Šiaulių apygardos teismo nutartis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-21-953/2026Teisminio proceso Nr. 4-70-3-15973-2026-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 16.11.3.; 21.1.4.; 21.11.10 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 30 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Martynas Galvičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjos nepilnamečio G. R. atstovės pagal įstatymą D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje, n u s t a t ė:I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsŠiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Šiaulių apskrities VPK) Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Trečiojo veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresnioji tyrėja V. P. administracinio nusižengimo byloje ROIK: 26298108833 2026 m. kovo 23 d. surašė S. P. administracinio nusižengimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji 2025 m. rugsėjo 19 d., 8.23 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama transporto priemonę „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio dviratininkui G. R., takeliu artėjusiam prie kelių sankirtos bei jam sudarė kliūtį. Eismo įvykio metu apgadintas dviratis. Tuo pažeisti Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 9, 127, 154 punktų reikalavimai.Šiaulių apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji tyrėja E. M. 2026 m. liepos 9 d. priėmė nutarimą Nr. 40-ANR_N-6350-2026 (toliau – ir Nutarimas) nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, pradėtą S. P. atžvilgiu, vadovaujantis ANK 5651 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jai nepadarius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 1 dalyje.Nesutikdama su priimtu nutarimu pareiškėja nepilnamečio G. R. atstovė pagal įstatymą D. V. pirmosios instancijos teismui, prašydama panaikinti institucijos nutarimą ir priimti naują nutarimą - arba grąžinti administracinio nusižengimo bylą Šiaulių apskrities VPK nagrinėti iš naujo, arba pripažinti S. P. padariusia ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir skirti jai šioje teisės normoje numatytą administracinę nuobaudą.Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjos skundas netenkintas ir institucijos nutarimas paliktas nepakeistu. II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiŠiaulių apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėja nepilnamečio G. R. atstovė pagal įstatymą D. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo: Panaikinti Šiaulių apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos E. M. 2026 m. liepos 9 d. nutarimą Nr. 40-ANR_N-6350-2026 ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą Šiaulių apskrities VPK nagrinėti iš naujo arbapanaikinti Šiaulių apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos E. M. 2026 m. liepos 9 d. nutarimą Nr. 40-ANR_N-6350-2026 ir pripažinti S. P. padarius ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir skirti jai šioje teisės normoje numatytą administracinę nuobaudą. 5.1. Teigia, jog prieš priimdama sprendimą nutraukti teiseną, institucija privalėjo įvertinti, ar S. P. veiksmuose yra visi ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, o padarytas išvadas pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, nei institucija, nei teismas tokio vertinimo neatliko. Priešingai, tiek iš nutarimo, tiek ir iš nutarties matyti, kad administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta (o skundas – atmestas) ne dėl to, jog būtų paneigtas S. P. padarytas KET pažeidimas, o dėl to, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl apelianto naudotos transporto priemonės techninių charakteristikų bei jos priskyrimo elektrinio dviračio ar mopedo kategorijai. Taigi, administracinės atsakomybės klausimas buvo susietas ne su pačios S. P., o su kito eismo įvykio dalyvio transporto priemone. Toks teisinis vertinimas neatitinka administracinės atsakomybės instituto paskirties: sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens administracinės atsakomybės, turi būti vertinama, ar būtent to asmens veiksmai atitinka administracinio nusižengimo sudėties požymius. Nei institucijos nutarime, nei skundžiamoje nutartyje nebuvo atsakyta į vienintelį Lietuvos Respublikos ANK 417 straipsnio 1 dalies sudėčiai reikšmingą klausimą, t. y. ar S. P., važiuodama šalutiniu keliu, įvykdė KET 154 ir 203 punktuose įtvirtintą pareigą duoti kelią pagrindiniu keliu artėjančiai transporto priemonei. 