Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.7.2; 2.6.2.1; 2.6.8.8; 2.6.8.10; 2.6.8.11.1; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21.

2026 m. lapkričio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Medijos jungtis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1731-1193/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Namų plėtros projektai“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Medijos jungtis“ dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nuostolių atlyginimo, baudos ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Namų plėtros projektai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Medijos jungtis“, prašydama pripažinti atsakovės vienašališką 2024 m. birželio 20 d. rangos darbų sutarties Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64, pakeistos 2024 m. spalio 21 d. papildomu susitarimu Nr. 2 dėl rangos sutarties Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64 pakeitimų, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, nutraukimą neteisėtu, priteisti ieškovei iš atsakovės 20 250 Eur netesybų, 21 315,90 Eur nuostolių, 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 41 565,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad su atsakove 2024 m. birželio 20 d. sudarė rangos darbų sutartį dėl gipso kartono tiekimo ir montavimo darbų objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė pagal šią sutartį įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti sutartyje numatytus darbus. Šalys 2024 m. spalio 21 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo buvo pakeisti darbų atlikimo terminai bei darbų vykdymo grafikas. Pagal šį susitarimą A korpuso ir 4 aukšto gipso kartono pertvarų įrengimo darbai turėjo būti pradėti nuo 2025 m. kovo 10 d., o visi sutartyje numatyti darbai turėjo būti užbaigti iki 2025 m. birželio 15 d. Šalys sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 papunkčiu susitarė, kad atsakovė visus sutarties priede Nr. 3 nurodytus darbus įsipareigoja pradėti, vykdyti, užbaigti bei perduoti užsakovei griežtai pagal šalių suderintą grafiką ir nenukrypti nuo nurodytų darbų pradžios bei pabaigos terminų. Pagal sutartį joje numatytų darbų vykdymo terminų laikymasis buvo esminė sutarties sąlyga. Ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais, dėl kurių vėlavo atsiskaityti už dalį atliktų darbų, rangovė buvo sustabdžiusi darbų vykdymą. Tačiau išnykus sutarties sustabdymo pagrindui, rangovė turėjo grįžti į objektą užbaigti darbų, tačiau į objektą nebegrįžo. Ieškovė bandė susisiekti su atsakove ir suderinti grįžimą į objektą, prašė pateikti detalų darbų planą pagal sutarties reikalavimus, tačiau atsakovė nereagavo į prašymus. Pateiktuose 2025 m. balandžio 16 d. ir 23 d. susirinkimo protokoluose Nr. 39 ir Nr. 40 matyti, kad atsakovė nedalyvavo užsakovės organizuotuose susirinkimuose, juose užfiksuotas rangovės vėlavimas atlikti darbus pagal sutartį, nepateikė nei darbų atlikimo grafiko, nei darbų plano.

Ieškovė 2025 m. balandžio 15 d. išsiuntė atsakovei pretenziją dėl darbų nevykdymo, kuria pareikalavo atsakovės pateikti aiškią poziciją dėl tolimesnių veiksmų ir detalų darbų planą pagal sutarties reikalavimus bei nurodė, jog atsakovei toliau nevykdant įsipareigojimų, ieškovė nutrauks sutartį. Atsakovė 2025 m. balandžio 16 d. pateikė ieškovei pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį neatsiskaitydama su atsakove, todėl remiantis sutarties 19.2 (1) punktu nutraukė sutartį dėl ieškovės kaltės. Tačiau dar iki šio atsakovės pranešimo nebuvo likę jokių nepadengtų skolų ar nepašalintų mokėjimo pažeidimų. Todėl atsakovė nebeturėjo teisės remtis ankstesniais atsiskaitymų vėlavimais kaip pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį ir sutartį vienašališkai nutraukė neteisėtai. Ieškovė, atsakydama į atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. pranešimą, 2025 m. balandžio 24 d. pranešimu informavo, kad nesutinka su atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. pranešime nurodytomis aplinkybėmis, nes atsakovės minimas pažeidimas - vėlavimas sumokėti - buvo ištaisytas gerokai anksčiau iki šio pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo, ir kad pašalinus šį pažeidimą atsakovė neteko teisės remtis vėlavimu atsiskaityti kaip pagrindu nutraukti sutartį. Taip pat šiuo pranešimu ieškovė informavo atsakovę, kad atsižvelgiant į tai, jog rangovė pažeidė esminę sutarties sąlygą dėl darbų atlikimo terminų, sistemiškai nevykdė užsakovės teisėtų reikalavimų, nesilaikė sutartyje nustatytos tvarkos dėl bendradarbiavimo ir komunikacijos, ignoravo užsakovės raginimus bei pateiktą pretenziją dėl darbų nevykdymo ir dėl jos kaltės užsakovė patirs tiesioginius nuostolius bei papildomas išlaidas samdant kitą rangovą, laiko sutartį ir visus su ja susijusius susitarimus nutrauktais dėl rangovės kaltės nuo 2025 m. gegužės 2 d.

Ieškovė, siekdama užtikrinti projekto tęstinumą ir išvengti didesnių nuostolių, 2025 m. balandžio 22 d. sudarė su kita bendrove UAB „Adomasta“, kuri objekte vykdė fasado įrengimo darbus, pakeičiančiąją sutartį, t. y. papildomą susitarimą Nr. 4 prie 2024 m. rugpjūčio 5 d. rangos darbų sutarties Nr. 2024-08-05_S_Namų plėtros projektai UAB_S_77. Šiuo susitarimu UAB „Adomasta“ buvo pavesta atlikti tuos gipso kartono montavimo darbus, kurių neatliko atsakovė. Ieškovė dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo patyrė papildomų nuostolių, nes naujosios rangovės darbų kaina buvo didesnė nei pagal su atsakove sudarytą sutartį. Pagal sutartį su atsakove jos neatliktų darbų kaina sudarė 105 022,35 Eur, o pakeičiančiosios sutarties papildomų darbų, kuriuos sudarė gipso kartono montavimo darbai, kaina sudarė 126 338,25 Eur. Todėl nuostoliai dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo sudarė nutrauktos sutarties ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumą – 21 315,90 Eur (126 338,25 Eur – 105 022,35 Eur). Šie nuostoliai buvo atsakovės neteisėtų veiksmų - sutartyje prisiimtų įsipareigojimų atlikti darbus ir juos atlikti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis - nevykdymo rezultatas.

