Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2026-11-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-519/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2025-10-29Šiaulių apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2026-05-07Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  3. ApeliacijaNuosprendis · 2026-11-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
1A-221-519/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47664-2024-8
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
Kaltinamasis
R. P.
Nukentėjusysis
A. R.
Prokuroras
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Artūras Dževečka
Kategorijos

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-519/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47664-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.5; 2.4.6.5.2; 2.4.7

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. lapkričio 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Dževečkai (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),išteisintajam R. P. ir jo gynėjui advokatui Modestui Švažui,nukentėjusiajam A. R.,ekspertui Gintautui Serbentai (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent, 2024 m. gruodžio 5 d., 18.45 val., (duomenys neskelbtini), A. R. priklausančio gyvenamo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia A. R. sudavė 1 smūgį į pečius, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir griūdamas dešine ranka trenkėsi į ūkinio pastato duris, tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. R. padarė poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, kaklo ir stuburo juosmeninės dalies minkštųjų audinių sumušimą, dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu prokuroras Artūras Dževečka prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 4 d. nuosprendį, kuriuo R. P. išteisintas, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę;

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, prie šios bausmės, pridėti dalį Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės bei skirti subendrintą bausmę – 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti kaltinamojo R. P. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2024 m. balandžio 30 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. spalio 8 d.;

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis paskirti R. P. įpareigojimą nebendrauti su nukentėjusiąja N. R., nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresais: (duomenys neskelbtini). Nustatyti įpareigojimo terminą 2 metams po teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo;

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, pripažinti R. P. recidyvistu.

2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepilna apimtimi įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas dėl kaltinamojo R. P. kaltės. Prokuroro nuomone, negalima sutikti su teismo padaryta išvada, jog A. R. dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bei kitus ant jo kūno rastus sužalojimus galėjo patirti ir bandydamas sulaikyti R. P. bei suduodamas dešine ranka eilę smūgių kaltinamajam, kadangi tokia išvada padaryta neišanalizavus byloje surinktų duomenų pilna apimtimi, kai kuriuos bylos duomenis nutylėjus, jų nevertinus, be to, kai kurios teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

2.2. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog teismas savo nuosprendyje nurodo, jog R. P. kaltė negali būti grindžiama vien A. R. parodymais, tačiau jokių motyvų, kodėl A. R. parodymus laiko nepatikimais, nenurodo ir to nemotyvuoja. Dėl A. R. parodymų teismas nuosprendyje nurodo tik vieną sakinį, kad neva į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms A. R. nenurodė, jog būtų atsitrenkęs rankomis į duris ir būtent tada susižalojęs dešinės rankos pirštą. Skunde cituojami nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu, ir pažymima, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis davė išsamius ir aiškius parodymus, o šie parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu nekito, buvo logiški ir nuoseklūs, juos patvirtina ir pareigūnų kūno kamerų įrašai. Atsižvelgiant į tai matyti, jog teismo argumentai, kad nukentėjusysis apie piršto sužalojimą nieko nesakė atvykusiems pareigūnams yra neteisingi, o teismo išvada padaryta galimai net nesusipažinus su byloje esančiu vaizdo įrašu.

2.3. Apeliantas taip pat pažymi, jog abejotini ir teismo motyvai, jog nors R. P. jau 7 kartus teistas, bet iš LITEKO duomenų matyti, kad visada pripažindavo savo kaltę, o šiuo atveju kategoriškai ją neigia. Pažymėtina, jog ankstesni teistumai ar ankstesnis kaltės pripažinimas šioje byloje negali nei patvirtinti, nei paneigti nė vienos R. P. kaltinančios ar jį teisinančios aplinkybės, o toks teismo motyvavimas rodo, jog teismas besąlygiškai tiki kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis ir jų nevertina kitų byloje esančių duomenų kontekste, o iš esmės su išankstiniu nusistatymu laiko juos teisingais. Teismas net neatkreipė dėmesio, jog R. P. įvykio metu buvo stipriai neblaivus, kadangi atvykę pareigūnai jam nustatė 2,70 promilės neblaivumą, todėl abejotina, ar R. P. galėjo gerai atsiminti bei suvokti visas įvykio aplinkybes.

