Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-3522/2026 Bylos Nr. BIK-840/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24538-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4(S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 27 d.VilniusLietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Alvydo Pikelio ir Algimanto Valantino, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo D. K. kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. liepos 20 d. nutarties priėmimo klausimą,n u s t a t ė : Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė.Kasatorius nesutinka su nuteisimu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, teigia, kad jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos požymių – pavojingų veiksmų ir kaltės. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Linusta“ buhalteriją D. K. tvarkė pagal teisės aktų reikalavimus, dokumentus laikė saugiai ir pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo ir neturėjo numatyti, kad vienintelė šios bendrovės akcininkė, tuometinė sutuoktinė, jo atžvilgiu pasielgs neteisėtai, pasisavins bendrovės dokumentus ir juos paslėps, pati galimai siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nevertino kasatoriaus nurodytų aplinkybių, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo ir yra jo sūnaus K. K. (buvusio UAB „Linusta“ direktoriaus) ir (ar) A. K. (buvusios vienintelės šios bendrovės akcininkės) žinioje. Taip pat nebuvo vertinami ir liko nepašalinti tarp nuteistojo D. K. ir liudytojų A. K., K. K. parodymų esantys prieštaravimai. Šių liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs, neatitiko kitų byloje esančių duomenų, todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir vertinti kritiškai. Liudytojas K. K. savo parodymais galimai siekė padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai didelės vertės bendrovės turto pasisavinimą. Liudytojos I. S. parodymai taip pat prieštaringi, jų patikimumas abejotinas. Siekdamas pagrįsti minėtų liudytojų parodymų nepatikimumą, D. K. pirmosios instancijos teismui teikė į bylą civilinės bylos dokumentus, tačiau teismas atsisakė juos pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsižvelgė ir jo nevertino. Taip buvo pažeista nuteistojo teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo ir teikti kaltę paneigiančius įrodymus. Kasatoriaus teigimu, kyla pagrįstos abejonės, ar jis iš tiesų netinkamai vykdė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir nepasirūpino dokumentų saugumu. Neginčytinai įrodyta, kad dėl priešiškų santykių su A. K. D. K. apie mėnesį iki atleidimo iš direktoriaus pareigų neturėjo objektyvios galimybės patekti į gyvenamąjį namą, suruošti dokumentus ir surašyti priėmimo–perdavimo aktą. Kasatorius aktyviais veiksmais (kreipdamasis į teisėsaugos institucijas ir kt.) siekė išsaugoti buhalterinius dokumentus, todėl galima teigti, kad jo veiksmuose nėra nei intelektualinio, nei valinio kaltės momento. Be to, teismai nesiaiškino, ar dėl D. K. veiksmų kilo pavojingi padariniai, taip pat dėl pareigos saugoti buhalterinius dokumentus trukmės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo turi būti aiškinamos jo naudai. Kadangi dėl kasatoriaus veiksmų nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, jo veika gali būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį. Tačiau teismai, pažeisdami ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, nevertino baudžiamosios atsakomybės atskyrimo nuo administracinės. Kasatoriaus vertinimu, jo veiksmai nėra tiek pavojingi, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Kasacinį skundą atsisakytina priimti. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis ar deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstyti argumentai dėl netinkamo BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų iš esmės atitinka nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir dėl jų pateikė motyvuotas išvadas, kurios paneigė iškeltas gynybos versijas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį klausimą, būtų padaręs teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Teisnių argumentų dėl šių teismo išvadų kasatorius nepateikė. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde ginčijamų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimo padarė kitokias išvadas, nei pageidavo nuteistasis, nesuteikia pagrindo spręsti apie kasacijos pagrindų buvimą. Subjektyviu vertinimu grindžiami kasacinio skundo teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasatoriaus teiginiai apie gynybos teisių suvaržymą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose yra deklaratyvūs.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi, n u t a r i a : Atsisakyti priimti nuteistojo D. K. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Teisėjai Eligijus Gladutis Alvydas Pikelis Algimantas Valantinas