Tai pat ieškovė nurodė, kad atsakovė pagal sutartį privalo mokėti netesybas. Ji nedalyvavo objekto planiniame pasitarime, be pateisinamos priežasties neatvyko į objektą, į užsakovės organizuotus gamybinius pasitarimus, taip pažeisdama sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 papunktį, už kurio pažeidimą nustatyta 150 Eur bauda. Taip pat atsakovė nepateikė darbų plano, taip pažeisdama sutarties bendrųjų sąlygų 3.16 papunktį, už kurio pažeidimą nustatyta 200 Eur bauda. Taip pat atsakovė padarė pakartotinius pažeidimus, nes nepateikė darbų plano, už kurio nepateikimą nustatyta 200 Eur bauda, nedalyvavo 2025 m. balandžio 16 d. gamybiniame pasitarime, taip pažeisdama sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 papunktį, už kurio pažeidimą nustatyta 150 Eur bauda. Taip pat atsakovė vėlavo pradėti bei atlikti darbus laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 10 d. iki 2025 m. balandžio 16 d., už tai taikomas sutarties bendrųjų sąlygų 17.2 papunktyje nurodytas baudos dydis 15 000 Eur. Taip pat atsakovė vėlavo pradėti bei atlikti darbus laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 16 d. iki balandžio 17 d. bei pakartotinai nepateikė darbų plano, už tai taikomas sutarties bendrųjų sąlygų 17.2 (3) papunktyje nurodytas baudos dydis 500 Eur už 38-tą k. d. ir sutarties bendrųjų sąlygų 3.16 papunktyje nurodyta 200 Eur bauda, viso 700 Eur. Taip pat atsakovė nedalyvavo 2025 m. balandžio 23 d. pasitarime bei vėlgi nepateikė darbų plano, už tai taikoma sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 papunktyje nurodyta 150 Eur bauda ir sutarties bendrųjų sąlygų 3.16 papunktyje nurodyta 200 Eur bauda, viso 350 Eur. Ieškovė taip pat papildomai vėlavo pradėti bei atlikti darbus laikotarpiu nuo 2025 m. balandžio 17 d. iki 24 d. (papildomai 7 dienos), už tai taikomas sutarties bendrųjų sąlygų 17.2 (3) papunktyje nurodytas baudos dydis – 3 500 Eur. Viso atsakovės už sutarties pažeidimą mokėtinų netesybų suma sudarė 20 250 Eur (150 Eur + 200 Eur + 15 350 Eur + 700 Eur + 350 Eur + 3 500 Eur), kurią ieškovė prašė priteisti iš atsakovės.

Ieškovė pažymėjo, kad nutraukus sutartį 19.1 papunktyje nurodytais pagrindais, rangovė privalo sumokėti ieškovei 10 procentų visos sutartyje nurodytos kainos dydžio baudą. Sutarties kaina sudarė 152 487,50 Eur, todėl taikytina dar papildomai 15 248,75 Eur bauda. Tačiau ieškovė nereiškė reikalavimo priteisti šią baudą, kadangi prašė priteisti dėl sutarties nutraukimo ir pakeičiančiosios sutarties sudarymo patirtus nuostolius, kurie apima ir atsakovės mokėtiną baudą, t. y. nuostolių dydis buvo didesnis už nustatytą baudos sumą, todėl minima bauda buvo įskaičiuota į prašomų priteisti nuostolių sumą.

Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalys yra juridiniai asmenys, ieškovė prašė reikalavimui priteisti procesines palūkanas taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą ir iš atsakovės priteisti 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 41 565,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė BUAB „Medijos jungtis“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įvertinusi nuolatinį ieškovės vėlavimą atsiskaityti už tinkamai atliktus ir priimtus darbus bei tai, kad darbai objekte buvo nuolat stabdomi pačios ieškovės, kas lėmė neapibrėžtumą dėl ieškovės galimybių ne tik užtikrinti darbų tęstinumą, bet ir tinkamą atsiskaitymą su atsakove, todėl remiantis sutarties 19.2 papunkčio 1 dalimi vienašališkai nutraukė sutartį su ieškove. Atsakovė pranešime apie sutarties nutraukimą informavo ieškovę, kad atliktų darbų sulaikytų mokėjimų pagal sutartį suma yra 2 873,06 Eur. Palūkanų išlaidos patirtos dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus buvo sutartos su užsakove elektroniniu paštu 2025 m. kovo 31 d., t. y. 1 446,12 Eur. Todėl bendra ieškovės skola atsakovei vienašališkai nutraukiant sutartį sudarė 4 319,18 Eur. Pažymėjo, kad gindama savo teises ir teisėtus interesus, laikydamasi sutarties nuostatų, pagrįstai vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytą sutartį. Kadangi sutarties nutraukimas buvo teisėtas, atsakovė nesutiko su išvestiniais ieškovės reikalavimais dėl 20 250 Eur netesybų, 21 315,90 Eur nuostolių ir 10,15 procentų procesinių palūkanų priteisimo.

Trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė klausimą dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad vadovaujantis su atsakove sudaryta laidavimo draudimo sutartimi, kurioje numatytomis sąlygomis trečiasis asmuo (draudikas) laidavo ieškovei už atsakovės įsipareigojimų, numatytų laidavimo draudimo rašte, vykdymą, atlikęs žalos administravimo veiksmus priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos ir tolesnį žalos administravimą nutraukė. Trečiasis asmuo nustatė, kad pati ieškovė netinkamai vykdė sutartyje numatytus įsipareigojimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino atsakovės BUAB „Medijos jungtis“ vienašališką 2024 m. birželio 20 d. rangos darbų sutarties Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64, pakeistos 2024 m. spalio 21 d. papildomu susitarimu Nr. 2 dėl rangos sutarties Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64 pakeitimų, sudarytos tarp ieškovės UAB „Namų plėtros projektai“ ir atsakovės BUAB „Medijos jungtis“, nutraukimą neteisėtu. Priteisė ieškovei iš atsakovės 4 057,85 Eur netesybų, 21 315,90 Eur nuostolių, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą 25 373,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2025 m. spalio 27 d., iki teismo nutarties iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2026 m. vasario 18 d., ir 6 607,73 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys buvo sudariusios rangos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti gipso kartono montavimo darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad tarp bylos šalių susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė veikė kaip užsakovė, o atsakovė kaip rangovė.

Teismas, išanalizavęs byloje pateiktą ginčo šalių sutartį, nustatė, kad šalys sutartyje susitarė dėl konkrečių atvejų, kuriems esant sutartis gali būti vienašališkai nutraukiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnio 5 dalis). Tokie nutraukimo atvejai ir tvarka buvo aptarti sutarties 19 skyriuje, kurio 19.2 (1) ir 19.2 (2) papunkčiuose numatyti pagrindai, suteikiantys teisę atsakovei kaip rangovei vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, kad aptariamame sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje buvo įtvirtinta, kad: „Rangovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį, kai užsakovas pažeisdamas sutartyje nustatytą tvarką ir sąlygas laiku neatlieka mokėjimo bei neištaiso šio pažeidimo ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų po pakartotinio (antro) raštiško pranešimo apie tai gavimo dienos.“ Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.3 papunktį sutartis laikoma nutraukta: „<...> suėjus 7 (septynioms) kalendorinėms dienoms nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo sutarties 22 skyriuje nustatyta tvarka kitai šaliai dienos arba nuo tos dienos, kai toks pranešimas yra įteikiamas kitai šaliai pasirašytinai.“ Teismas vertino, kad tikroji šalių valia sutapo su rašytiniu sutarties tekstu, išdėstytu sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje, kadangi rangos sutarties sąlygų lingvistinė konstrukcija buvo aiški, lengvai suprantama, neleidžianti įžvelgti galimo skirtingo jų turinio suvokimo. Teismas nenustatė jokio pagrindo jų aiškinti kitaip, negu buvo nurodyta rašytinės formos sutartyje.