2.4. Prokuroro vertinimu, atsižvelgus į byloje surinktų duomenų visumą, nėra jokio pagrindo pritarti teismo išvadai, jog rankos piršto sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti suduodamas smūgius įtariamajam R. P., kadangi nukentėjusysis nuo pat pirmo bendravimo su policijos pareigūnais tvirtino, jog skausmą piršte jis pajuto po to, kai R. P. jį pastūmė ir jis susitrenkė ranką. Skundą teikiančio prokuroro manymu, tokį įvykio mechanizmą byloje esantys duomenys tik patvirtina, o ne paneigia. Vertinant teismo nuosprendyje pateiktus motyvus, matyti, jog teismas visais įmanomais būdais bando paneigti nukentėjusiojo nurodytą sužalojimo mechanizmą, todėl iš esmės nevertina nei nukentėjusiojo parodymų, nei ikiteisminio tyrimo metu gautos specialisto išvados, o išskirtinę reikšmę suteikia kaltinamojo parodymams ir daliai kaltinamajam palankių medicinos eksperto Gintauto Serbentos teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų. Teismas iš esmės nevertino specialisto išvados Nr. G 1238/2024(05) dalies, kurioje nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimas A. R. galėjo būti padarytas griūnant ir dešinės plaštakos sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą, o iš esmės koncentruojamasi į eksperto pateiktą atsakymą po paties teismo užduoto klausimo. Šiuo atveju matyti, jog ekspertas atsakydamas į teismo klausimą nurodė, jog esant šviežiai padarytam tokiam piršto sužalojimui, eksperto nuomone, smūgių su ta ranka nesuduosi ir kito žmogaus nepatempsi dėl didelio skausmo. Prokuroro nuomone, toks eksperto atsakymas į teismo užduotą klausimą yra nelogiškas ir neišsamus, pateiktas neatlikus medicininio įvertinimo, o labiau yra spontaniškas atsakymas į netikėtą teismo klausimą. Visų pirma, iš pateikto eksperto atsakymo matyti, jog negalėjimą atlikti paminėtus veiksmus jis sieja išimtinai tik su fiziniu skausmu, o ne su fizinėmis kliūtimis atsiradusiomis patyrus tokį sužalojimą (pavyzdžiui dėl traumos fiziškai negalėjimo suspausti plaštakos į kumštį, negalėjimo valdyti rankos ir t. t.). Šiuo aspektu būtina pažymėti, jog fizinio skausmo pojūtis yra subjektyvus dalykas, kurį kiekvienas jaučia skirtingai, todėl vien tokio pagrindo negalima laikyti objektyviu tvirtinant, kad nukentėjusysis jokiais būdais negalėjo suduoti smūgių. Be to, šiuo aspektu liko neįvertinta susidariusi stresinė situacija ir adrenalino poveikis, kuris nukentėjusiajam galėjo suteikti galimybę nepajusti tokio didelio fizinio skausmo, kuris jam sutrukdytų suduoti smūgius. Šiuo atveju nemažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokaciją, kadangi sužalojimas buvo padarytas dešiniosios rankos mažajame piršte, todėl neatmestina, jog smūgis galėjo būti suduotas kumščio dalimi tolimesne nuo mažojo piršto. Paminėtina ir tai, kad iš karto po įvykio darytame policijos pareigūnų kūno kamerų įraše užfiksuota, kaip nukentėjusysis šia ranka atlieka įvairius rodomuosius veiksmus, rankas susikiša į kišenes ir nors jis pareigūnams skundžiasi, jog pirštą jam skauda, tačiau yra akivaizdu, kad su ranka jis gali atlikti įvairius veiksmus, lankstyti pirštus ir t. t., todėl šie specialisto paaiškinimai, vertinant juos su kitais bylos duomenimis, kelia pagrįstų abejonių. Paminėtina ir tai, kad šioje byloje specialisto paaiškinimui neturėtų būti suteikiama išskirtinė įrodomoji galia, o jis turėtų būti vertinamas visumoje kartu su kitais bylos duomenimis, kurie iš esmės patvirtina R. P. kaltę.

2.5. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo nuomone A. R. nustatyti sužalojimai rankoje buvo padaryti ne jį pastūmus, o pačio nukentėjusiojo veiksmais bandant sulaikyti įtariamąjį ir jam suduodant smūgius. Nors teismas nuosprendyje bando paneigti nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, kuris lemia veikos kvalifikavimą, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tokiu atveju lieka atviras fizinio skausmo sukėlimo klausimas. Apklausiamas nukentėjusysis A. R. nurodė, jog R. P. jį iš nugaros pastūmė arba sudavė smūgį dėl ko šis griuvo ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusysis nurodė, jog šį fizinį skausmą jis vertina 8 balais iš 10. Be jau aptarto piršto sužalojimo, smūgį iš nugaros nukentėjusiajam patvirtina ir nustatyti sužalojimai dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, kaklo ir stuburo juosmeninės dalies minkštųjų audinių sumušimas, kuriuos patvirtina ir byloje gauta specialisto išvada. Pažymėtina, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dėl šių sužalojimų ir paties fizinio skausmo sukėlimo nieko nenurodė ir jokių motyvų nepateikė. Nurodo, kad teismas manydamas, jog padaryti sužalojimai, lemiantys veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, galėjo šią veiką perkvalifikuoti į numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tačiau šiuo atveju teismas nusprendė veikos neperkvalifikuoti, o nusikaltimo, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymius (fizinį skausmą ir kitus specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus) apskritai nutylėti.

2.6. Prokuroras savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog atsižvelgiant į bylos duomenis nėra jokio pagrindo teismo prielaidai, jog abejotinai atrodo nukentėjusiojo pateikta versija, kad jis įtardamas, jog galėjo vėl atvažiuoti R. P., kurį jis labai norėjo sulaikyti ir perduoti policijai, pirmiausia ėjo į katilinę užmesti malkų, o ne patikrinti ar namų teritorijoje nėra R. P. ar kitų pašalinių asmenų, kadangi tai yra tik niekuo nepagrįsti paties teismo apsvarstymai bandant sumenkinti kaltinamojo atliktus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, jog analizuojamu atveju visi teismo motyvai remiasi tik į tai, kad šio įvykio daugiau niekas nematė, todėl, anot teismo, remtis vien nukentėjusiojo parodymais negalima. Šiuo atveju teismas nukentėjusiojo parodymais nesivadovauja, nors jų logiškais ir motyvuotais argumentais ir nepaneigia. Vertinant byloje surinktus įrodymus matyti, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės kriterijaus, o netgi priešingai, byloje esantys kiti duomenys nukentėjusiojo nurodomą įvykio mechanizmą tik patvirtina. Šiuo atveju byloje R. P. kaltę pagrindžia tiek tiesioginiai – nuoseklūs paties nukentėjusiojo parodymai, tiek ir netiesioginiai – liudytojos N. R. parodymai, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, teismo medicinos specialisto išvada, medicininiai dokumentai.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjęs prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 4 d. nuosprendis dėl R. P. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas)

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš pateikto Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu – teigia, kad teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, todėl būtina išteisintojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei skirti bausmę.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, apeliaciniame skunde išdėstytus bei išsakytus proceso dalyvių argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas R. P. atžvilgiu nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija, siekdama tinkamai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus bei gauti duomenų patvirtinančių arba paneigiančių apelianto teiginius, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą Gintautą Serbentą, bei išteisintąjį R. P., nukentėjusįjį A. R..