5.2. Pažymi, jog institucija ir teismas, aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino, kad S. P. tokia kilo pareiga duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėm, tačiau, nepaisant šio pripažinimo, nei institucija, nei teismas neatliko šios pareigos įvykdymo vertinimo - nenustatė, kokiu greičiu S. P. artėjo prie sankryžos, ar ji sustojo, ar įsitikino galinti saugiai tęsti važiavimą, kada pastebėjo ar galėjo pastebėti apeliantą ir ar turėjo objektyvią galimybę sustabdyti automobilį. Toks motyvavimas yra viduje prieštaringas: viena vertus, pripažįstama konkreti KET pareiga, kita vertus, visiškai nevertinama, ar ji buvo įvykdyta. Vietoje šio vertinimo, lemiama reikšmė suteikta aplinkybėms, susijusioms ne su S. P., o su apelianto transporto priemone - jos technine kategorija ir galimu variklio galingumu. Galimas kito eismo dalyvio KET pažeidimas (jeigu toks apskritai būtų nustatytas) savaime nepaneigia S. P. kilusios pareigos duoti kelią ir jos galimo pažeidimo - kiekvienas eismo dalyvis atsako už savo veiksmus individualiai. 5.3. Taip pat pažymi, jog taip pat visiškai neįvertinti S. P. veiksmai KET 9 punkto, įtvirtinančio bendrą kiekvieno eismo dalyvio pareigą elgtis atidžiai, laikytis atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, numatyti galimus pavojus, pasirinkti saugų greitį ir įvertinti matomumo ribojimus, kontekste. Byloje esantys duomenys rodo, kad S. P. pati galėjo pastebėti pagrindiniu keliu artėjantį apeliantą, tačiau, kaip pati paaiškino, tęsė važiavimą ir sustojo tik prieš pat susidūrimą (arba, kaip teigiama V. M. išvadoje, jau stovėjo). Bet kuriuo iš šių dviejų, tarpusavyje prieštaringų variantų, S. P. veiksmų atitiktis KET 9 punkto reikalavimams turėjo būti savarankiškai ir aiškiai įvertinta, tačiau to nebuvo padaryta. 5.4. Mano, jog Lietuvos teismo ekspertizių centro (toliau – ir LTEC) ekspertizės įrodomoji reikšmė buvo nepagrįstai nuvertinta. Siekiant pagrįstai atmesti ar nuvertinti oficialios ekspertizės išvadą, nepakanka vien deklaratyviai nurodyti, jog ji grindžiama tam tikra prielaida - toks nuvertinimas turi būti pagrįstas objektyviais priešingais duomenimis arba nauja specialisto ar eksperto išvada, tiesiogiai paneigiančia ankstesnius nustatytus faktus. Nagrinėjamu atveju, administracinio nusižengimo byloje nėra jokios naujos ekspertizės ar specialisto išvados (išskyrus vėliau privačiai užsakytą V. M. išvadą), kuri paneigtų LTEC nustatytą eismo įvykio mechanizmą arba išvadą, kad techniniu požiūriu automobilio „Peugeot 3008“ vairuotoja, važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio pagrindiniu keliu artėjusiam dviratininkui ir sudarė jam kliūtį. LTEC Šiaulių skyriaus 2026 m. birželio 22 d. raštas, kuriuo buvo remtasi vertinant LTEC ekspertizę, nebuvo pateikta jokių naujų išvadų dėl eismo įvykio mechanizmo, transporto priemonių judėjimo trajektorijų ar priežastinio ryšio - jame tik konstatuota, kad pagal byloje esančias nuotraukas negalima nustatyti variklio galios ir kad centras neturi tam reikalingos įrangos. Toks siauras, tik vieną techninį klausimą apimantis atsakymas objektyviai negalėjo ir neturėjo paneigti LTEC ekspertizės išvadų dėl paties eismo įvykio mechanizmo bei S. P. pareigos duoti kelią pažeidimo. Jeigu nuo pat eismo įvykio pradžios būtų buvę objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad apelianto naudota transporto priemonė gali būti priskirtina mopedų kategorijai, ši aplinkybė neabejotinai būtų atsispindėjusi pirminiuose proceso dokumentuose ar bent jau tapusi tyrimo objektu dar prieš atliekant LTEC ekspertizę. Tai, kad ši versija buvo iškelta tik vėliau, po to, kai byloje jau buvo surinkti institucijai ir S. P. nepalankūs įrodymai, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą šią versiją vertinti kritiškai, ir reikalauti jos pagrindimo objektyviais duomenimis, o ne, priešingai, suteikti jai lemiamą reikšmę paneigiant iki tol nuosekliai surinktos įrodymų visumos įrodomąją galią. Toks selektyvus, tik proceso pabaigoje atsiradusiai ir niekuo iki tol nepagrįstai hipotezei pirmenybę teikiantis įrodymų vertinimas, apelianto nuomone, prieštarauja administracinio proceso visapusiškumo, objektyvumo ir nešališkumo principams. 5.5. Apelianto atstovės pagal įstatymą vertinimu, privačiai užsakytai V. M. išvadai buvo nepagrįstai teikiama pirmenybė prieš oficialią LTEC ekspertizę. Pirma, LTEC ekspertizę atliko institucijos paskirta, byloje procesiškai įtraukta ekspertė. V. M. išvada, priešingai, parengta ne institucijos ar teismo pavedimu, o privačiu S. P. advokato užsakymu, jau po to, kai byloje buvo surinkti pagrindiniai įrodymai ir atlikta oficiali ekspertizė. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad savarankiškai (privačiai) užsakyta ikiteisminė ar neprocesinė ekspertizė nelaikoma specialiąja įrodinėjimo priemone (ekspertize) procesine prasme, o vertinama kaip rašytinis įrodymas, ir kad, esant prieštaravimų tarp tokios privačiai užsakytos išvados ir teismo (institucijos) paskirtos ekspertizės, labiausiai tikėtina, jog bus remiamasi būtent procesiškai paskirtos ekspertizės išvadomis. Toks skirtumas objektyviai lemia skirtingą šių dviejų išvadų įrodomąją reikšmę - privačiai vienos šalies užsakyta išvada negali būti prilyginama procesiškai paskirtos, nešališkos ekspertizės institutui. Antra, pati LTEC ekspertė savo išvadoje aiškiai nurodė: „Transporto priemonės buvo patrauktos iš įvykio vietos. Todėl šios padėtys nebus vertinamos ir jų pagrindu nebus nustatomas eismo įvykio kilimo mechanizmas.