Teismas sprendė, kad ginčo sutarties sąlygomis šalys aiškiai susitarė dėl pagrindų nutraukti sutartį, pranešimų siuntimo tvarkos ir dėl termino, nuo kurio sutartis laikoma nutraukta. Tačiau šalys nesusitarė dėl pranešimo/įspėjimo priešingai šaliai termino apie numatomą vienašališką sutarties nutraukimą pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį, kaip tai numatyta CK 6.218 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad CK 6.218 straipsnio normoje, ją aiškinančioje kasacinio teismo praktikoje, taip pat ir teisės doktrinoje pabrėžiama, jog nukentėjusioji šalis, nusprendusi pasinaudoti teise vienašališkai nutraukti sutartį, privalo aiškiai ir iš anksto informuoti apie tai priešingą šalį. Kadangi tokiais atvejais kreiptis į teismą nereikia, teisė nutraukti sutartį įgyvendinama būtent aiškiu pranešimu apie sutarties nutraukimą kitai šaliai.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, pripažino, kad ieškovė pažeidė sutartyje nustatytus atsiskaitymo už darbus terminus, nes laiku neapmokėjo sąskaitų. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, kaip rangovė, pagal sutartį atlikusi dalį darbų, išrašė bei pateikė ieškovei apmokėti iš viso tris PVM sąskaitas faktūras bendrai 47 488,65 Eur be PVM sumai. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė pažeidė atsiskaitymo pagal pirmąją sąskaitą Nr. INV0450 terminą, t. y. neapmokėjo sąskaitos iki 2024 m. lapkričio 15 d., taip pat, kad ieškovė pažeidė atsiskaitymo pagal antrąją sąskaitą Nr. INV0456 terminą, t. y. neapmokėjo sąskaitos iki 2024 m. gruodžio 9 d. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį, atsakovė negalėjo nutraukti sutarties dėl minėtų sąskaitų neapmokėjimo, kadangi ieškovė ištaisė pažeidimus per sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų po pakartotinio/antrojo raštiško pranešimo apie tai gavimo dienos terminą. Vertindamas trečiosios sąskaitos apmokėjimo aplinkybes teismas nustatė, kad ieškovė šią sąskaitą Nr. INV0466 apmokėjo tik 2025 m. kovo 21 d., t. y. 20 dienų praleidusi sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje įtvirtintą trisdešimties kalendorinių dienų terminą. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nepakako išvadai, kad atsakovė teisėtai nutraukė šalių sudarytą sutartį, kadangi atsakovė iki 2025 m. balandžio 16 d. vienašališko sutarties nutraukimo iš vis neišreiškė valios nutraukti sutartį jos bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunkčio pagrindu ir įstatymų nustatyta tvarka apie tai ieškovės neinformavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė neišsiuntė ieškovei jokio pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį ieškovei pažeidus atsiskaitymo terminus pagal sąskaitą Nr. INV0466. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma patvirtino, jog nors pažeidimas, susijęs su ieškovės vėlavimu atsiskaityti pagal trečiąją sąskaitą, buvo pašalintas gerokai prieš atsakovės pranešimą dėl sutarties nutraukimo, atsakovė priėmė pavėluotą ieškovės prievolės įvykdymą, toliau susirašinėjo su ieškove dėl kompensavimo, nors ir neegzistuojant pažeidimui, sutartį vis tiek nutraukė tik po to, kuomet pati pažeidė sutartį, ir tik po to, kai gavo ieškovės pranešimą apie sutarties nutraukimą, reikalavimus grįžti į objektą ir vykdyti darbus bei sumokėti netesybas. Teismas konstatavo, kad sutarties vykdymo pažeidimas buvo pašalintas gerokai iki atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. vienašalio sutarties nutraukimo, nutraukimo momentu pažeidimas neegzistavo ir atsakovė šių aplinkybių neneigė. Atsakovės argumentus, kad ieškovės nuolatinis vėlavimas lėmė neapibrėžtumą dėl tolimesnio sutarties vykdymo ir tai buvo pagrindas vienašališkai nutraukti ginčo sutartį, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad savaime tokios atsakovės abejonės dėl tolimesnio sutarties vykdymo negali būti pripažįstamos objektyvia priežastimi vienašališkai nutraukti sutartį pagal sutartyje įtvirtintas sąlygas. Atsakovės veiksmus vienašališkai be įspėjimo nutraukiant ginčo sutartį teismas įvertino tik kaip jos siekį išvengti atsakomybės dėl pačios atsakovės sutarties pažeidimo. Teismas tokių atsakovės veiksmų nepripažino sąžiningais bei teisėtais.

Dėl atsakovės argumentų, kad bendra ieškovės skola atsakovei vienašališkai nutraukiant sutartį sudarė 4 319,18 Eur, t. y. 2 873,06 Eur sulaikytų mokėjimų pagal sutartį ir 1 446,12 Eur palūkanų, teismas nurodė, jog nors atsakovė ir buvo paskaičiavusi 1 446,12 Eur palūkanų už prievolės apmokėti sąskaitas terminų pažeidimą, tačiau ši prievolė buvo tik šalutinė, pati atsakovė pripažino, kad nesiuntė ieškovei nė vieno pranešimo dėl šių palūkanų apmokėjimo, o sąskaitą dėl palūkanų sumokėjimo išrašė tik 2025 m. balandžio 11 d. Todėl vien tai, kad ieškovė nesumokėjo palūkanų, įvertinus nustatytas sutarties nutraukimo aplinkybes, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį. Taip pat teismas sprendė, kad 2 873,06 Eur sulaikytų mokėjimų suma sutarties nutraukimo dieną nebuvo vykdytina prievolė, jos mokėjimo terminas nebuvo suėjęs. Todėl dėl šios 2 873,06 Eur sulaikytos sumos nesumokėjimo atsakovė neturėjo teisės reikšti reikalavimo ir atitinkamai neturėjo jokio teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus samdant kitą rangovą, pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog pakeičiančioji rangovė UAB „Adomasta“ užbaigė atsakovės pradėtus darbus, t. y. pasiekė ieškovės ir atsakovės pradine sutartimi siektą rezultatą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, kaina buvo 152 487,50 Eur, bei kad iki sutarties nutraukimo su atsakove ji buvo atlikusi ir perdavusi ieškovei darbų už 47 488,65 Eur sumą. Pagal pradinę sutartį, t. y. sutartį su atsakove, jos neatliktų darbų kaina sudarė 105 022,35 Eur. Teismas padarė išvadą, kad pakeičiančiąja sutartimi buvo susitarta tik dėl tų darbų, kuriuos sudarė gipso kartono montavimo darbai, t. y. tik tie darbai, kurių pagal ginčo sutartį neatliko atsakovė, o jų kaina sudarė 126 338,25 Eur. Teismo vertinimu ieškovės įrodinėjamus nuostolius sudarė būtent nutrauktos sutarties ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumas, t. y. 21 315,90 Eur (126 338,25 Eur – 105 022,35 Eur = 21 315,90 Eur), ieškovė, apskaičiuodama iš atsakovės šiuos prašomus priteisti nuostolius, neįskaičiavo jokių papildomų darbų ar kitų medžiagų kainų. Tokį kainų skirtumą – 21 315,90 Eur, šiuo atveju teismas laikė protingu bei atitinkančiu tuo metu galiojusią rinkos kainą, atsakovė to neginčijo. Teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, t. y. atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą, jos dydį bei tarp atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimą tenkino ir ieškovei iš atsakovės priteisė 21 315,90 Eur nuostolių atlyginimo.

Teismas, nustatęs, kad atsakovės sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimai sudarė teisėtą pagrindą vienašališkam sutarties nutraukimui, konstatavo, jog ieškovė turi teisę reikalauti sutartyje nustatytų netesybų. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atliktas netesybų skaičiavimas atitiko šalių sutartyje įvirtintą netesybų skaičiavimo tvarką, netesybos galėjo būti skaičiuojamos pagal sutarties bendrųjų sąlygų 3.16, 17.2 (1), 17.2 (2), 17.2 (3), 17.2 (8), 17.2 (10), 19.6 papunkčius. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė neginčijo nei ieškovės atliktos netesybų skaičiavimo tvarkos ar skaičiavimo teisingumo, nei sutarties sąlygų dėl sutartyje įtvirtintų netesybų, todėl, nesant ginčo, jog netesybos apskaičiuotos teisingai, teismas plačiau dėl to nepasisakė.

Teismas, spręsdamas dėl netesybų sumos sumažinimo, pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė, nepaisant teismo siūlymo ir suteikto laiko, neįrodė realių ar tikėtinų, kitokių nei dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, patirtų, nuostolių, kad pagrįstų protingą netesybų dydį, nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių realų jų dydį, taip pat ir nenurodė papildomų, kitokių nei dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, argumentų apie reikšmingus nepatogumus, neigiamus padarinius, kuriuos papildomai galbūt ji patyrė dėl atsakovės įsipareigojimų nevykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovė ir toliau skaičiavo netesybas tiek už vėlavimą pradėti bei atlikti darbus, tiek taip pat ir už darbų plano nepateikimą, nepaisant to, kad ieškovei buvo aišku, jog sutartis nebus vykdoma ir dėl to ieškovė sudarė pakeičiančiąją sutartį. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė papildomai pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.6 papunktį paskaičiavo atsakovei dar 15 248,75 Eur baudą dėl sutarties nutraukimo, o neprašė jos priteisti tik todėl, kad prašė priteisti dėl sutarties nutraukimo ir pakeičiančiosios sutarties sudarymo patirtus nuostolius, kurie apėmė ir atsakovės mokėtiną baudą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, šalių elgesį, netesybų skaičiavimo laiką bei netesybų pobūdį, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovės prašomas priteisti 20 250 Eur netesybos sumažino 50 procentų, t. y. iki 10 125 Eur. Teismas sprendė, kad nurodyto dydžio netesybos tinkamai atliks kompensacinę funkciją, nepažeis sutarčių laisvės principo ir sutarties šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas visą 25 373,75 Eur sumą, t. y. tiek 15 248,75 Eur, tiek ir 10 125 Eur, įskaitė į priteistą 21 315,90 Eur nuostolių sumą, ir ieškovei iš atsakovės priteisė 4 057,85 Eur netesybų (skaičiavimas: 15 248,75 Eur + 10 125 Eur = 25 373,75 Eur; 25 373,75 Eur – 21 315,90 Eur = 4 057,85 Eur). Kitą ieškovės reikalavimų dalį dėl netesybų priteisimo teismas atmetė.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstumo, nustatė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir MAPKSVPĮ) nuostatos netaikytinos, kadangi atsakovei iškelta bankroto byla (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovei iškelta nemokumo byla, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi ir JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą 25 373,75 Eur (21 315,90 Eur + 4 057,85 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2025 m. spalio 27 d., iki teismo nutarties iškelti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. tik iki 2026 m. vasario 18 d. Kitą ieškovės reikalavimų dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė.

Teismas, patenkinęs dalį ieškinio, t. y. tenkinęs vieną neturtinį reikalavimą ir dalį turtinių reikalavimų, padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo patenkinta 73,35 procentai ((100 procentų + 100 procentų + 20,04 procentų))/3 = 73,35 procentai) ieškinio reikalavimų. Dėl to ieškovė, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę į 73,35 procentų, o atsakovė – į 26,65 procentų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliaciniu skundu atsakovė BUAB „Medijos jungtis“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1731-1193/2026 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Namų plėtros projektai“ ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, CK 1.5 straipsnį, netinkamai aiškino sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį, nepagrįstai suabsoliutino pažodinį sutarties teksto aiškinimą neatlikęs išsamios šalių tikrosios valios ir jų elgesio vykdant sutartį analizės, ir padarė teisiškai nepagrįstas išvadas dėl atsakovės vienašalio sutarties nutraukimo neteisėtumo. Atsakovės vertinimu, minėtu sutarties punktu buvo susitarta, kad atsakovė sutarties nutraukimo galimybe gali pasinaudoti bet kada, jeigu ir praeityje egzistavo sutarties vykdymo pažeidimas. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas priešingas sutarties aiškinimas, kad sutarties nutraukimo teisė automatiškai išnyksta vos tik konkreti pavėluota sąskaita apmokama, prieštarauja ne tik sutarties tikslui, bet ir protingumo bei ekonomiškumo principams. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu akcentavo ir tai, kad ieškovės vėlavimas buvo sisteminis, o ne vienkartinis, konkrečios sąskaitos neapmokėjimo faktas nutraukimo momentu, kas atsakovei davė pagrindą pagrįstai nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Būtent tai tiesiogiai koreliuoja su Sutarties 19.2 (1) papunkčio supratimu, kad pasikartojantys pažeidimai (ginčo atveju – visos trys be išimties pateiktos sąskaitos buvo apmokėtos pažeidžiant terminus) savaime formuoja pagrįstą manymą apie tolimesnį netinkamą vykdymą, nepriklausomai nuo to, ar konkrečiu momentu formaliai „skola“ yra, ar nėra padengta, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo visa tai įvertinti pasisakydamas dėl sutarties aiškinimo ir šalių supratimo apie sutarties vykdymą.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu ir vertinimu, kad apeliantė sutarties nutraukimą atliko tik dėl to, jog siekė išvengti atsakomybės už savo pačios sutarties pažeidimus. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti visiškai priešingą išvadą. Atsakovė ilgą laiką – nuo 2024 m. lapkričio mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. – nenutraukė sutarties siekdama ją išsaugoti, tęsė susirašinėjimą su ieškove, priėmė pavėluotus mokėjimus, derėjosi dėl delspinigių už vėlavimą kompensavimo bei naujo darbų grafiko, ir tik galutinai įsitikinusi, jog ieškovės mokėjimų atlikimas nesikeičia ir sisteminis vėlavimas išlieka, pasinaudojo sutartyje aiškiai numatyta teise nutraukti sutartį. Būtent toks elgesys atitinka teismo paties pripažintą ultima ratio ir favor contractus principų taikymą, o ne jį pažeidžia, kaip nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės atliktas vienašalis sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Priešingai nei ginčo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė 2025 m. balandžio 16 d. sutartį nutraukė teisėtai, nes sutarties nutraukimo momentu egzistavo ne tik objektyviai nustatytas sistemingas ieškovės atsiskaitymo terminų pažeidinėjimas, kuris sudarė pagrindą pagrįstai netikėti tinkamu tolesniu sutarties vykdymu, bet ir tai, kad sutarties nutraukimo momentu ieškovė nebuvo įvykdžiusi prievolės apmokėti 1 446,12 Eur palūkanų sumos sąskaitos, ką ieškovė savo el. laiškais buvo pripažinusi, kad įvykdys, tačiau bylos nagrinėjimo metu šias aplinkybes ėmė neigti. Palūkanų mokėjimo prievolė atsiranda ne nuo sąskaitos už jas išrašymo dienos (tai – tik apskaitos, o ne prievolės atsiradimo momentas), o nuo pačios pradelstos pagrindinės prievolės susidarymo dienos. Todėl teismo išvada, jog palūkanų neapmokėjimas negali būti vertinamas pagal sutarties 19.2 (1) papunktį vien todėl, kad tai – „šalutinė prievolė“, neturi teisinio pagrindo – sutarties tekste tokio atskyrimo nėra ir tai yra taikoma bet kokioms piniginėms prievolėms. Ieškovė žinojo apie savo pareigą mokėti palūkanas už kiekvieną pradelstą sąskaitą – tai buvo aptariama pačiame šalių susirašinėjime dėl kompensavimo už vėlavimą, kuriame šalys derėjosi ir dėl delspinigių sumokėjimo sąlygų (Sprendimo 58 punktas), todėl ieškovė negalėjo nesuprasti, kad be pagrindinių sąskaitų ji privalo padengti ir su vėlavimu susijusias papildomas sumas. Tai, kad atsakovė formalią palūkanų sąskaitą išrašė tik 2025 m. balandžio 11 d., nekeičia paties fakto, jog materialioji prievolė mokėti palūkanas jau egzistavo gerokai anksčiau ir liko nepadengta iki pat Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 16 d.). Net teismui ir konstatavus, kad pagrindinės sąskaitos už darbus jau buvo apmokėtos, tačiau palūkanų sąskaita akivaizdžiai buvo neapmokėta, ir todėl teismo sprendimo argumentas, jog sutarties „nutraukimo momentu pažeidimas neegzistavo“, prieštarauja paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Atsakovės vertinimu ir atsižvelgiant į pačios sutarties nuostatas bei šalių susitarimus, pirmosios instancijos teismo interpretuotas reikalavimas, kad be keturių pretenzijų būtų siunčiamas dar ir penktas, atskiras, tiksliai CK 6.218 straipsnio 1 dalies terminologiją atkartojantis, pranešimas apie „numatomą nutraukimą“, yra perteklinis, formalus ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo principams, kurie draudžia teisės normą taikyti taip, jog ji taptų savitiksliu formalumu, neturinčiu jokios praktinės apsauginės funkcijos.

Ieškovė UAB „Namų plėtros projektai“ pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo atveju ginčijamas atsakovės vienašalis sutarties nutraukimas negali būti laikomas teisėtu, nes atsakovė ieškovei niekada nepranešė apie ketinimus nutraukti sutartį. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai patvirtina visiškai priešingas aplinkybes, kad šalys iš tiesų siekė tęsti sutartinius santykius, o sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai ją pažeidinėti pradėjo pati atsakovė, o ieškovė pareikalavo ją vykdyti ir sumokėti sutartyje nurodytas baudas už pažeidimus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik sutartyje nustatytais pagrindais ir laikantis joje bei CK nustatytos tvarkos. Ginčo atveju tai reiškia, kad atsakovė galėjo vienašališkai nutraukti sutartį tik tuo metu, kai egzistavo jos pažeidimas, susijęs su ieškovės vėlavimu atsiskaityti, o apie ketinimą nutraukti sutartį vienašališkai turėjo pranešti ieškovei prieš 30 dienų iki nutraukimo datos. Kitais atvejais atsakovė sutartį galėjo nutraukti tik teismo tvarka pagal atsakovės ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis) arba šalių susitarimu. Tačiau atsakovė vienašališkai sutartį nutraukė tuo metu, kai sutarties pažeidimas - ieškovės vėlavimas atsiskaityti už atliktus darbus - neegzistavo. Sutarties vykdymo pažeidimas buvo pašalintas iki atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo, apie kurį atsakovė informavo 2025 m. balandžio 16 d. pranešimu. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad paskutinė atsakovės sąskaita ieškovės buvo apmokėta 2025 m. kovo 21 d., tuo tarpu sutartį atsakovė nutraukė tik 2025 m. balandžio 16 d.

Aplinkybes, kad ieškovė buvo pajėgi įvykdyti sutartį ir buvo suinteresuota jos rezultatu, patvirtino į bylą pateikti įrodymai dėl pakeičiančiosios sutarties su nauju rangovu UAB „Adomasta“ dėl atsakovės nebaigtų darbų ginčo objekte sudarymo. Šiuo atveju nebuvo pagrindo laikyti, kad dėl laikino pažeidimo, atsiradusio dėl projekto finansavimo iššūkių, bet ne dėl tyčinių ieškovės veiksmų uždelsiant atsiskaitymą su atsakove, atsakovė galėjo nesitikėti, jog sutartis nebus vykdoma ateityje. Ieškovės veiksmai – atsiskaitymas už darbus, komunikacija su atsakove, siekis užsitikrinti atsakovės grįžimą į objektą ir noras bendradarbiauti – niekaip neleido atsakovei abejoti ieškovės ketinimu tęsti šalių sutartinius santykius, bet priešingai, rodė ieškovės siekį juos išsaugoti, dėl ko atsakovės nurodomas argumentas, jog atsakovė neva „galėjo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje“, yra visiškai nepagrįsti. Jei atsakovė nebuvo tikra ieškovės galimybėmis užtikrinti darbų tęstinumą ir atsiskaitymą su atsakove, galėjo kreiptis į ieškovę, prašydama patvirtinti galimybę įvykdyti sutartį, kaip tai numatyta CK 6.220 straipsnyje. Tačiau atsakovė niekada nesikreipė į ieškovę, jokių dvejonių dėl tolimesnio sutarties vykdymo neišreiškė, tiesiog nutraukė komunikaciją su ieškove, kas patvirtina CK 6.691 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios šalių pareigos bendradarbiauti pažeidimą.

Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad teisėtą sutarties nutraukimą patvirtina ir tai, jog „sutarties nutraukimo momentu ieškovė nebuvo įvykdžiusi prievolės apmokėti 1 446,12 Eur palūkanų sumos sąskaitos, ką ieškovė savo el. laiškais buvo pripažinusi, kad įvykdys, tačiau bylos nagrinėjimo metu jau neigė šias aplinkybes“. Pažymėtina, kad būtent 2025 m. kovo 31 d. laiškas ir patvirtina, jog šalys tarėsi dėl sutarties įvykdymo, naujo darbų grafiko sudarymo, sutarties sąlygų dėl atsiskaitymo terminų sumažinimo, bet ne dėl sutarties nutraukimo, kaip dabar savo sutarties sąlygų aiškinimo versiją apeliaciniame skunde pateikia atsakovė. Be to, tariamos 1 446,12 Eur palūkanos faktiškai vertintinos kaip šalutinė prievolė (delspinigiai/palūkanos) ir jos automatiškai nėra laikomos esminiu sutarties pažeidimu, leidžiančiu nutraukti sutartį vienašališkai. Net jei tokia sąskaita ir būtų buvus išrašyta ir/ar tinkamai įteikta ieškovei, ginčas dėl šalutinių prievolių (netesybų/palūkanų) nesumokėjimo per se negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), suteikiančiu teisę rangovui vienašališkai ne teismo tvarka nutraukti pagrindinę rangos sutartį.

Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl sulaikytos 10 procentų sumos (2873,06 Eur). Pažymėtina, kad sutartis nebuvo įvykdyta, sutarties bendrųjų sąlygų 16.3 punkte nurodytas galutinis atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas nebuvo ir nebus pasirašytas, nes pati atsakovė sutartį neteisėtai nutraukė ir šiuo metu veiklos nebevykto (yra bankrutuojanti), todėl yra laikoma, jog sutarties kaina yra jau sumažinta anksčiau sulaikyta 2 873,06 Eur suma ir ši suma nėra ieškovės skolinis įsipareigojimas atsakovei.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės reikalavimai dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių priteisimo bei iš dalies tenkintas reikalavimas dėl netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Namų plėtros projektai“ (užsakovė) ir atsakovė BUAB „Medijos jungtis“ (rangovė) 2024 m. birželio 20 d. sudarė rangos darbų sutartį Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64 (toliau – ir sutartis, rangos sutartis) ir priedus Nr. 1–3 prie šios sutarties. Atsakovė BUAB „Medijos jungtis“ kaip rangovė pagal aptariamą sutartį ir priedus įsipareigojo atlikti gipso kartono montavimo darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Sutarties specialiųjų sąlygų 2 punkte nustatyta, kad darbų atlikimo pradžios ir pabaigos terminai yra: 2024 m. liepos 25 d. – 2025 m. balandžio 10 d. Ieškovė su atsakove 2024 m. spalio 21 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 2 dėl pirmiau nurodytos rangos sutarties Nr. 2024-06-20_S_Namų plėtros projektai UAB_S_64 pakeitimų, kuriuo pakeitė sutarties specialiųjų sąlygų dalį „Darbų atlikimo pradžios ir pabaigos terminas“ ir susitarė, jog: 1) darbų pradžios terminas yra 2024 m. rugpjūčio 13 d. (išskyrus 2 punkte nurodytų darbų); 2) A korpuso bei 4 aukšto gipso kartono pertvarų įrengimo darbų pradžia yra nuo 2025 m. kovo 10 d.; 3) darbų pabaiga – 2025 m. birželio 15 d. (toliau – ir papildomas susitarimas Nr. 2, papildomas susitarimas). Šalys pagal rangos sutartį ir priedą Nr. 3 susitarė, kad atsakovės darbų kaina sudaro viso 152 487,50 Eur be PVM.

Atsakovė kaip rangovė pagal sutartį atlikusi dalį darbų, išrašė bei pateikė ieškovei apmokėti iš viso tris PVM sąskaitas faktūras bendrai 47 488,65 Eur be PVM sumai. Ieškovei vėluojant atsiskaityti su atsakove, atsakovė 2024 m. lapkričio 18 d., 2025 m. sausio 23 d., 29 d. ir 30 d. išsiuntė ieškovei pretenzijas dėl įsiskolinimo padengimo. Ieškovė, reaguodama į atsakovės pretenzijas, 2024 m. lapkričio 22 d., 2024 m. gruodžio 5 d., 2025 m. sausio 29 d. pateikė atsakovei atsakymus į pretenzijas, kuriuose paaiškino vėlavimo atsiskaityti priežastis. Taip pat ieškovė 2025 m. sausio 27 d. elektroniniu paštu persiuntė atsakovei susirašinėjimą apie ieškovės vystomą projektą bei atliekamus veiksmus dėl finansavimo gavimo, nurodant, kad vėlavimai yra tik laikini.

Ieškovė 2025 m. kovo 21 d. pilnai padengė įsiskolinimą pagal visas tris sąskaitas - 2025 m. sausio 14 d. apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0450; 2025 m. sausio 28 d. ir 2025 m. vasario 28 d. apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0456, o 2025 m. kovo 21 d. apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0466.

Ieškovė 2025 m. balandžio 15 d. išsiuntė atsakovei pretenziją dėl darbų nevykdymo, kuria pareikalavo atsakovės, kaip rangovės, pateikti aiškią poziciją dėl tolimesnių veiksmų ir detalų darbų planą pagal rangos sutarties reikalavimus, bei nurodė, jog rangovei toliau nevykdant įsipareigojimų, įskaitant bendradarbiavimą, ieškovė nutrauks sutartį, o atsakovė pagal sutarties nuostatas turės sumokėti 15 248 Eur baudą. Taip pat šia pretenzija atsakovės pareikalauta sumokėti 350 Eur baudą.

2025 m. balandžio 16 d. atsakovė pateikė ieškovei pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį neatsiskaitydama su atsakove, todėl atsakovė, vadovaudamasi sutarties 19.2 (1) papunkčiu, nutraukė sutartį dėl ieškovės kaltės. Atsakovė pranešime taip pat nurodė, kad atliktų darbų sulaikytų mokėjimų pagal sutartį suma yra 2 873,06 Eur, o priskaičiuotos palūkanos dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus – 1 446,12 Eur.

Ieškovė, atsakydama į atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, 2025 m. balandžio 24 d. pranešimu informavo, kad nesutinka su atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. pranešime nurodytomis aplinkybėmis, nes atsakovės minimas pažeidimas - vėlavimas sumokėti - buvo ištaisytas gerokai anksčiau iki šio pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo, ir kad pašalinus šį pažeidimą atsakovė neteko teisės remtis vėlavimu atsiskaityti kaip pagrindu nutraukti sutartį. Taip pat šiuo pranešimu ieškovė informavo atsakovę, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pažeidė esminę sutarties sąlygą dėl darbų atlikimo terminų, sistemiškai nevykdė ieškovės teisėtų reikalavimų, nesilaikė sutartyje nustatytos tvarkos dėl bendradarbiavimo ir komunikacijos, ignoravo ieškovės raginimus bei pateiktą pretenziją dėl darbų nevykdymo ir dėl jos kaltės ieškovė patirs tiesioginius nuostolius bei papildomas išlaidas samdant kitą rangovą, laiko sutartį ir visus su ja susijusius susitarimus nutrauktais dėl atsakovės kaltės nuo 2025 m. gegužės 2 d. Šiuo pranešimu ieškovė taip pat nurodė, kad pasilieka teisę išsiieškoti nuostolius, delspinigius bei visas patirtas papildomas išlaidas, kurių suma preliminariai sudaro 24 250 Eur, taip pat turi teisę savo pasirinkimu samdyti kitą rangovą ir papildomas sąnaudas išieškoti iš atsakovės.

Ieškovė UAB „Namų plėtros projektai“ su kita rangove UAB „Adomasta“ 2024 m. rugpjūčio 5 d. buvo sudariusi rangos darbų sutartį Nr. 2024-08-05_S_Namų plėtros projektai UAB_S_77, pagal kurią UAB „Adomasta“ įsipareigojo atlikti fasado įrengimo darbus tame pačiame objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2025 m. balandžio 22 d. sudarė su šia bendrove UAB „Adomasta“, kuri objekte vykdė fasado įrengimo darbus, pakeičiančiąją sutartį, t. y. papildomą susitarimą Nr. 4 prie aptariamos 2024 m. rugpjūčio 5 d. rangos darbų sutarties, pagal kurį UAB „Adomasta“ įsipareigojo už 126 338,25 Eur kainą atlikti tuos gipso kartono montavimo darbus, kurių neatliko atsakovė.

Ieškovė 2025 m. gegužės 6 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama per 10 darbo dienų sumokėti 45 565,90 Eur sumą, t. y. 21 315,90 Eur nuostolių ir 24 250 Eur baudos (150 + 200 + 15 350 + 1 200 + 350 + 7 000).

Atsakovei nesumokėjus, 2025 m. spalio 14 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimu neteisėtu, nuostolių atlyginimo, baudos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, išanalizavęs rangos sutarties sąlygas, pripažino, jog atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė 2024 m. birželio 20 d. sutartį, pakeistą 2024 m. spalio 21 d. papildomu susitarimu. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė įrodė 21 315,90 Eur nuostolius, kurie susidarė iš nutrauktos sutarties ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumo. Teismas 15 248,75 Eur baudą dėl sutarties nutraukimo, taip pat ir visas kitas ieškovės prašomas priteisti bei teismo sprendimu sumažintas netesybas, įskaitė į nuostolių atlyginimą ir ieškovei iš atsakovės priteisė 4 057,85 Eur netesybų.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuodama tuo, jog teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas ir dėl šios priežasties padarė teisiškai nepagrįstas išvadas dėl atsakovės vienašalio sutarties nutraukimo neteisėtumo. Atsakovės teigimu, ginčijama sutarties 19.2 (1) papunktyje įtvirtinta sąlygą suteikė jai teisę, nepriklausomai nuo sutarties pažeidimo fakto atsiradimo momento, nutraukti sutartį nustačius sisteminius ieškovės pažeidimus, suteikusius jai pagrindą nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Taip pat atsakovė teigia, kad 2025 m. balandžio 16 d. sutartį nutraukė teisėtai, nes sutarties nutraukimo momentu egzistavo ne tik objektyviai nustatytas sistemingas ieškovės atsiskaitymo terminų pažeidinėjimas, kuris sudarė pagrindą pagrįstai netikėti tinkamu tolesniu sutarties vykdymu, bet ir tai, jog sutarties nutraukimo momentu ieškovė nebuvo įvykdžiusi prievolės apmokėti 1 446,12 Eur palūkanų sumos sąskaitos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisinių bei faktinių argumentų dėl nuostolių ir netesybų priteisimo, šiais aspektais plačiau nepasisako ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą nagrinėja tik apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė teigia, kad ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktis, aiškinamas pagal jo tikslą ir šalių tikrąją valią, suteikė apeliantei teisę nutraukti sutartį dėl dviejų savarankiškų, tarpusavyje susijusių, pagrindų: pirma, sistemingo, tris kartus iš eilės pasikartojusio atsiskaitymo terminų pažeidinėjimo, sudariusio pagrįstą pagrindą nesitikėti tinkamo sutarties vykdymo ateityje; antra, iki pat nutraukimo dienos neapmokėtos palūkanų sumos. Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad ji, siųsdama nuoseklias pretenzijas, faktiškai įvykdė CK 6.218 straipsnio 1 dalies tikslą – informuoti ieškovę apie riziką prarasti sutartį, todėl formalaus, atskiro pranešimo nebuvimas neturėtų lemti viso sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, jog kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).

Sutartis gali būti vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys); antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kurie gali nebūti siejami su esminiais sutarties pažeidimais. Tai reiškia, kad sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuota pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnio nustatytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, be kita ko, susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) ir pranešimo termino apie numatomą vienašališką sutarties nutraukimą (CK 6.218 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš ginčo sutarties sąlygų nustatyta, kad sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunkčiu šalys susitarė, jog „Rangovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį, kai užsakovas pažeisdamas sutartyje nustatytą tvarką ir sąlygas laiku neatlieka mokėjimo bei neištaiso šio pažeidimo ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų po pakartotinio (antro) raštiško pranešimo apie tai gavimo dienos.“ Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.3 papunktį sutartis laikoma nutraukta: „<...> suėjus 7 (septynioms) kalendorinėms dienoms nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo sutarties 22 skyriuje nustatyta tvarka kitai šaliai dienos arba nuo tos dienos, kai toks pranešimas yra įteikiamas kitai šaliai pasirašytinai.“

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, šių sutarties sąlygų lingvistinis ir sisteminis aiškinimas patvirtina, kad šalys aiškiai, nedviprasmiškai ir konkrečiai susitarė dėl vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų. Apeliantės teiginiai, kad ji kitaip suprato minėtas sutarties sąlygas, yra deklaratyvūs, nepagrįsti ne tik teisiniais argumentais, tačiau ir faktiniu apeliantės elgesiu sutarties vykdymo metu. Pažymėtina, kad sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje nustatytos sutarties sąlygos aiškiai apibrėžė, jog rangovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį tik tuo atveju, jei užsakovas laiku neatlieka mokėjimo ir neištaiso šio pažeidimo ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų po pakartotinio (antro) raštiško pranešimo apie tai gavimo dienos. Taigi, šios sąlygos gramatinė konstrukcija aiškiai patvirtina, kad vienašališkas sutarties nutraukimas galimas tik egzistuojant mokėjimo pažeidimui ir užsakovui šio pažeidimo nepašalinant ilgiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų po pakartotinio (antro) raštiško pranešimo apie tai gavimo dienos.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė įsipareigojo apmokėti atsakovės pateiktas ir ieškovės patvirtintas PVM sąskaitas faktūras per 45 kalendorines dienas (Specialių sąlygų 2 punktas). Šalys susitarė, kad apmokama sąskaitos dalis yra 90 procentų (sutarties 15.5.1 papunktis); sulaikoma sąskaitos dalis yra 10 procentų, kuri sumokama per 45 kalendorines dienas nuo užsakovo galutinio atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto patvirtinimo bei sutarties 16.3 papunktyje nurodyto bei rangovui taikomo reikalavimo įvykdymo dienos (sutarties 15.5.2 papunktis). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė kaip rangovė, pagal sutartį atlikusi dalį darbų, išrašė bei pateikė ieškovei apmokėti iš viso tris PVM sąskaitas faktūras bendrai 47 488,65 Eur be PVM sumai: 2024 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0450, 2024 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0456 ir 2024 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0466 (I t., e. b. l. 76–78). Tarp bylos šalių nėra ginčo, kad ieškovė turėjo pareigą 2024 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0450 apmokėti iki 2024 m. lapkričio 15 d., bet pilnai apmokėjo tik 2025 m. sausio 14 d., taip pat turėjo pareigą 2024 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0456 apmokėti iki 2024 m. gruodžio 9 d., bet apmokėjo tik 2025 m. sausio 28 d. ir 2025 m. vasario 28 d., taip pat turėjo pareigą 2024 m. gruodžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. INV0466 apmokėti iki 2025 m. sausio 27 d., bet apmokėjo tik 2025 m. kovo 21 d. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė pažeidė sutartyje nustatytus atsiskaitymo už darbus terminus, nes laiku neapmokėjo sąskaitų. Tačiau byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad ieškovė tik vieną sąskaitą iš trijų apmokėjo praleidusi sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktyje įtvirtintą trisdešimties kalendorinių dienų terminą - ieškovė privalėjo ištaisyti pažeidimą, t. y. apmokėti sąskaitą Nr. INV0466 iki 2025 m. kovo 1 d. imtinai, tačiau apmokėjo tik 2025 m. kovo 21 d. Atsakovė po 2025 m. kovo 1 d. ieškovei jokio pranešimo, kaip tai numatyta sutarties bendrųjų sąlygų 19.3 papunktyje, apie sutarties nutraukimą nesiuntė. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, atsakovė, teigdama, jog sisteminiai ieškovės mokėjimų pažeidimai jai sudarė pagrįstą pagrindą abejoti tolimesniu sutarties tinkamu vykdymu, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į ieškovę dėl sutarties vykdymo užtikrinimo ar papildomų garantijų suteikimo. Iš byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad šalys tarėsi dėl kompensavimo už pavėluotą atsiskaitymą, šalys susirašinėjo dėl delspinigių už vėlavimą atsiskaityti sumokėjimo, naujo darbų grafiko, atsiskaitymo termino sumažinimo iki 30 dienų. Atsakovė, tik gavusi ieškovės 2025 m. balandžio 15 d. pretenziją dėl darbų nevykdymo ir baudų sumokėjimo, 2025 m. balandžio 16 d. pranešimu informavo ieškovę, kad vienašališkai nutraukia sutartį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei nesilaikius sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) ir 19.2 (3) papunkčiuose nustatytos procedūros, nepranešus ieškovei apie numatomą sutarties nutraukimą, ieškovei sutarties vykdymo pažeidimą pašalinus gerokai iki atsakovės 2025 m. balandžio 16 d. vienašalio sutarties nutraukimo ir atsakovei nereiškiant ieškovei jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl tolimesnio sutarties vykdymo užtikrinimo, vienašališkas sutarties nutraukimas tik po ieškovės pateiktos pretenzijos dėl darbų nevykdymo ir baudų sumokėjimo negali būti pripažintas teisėtu bei atitinkančiu teisingumo, sąžiningumo bei sutarčių bendradarbiavimo pareigą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tokie atsakovės veiksmai gali būti vertinami tik kaip jos siekis išvengti atsakomybės dėl pačios atsakovės sutarties pažeidimo ir negali būti laikomi sąžiningais bei teisėtais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, jog sutarties nutraukimo momentu ieškovė nebuvo įvykdžiusi prievolės apmokėti 1 446,12 Eur palūkanų sumos sąskaitos ir tai sudarė teisėtą pagrindą atsakovei nutraukti sutartį.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, kad bendra ieškovės skola atsakovei vienašališkai nutraukiant sutartį sudarė 4 319,18 Eur, t. y. 2 873,06 Eur sulaikytų mokėjimų pagal sutartį ir 1 446,12 Eur palūkanų, pažymėjo, jog nors atsakovė ir buvo paskaičiavusi 1 446,12 Eur palūkanų už prievolės apmokėti sąskaitas terminų pažeidimą, tačiau šių palūkanų apmokėjimas gali būti laikomas tik šalutine prievole. Teismas tai pat nurodė, kad pati atsakovė pripažino, jog nesiuntė ieškovei nė vieno pranešimo dėl šių palūkanų apmokėjimo, o sąskaitą dėl palūkanų sumokėjimo išrašė tik 2025 m. balandžio 11 d. Teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog ieškovė nesumokėjo palūkanų, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, negali būti laikoma tinkamu pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį.

Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, kadangi priešingų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, atsakovė nepateikė. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, jog formalus 2025 m. balandžio 11 d. palūkanų sąskaitos išrašymas nereiškė, kad būtent nuo sąskaitos išrašymo ieškovei kilo materialioji prievolė sumokėti palūkanas. Toks apeliantės aiškinimas neatitinka Specialių sąlygų 2 punkto nuostatų, nustatančių, kad ieškovė įsipareigoja apmokėti atsakovės pateiktas ir ieškovės patvirtintas PVM sąskaitas faktūras per 45 kalendorines dienas. Taigi, šiuo atveju atsakovei pateiktus sąskaitą ieškovei dėl palūkanų apmokėjimo 2025 m. balandžio 11 d., ir atsakovei neįvykdžius kitų sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) ir 19.2 (3) papunkčiuose nustatytų reikalavimų – nesiuntus raštiško pranešimo ieškovei dėl sąskaitos nepamokėjimo, sutartį vienašališkai nutraukus 2025 m. balandžio 16 d. be jokio išankstinio įspėjimo (pranešimo), šios sąskaitos neapmokėjimo faktas nesuteikė atsakovei pagrindo teisėtai nutraukti ginčo sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 (1) papunktį.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodytais motyvais atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti 3 388 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2026 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2026 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Rekomendacijomis, maksimalus išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, išlaidų apmokėjimo metu, sudarė 3 320,46 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą priteisti išlaidų dydį, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, bylos sudėtingumą, laiko sąnaudas, reikalingas tokio turinio atsiliepimui surašyti, sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti ieškovei iš atsakovės 2 700 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Namų plėtros projektai“, juridinio asmens kodas 304995400, iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Medijos jungtis“, juridinio asmens kodas 305148098, 2 700 Eur (du tūkstančius septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.