Išteisintasis R. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis neprisimena, kiek buvo valandų, bet jau buvo tamsu, nuvažiavo į sodybą. Jis įėjo į kiemą, užsidegė lempa ir pajuto smūgį į petį, jis nugriuvo ir jį spardė, daužė. Jis matė, kad jį daužė nukentėjusysis A. R., kitų asmenų toje vietoje nebuvo. Pirmas smūgis jam buvo suduotas ranka į petį iš nugaros ir jis nugriuvo. Jis nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė. Jis prie nukentėjusiojo piršto neprisilietė, tas pirštas buvo sužalotas nuo smūgio, nes A. R. daužė jį. Įvykio vakarą nuvažiavo pas R., kad pažiūrėti, ar yra N. R.. Šiuo metu jis yra suimtas byloje dėl grasinimų R.

Nukentėjusysis A. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis grįžo iš darbo, buvo vakaras, tikslaus laiko nepasakys, buvo šaltoka, žmona gamino maistą. Žmona pasakė, kad pravažiavo mašina, apsisuko, pavažiavo atgal ir sustojo. Jis pasakė, kad eina malkų pečiui ir pažiūrės, kas ten. Išėjęs apsidairė, nieko nebuvo. Priėjo prie katilinės, norėjo duris daryti, buvo apie pusę metro nuo jų, ir pajuto smūgį į nugarą, suklupo ant kelių, atsitrenkė į duris ir iš karto pajuto piršto skausmą. Kai atsikėlė, pamatė stovintį R. P. ir pradėjo smūgiuoti, pastarasis pradėjo bėgti. Jis R. P. pasivijo prie garažo, nes, kiek policininkai atvažiuodavo, jam sakydavo, kad jis jį sulaikytų, nes jis visada pabėgdavo. Jį pasivijęs, abiem rankom paėmė už švarko ir pasuko, R. P. pargriuvo, jis pastarąjį užspaudė, jam iškrito cigaretės, butelis. Paskui jį nuo tos vietos iki namo palangės, gal 4-5 metrus, tempė. Pabeldė į langą ir pasakė, kad žmona iškviestų policiją. Ji pasakė, kad jau iškvietė. Kai po pirmo smūgio rankomis atsitrenkė į duris, parklupo, atsikėlęs sudavė R. P. keletą smūgių gal abiem rankom. Už striukės išteisintajam sugrėbė abiem rankom, nes tokį vyrą paguldyti ant žemės su viena ranka neišeitų. Kraujosruvos dešinėje šlaunyje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, kaklo ir stuburo juosmeninės dalies minkštųjų audinių sumušimas atsirado to įvykio metu, kai kumščiavosi, anksčiau jų nebuvo. Negali pasakyti, ar tai buvo pastūmimas, ar smūgis, kai atsitrenkė į duris. Negali pasakyti, į kurią nugaros vietą sudavė ar pastūmė, bet nugriuvo. Viską įmanoma padaryti per skausmą ir stresą, todėl sulaikė R. P.. Jis su kojomis jokių veiksmų prieš R. P. neatliko. Gulinčiam išteisintajam nesudavė smūgių, jis sudavė jam į veidą, kai jis stovėjo. Neprisimena, kiek smūgių sudavė, gal 2-3.

