Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiosios tyrėjos Giedrės Adomavičienės 2026-03-26 nutarimu Nr. 10-ANR_N-7224-2026 (toliau – ir Nutarimas) E. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 428 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis 2025-12-21, 14.40 val. (duomenys neskelbtini), į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę ėjo nenustatytoje perėjimui vietoje, neįsitikinus, kad eiti saugu, prieš įžengiant į važiuojamąją galį neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį dėl ko buvo patrenktas automobiliu, kuris apgadintas. Pripažinta, kad tokiais veiksmais E. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET) 9, 42 bei 44 punktus. Dėl padaryto administracinio nusižengimo E. V. buvo paskirta 50 eurų dydžio bauda. Vilniaus miesto apylinkės 2026-07-30 nutartimi E. V. advokato Karolio Rugio skundas netenkintas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad:Teisinio reguliavimo kontekste įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, o būtent L. K. įvykio metu vairuotos transporto priemonės judėjimą užbrūkšniuotą kelio dalimi ir šį judėjimo būdą sąlygojusią priežastį – E. V. važiuojamojoje kelio dalyje ilgam sustojusią transporto priemonę, pripažintina, kad L. K. buvo priverstas judėti užbrūkšniuota kelio dalimi. Todėl L. K. pasirinktas važiavimo būdas buvo teisėtas ir atitiko faktines aplinkybes.Administracinėn atsakomybėn patrauktas E. V. staiga įžengė į kelio dalį, kurioje dėl objektyvių priežasčių judėjo transporto priemonės, po ko buvo užfiksuotas jo ir „Škoda“ automobilio kontaktas. Tiek nukentėjusysis, tiek ir abi įvykį mačiusios liudytojos, patvirtino, kad E. V. elgesys buvo staigus, neprognozuojamas ir be jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų. Nurodė, kad aplinkybės neginčijo ir pats E. V., kategoriškai tvirtindamas, jog jau pats jo išėjimas į kelio dalį, kurioje aktyviai judėjo transporto priemonės, sąlygojo būtinybę šioms transporto priemonėms sustoti. Vaizdinėje medžiagoje akivaizdžiai matyti, kad E. V. praleido vieną tamsios spalvos transporto priemonę ir šiai pravažiavus, staigiai žengė prieš „Škoda“ automobilį ir kryptingu žingsniu judėjo link savo automobilio, visiškai nepaisydamas „Škoda“ automobilio. E. V. kūno padėties pasikeitimas atitinka nukentėjusiojo L. K. ir liudytojos E.J. parodymus, kad E. V. ant automobilio atsisėdo. Šiuos parodymus patvirtina ir automobilio variklio dangčio fotonuotrauka, kurioje matyti, kad automobilio apgadinimas yra ties automobilio logotipu.Teismui nekilo abejonių, kad E. V. į kelio važiuojamąją dalį įžengė tam nenustatytoje vietoje, neįsitikinęs saugumu ir neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, taip pat jos greičio. Neginčijamai nustatyta E. V. judėjimo trajektorija, taip pat pastarojo vėlesnis elgesys (atsisėdimas ant automobilio), patvirtina, kad tokie asmens veiksmai buvo tyčiniai. E. V. pozicija dėl susidūrimo su „Škoda“ automobiliu kardinaliai pasikeitė, kai šis išgirdo policijos pareigūnams pateiktą paminėto automobilio vairuotojo versiją.Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti skundą jame nurodytais motyvais. Konstatavo, kad Institucija tinkamai kvalifikavo E. V. padarytą administracinį nusižengimą, taip pat tinkamai individualizavo jam skiriamą administracinę nuobaudą, išsamiai, pagrįstai ir teisėtai įvertino esmines bylos aplinkybes sprendžiant minėtus klausimus, todėl skundas atmestinas bei paliktinas nepakeistas skundžiamas nutarimas.Teismui nenustačius, kad Institucijos nutarimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, E. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai