Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IES1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui IES1 dėl santuokos nutraukimo, įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą duodanti institucija: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas priteisė laikiną išlaikymą sūnui iš atsakovo po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Vertinant atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškinio priėmimo klausimas yra išimtinai pirmosios instancijos teismo kompetencija, skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, todėl apelianto argumentai, jog ieškovės ieškinys nepagrįstai priimtas atmestini kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. Todėl šeimos bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

Vertindamas atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti šalių turtinę, finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, teismas nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. po išsamaus įrodymų vertinimo. Šiame kontekste be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas argumentuodamas, kad priteistas laikinas išlaikymas yra per didelis apskritai nepateikė jokių duomenų apie pajamas, apsiribodamas teiginiu, jog dirba pagal darbo sutartį.

Remiantis kasacinio teismo praktika, orientaciniu kriterijumi, priteisiant laikiną išlaikymą būtiniems vaikų poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vienam vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas remdamasis nurodytu kriterijumi skundžiama nutartimi priteisė šalių nepilnamečiam sūnui po 350 Eur laikino išlaikymo iš atsakovo. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas atskirajame skunde iš esmės nepateikia argumentų ar įrodymų paneigiančių, kad teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis yra netinkamas, taip pat nepateikia jokių įrodymų, jog jo nurodomas 200 Eur išlaikymas yra pakankamas 11 metų amžiaus vaikui.

Apelianto argumentai, kad teismo nustatytas 350 Eur dydžio laikinas išlaikymas yra per didelis dėl jo patiriamų kredito įmokų, komunalinių bei kitų einamųjų išlaidų, nesudaro pagrindo mažinti nepilnamečiam vaikui nustatyto išlaikymo. Laikinas išlaikymas yra skirtas vaiko kasdieniams ir būtiniems poreikiams tenkinti, todėl sprendžiant dėl jo dydžio reikšminga, kokia apimtimi kiekvienas iš tėvų realiai prisideda prie vaiko maitinimo, aprangos, sveikatos priežiūros, ugdymo, laisvalaikio ir kitų jo poreikių užtikrinimo. Tuo tarpu apelianto mokamos kredito įmokos ir su jo turtu ar prisiimtais turtiniais įsipareigojimais susiję mokesčiai nėra išlaidos, kuriomis tiesiogiai vykdoma pareiga išlaikyti vaiką. Šalių tarpusavio turtinių prievolių, įskaitant kredito įmokų naštos paskirstymą, klausimai yra savarankiško pobūdžio ir spręstini pagal šiems teisiniams santykiams taikytinas teisės normas.

Pažymėtina ir tai, kad paties apelianto nurodomos vaiko išlaikymui skiriamos nereguliarios sumos iš esmės patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes, jog atsakovas prie vaiko išlaikymo prisideda savo nuožiūra, pats pasirinkdamas tiek mokėjimų laiką, tiek jų dydį, neatsižvelgdamas į tai, ar tokio pobūdžio ir apimties išlaikymas yra pakankamas nuolatiniams bei objektyviai egzistuojantiems vaiko poreikiams užtikrinti. Toks epizodinis prisidėjimas negali būti tapatinamas su tinkamu ir reguliariu įstatyme nustatytos pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką vykdymu ir, priešingai, pagrindžia poreikį laikinai nustatyti aiškų bei stabilų išlaikymo dydį. Be to, vien apelianto pateikti kelių mėnesių sąskaitų išrašai, atspindintys jo pasirinktas išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, savaime nepatvirtina, kad 350 Eur dydžio išlaikymas yra neproporcingas jo turtinei padėčiai ar kad objektyviai viršija jo galimybes.

Atmestinas ir apelianto argumentas, kad ateityje dėl išlaikymo galėtų kreiptis jo pilnametystės sulaukęs kitas sūnus. Visų pirma, toks argumentas grindžiamas vien prielaida apie galimai ateityje atsirasiančią prievolę, todėl negali būti laikomas konkrečia ir šiuo metu egzistuojančia aplinkybe, reikšminga sprendžiant dėl laikino išlaikymo dydžio. Antra, net ir galimas kitų apelianto išlaikymo prievolių atsiradimas ateityje savaime nesudaro pagrindo mažinti šiuo metu nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas išlaikymo dydis atitinka orientacinį tokio išlaikymo dydį ir byloje nepateikta duomenų, leidžiančių spręsti apie išskirtines aplinkybes, pateisinančias jo mažinimą, pirmosios instancijos teismo nustatytas laikinas išlaikymas laikytinas užtikrinančiu nepilnamečio vaiko poreikius bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir užtikrinanti geriausius šalių nepilnamečių vaikų interesus, tuo tarpu atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Remiantis išdėstytu, atsakovo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.