Ekspertas Gintautas Serbenta apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad tvirtina byloje pateiktą specialisto išvadą. Vieno momentinio kritimo metu visų kitų sužalojimų, nekalbant apie pirštą, padaryti negalima, nes jie yra skirtingose kūno pusėse, skirtingose plokštumose, todėl vieno kritimo metu jie atsirasti negalėjo. Kiti sužalojimai, išskyrus pirštą, poodinės kraujosruvos kojose, galėjo būti padaryti ne vien griuvimo metu, bet ir tiesioginio smūgio į sužalotas vietas pasėkoje. Tiek piršto sužalojimas, tiek kiti kūne rasti sužalojimai, atitinka įvykio laiką, tiek poodinių kraujosruvų išvaizda, tiek audinių patinimas, skausmingumas. Dėl dešinės plaštakos penktojo piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimo – tai apžiūrint nukentėjusįjį, tas pirštas buvo įtvertas gipsinėje langetėje, todėl matyti kokius nors išorinius sužalojimus piršte, kurie konkrečiau, tiksliau galėtų apibūdinti, kodėl buvo pakenkta sausgyslei, nebuvo galimybės. Medicininiuose dokumentuose yra tiesiog konstatuojama, kad pirštas neišsitiesia. Jį medicinos darbuotojai atstatė į ištiestą padėtį, pritaikė gipsinį tvarstį, tačiau nėra pateiktas aprašymas, kaip atrodė tas pirštas dar prieš teikiant pagalbą, ar ten buvo patinę, ar buvo poodinė kraujosruva, gal koks nubrozdinimas. Neturint tokių duomenų, nustatyti konkrečiai, kokiu būdu tiesiamoji sausgyslė buvo sužalota, nėra galimybės. Tiesiamosios sausgyslės sužalojimo mechanizmai galimi tiek atsitrenkiant, pagal situaciją, į duris, tiek ir griūnant, plaštaka atsiremiant į kokį pagrindą. Neatmetama galimybė, kad toks sužalojimas galimas ir pačiam žmogui atliekant smūgį arba laikant pačią plaštaką, kai judanti jėga atsitrenkia į pirštą. Konkrečiai pasakyti mechanizmo šiuo atveju negalima. Kadangi medicininiame aprašyme yra nurodyta, kad įtvarą laikyti apie tris savaites, todėl remiantis virš 10 dienų sveikatos sutrikdymu, ir buvo kvalifikuota nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kiti kūno sužalojimai, jei nebūtų piršto sužalojimo, būtų kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Jeigu tik konflikto pradžioje yra pažeista piršto sausgyslė, todėl smūgius atlikti ar stipriai tą plaštaką judinti, nebuvo galimybės dėl skausmo. Po tiesiamosios sausgyslės sužalojimo pirštas turėtų būti sulenktas, jo neįmanoma ištiesti, kadangi labai skauda. Pirštas turėtų būti sulenktas į delno pusę. Skausmą pakęsti gali žmogus, ypatingai stresinėje situacijoje, kada kraujyje cirkuliuoja adrenalinas, žmogus pakenčia ir stiprų skausmą. Atlikti smūgį ta ranka neįmanoma, kadangi skauda ir žmogus saugo tą vietą. Tai jo nuomonė, kad žmogus negali atlikti smūgių dėl skausmo. Keletas sausgyslės pažeidimo variantų – tiek suduodant, tiek krentant, tiek pačiam smūgiuojant. Jei suspaustas kumštis, veiksni ta ranka, bet pažeistas penktas pirštas, tai smūgio sudavimas galimas, bet skauda, žmogus saugoja tą vietą. Dėl to, ar gali žmogus, esant tokiam piršto sužalojimui, atlikti aktyvius veiksmus, dešinę ranką naudoti, kad suimti už striukės, sukinėti, vilkti, tai tokie veiksmai mažai tikėtini, nes, paprastai, žmogus saugo tą ranką.

Viso baudžiamojo proceso metu išteisintasis R. P. neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, teigdamas, kad jis A. R. jokių smūgių nesudavė, tai A. R., jam įėjus į kiemą, sudavė smūgius, buvo neblaivus, bet viską pamena. Nukentėjusysis A. R. parodė, jog jam išėjus į kiemą ir einant link ūkinio pastato, kuriame yra katilinė, jis pajuto smūgį į nugaros sritį, nuo smūgio jis suklupo, nukrito ir dešine ranka atsitrenkė į ūkinio pastato duris bei pajuto skausmą dešinės plaštakos mažajame piršte, atsisukęs pamatė, kad už nugaros jam stovi R. P..

Kasacinės instancijos teismo praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalys laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti vertindami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismai daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2023, 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad vieninteliai duomenys, pagrindžiantys R. P. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra paties nukentėjusiojo A. R. parodymai, tačiau kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuojamą veiką negali būti įrodyta vien nukentėjusiojo A. R. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis A. R. apklausiamas sekančią dieną po įvykio ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad R. P. jį pastūmė ar sudavė smūgį į nugarą ir jis suklupo, rankomis atsitrenkdamas į pastato duris, bei taip patyrė dešinės rankos mažojo piršto sužalojimą, bei atkreipė dėmesį į tai, jog į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms nukentėjusysis nenurodė, kad būtų atsitrenkęs rankomis į duris ir būtent tada susižalojęs dešinės rankos pirštą, nors su pareigūnėmis bendravo daugiau kaip pusę valandos ir buvo prašomas paaiškinti apie visas įvykio aplinkybes.

Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes nukentėjusysis A. R. viso baudžiamojo proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kad jam išėjus į kiemą ir einant link ūkinio pastato, kuriame yra katilinė, jis pajuto smūgį į nugaros sritį, nuo smūgio jis suklupo, nukrito ir dešine ranka atsitrenkė į ūkinio pastato duris nei pajuto skausmą dešinės plaštakos mažajame piršte, atsisukęs pamatė, jog už nugaros jam stovi R. P..

Abiejuose policijos pareigūnių, atvykusių į įvykio vietą, kūno kamerų vaizdo įrašuose (PSS-20241205-193510UTC+0200 ir PSS-20241205-193514UTC+0200) yra užfiksuoti pirminiai nukentėjusiojo A. R. parodymai, kad jis ėjo iš kambario į katilinę ir pajuto iš nugaros pastūmimą, jis pargriuvo, atsiklaupė, stuktelėjo į duris ir tas pirštas trakštelėjo. Tai pasakodamas A. R. rodė policijos pareigūnei dešinės rankos plaštaką, pasakoja apie sausgyslę ir yra matoma, kad mažasis plaštakos pirštas yra sulenktas į delno pusę. Kitai policijos pareigūnei, kuri sėdėjo tarnybiniame automobilyje, A. R. nurodė, kad jis buvo kieme prie durų, ėjo į katilinę primesti malkų, R. P. jį iš nugaros stūmė ir jis atsitrenkė į duris ir tuo metu jam sausgyslė trūko, lūžo. Jis atsisuko ir davė R. P., kad pastarasis jo „nesubaladotų“.

2024 m. gruodžio 6 d. nukentėjusiojo A. R. protokole-pareiškime nurodyta, kad 2024 m. gruodžio 5 d., apie 18.45 val., būdamas namuose, adresu (duomenys neskelbtini), išėjęs į lauką ir nuėjęs prie ūkinio pastato iš nugaros pajuto stumtelėjimą ar smūgį į pečius, tiksliai pasakyti negali, ir nuvirto ant žemės. Virsdamas ant žemės sudūrė dešinės rankos savo mažylį pirštą į ūkinio pastato duris, kurio metu pajuto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 8–10).

2024 m. gruodžio 6 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodė, kad 2024 m. gruodžio 5 d., apie 18.45 val., būdamas namuose per langą pastebėjo važinėjantį taksi automobilį ant gatvės ir pamatė, jog automobilis buvo įvažiavęs į jo namų kiemą ir iškart išsistūmė iš jo kiemo atbulomis bei, pavažiavęs gatve nuo jo namo, sustojo. Nieko nelaukęs išėjo į lauką ir ėjo į ūkinį pastatą, norėdamas įmesti malkų į pečių, ir vėliau būtų apžiūrėjęs namo teritoriją. Priėjus prie ūkinio pastato, pajuto iš nugaros stumtelėjimą ar smūgį į pečius, tiksliai pasakyti negali. Po minėto stumtelėjimo ar smūgio jis nuvirto ant žemės ir virsdamas sudūrė dešinės rankos mažylį pirštą į ūkinio pastato duris, kurio metu pajuto fizinį skausmą, kurį įvertina 8 balais. Būdamas ant žemės atsisuko ir už nugaros pamatė stovintį R. P.. Atsikėlęs nuo žemės atsisuko į R. P. ir jam sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į veidą kumščiu ir šis nuvirto ant žemės. Po nuvirtimo R. P. prispaudė prie žemės ir liepė nesikelti nuo žemės, kad šis toliau nekeltų konfliktų. Norėdamas iškviesti policijos pareigūnus, su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono ir būdamas stipriais susijaudinęs, paėmęs R. P. už rūbų patempė jį iki savo namo ir pabeldęs į namo langą savo žmonai N. R., kuriai liepė iškviesti policijos pareigūnus. Iki kol atvyko policijos pareigūnai, jis laukė ir nepaleido R. P., pamatęs, kad jam šalta, jis jį pasodino lauke ant suoliuko ir kartu laukė policijos. Po nuvirtimo smūgių R. P. daugiau nesudavė ir jokio smurto prieš jį nenaudojo (t. 1, b. l. 42–43).

2024 m. gruodžio 20 d. akistatos tarp A. R. ir R. P. metu, nukentėjusysis nurodė, kad jis pirmiausia nusprendė nueiti užmesti malkų, o tada apsižvalgyti kieme. Išėjus į lauką, kieme buvo tamsu, nuo judesio šviesa užsidegė tik trumpam ir vėl užgeso. Einant link katilinės, jis iš nugaros pajuto smūgį į nugarą. Po smūgio nugriuvo ir griūdamas dešinės rankos mažyliu pirštu trenkė į katilinės duris, dėl ko iškart pajuto skausmą. Atsikėlęs ir atsisukęs pamatė stovintį R. P., kurio išsigando. Nežinodamas, ko gali iš jo tikėtis ir tuo pačiu gindamasis nuo jo, pats jį puolė, smūgiuodamas jam smūgius, o jam pradėjus bėgti, pervertė jį ant žemės ir prispaudęs laikė prie žemės, kad nepabėgtų (t. 1, b. l. 84–86).

2025 m. sausio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis, panaudodamas manekeną, parodė, kur jam iš nugaros buvo suduotas smūgis į nugaros-pečių sritį. Toliau naudodamas manekeną A. R. parodė, kaip nuo smūgio jis griuvo ant žemės ir rankomis trenkėsi į ūkinio pastato duris bei paaiškino, kad jam rankomis trenkiantis į ūkinio pastato duris, jis susižalojo dešinės rankos mažąjį pirštą. Tada A. R. paaiškino, kad atsisukęs ir pamatęs, jog jį iš nugaros užpuolė R. P., atsistojęs toje pačioje vietoje, kur buvo užpultas, jis pradėjo smūgiuoti R. P. į veido sritį. Kiek kartų sudavė šiuo metu tiksliai nežino, bet galimai iki 4 smūgių. Rodė, kad R. P. iki lango tempė kaire ranka (t. 1, b. l. 91–101).

Teisminio nagrinėjimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis A. R. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Nukentėjusiojo A. R. nurodytas aplinkybes dėl suklupimo ant kelių bei dėl patirtų sužalojimų patvirtina 2024 m. gruodžio 6 d. asmens apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apžiūrint A. R., ant kelnių ties keliais matyti purvo pėdsakai; ant dešinės rankos 5 piršto matyti patinimas (t. 1, b. l. 49–57). Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1238/2024(05) nurodyta, kad A. R. galimai 2024 m. gruodžio 5 d. ne mažiau penkių bukų trauminių poveikių pasėkoje padarytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, kaklo ir stuburo juosmeninės dalies minkštųjų audinių sumušimas, dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimas, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau, nei 10 dienų laikotarpiui. Neatmetama galimybė, kad dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimas A. R. galėjo būti padarytas griūnant ir dešinės plaštakos sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą (t. 1, b. l. 76).