“ Toks metodologinis atsargumas atitinka bendruosius ekspertizės atlikimo principus - jei duomenų nepakanka, rekonstrukcija neatliekama. V. M. išvada, priešingai, iš esmės grindžiama būtent automobilio padėtimi ir pažeidimų pobūdžiu po įvykio (durelių įlenkimai, padangos pėdsakai), t. y. tais pačiais duomenimis, kuriuos oficiali ekspertė aiškiai ir motyvuotai atmetė kaip metodologiškai netinkamus eismo įvykio mechanizmui rekonstruoti. Nutartyje šis esminis metodologinis prieštaravimas tarp dviejų išvadų apskritai neaptartas ir neįvertintas. Trečia, V. M. išvada iš esmės neatsako į teismui reikšmingą techninį klausimą - ar pagal nustatytą transporto priemonių judėjimo mechanizmą S. P. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, įvertinus jai tenkančią pareigą duoti kelią. Tuo tarpu LTEC ekspertė tiesiogiai atsakė į šį klausimą, konstatuodama: „Automobilio vairuotoja S. P. nedavė kelio dviratininkui ir sudarė kliūtį.“ Ši išvada yra tiesiogiai su Lietuvos Respublikos ANK417 straipsnio 1 dalies sudėtimi susijusi - tai kartu ir K.ET 154, ir KET 203 punktų pažeidimo konstatavimas. Ketvirta, V. M. išvada ignoruoja pačios S. P. procese duotus paaiškinimus, kuriuose ji pati nurodė artėjusi prie sankryžos ir sustojusi tik prieš pat ją - tai reiškia, jog ji buvo judėjimo, o ne stovėjimo režime tuo metu, kai jai kilo pareiga duoti kelią. LTEC ekspertė, be kitų byloje esančių duomenų, atsižvelgė į pačios S. P. pirminius paaiškinimus. Be to, pats V. M. savo išvadoje nurodo, kad automobilis „galėjo judėti iki 5 km/val.“ - tai reiškia, jog net pagal jo paties išvadą automobilis judėjo, o ne stovėjo, todėl jo išvadų interpretavimas kaip patvirtinančių visišką automobilio nejudėjimą yra netikslus. Penkta, ekspertė K. N. 2026 m. vasario 27 d. išvadoje konstatavo, kad šį eismo įvykį sąlygojo abiejų jo dalyvių veiksmai, tačiau kartu aiškiai nurodė, jog S. P. padarytas pažeidimas yra esminis, nes ji, važiuodama šalutiniu keliu, sudarė kliūtį pagrindiniu keliu artėjančiam apeliantui (KET 9 punktas). Tokia išvada atitinka objektyvaus ir subalansuoto vertinimo principus - ji nepaneigia, kad tam tikrą reikšmę įvykiui galėjo turėti ir apelianto veiksmai, tačiau aiškiai įvardija, kuris pažeidimas laikytinas priežastiniu ryšiu susijusiu su kliūties sudarymu. V. M. išvadoje, priešingai, teigiama, kad atsakomybė tenka išimtinai apeliantui, o S. P. „neprisidėjo prie įvykio“ - toks teiginys tiesiogiai prieštarauja KET 203, 154 ir 9 punktams, pačios S. P. paaiškinimui, pirminiam policijos protokolui bei LTEC ekspertizės išvadai, todėl negali būti laikomas pakankamu ir patikimu pagrindu paneigti LTEC ekspertizės išvadas. Šešta, V. M. savo išvadoje iš esmės bando pagrįsti, kad Apeliantas važiavo teisiškai neleistinu taku, todėl esą „pats kaltas“ dėl susidūrimo. Toks argumentas yra teisiškai klaidingas: kaip nurodyta ir pačios LTEC ekspertės išvadoje, kelio ženklas Nr. 203 „Duoti kelią“ taikomas visoms artėjančioms transporto priemonėms nepriklausomai nuo jų kategorijos ir nuo to, ar jos juda važiuojamąja dalimi, ar takeliu. KET 154 punkte įtvirtinta pareiga yra absoliuti ir galioja nepriklausomai nuo to, ar pagrindiniu keliu artėjanti transporto priemonė pati galbūt pažeidžia kitus KET punktus. Septinta, ekspertė K. N. yra LTEC, t. y. valstybės institucijos, paskirta ekspertė, veikianti pagal teisės akluose nustatytą ekspertizės atlikimo tvarką. V. M., nors ir turintis teismo eksperto kvalifikaciją, šioje konkrečioje byloje veikė ne kaip institucijos ar teismo paskirtas, o kaip vienos iš proceso šalių advokato privačiai pasamdytas specialistas. Pažymėtina, kad V. M. procesinis statusas savaime nesudaro pagrindo jo išvadą atmesti a priori, tačiau ši aplinkybė kartu su pirmiau nurodytais metodologiniais skirtumais turi būti įvertinta sprendžiant dėl šios išvados įrodomosios reikšmės. 5.6. Pažymi, jog transporto priemonių fotofiksacija apskritai nebuvo atlikta pačioje eismo įvykio vietoje. Fotofiksacija atlikta praėjus kelioms valandoms po įvykio, kitoje vietoje, nutolusioje nuo eismo įvykio vietos apie 2 kilometrus, transporto priemones iki fotofiksavimo momento eksploatavus. Tai reiškia, kad nei fiksuotų automobilio apgadinimų lokalizacija, nei jų pobūdis negali būti besąlygiškai siejami būtent su šiuo eismo įvykiu - nenustatyta ir nebuvo tirta, ar visi V. M. analizuoti automobilio pažeidimai (dešinių durelių įlenkimai, padangos kontakto pėdsakai) atsirado būtent šio susidūrimo su Apelianto dviračiu metu, o ne anksčiau ar vėliau, transporto priemonę eksploatuojant iki jos nuvežimo į fotofiksavimo vietą. Šios aplinkybės mažina tokių pėdsakų pagrindu atliktos eismo įvykio rekonstrukcijos patikimumą. Todėl, net ir pripažinus tam tikrą V. M. išvados reikšmę techniniu požiūriu, ji objektyviai negali paneigti LTEC ekspertizės išvados dėl paties pažeidimo fakto, nes šie du dokumentai atsako į skirtingus klausimus. 