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti nuteistajam M. R. lygtinį paleidimą. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas lygtinio paleidimo taikymą įtvirtino ne kaip imperatyvų įpareigojimą kiekvienam nuteistajam, kurio nusikalstamo elgesio rizika žema arba kuris padarė akivaizdžią pažangą mažindamas savo nusikalstamo elgesio riziką bei atlikusiam minimalią BVK 82 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, jį taikyti, o tik kaip galimybę nuteistajam būti paleistam lygtinai, jeigu jis atitinka aukščiau nurodytus reikalavimus ir yra pakankamai pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Kitaip tariant, lygtinis paleidimas gali būti taikomas tik tada, kai yra abejonių nekeliantis pagrindas manyti, kad asmuo jau pakeitė savo elgesį, požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles, ateityje daugiau nenusikals ir jau yra pasiekti asmeniui paskirtos bausmės tikslai arba jų galima siekti lygtinai asmenį paleidus iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nes šio instituto taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Priešingai, nei skunde nurodo nuteistasis, bendra taisyklė yra ta, jog nuteistasis turi atlikti visą nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, nes ją skirdamas teismas vertino, kad tik tokio dydžio bausmė yra adekvati padarytiems nusikaltimams ir savo poveikiu padės pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytus jos skyrimo tikslus. Būtent šiems baudžiamojo įstatymo tikslams, o ne nuteistojo lūkesčiams kuo greičiau išeiti į laisvę, yra teikiamas prioritetas, kadangi, kaip minėta, nuteistojo teisė į lygtinį paleidimą nėra absoliuti. Nors skunde nuteistasis akcentuoja Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 24 d. rekomendacijų Rec (2003)22 „Dėl lygtinio paleidimo“ laikymosi svarbą sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo ir nurodo, kad žemesnysis teismas ignoravo minėtose rekomendacijose nustatytą teisinį reglamentavimą, visgi, pažymėtina, kad minimomis rekomendacijomis tik rekomenduojama taikyti lygtinį paleidimą, taip siekiant sumažinti žalingą įkalinimo poveikį ir skatinti kalinių įsiliejimą į visuomenę tokiomis sąlygomis, kurios padėtų garantuoti laisvėje esančios visuomenės saugumą, tačiau tokios rekomendacijos, skirtingai nei kiti Europos Sąjungos teisės aktai, neturi privalomojo pobūdžio. Minėtos Ministrų Komiteto rekomendacijos apibrėžia tik valstybių narių gaires įstatymų leidybos ar politikos srityje ir yra rekomendacinio pobūdžio, o konkretaus asmens lygtinio paleidimo klausimas sprendžiamas laikantis konkrečios valstybės narės įstatymų. Pažymėtina, kad nuteistųjų lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų sąlygos ir tvarka yra aiškiai reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktuose – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksuose, kurių nuostatomis, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas lygtinio paleidimo institutą Lietuvoje įtvirtino ne kaip imperatyvų įpareigojimą, o kaip galimybę nuteistajam būti paleistam lygtinai. Taigi, priešingai nei nurodoma nuteistojo skunde, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė lygtinio paleidimo institutą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, įvertino reikšmingas aplinkybes ir, nenustatę pakankamo pagrindo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą, pagrįstai priėmė sprendimą jo netaikyti.Nuteistasis M. R. pateiktame skunde akcentuoja iš esmės tik teigiamai jį charakterizuojančius duomenis, visgi atkreiptinas skundą pateikusio asmens dėmesys, kad sprendžiant klausimą dėl asmens lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, turi būti įvertinti ne vien nuteistąjį teigiamai charakterizuojantys duomenys, tačiau jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma, kuri betarpiškai apima ir pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą, turimas drausmines nuobaudas, kriminogeninius rizikos veiksnius, padaryto nusikaltimo sunkumą ir kitas nuteistojo resocializacijai įtakos turinčias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad žemesnysis teismas įvertino tiek teigiamai, tiek neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visumą, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas pateiktus duomenis apie jo padarytus nusikaltimus ir drausmines nuobaudas analizavo vienpusiškai, o teigiamos jo charakteristikos iš esmės neįvertino arba įvertino nepakankamai.Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, aukštesniajam teismui nekyla abejonių dėl nuteistojo asmenybės teigiamų pokyčių. Antai, M. R. laisvės atėmimo bausmę atlieka atviro tipo sąlygomis, jis dirba, atlieka neatlygintinus darbus, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais, bausmės atlikimo metu skatintas šešis kartus, daugiausia už gerą darbą ir nepriekaištingą elgesį, turi tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas laisvėje, dalyvauja socialinės reabilitacijos programose bei pozityvaus užimtumo priemonėse, lankėsi pas psichologus, elgiasi motyvuotai, stengiasi rodyti teigiamus pokyčius, jo nusikalstamo elgesio rizika maža. Nurodytos aplinkybės, kurias įvertino ir žemesnysis teismas, neabejotinai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, laisvės atėmimo vietų įstaigoje M. R. elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas nuteistasis. M. R. skunde nepagrįstai nurodo, kad pastaruoju argumentu, kuris išdėstytas ir skundžiamoje nutartyje, žemesnysis teismas nuvertino byloje esančią teigiamą informaciją ir toks argumentas yra nesuderinamas su žema jo nusikalstamo elgesio rizika. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šis vertinimas savaime nereiškia, kad ignoruojami ar sumenkinami nuteistojo asmenybės pokyčiai, jo teigiamas elgesys bausmės atlikimo metu ar kitos jį teigiamai apibūdinančios aplinkybės. Priešingai, žemesnysis teismas įvertino nuteistojo asmenybę ir jo elgesį bausmės atlikimo metu teigiamai charakterizuojančius duomenis. Vis dėlto, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo elgesio atitiktis bausmės atlikimo metu keliamiems reikalavimams, nors ir yra reikšminga vertinant jo asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, savaime nesudaro pagrindo taikyti jam lygtinio paleidimo institutą. Dėl to skundžiamoje nutartyje pateiktas nuteistojo asmenybės ir elgesio vertinimas negali būti laikomas jo pasiektų teigiamų pokyčių nuvertinimu, kadangi šios aplinkybės savaime nelemia palankaus Komisijos ar teismo sprendimo dėl lygtinio paleidimo taikymo.Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, žemesnysis teismas skyrė pakankamą dėmesį minėtiems nuteistąjį teigiamai charakterizuojantiems duomenims, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad Komisija ir teismai, spręsdami klausimą dėl lygtinio paleidimo instituto taikymo galimybės, turi atsižvelgti tiek į nuteistąjį teigiamai, tiek į jį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, ką šiuo atveju ir padarė skundžiamą nutartį priėmęs teismas. Vien tai, kad įvardindamas nuteistojo asmenybę ir jo elgesį apibūdinančias aplinkybes žemesnysis teismas plačiau pakomentavo tas, kurios, teismo įsitikinimu, lėmė sprendimą palikti galioti Komisijos nutarimą dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos instituto netaikymo nuteistajam M. R., nesudaro pagrindo spręsti, jog nebuvo pakankamai įvertinti nuteistąjį teigiamai apibūdinantys duomenys. Aukštesnysis teismas pažymi, jog nuteistasis bausmę atlieka atviro tipo sąlygomis, taigi nuteistojo padėtis, atsižvelgiant į aptartas teigiamai jį charakterizuojančias aplinkybes, elgesį laisvės atėmimo vietų įstaigoje, pastangas, jau yra palengvinta įstatymo nustatyta tvarka. Nors, nuteistojo vertinimu, skundžiama žemesniojo teismo priimta nutartis yra nemotyvuota, nes, anot jo, joje nėra atsakyta į klausimą, kokia kokia konkreti dabartinė aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad, nepaisant žemos nusikalstamo elgesio rizikos, lygtinis paleidimas negali būti taikomas, visgi pažymėtina, kad sprendžiant dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos iš esmės yra prognozuojamas asmens elgesys ateityje – vertinama, ar būdamas laisvėje nuteistasis nepažeis įstatymų. Nors vertinimas yra nukreiptas į ateitį, tačiau tokios prognozės negali būti padaromos jokiu kitu būdu, kaip tik atsižvelgiant į asmens elgesį praeityje ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Pastebėtina tai, kad įvertinti, ar nuteistojo elgesio korekcijos progresas yra pakankamas, neįmanoma neatsižvelgiant į tai, už kokio pobūdžio ir kokio pavojingumo laipsnio nusikalstamų veikų padarymą nuteistasis atlieka bausmę, koks jo požiūris į padarytus nusikaltimus, kaip jis elgėsi bausmės atlikimo metu, taip pat kokia bausmės dalis yra atlikta. Taigi, priešingai nei nurodo nuteistasis, sprendžiant dėl lygtinio paleidimo, turi būti įvertinta ir tai, kad M. R. laisvės atėmimo bausmę atlieka už labai didelio narkotinių medžiagų kiekio disponavimą ir kontrabandą veikiant bendrininkų grupe, t. y. laisvės atėmimo bausmę M. R. atlieka už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo taikymo, asmens nusikalstamos veikos vertinamos tiek, kiek tai leidžia atskleisti tam tikras nuteistojo asmenines savybes ir jų pokytį laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Nusikalstamų veikų vertinimas kitų byloje esančių aplinkybių visumoje, neišskiriant jo, kaip esminio kriterijaus, įstatymo nėra draudžiamas, svarstant lygtinio paleidimo taikymo galimybę. Juo labiau nesutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad žemesnysis teismas suabsoliutino aplinkybes, susijusias su nuteistojo elgesiu nusikalstamų veikų padarymo metu, nes tiek Komisijos, tiek žemesniojo teismo sprendimai pagrįsti aplinkybių viseto analize, kuriai pritaria ir aukštesnysis teismas. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma skunde, šios aplinkybės vertinamos ne kaip savarankiškas ir lemiamas pagrindas atsisakyti taikyti lygtinį paleidimą, bet kaip vienas iš duomenų, reikšmingų vertinant nuteistojo asmenybę, jo elgesio motyvus ir aplinkybes bei jų santykį su bausmės atlikimo metu pasiektais pokyčiais. Todėl nusikalstamų veikų sunkumo įvertinimas, kai jis atliekamas kartu su kitų reikšmingų aplinkybių analize, savaime nereiškia nepagrįsto praeities aplinkybių sureikšminimo ar pakartotinio baudimo už jau padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, vien tai, kad žemesnysis teismas atsižvelgė į nuteistojo M. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą ir jų padarymo aplinkybes, savaime nereiškia, kad dinaminiai rizikos veiksniai buvo ignoruoti ar kad praeities aplinkybėms nepagrįstai suteikta išskirtinė reikšmė. Tokio vertinimo nepaneigia ir nuteistojo skunde cituojama Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-159-891/2024, kurioje taip pat pažymėta, kad nors aplinkybės, susijusios su veikomis, už kurių padarymą nuteistasis atlieka bausmę, negali būti savarankišku pagrindu lygtinio paleidimo netaikymui, tačiau įvertinti, ar nuteistojo taisymosi progresas yra pakankamas, neįmanoma neatsižvelgiant ir į tai, kiek kartų jis teistas, už kokio pobūdžio ir kokio pavojingumo laipsnio nusikalstamų veikų padarymą nuteistasis atlieka bausmę, koks jo paties požiūris į padarytus nusikaltimus <...>. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad žemesnysis teismas duomenis apie nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas panaudojo kaip savarankišką argumentą prieš lygtinio paleidimo taikymą. Priešingai, iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad šios aplinkybės buvo vertinamos kitų byloje esančių duomenų kontekste, atsižvelgiant į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu ir jo pasiektą pažangą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiu, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino praeities aplinkybes ir neįvertino jo teigiamų pokyčių bausmės atlikimo metu.Nuteistojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino laiko perspektyvą ir vėlesnį nepriekaištingą jo elgesį po 2025 m. spalio 8 d. padaryto drausminio pažeidimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Aukštesnysis teismas pažymi, kad sprendžiant dėl lygtinio paleidimo taikymo, nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu turi būti vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant tiek į padarytus drausminius pažeidimus, jų pobūdį ir sunkumą, tiek į vėlesnį nuteistojo elgesį, jo pastangas laikytis nustatytų reikalavimų ir pasiektą pažangą. Vis dėlto, vien tai, kad po drausminio pažeidimo tam tikrą laikotarpį naujų pažeidimų nebuvo nustatyta, savaime nepaneigia ankstesnio pažeidimo reikšmės vertinant nuteistojo elgesį ir jo pokytį teigiama linkme procesą. Iš nuteistojo asmens bylos matyti, kad 2025 m. spalio 8 d. nuteistojo asmeniniuose daiktuose rasti trys medicininiai švirkštai ir adatos. Tokio pobūdžio pažeidimas negali būti laikomas nereikšmingu vien dėl praėjusio laiko. Aplinkybė, kad po šio įvykio nuteistasis nepadarė naujų drausminių pažeidimų, yra reikšminga vertinant jo elgesio dinamiką, tačiau ji nepanaikina paties drausminio pažeidimo fakto ir jo reikšmės bendram nuteistojo elgesio vertinimui. Taigi, priešingai nei teigia nuteistasis, nėra pagrindo spręsti, kad žemesnysis teismas 2025 m. spalio 8 d. padarytą drausminį pažeidimą vertino izoliuotai nuo vėlesnio jo elgesio. Vien tai, kad teismas šį pažeidimą išskyrė ir įvertino kaip reikšmingą aplinkybę, nereiškia, jog nebuvo atsižvelgta į po jo padarymo praėjusį laikotarpį ar nuteistojo elgesio pokyčius. Esminę reikšmę turi tai, kad šis pažeidimas vertinamas ne kaip savarankiškas ir lemiamas pagrindas netaikyti lygtinio paleidimo, o kaip viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama vertinant visą nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu.Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nuteistasis M. R. laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2019 m. vasario 2 d., o per visą bausmės atlikimo laikotarpį jam iš viso buvo paskirtos keturios drausminės nuobaudos. Atkreiptinas dėmesys, kad paskutinė drausminė nuobauda M. R. buvo paskirta 2025 m. spalio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo bausmės atlikimo pradžios – drausminės nuobaudos paskyrimas praėjus tokiam ilgam bausmės atlikimo laikotarpiui leidžia spręsti, kad net ir ilgą laiką būdamas laisvės atėmimo vietų įstaigos kontroliuojamoje bei struktūruotoje aplinkoje nuteistasis ne visuomet laikėsi nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Tai yra reikšminga aplinkybė vertinant jo elgesio stabilumą ir gebėjimą savarankiškai laikytis teisės aktų reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų įstaigoje galiojanti aiški dienotvarkė, nustatyti elgesio reikalavimai ir nuolatinė kontrolė sudaro sąlygas, kurios iš esmės skiriasi nuo gyvenimo laisvėje, kur asmuo turi savarankiškai organizuoti savo kasdienį gyvenimą ir priimti sprendimus. Todėl nuteistojo gebėjimas laikytis nustatytos tvarkos bausmės atlikimo metu yra reikšmingas, tačiau ne vienintelis kriterijus vertinant jo pasirengimą grįžti į visuomenę. Nagrinėjamu atveju drausminių nuobaudų visuma ir paskutinės nuobaudos paskyrimo laikas sudaro pagrindą kritiškai vertinti, ar nuteistojo elgesio pokyčiai yra pakankamai nuoseklūs, pakankami ir tvarūs, kad būtų galima pagrįstai tikėtis, jog išėjęs į laisvę jis gebės savarankiškai laikytis teisės aktų reikalavimų ir tinkamai reguliuoti savo elgesį mažiau kontroliuojamoje, nestruktūruotoje aplinkoje. Šios aplinkybės vertinamos ne kaip savarankiškas pagrindas netaikyti lygtinio paleidimo, bet kaip reikšmingi duomenys, kurie kartu su kitomis bylos aplinkybėmis apibūdina nuteistojo elgesio korekcijos pažangą ir pasirengimą gyventi laisvėje. Aukštesniojo teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog nuteistasis jau kurį laiką nebuvo skatinamas už gerą elgesį ar sėkmingą dalyvavimą elgesio riziką mažinančiose priemonėse, savaime nereiškia, kad šiai aplinkybei buvo suteikta neproporcingai didelė reikšmė ar kad ji tapo lemiamu pagrindu sprendžiant dėl lygtinio paleidimo netaikymo. Priešingai, toks duomuo vertintinas kaip viena iš aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo elgesį ir dalyvavimą resocializacijos procese bausmės atlikimo metu.Nuteistojo skundo argumentas, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas neigiamai įvertino jo ketinimą, atlikus bausmę, grįžti į Rusiją, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog žemesnysis teismas nuteistojo ketinimo po bausmės atlikimo grįžti į Rusiją nevertino kaip neigiamos aplinkybės. Teismas tik aptarė Socialinio tyrimo išvadoje pateiktus duomenis apie nuteistojo deklaruojamus planus, susijusius su gyvenamąja vieta ir gyvenimu atlikus bausmę. Be to, priešingai nei nurodo nuteistasis, skundžiamos nutarties 18 punkte teismas šią ir kitas minėtoje pastraipoje nurodytas aplinkybes įvertino teigiamai („<...> Atlikus bausmę, grįžtų į Rusiją. Teismas tai vertina teigiamai <...>“). Kita vertus, vien tai, kad nuteistasis deklaruoja turintis gyvenamosios vietos, darbo ir socialinių ryšių galimybes atlikęs bausmę, savaime nelemia išvados, jog jo pataisos pažanga yra pakankama lygtiniam paleidimui taikyti. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant nuteistojo pasirengimą grįžti į visuomenę, tačiau turi būti vertinamos kartu su kitais duomenimis, apibūdinančiais jo asmenybę, elgesį ir nusikalstamo elgesio riziką. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo nuteistasis turėjo darbą, gyvenamąją vietą bei socialinius ryšius, tačiau šios aplinkybės nesutrukdė jam padaryti nusikalstamų veikų, už kurias šiuo metu atlieka bausmę. Taigi, vien formalių socialinės integracijos prielaidų buvimas nepatvirtina, kad šie veiksniai savaime užtikrins teisėtą nuteistojo elgesį išėjus į laisvę. Aukštesnysis teismas sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad duomenys apie galimus jo teistumus Rusijos Federacijoje negali būti vertinami kaip nustatytas faktas, bloginantis jo teisinę padėtį. Visgi, aukštesnysis teismas pažymi, kad nei Komisija, nei žemesnysis teismas šių nuteistojo nurodytų duomenų apskritai nevertino. Antai, iš Komisijos sprendimo turinio matyti, kad Komisija nenurodė galimų nuteistojo teistumų užsienio valstybėse kaip nustatyto fakto, o pažymėjo, jog nėra gauta pakankamai oficialių dokumentų, leidžiančių visapusiškai ir objektyviai įvertinti nuteistojo ankstesnio nusikalstamo elgesio mastą. Tuo tarpu žemesnysis teismas skundžiamos nutarties 17 punkte nurodė, jog byloje nėra gauta oficialių duomenų apie galimus nuteistojo teistumus Rusijos Federacijoje ar kitose užsienio valstybėse. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nuteistojo nurodomi duomenys nebuvo vertinami nei Komisijos, nei žemesniojo teismo.Papildomai pažymėtina, kad nuteistojo argumentas, jog sprendžiant dėl lygtinio paleidimo negali būti remiamasi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, yra nepagrįstas, nes sprendžiant šį klausimą svarbu įvertinti, ar bausmės tikslai jau yra pasiekti ir ar jie gali būti įgyvendinti toliau atliekant bausmę neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės. Lygtinio paleidimo klausimo sprendimas neatsiejamas nuo nuteistojo pataisos pažangos ir galimybių užtikrinti, kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų, vertinimo. Todėl žemesnysis teismas, spręsdamas dėl lygtinio paleidimo taikymo, pagrįstai atsižvelgė į tai, ar nuteistojo elgesio ir asmenybės pokyčiai leidžia spręsti, kad bausmės tikslai yra pasiekti arba gali būti pasiekti ir netaikant tolesnės izoliacijos nuo visuomenės. Toks vertinimas nereiškia pakartotinio bausmės skyrimo ar nuteistojo grąžinimo į bausmės skyrimo stadiją, bet yra susijęs su pačia lygtinio paleidimo instituto paskirtimi – individualiai įvertinti nuteistojo pasirengimą grįžti į visuomenę ir tęsti gyvenimą laikantis teisės aktų reikalavimų. Taigi BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų vertinimas savaime neprieštarauja BVK 4 straipsnyje įtvirtintiems bausmių vykdymo principams, o šie principai turi būti taikomi sistemiškai, atsižvelgiant į bausmės tikslus ir lygtinio paleidimo instituto esmę.Nuteistojo skundo argumentas, kad žemesnysis teismas lygtinio paleidimo taikymo klausimą vertino taip, tarsi paleistas į laisvę jis nebebūtų kontroliuojamas valstybės, atmestinas kaip nepagrįstas. Aukštesnysis teismas sutinka su nuteistojo vertinimu, kad lygtinis paleidimas iš tiesų nereiškia visiško nuteistojo priežiūros ir kontrolės priemonių panaikinimo, nes lygtinai paleistam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka taikoma probacija, gali būti nustatomi įpareigojimai ir kitos elgesio kontrolės priemonės. Vis dėlto, šių priemonių taikymas savaime nereiškia, kad nuteistojo elgesiui laisvėje galima prilyginti bausmės atlikimo metu vykdomą kontrolę. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis yra konkrečioje, struktūruotoje aplinkoje, kurioje jo kasdienė veikla, elgesys ir nustatytų taisyklių laikymasis yra nuolat kontroliuojami. Tuo tarpu išėjęs į laisvę asmuo turi savarankiškai organizuoti savo gyvenimą, priimti sprendimus ir laikytis teisės aktų reikalavimų mažiau kontroliuojamoje aplinkoje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino lygtinį paleidimą su visišku valstybės kontrolės nebuvimu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nuteistojo M. R. skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartis paliekama galioti.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi, n u t a r i a :Nuteistojo M. R. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartį.Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.Teisėjas Marijus Kursevičius