Nukentėjusiojo parodymus dėl dešinės plaštakos mažojo piršto sužalojimo mechanizmo, patvirtina ir eksperto Gintauto Serbentos paaiškinimai, kad tiesiamosios sausgyslės sužalojimas, šiuo konkrečiu atveju, galėjo atsirasti tiek ir atsitrenkiant į duris, tiek ir griūnant, plaštaka atsiremiant į kokį pagrindą. Pasak eksperto, po tiesiamosios sausgyslės sužalojimo pirštas turėtų būti sulenktas, jo neįmanoma ištiesti. Tiek iš nukentėjusiojo paaiškinimų, tiek iš policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų, medicininių dokumentų, kitų byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo dešinės plaštakos mažasis pirštas po įvykio buvo sutinęs ir sulenktas į delno pusę. Dėl eksperto nurodytų teiginių, kad atlikti smūgį ranka, kurios mažojo piršto sausgyslė yra sužalota, yra neįmanoma, kadangi skauda ir žmogus saugo tą vietą, jis pats patvirtino, jog tai yra subjektyvi eksperto nuomonė, ką jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apklausto eksperto manymu, fizinio skausmo pojūtis yra subjektyvus dalykas, kurį kiekvienas asmuo jaučia skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, stresinėse situacijose, kada kraujyje cirkuliuoja adrenalinas, žmogus pakenčia net ir labai stiprų skausmą. O šiuo atveju būtent tokia situacija ir buvo – nukentėjusysis A. R. buvo susijaudinęs, išsigandęs, nes R. P. jį netikėtai užpuolė iš nugaros, be to, nukentėjusysis puikiai pažinojo išteisintąjį, nes pastarasis vis rašinėjo ir skambinėjo jo sutuoktinei, ją persekiojo, jai grasino, buvo išdaužęs buto langus, sulaužęs šiltnamį ir pan., taip pat R. P. 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu buvo nuteistas už terorizavimą ir sistemingą nukentėjusiojo žmonos N. R. bauginimą, psichinės prievartos naudojimą, išteisintajam buvo paskirtas įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiojo žmonos. Taigi, dėl stresinės situacijos A. R. galėjo nejausti mažojo piršto skausmo ir atlikti jo nurodytus veiksmus – suduoti smūgius R. P., pastarąjį perversti ant žemės, tempti ir pan.

Be to, nukentėjusiojo A. R. parodymus patvirtina ir netiesioginiai liudytojos N. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai, kad ji pačių muštynių nematė, tik kai paskambino į policiją ir išėjo į lauką, pamatė savo vyrą A. R., kuris laikė išteisintąjį R. P.. Be to, vyras sakė, kad jam išsuko pirštą, nes R. P. pastūmė ir jis suklupo prie viralinės bei trenkėsi ranka į sieną. Baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais ir, kad jų nesant, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus: gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-387/2026).

Taigi, nukentėjusiojo A. R. parodymus apeliacinės instancijos teismas laiko patikimais, nuosekliais ir neprieštaringais, be to, kaip jau buvo nurodyta, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, asmens apžiūros protokolas, specialisto išvada, liudytojos N. R. parodymai. Išteisintojo R. P. veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajam A. R. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant išteisintojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik išteisintojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas išteisintojo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Abiejuose policijos pareigūnių, atvykusių į įvykio vietą, kūno kamerų vaizdo įrašuose (PSS-20241205-193510UTC+0200 ir PSS-20241205-193514UTC+0200) yra užfiksuoti pirminiai išteisintojo R. P. parodymai, kad jis atėjo pas meilę, bet A. R. nepuolė. Jį atvežė taksi, jis išlipo iš mašinos, atėjo į kiemą, A. R. pro tą kampą išlindo ir pradėjo jį daužyti. Jis A. R. nesudavė nei vieno smūgio. Išlindo pro kampą ir pradėjo spardyt.

2024 m. gruodžio 6 d. R. P., teikdamas pareiškimą apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, parodė, kad 2024 m. gruodžio 5 d., apie 19 val., jis atvyko į svečius pas savo pažįstamą N. R., ir tik atėjus į kiemą ji pasitiko A. R., kuris nieko nelaukęs sudavė rankomis apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas fizinį skausmą (t. 1, b. l. 126–129).

2024 m. gruodžio 6 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole yra užfiksuoti R. P. parodymai, kad 2024 m. gruodžio 4 d., dienos metu, prie parduotuvės „Grūstė“ susitiko buvusią sugyventinę N. R., kuri su juo draugiškai pabendravo ir pasiūlė rytoj atvažiuoti pas ją į kaimą bei pridūrė, jog jos sutuoktinis bus darbe. Jis 2024 m. gruodžio 5 d., apie 18-19 val., atvyko su taksi, adresu (duomenys neskelbtini), buvo stipriai neblaivus ir tik išlipęs iš automobilio nuėjo į nepatvertą namo kiemą. Tik įėjęs iš už garažo išgirdo vyrišką balsą „Ir vėl tu čia, kuily“, „Prisiprašei“, nespėjęs sureaguoti pajuto smūgį kumščiu į nugarą, dėl ko jis pargriuvo ant kieme buvusios skaldos. Jis asmenį iš balso atpažino, kaip N. sutuoktinį A. R.. Nespėjęs atsistoti vyras jį prispaudė su koja ir pradėjo kumščiais jį mušti, suduodamas apie 7-9 kartus jam į veido sritį. Po smūgių lavinos jį tampė už rūbų po kiemo grindinį bei ilgai laikė jį prispaudęs prie žemės. Įvykio metu jis A. R. nė karto nesudavė ir gindamasis jo nuo savęs nestūmė (t. 1, b. l. 126–129).

2024 m. gruodžio 12 d. liudytojo papildomos apklausos metu R. P. nurodė, kad persigalvojo ir nusprendė, kad A. R. dėl sumušimo jokių pretenzijų neturi. Papildė, kad važiuoti į N. R. namus jos aplankyti nusprendė pats, jo N. R. nebuvo kvietusi atvažiuoti. A. R. jį užpuolė, kai buvo užėjęs į kiemą, buvo kiemo viduryje, A. R. iškart jį pervertė ant žemės, gulinčiam smūgiavo kumščiu į veidą (7-9 smūgius), po to suėmęs už drabužių vilko per kiemą, o galiausiai laikė prispaudęs prie žemės ir neleido atsikelti. Jis pats A. R. nieko nedarė (t. 1, b. l. 132–133).

2024 m. gruodžio 12 d. įtariamojo apklausos metu R. P. nurodė, kad jis A. R. nesudavę nei vieno smūgio ir jo nesužalojo, tai jis jį sumušė. 2024 m. gruodžio 5 d. vakare, būdamas išgėręs, nusprendė aplankyti pažįstamą N. R., kurią yra įsimylėjęs. Pas N. važiavo dėl to, kad pats norėjo važiuoti pas ją, niekas jo nekvietė ten važiuoti. Kai su taksi automobiliu nuvažiavo prie N. namų, užėjo į namo kiemą. Buvo vakaras ir buvo tamsu. Jam užėjus į namo kiemą iš po namo kampo išėjo A. R.. Pamatęs jį, A. R. pradėjo jį kolioti žodžiais ir tuo pačiu puolė jį mušti. A. R. pervertė jį ant žemės ir nugriuvusiam sudavė smūgius į veidą. A. R. galėjo suduoti apie 10 smūgių. Po to jis vilko jį per kiemą. Nustojęs jį mušti A. R. toliau jį laikė prispaudęs prie žemės (t. 1, b. l. 149–150).

2024 m. gruodžio 20 d. akistatos tarp A. R. ir R. P. metu, išteisintasis paaiškino, kad jis pirmas A. R. nepuolė ir jam iš nugaros smūgio nesudavė. Kai jis įėjo į kiemą, A. R. išėjo pro garažo kampą, pamatęs jį pasakė kažką panašaus „ir vėl tu čia“ ir tada puolė jį, smūgiavo jam, buvo pervertęs ant žemės, ir laikė prispaudęs su koja prie žemės. Jis pats A. R. nesudavė nei vieno smūgio (t. 1, b. l. 84–86).

2025 m. sausio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu R. P. parodė vietą, kur išlipo iš taksi automobilio, kai 2024 m. gruodžio pradžioje, dienos neprisimena, būdamas neblaivus atvažiavo, norėdamas aplankyti N. R.. Po to R. P. parodė kryptį, kaip ėjo į kiemą. Tada, rodydamas kryptį, paaiškino, kad iš ten prie jo priėjo A. R. ir pradėjo jį mušti. R. P. parodė vietą, kur A. R. jį pradėjo mušti. Naudodamas manekeną R. P. parodė, kurioje vietoje ir kaip jam stovinčiam, o paskui ir nugriuvusiam A. R. sudavė smūgius, kurių sudavė daug, bet šiuo metu jų skaičiaus įvardinti negali bei laikė prispaudęs prie žemės neleisdamas atsikelti. Po to R. P. rodydamas į suoliuką paaiškino, kad iki šio suoliuko A. R. jį nutempė ir laikė iki kol atvyko policijos pareigūnai. R. P. paaiškino, kad nei prie įėjimo durų nei prie ūkinio pastato jis nespėjo prieiti ir A. R. nei vieno smūgio nesudavė (t. 1, b. l. 163–171).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis R. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2024 m. gruodžio 5 d., 18.45 val., nuvažiavo taksi į (duomenys neskelbtini) gatvę aplankyti draugės, buvusios bendradarbės, N. R.. Įėjus į kiemą, jam sudavė ir jis nugriuvo. A. R. pradėjo jį spardyti, daužyti į veidą, tampyti po kiemą. Jis A. R. nesudavė.

Nors išteisintojo R. P. parodymai apie įvykio aplinkybes yra gana nuoseklūs, tačiau jų patikimumu verčia abejoti tai, jog aplinkybes, kad jį nukentėjusysis A. R. spardė, nurodė tik į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms ir tada tik pirmosios instancijos teisme, o viso ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių išteisintasis nenurodė, be to, 2024 m. gruodžio 6 d. teikdamas pareiškimą dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, R. P. melavo, kad jį atvykti į svečius pakvietė N. R., nors po savaitės laiko jau nurodė, jog to nebuvo ir jis pats nusprendė atvykti pas N. R..