5.7. Taip pat pažymi, jog in dubio pro reo principas buvo nepagrįstai taikytas neįrodytoms prielaidoms. Abejonės, kuriomis grindžiamas skundžiamas nutarimas ir nutartis - dėl apelianto transporto priemonės galimo priskyrimo mopedų kategorijai, dėl jos galimo variklio galingumo, dėl apelianto galimo greičio (20-30 km/val.), dėl jo galimo „išlėkimo iš už tvoros“, dėl automobilio tariamo visiško stovėjimo - nėra abejonės, kilusios iš byloje surinktų ir ištirtų, tačiau prieštaringų įrodymų. Vien proceso šalies iškelta ir objektyviais duomenimis nepatvirtinta alternatyvi versija savaime negali būti prilyginama nepašalinamai abejonei dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje nėra vaizdo įrašo, liudytojo parodymų ar kito įrodymo, kuris patvirtintų nurodomą greitį, transporto priemonės kategoriją ar jos judėjimo trajektoriją prieš pat susidūrimą. Nei LTEC ekspertizė, nei institucija, nei kompetentingos policijos pareigūnės nenustatė jokio „išlėkimo“ ar kitokio staigaus, neįprasto apelianto elgesio. Pati institucija ir LTEC pripažino, kad transporto priemonės variklio galios objektyviai nustatyti nebegalima ne dėl to, kad tai būtų padaryta neteisėtai ar netinkamai, o dėl to, kad centras apskritai neturi tokiam tyrimui reikalingos įrangos - ši aplinkybė savaime nesukuria pagrįstos abejonės dėl transporto priemonės kategorijos, o tik parodo, kad pasirinktu tyrimo būdu šio klausimo nebuvo galima objektyviai išspręsti. Vien tai, kad tam tikros techninės aplinkybės negalėjo būti nustatytos dėl institucijos ribotų techninių galimybių, nesudaro pagrindo abejones aiškinti taip, lyg trūkstami duomenys savaime patvirtintų S. P. palankiausią hipotezę. Papildomai pažymi, kad šios abejonės atsirado ne dėl objektyvaus tyrimo negalimumo, o dėl pačios institucijos neveiklumo. Visą tyrimo laikotarpį institucija neprašė apelianto pateikti dviračio dokumentų, jo techninių parametrų ar duomenų apie važiavimo greitį. Eismo įvykio protokole nurodyta, kad įvykyje dalyvavo dviratis, tačiau pareigūnai neužfiksavo jokių šios transporto priemonės techninių parametrų iš karto po įvykio, jokių abejonių dėl jos statuso tuo metu nekilo, ir jokia transporto priemonės ekspertizė ar apžiūra nebuvo skirta ar atlikta, kol dviratis dar buvo pasiekiamas. Institucija paprašė pateikti transporto priemonę apžiūrai tik 2026 m. gegužės 18d. t. y. praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. eismo įvykio. Net jeigu tokia apžiūra ir būtų buvusi atlikta, po tokio ilgo laiko tarpo jos rezultatai nebūtinai būtų galėję patikimai atspindėti transporto priemonės techninę būklę ir parametrus būtent eismo įvykio metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantui būtų buvęs pateiktas nurodymas išsaugoti ar neperleisti dviračio, todėl jo pardavimas iki šio pavėluoto prašymo negali būti vertinamas kaip įrodymų slėpimas ar aplaidumas iš apelianto pusės. Taip pat byloje nenustatyta, kad apelianto naudota transporto priemonė realiai viršijo 25 km/h greitį. Tokiu būdu abejonės, kuriomis galiausiai buvo pasinaudota S. P. naudai, atsirado ne dėl objektyvaus, nuo proceso dalyvių nepriklausančio negalimumo nustatyti reikšmingas aplinkybes, o dėl to, kad pati institucija, turėdama realią galimybę operatyviai ištirti transporto priemonės parametrus iš karto po įvykio, to nepadarė. Toks proceso vilkinimas negali būti pagrindas atleisti S. P. nuo atsakomybės, kai neabejotina, kad ji privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu artėjusioms transporto priemonėms. 5.8. Dėl transporto priemonės variklio galingumo hipotezės pažymi, kad S. P. atsiliepime spėja, jog apelianto dviratyje sumontuotas variklis, remiantis vien gamintojo bendrai skelbiamu modelio pavadinimu „Bafang G320.1000“, galėjo išvystyti 1000 W nominalią galią ir leisti pasiekti didesnį nei 45 km/h greitį nenaudojant žmogaus raumenų jėgos. Ši hipotezė nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis apie konkretų, apelianto naudotą įrenginį - ji grindžiama tik bendra, viešai skelbiama informacija apie panašaus pavadinimo variklio modelį apskritai, neatlikus jokio konkretaus apelianto dviračio patikrinimo. Kaip pačios institucijos nustatyta, LTEC neturi techninių galimybių nustatyti sumontuoto variklio realios galios net turint pačią transporto priemonę fiziškai - tai reiškia, kad ir esant dviračiui, šioje byloje pasirinktomis tyrimo priemonėmis ši hipotezė nebuvo objektyviai patikrinta. Vien objektyviai nepatikrinama hipotezė negali sukurti pagrįstos abejonės S. P. naudai. Nepagrįsti ir S. P. atsiliepime pateikiami konkretūs skaičiavimai apie apelianto galimą 20-30 km/val. greitį, apytikslį 16-24 metrų atstumą iki sankryžos matomumo momentu bei 2-3 sekundžių automobilio stabdymo trukmę. Šie skaičiavimai atlikti S. P. atstovo, remiantis prielaidomis dėl apelianto transporto priemonės greičio, kategorijos ir kitų aplinkybių, kurios byloje objektyviais duomenimis nepatvirtintos. Kadangi patys šių skaičiavimų pradiniai duomenys nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, iš jų išvedami tolesni skaičiavimai negali būti laikomi patikimu pagrindu S. P. atsakomybės klausimui spręsti. Todėl in dubio pro reo principo taikymas nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai išplėstas - šis principas negali būti aiškinamas taip, kad bet kuri, net ir niekuo nepagrįsta proceso šalies hipotezė automatiškai laikoma „nepašalinama abejone“, dėl kurios administracinė teisena turi būti nutraukta. Institucija atsiliepimu į pareiškėjos nepilnamečio G. R. atstovės pagal įstatymą D. V. apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, o skundžiamą nutartį bei Institucijos nutarimą palikti nepakeistus. Nurodo, jog kaip teisingai buvo nustatyta administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, administracinio nusižengimo byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog S. P., vairuodama transporto priemonę, nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nedavė kelio dviratininkui G. R., takeliu artėjusiam prie kelių sankirtos bei jam sudarė kliūtį, tai yra kalta dėl eismo įvykio, todėl administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta pagrįstai ir motyvuotai. Šiuo atveju, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Administracinių nusižengimų bylose administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, o visi likę neaiškumai, išnaudojus galimybes jiems pašalinti, traktuotini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju, visos protingos ir įmanomos priemonės surinkti įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turėjusią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, buvo išnaudotos ir, išnaudojus šias priemones, buvo padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog iš byloje surinktų duomenų S. P. veikoje nebuvo nustatyti visi administracinio nusižengimo sudėties požymiai. S. P. atsiliepimu į pareiškėjos nepilnamečio G. R. atstovės pagal įstatymą D. V. apeliacinį skundą nurodė, kad nei G. R., nei jo atstovė tyrimo metu nei karto paaiškinimuose nepasisakė apie tai, ar el. variklis buvo išjungtas arba kad G. R. važiavo vien mindamas dviračio pedalus. Eismo įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūros metu nustatyta ir nuotraukose užfiksuota, kad dviratyje buvo įrengta veikianti elektros sistema su „ChamRider“ ličio baterija bei „Bafang“ elektros varikliu. Todėl esminis klausimas yra tai, ar esamas variklis buvo faktiškai naudojamas betarpiškai prieš susidūrimą. Byloje esantys vizualiniai įrodymai ir techniniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad G. R. įvykio metu vairuotame dviratyje „Scott“ buvo integruotas su dviračio pedalais (mid-drive) elektros variklis „Bafang“ (modelis BBS02 / G320), kurio nominali galia siekia 750 W- 1000 W (t. y. iki 1 kW), o maksimali galia pasiekia net 1200 W - 1400 W. Tai viršija elektriniam dviračiui teisės aktuose nustatytą 250 W ribą bei motoriniam dviračiui nustatytą 1 kW ribą. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ant G. R. dviračio sumontuotas elektros variklis turėjo funkcionuojantį 25 km/h greičio ribotuvą. Byloje esančios dviračio vairo nuotraukos aiškiai rodo sumontuotą akseleratoriaus rankeną bei valdiklį, kurie atsižvelgiant į variklio galingumą leidžia transporto priemonei judėti vien variklio jėga be pedalų mynimo, išvystant 40-50 km/h greitį. Apeliantė nei karto neteigė ir neįrodinėjo, kad variklio ir baterijos sistema atitiko KET reikalavimą išjungti elektros pavarą pasiekus 25 km/h. Apeliantė skunde kaltina teisėsaugos institucijas pasyvumu, tačiau nutyli esminį faktą: kai policija 2026 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 40-S-4573 pareikalavo pateikti dviratį apžiūrai bei variklio galios matavimui, D. V. 2026 m. gegužės 20 d. atsakė, jog dviratis jau yra parduotas (tyrėjos V. P. 2026-06-19 tarnybinis pranešimas). G. R. atstovei buvo žinoma apie vykstantį tyrimą ir S. P. paaiškinimų argumentus, tačiau D. V. tyrimo metu perleido pagrindinį daiktinį įrodymą, pirkėjo nenurodė, tuo užkirsdama kelią išsamiam ir nešališkam įvykio aplinkybių ištyrimui. Vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad jei transporto priemonė iš tikro būtų atitikusi KET leistinus elektrinio dviračio parametrus, apeliantei būtų buvę naudinga dviratį pateikti apžiūrai tyrimą atliekantiems pareigūnams. G. R. atstovės veiksmai parduodant dviratį, nepateikiant jo techninio paso ar įsigijimo dokumentų patvirtina, kad informacija apie variklio galią buvo sąmoningai slepiama, nes ji būtų neabejotinai patvirtinusi transporto priemonės atitikimą mopedo kategorijai. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 2 str. 33 d., dviratė motorinė transporto priemonė, kurios projektinis greitis viršija 25 km/h arba galia viršija 1 kW, yra mopedas. Mopedams pagal KET 124 p. griežtai draudžiama judėti pėsčiųjų takais ar šaligatviais, o juos vairuojantiems asmenims taikomi reikalavimai turėti vairuotojo pažymėjimą, registraciją transporto priemonių registre bei privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Nuo pat pirmosios apklausos S. P. nuosekliai nurodė, kad važiuodama šalutine (duomenys neskelbtini) gatve ties sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve sustabdė transporto priemonę „Peugeot 3008“ bei stovėjo, vykdydama kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ reikalavimą ir laukdama, kol pravažiuos pagrindine gatve važiavę automobiliai. Teismo ekspertas technikos mokslų daktaras V. M. eismo įvykio tyrimo išvadoje Nr. MV 2026-22, įvertinęs automobilio durelių deformacijas bei padangos kontakto pėdsakus vienareikšmiškai konstatavo: smūgio metu automobilis stovėjo arba judėjo itin mažu - iki 5 km/h – greičiu; ant automobilio kėbulo visiškai nėra išilginių slydimo ar trinties pėdsakų, kurie būtų susidarę, jei automobilis smūgio metu būtų važiavęs į priekį, susidūrimo lokalizacija (galinės, o ne priekinės dešiniosios durelės) įrodo, kad ne automobilis kliudė dviratį, o dviratininkas įvažiavo į jau stovintį/pristabdžiusį automobilį; S. P. automobilio padėtis sankryžos prieigose techniniu požiūriu buvo visiškai priimtina ir saugi. Vadinasi, Apeliantės teiginys, kad S. P. sudarė kliūtį judėdama, yra paneigtas eksperto išvada. Apeliantė klaidingai nurodo, kad G. R. važiavo „pagrindiniu keliu“. Iš VĮ „GIS-Centras“ portalo Geoportal.lt susisiekimo komunikacijų plano nustatyta, kad takelis (duomenys neskelbtini) kairiajame pakraštyje prie tvoros, kuriuo judėjo G. R., teritorijų planavimo dokumentuose yra įregistruotas kaip pėsčiųjų takas. Tai nėra nei pagrindinė gatvės važiuojamoji dalis, nei dviračių takas. Net jeigu G. R. transporto priemonė sąlygiškai būtų laikoma dviračiu, pagal KET 59 punktą dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti kelio važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį iki pėsčiojo judėjimo greičio (3- 7 km/h) ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad tai daryti saugu. Faktiškai G. R. pėsčiųjų taku palei akliną tvorą atskriejo maždaug 15 km/h (o atsižvelgiant į el. variklį - galimai ir 20-30 km/h) greičiu, nestabdė, sutinkamai su KET reikalavimais nesumažino greičio iki pėsčiojo judėjimo tempui būdingo greičio ir išlėkė iš už tvoros tiesiai į važiuojamąją dalį, trenkdamasis į stovintį S. P. automobilį. Toks įvykio mechanizmas yra žinomas eismo įvykių tyrimo praktikoje, kai pamačius kliūtį dėl pasimetimo vairuotojas nesugeba laiku rasti mygtuko, svirties ar kitokio valdiklio, išjungiančio greičio palaikymo sistemą automobiliuose. Jei G. R. būtų važiavęs dviračiu vien mindamas pedalus, pamačius kliūtį vien nustojus minti pedalus dviratis būtų praradęs didelę dalį greičio. Važiuojant elektros pavara staigus stabdymas reikalavo daug sudėtingesnių veiksmų: akseleratoriaus atleidimo, galimai greičio palaikymo sistemos atjungimo, stabdžio svirties paspaudimo. Tai paaiškina, kodėl G. R. praktiškai nestabdydamas trenkėsi į didelę, gerai matomą kliūtį. S. P., stovėdama prie sankryžos krašto, dėl aukštos sklypo tvoros objektyviai negalėjo matyti už 16-24 metrų pėsčiųjų taku dideliu greičiu atskriejančios G. R. transporto priemonės ir neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad pėsčiųjų taku dideliu greičiu atvažiuos mopedo kategoriją atitinkanti transporto priemonė. Būtent G. R. veiksmai - KET 9, 57, 59 punktų bei ANK 428 str. reikalavimų nesilaikymas - buvo būtinoji ir vienintelė priežastinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliantė remiasi LTEC ekspertizės aktu Nr. 11 Š-l95(25). Ši LTEC išvada, paremta nepagrįsta prielaida, kad dviratis buvo varomas vien žmogaus raumenų jėga. Išvadoje visiškai nebuvo įvertinti automobilyje nustatyti sugadinimai, potencialus dviračio greitis betarpiškai prieš susidūrimą, o taip pat nevertintas faktas, kad dviratyje sumontuotas galingas elektros variklis ir maitinimo baterija. Į papildomą paklausimą LTEC specialistai patys 2026 m. birželio 22 d. rašte Nr. S2-29 nurodė, kad neturi įrangos elektrinių transporto priemonių variklių galiai nustatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. P. kaltę dėl eismo įvykio kilimo, todėl teisenos nutraukimas S. P. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas. Atsiliepimu prašoma nepilnamečio G. R. atstovės D. V., apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-253-1113/2026 (ROIK: 26298108833) palikti nepakeistą.III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas Pareiškėjos nepilnamečio atstovės pagal įstatymą D. V. apeliacinis skundas atmetamas.ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliamas administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo S. P. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrįstumo klausimas. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog pareiškėja D. V. nesutinka su apylinkės teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog byloje nepakanka patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad S. P. padarė ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir priimti naują nutarimą byloje – grąžinti administracinio nusižengimo bylą Institucijai nagrinėti iš naujo arba pripažinti S. P. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje ir skirti jai administracinę nuobaudą.ANK 5651 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos (pareigūno) teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. ANK 569 straipsnis įpareigoja teismą ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją (pareigūną) išvadas dėl asmens kaltės pagrįsti tik faktiniais duomenimis, sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, spėlionėmis ar tikėtinomis išvadomis, asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.Aukštesnysis teismas, aptarto teisinio reguliavimo kontekste patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka tiek su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos E. M., tiek su apylinkės teismo išvadomis, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog S. P. nesilaikė KET reikalavimų, važiuodama šalutiniu keliu nedavė kelio transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, ar artėdama prie sankryžos būtų viršijusi leistiną greitį, nelėtinusi greičio ar nestabdžiusi automobilio (KET 127, 154 punktai), ir konstatuoja, kad vadovaujantis ANK 5651 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administracinio nusižengimo teisena S. P. atžvilgiu nutraukta pagrįstai. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo procesinį sprendimą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes bei ANK 417 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties požymius, teisinio pagrindo nėra. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepilnamečio G. R. atstovė pagal įstatymą D. V. apeliaciniame skunde naujų argumentų ar duomenų, kurių pagrindu būtų galima priimti priešingą sprendimą, apygardos teismui nepateikė, tokių nenustatė ir apygardos teismas. Vien tai, kad Institucija ir apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi pareiškėja, nesudaro pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. ANK 417 straipsnis numato administracinę atsakomybę už kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymą ar kitą KET pažeidimą. Byloje nėra ginčo, jog 2025 m. rugsėjo 19 d., 8.23 val. S. P., vairuodama automobilį nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiavo šalutiniu keliu ir privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Visgi, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju nėra surinkta pakankamai patikimų objektyvių duomenų, kad S. P., šalutiniu keliu artėdama prie pagrindinio kelio išties nesustojo ir nedavė kelio važiuojančioms transporto priemonėms, taip padarydama administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš priimtų procesinių dokumentų turinio, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė šioje administracinio nusižengimo byloje surinktus duomenis – eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, 2026 m. vasario 27 d. LTEC ekspertizės akto Nr. 11Š-195(25) išvadas, taip pat 2026 m. balandžio 30 d. eksperto išvadą, juos analizavo, gretino tarpusavyje ir priešingai nei teigiama pareiškėjos skunde, nesuteikė pirmenybės nei vienam iš surinktų įrodymų. Aukštesniojo teismo vertinimu, eksperto V. M. pateikta išvada ne prieštarauja LTEC ekspertizės akto išvadoms, o jas papildo. 15.1. 2026 m. vasario 27 d. LTEC ekspertizės akto Nr. 11Š-195(25) išvadoje nurodyta, kad abiejų, t. y. tiek dviračiu važiavusio G. R., tiek automobilį vairavusios S. P. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtini, kadangi dviratininkas G. R., tikėtina, takeliu artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos, laiku nemažino važiavimo greičio ir dėl to, automobiliui „Peugeot 3008“ važiuojamųjų dalių sankirtoje sudarius kliūtį, nesustabdė dviračio ir neišvengė susidūrimo, bei automobilio „Peugeot 3008“ vairuotoja S. P., nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio dviratininkui G. R., tikėtina, takeliu artėjusiam prie kelių sankirtos bei jam sudarė kliūtį (LTEC 2026 m. vasario 27 d. Ekspertizės akto Nr. 11Š-195(25) išvados 6 punktas). Pažymėtina, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad šiame ekspertizės akte yra konstatuota, kad būtent S. P. padarytas pažeidimas yra esminis. Nors ekspertizės akto 8-9 punkte nurodyta, kad „nurodytoje eismo situacijoje automobilio „Peugeot 3008“ vairuotoja S. P. nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio dviratininkui G. R., tikėtina, takeliu artėjusiam prie kelių sankirtos bei jam sudarė kliūtį ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą“, atkreiptinas dėmesys, jog Ekspertizės akto išvados 6 punkte buvo atsakoma į klausimą „kas šio eismo įvykio metu pažeidė Kelių eismo taisykles ir taip buvo priežastis eismo įvykio kilimui?“, o 8-9 punkte buvo atsakoma į du advokatės pateiktus papildomus klausimus: „8) ar transporto priemonės „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja laikėsi kelio ženklo Nr. 203 reikalavimo?; 9) ar transporto priemonės „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojos veiksmai (neįsitikinimas saugumu važiuojant šalutiniu keliu ir nepraleidus pagrindiniu keliu važiuojančio vaiko) techniniu požiūriu buvo sąlyga eismo įvykiui kilti?“. Iš ekspertizei pateiktų klausimų formuluotės akivaizdu, jog 8 ir 9 klausimai buvo formuluojami konkrečiai apie automobilio vairuotojos S. P. veiksmus, vengiant minėti G. R. veiksmus, todėl ekspertės pateiktas atsakymas konkrečiai dėl S. P. veiksmų nereiškia, jog būtent jos veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Tuo tarpu, 6-asis klausimas buvo formuluotas bendrai, siekiant sužinoti, kurio eismo dalyvio veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą ir, kaip minėta, buvo konstatuota, jog abiejų eismo dalyvių veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. 15.2. Tuo tarpu eksperto V. M. išvada pateikta įvertinus ir papildomus duomenis, t. y. jog dviratis, kuriuo važiavo G. R., varomas ne tik žmogaus fizine jėga, bet ir jame įrengtu elektriniu varikliu, maitinamu baterija, be to, buvo išsamiau nagrinėjami transporto priemonių apgadinimai ir jais remiantis daromos išvados. Kaip matyti, ant S. P. automobilio, susidūrimo su G. R. dviračiu vietoje, nesimato horizontaliai orientuotų pėdsakų ar apgadinimų (pvz., įbrėžimų), o tai leido ekspertui padaryti išvadą, jog kontakto metu automobilis nejudėjo arba jo greitis buvo nedidelis (iki 5 km/val.). Be to, iš užfiksuotų G. R. dviračio nuotraukų buvo matyti, jog dviratyje įrengtas elektrinis variklis, maitinamas baterija. Priklausomai nuo šios baterijos talpos bei elektrinio variklio galingumo, tiriamasis dviratis priskiriamas „mopedui“ arba „motoriniam dviračiui“, todėl taikytini atitinkami KET reikalavimai dėl teisės vairuoti atitinkamą transporto priemonę. Tačiau abiem atvejais tiriamasis dviratis priskirtinas „motorinės transporto priemonės“ kategorijai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 36, 74 punktai), tokiu atveju pagal KET 124 punktą, su šia transporto priemone draudžiama važiuoti takeliu, esančiu ties (duomenys neskelbtini) kairiu pakraščiu, nes šis takelis priskiriamas šaligatviui. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ekspertas V. M. konstatavo, jog šio eismo įvykio kilimą sąlygojo (buvo eismo įvykio kilimo pagrinde priežastimi) dviratininko G. R. techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai – važiavo (duomenys neskelbtini) kairiame pakraštyje esančiu takeliu palei tvorą 15 km/val. ar kiek didesniu greičiu, prieš jam kertant (duomenys neskelbtini) važiuojamąją dalį, taip keldamas grėsmę sau ir kitų transporto priemonių vairuotojams, nes jei dviratininkas būtų vykdęs KET 9, 57 ir 59 punktų reikalavimus, buvęs eismo įvykis nebūtų įvykęs. Iš byloje esančių objektyvių duomenų nėra pagrindo teigti, kad automobilio „Peugeot 3008“ vairuotojos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su buvusio eismo įvykio kilimu. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, jog gavus eksperto V. M. surašytą išvadą, buvo imtasi priemonių siekiant objektyviai patikrinti gautus duomenis – kreiptasi į pareiškėją D. V. dėl įvykyje dalyvavusio dviračio pateikimo papildomiems tyrimo veiksmams atlikti, tačiau dviratis buvo parduotas. Nors, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėja išties nebuvo įpareigota saugoti dviratį iki kol bus išnagrinėta administracinio nusižengimo byla, aukštesniojo teismo vertinimu, buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės, siekiant patvirtinti ar paneigti byloje kilusius neaiškumus. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje teisėje galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog įrodinėjimas negali būti begalinis. Byloje turi būti panaudojami visi reikiami duomenų rinkimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškai naujų rezultatų duoti negali. Nagrinėjamu atveju, nesant galimybės gauti papildomų bylai reikšmingų duomenų (įvykio vieta nebuvo filmuojama, nebuvo pateikta jokių vaizdo įrašų (pvz., įvykio metu pravažiuojančių automobilių registratoriai ar kt.), nėra eismo įvykio liudytojų, iš karto po įvykio transporto priemonės buvo patrauktos iš įvykio vietos, taip pat nėra galimybės objektyviai patvirtinti ar paneigti byloje gautos eksperto išvados, tokių duomenų apeliaciniame skunde nepateikė ir pareiškėja, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog yra išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, o surinktų duomenų pagrindu negalima neabejotinai patvirtinti S. P. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį apeliantės skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjos nepilnamečio G. R. atstovės pagal įstatymą D. V. apeliacinio skundo netenkinti.Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.Teisėjas Martynas Galvičius