Nors išteisintasis R. P. nepripažino savo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo A. R. atžvilgiu ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, kad jis jokių fizinių veiksmų A. R. atžvilgiu neatliko, tačiau šie išteisintojo teiginiai yra paneigti aukščiau išanalizuotais nukentėjusiojo A. R. nuosekliais parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei įvertinus R. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, tiek objektyviąją, tiek subjektyviąją pusę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog išteisintasis savo veiksmais padarė nukentėjusiajam A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: R. P. 2024 m. gruodžio 5 d., 18.45 val., (duomenys neskelbtini), A. R. priklausančio gyvenamo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia A. R. sudavė 1 smūgį į pečius, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir griūdamas dešine ranka trenkėsi į ūkinio pastato duris, tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. R. padarė dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamosios sausgyslės sužalojimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog iš nukentėjusiojo A. R. nuoseklių parodymų matyti, kad išteisintasis R. P. įvykio metu ji tik pastūmė, ko pasėkoje jis griūdamas ir atsitrenkdamas į ūkinio pastato duris susižalojo dešinės plaštakos penkto piršto tiesiamąją sausgyslę, todėl iš kaltinimo šalintini nukentėjusiajam A. R. sukelti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, kaklo ir stuburo juosmeninės dalies minkštųjų audinių sumušimas. Šių aplinkybių pašalinimas, atsižvelgiant į eksperto parodymus dėl sužalojimo mąsto ir sunkumo, nekeičia kaltinamojo veiksmų kvalifikacijos, bei kaltinamojo teisinės padėties nesunkina.

Dėl bausmės skyrimo

BK 41 straipsnyje (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. Teismas, vadovaudamasis bendraisiais BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, pirmiausia atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį.

BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 6 kartus ir turėdamas išnykusį teistumą. Paskutinį 7 kartą asmuo buvo nuteistas 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu, tačiau minėtas nuosprendis buvo apskųstas ir išteisintojo R. P. nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo neįsiteisėjęs, o pagal BK 97 straipsnio 1 dalį, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kadangi šiuo atveju R. P. nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo neįsiteisėjęs 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendis, todėl asmuo laikomas neteistu, o prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atmestinos.

Už BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą yra numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Skirdamas bausmę R. P. teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), ne kartą baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 5–7), tačiau jam paskirtas administracines nuobaudas – baudas, susimoka, šiuo metu nedirbantis, R. P. atžvilgiu šiuo metu yra taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. R. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus, tačiau byloje nėra nustatyta, kad asmens neblaivumas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, R. P. asmenybę – praeityje teistas 6 kartus, tačiau šios veikos padarymo metu teistumas dėl jų buvo išnykęs, šiuo metu teistas jau 7 kartus, šią nusikalstamą veiką padarė žinodamas, kad 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu, jam paskirtos laivės atėmimo bausmės vykdymas yra atidėtas, šią nusikalstamą veiką padarė pažeisdamas kardomosios priemonės – įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusiosios sąlygas, teismas sprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti R. P. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus sankcijoje numatytą ir prokuroro siūlomą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytinas artimas šios rūšies bausmės vidurkiui, t. y. laisvės atėmimą vieneriems metams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. šio nuosprendžio priėmimo metu yra atlikęs 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, jam paskirtą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl prokuroro prašymas, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, bendrinti šiuo nuosprendžiui R. P. paskirtą bausmę su minėtu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės dalimi, netenkinamas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Kaip minėta, įstatymas imperatyviai reglamentuoja teismo pareigą, skyrus arešto arba laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybės.

Aukštesnysis teismas, spręsdamas dėl galimybės asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnio 1 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, todėl egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad R. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, R. P. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 6 kartus, tačiau teistumai dėl jų šios veikos padarymo metu buvo išnykęs, šią nusikalstamą veiką padarė būdamas nuteistas 7 kartą, tačiau tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs nuosprendis, bet nuteistajam buvo žinoma, kad jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tačiau asmens tai nesulaikė nuo neteisėtų veiksmų, be to, šiuo metu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. P. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 strapsnio 2 dalyje, prieš nukentėjusiąją N. R., kas rodo, jog ankstesti teistumai jo elgesio nepakeitė, teigiamo poveikio nepadarė ir asmuo toliau daro įvairaus pavojingumo nusikalstamas veikas.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų R. P. polinkį nusikalsti ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo R. P. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.

Dėl BK 72¹ straipsnio 1 dalies taikymo

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo paskirti įpareigojimą R. P. nebendrauti su N. R., nesilankyti jos gyvenamosios vietos adresais: (duomenys neskelbtini), bei nustatyti šio įpareigojimo terminą 2 metus po teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, kadangi 2024 m. spalio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu, iš dalies pakeistu 2024 m. gruodžio 17 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, R. P. kartu su bausme buvo paskirtas įpareigojimas nebendrauti su nukentėjusiąja N. R. ir nesilankyti jos gyvenamosiose vietose, be to, anksčiau įvykdyta nusikalstama veika, taip pat kaip ir ši, yra susijusi su šiuo proceso dalyviu, kadangi ir šį kartą kaltinamasis ėjo būtent pas N. R., bei siekė bendravimo su ja prieš jos pačios valią.

Pagal BK 72¹ straipsnio 1 dalį teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus. Pagal BK 72¹ straipsnio 2 dalį paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo. Šioje byloje N. R. turi liudytojos statusą, o ne nukentėjusiosios, todėl byloje nėra teisinio pagrindo išteisintajam R. P. skirti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Išteisintajam R. P. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma valstybės naudai priteisti 62,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas už R. P. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 3).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prookuroro apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Gynėjas R. P. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. P. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį – jis šiuo metu niekur nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, jo atžvilgiu šiuo metu yra taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. P. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. birželio 4 d. nuosprendį dėl R. P. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti įsiteisėjusį nuosprendį, panaikinti.

Nepriteisti iš R. P. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas