Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Dokumento Nr. DOK-3108 Bylos Nr. eCIK-1033/2026 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00064-2023-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė), susipažinusi su 2026 m. rugsėjo 4 d. paduotu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verenta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymais atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti šio mokesčio mokėjimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui nemokumo administratoriui R. B. dėl bankroto administratoriaus neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. birželio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 75 straipsnio normas. ĮBĮ normose nustatytas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusių kreditorių reikalavimų atžvilgiu, tačiau nereglamentuojama, kokia eile ir tvarka turi būti atsiskaitoma su keliais administravimo išlaidų atlyginimo reikalavimus turinčiais „naujaisiais kreditoriais“ (kurių reikalavimai atsirado bankroto proceso metu), jei bankrutuojančio juridinio asmens lėšų nepakanka visiems tokiems reikalavimams patenkinti. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nenustatytas atskirų administravimo išlaidų rūšių prioritetas kitų tos pačios teisinės prigimties išlaidų atžvilgiu (tokio prioriteto nenustatyta ir JANĮ). Taigi įstatyme nereglamentuojama, kaip tenkinami „naujųjų kreditorių“ reikalavimai, t. y. ar pagal jų atsiradimo, ar mokėjimo dokumentų pateikimo laiką, ar proporcingai turimų lėšų ir reikalavimų dydžiui, ar pagal CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ar kitu teisiniu pagrindu. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad JANĮ nesureglamentuota, kaip turi būti apmokamos administravimo išlaidos, kai juridinio asmens turto nepakanka visoms šioms išlaidoms padengti. Dėl to „naujasis kreditorius“, nors ir turi galiojantį reikalavimą bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, bet realiai negali jo įgyvendinti.

2. ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte kreditorių susirinkimui suteikta teisė nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. JANĮ kreditorių susirinkimui nesuteikia tokios teisės, kuri buvo įtvirtinta ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte. JANĮ 75 straipsnyje reglamentuojamas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas ir keitimas, išlaidų būtinumo bei pagrįstumo vertinimas ir sąmatos viršijimo teisiniai padariniai, tačiau nereglamentuojamas lėšų paskirstymo tarp kelių „naujųjų kreditorių“ eiliškumas. Bet administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas ir administravimo išlaidų mokėjimo eilės bei tvarkos nustatymas yra skirtingo turinio teisiniai veiksmai. Sąmatos patvirtinimu nustatoma, kokios ir kokio dydžio išlaidos gali būti patiriamos bankroto procese, tačiau nenustato, kuriam iš kelių tos pačios teisinės padėties kreditorių turi būti sumokėta pirmiausia, kai lėšų visiems nepakanka. Taigi administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas savaime nenustato, kokia eile ir tvarka turi būti atsiskaitoma su keliais „naujaisiais“ kreditoriais. Dėl to nėra pakankamai pagrįsta teismo išvada, kad atsakovo veiksmai teisėti vien dėl to, kad jis veikė pagal kreditorių susirinkimo patvirtintas sąmatas.

3. ĮBĮ ir JANĮ nereglamentuojami ir atvejai, kai administravimo išlaidų mokėjimo eilė ir tvarka nustatoma po to, kai juridinio asmens lėšos jau panaudotos administravimo išlaidoms apmokėti. Nenustatyta, ar tokiu kreditorių susirinkimo nutarimu gali būti patvirtintas iki jo priėmimo atliktas lėšų išmokėjimas. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis mokėjimų atlikta dar iki 2023 m. vasario 24 d. kreditorių susirinkimo, kuriame pirmą kartą buvo nustatyta administravimo išlaidų mokėjimo eilė. Iki šio nutarimo priėmimo atsakovas jau buvo faktiškai išmokėjęs reikšmingą bendrovės lėšų dalį, apmokėdamas sau atlyginimą, atliekų tvarkymo, jo suteiktų teisinių paslaugų, atstovaujant bendrovę, buhalterinės apskaitos, darbuotojų ir kitas administravimo išlaidas. Ieškovės nuomone, tokios išlaidos realiai patirtos vėliau, nei ieškovės patirtos. Teismai nepagrįstai sumenkino 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nemokumo administratorius įpareigotas parengti ir kreditoriams pateikti 679 558,61 Eur lėšų panaudojimo planą, teisinę reikšmę. Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas neprivalėjo atsižvelgti į ieškovės reikalavimą iki ginčą dėl nuomos mokesčio išspręs teismas. Ieškovės teigimu, prievolės ieškovei teisinis pagrindas atsirado ne 2025 m. kovo 14 d. teismo sprendimu priteisus nuomos mokestį, o jau bankroto proceso metu faktiškai naudojant ieškovei priklausančias patalpas (teismo sprendimu nustatytas tik šios prievolės dydis).

4.Teismai netinkamai vadovavosi teismų praktika, pagal kurią už bankrutavusios įmonės turto ir lėšų paskirstymą, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir eiliškumo, atsakingas bankroto administratorius. Netinkamai vykdant šią pareigą žala gali būti padaryta ir asmenims, turintiems teisę į administravimo išlaidų atlyginimą, nes jų reikalavimai gali likti nepatenkinti arba būti patenkinti mažesne apimtimi, o likvidavus juridinį asmenį jų nebebus galima nukreipti į pasibaigusią bendrovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. e3K-3-88-823/2021). Teismai neįvertino, kad administratorius vienas disponavo bankrutuojančios bendrovės sąskaita, priėmė konkrečius sprendimus dėl mokėjimo momento ir gavėjo, kartu tenkino savo reikalavimą. Būtent administratoriaus pareiga yra teisėtai paskirstyti bendrovės turtą ir lėšas; netinkamas šios pareigos vykdymas gali lemti žalą ir administravimo išlaidų kreditoriams. Teismai turėjo ypač atidžiai patikrinti, kokiais objektyviais kriterijais vadovavosi atsakovas vadovavosi, visiškai ar didžiąja dalimi apmokėdamas savo ir kitų pasirinktų administravimo išlaidų kreditorių reikalavimus. Be to, ĮBĮ ir JANĮ nenustato, kokią teisinę reikšmę nemokumo administratoriaus pasikeitimas turi iki jo pakeitimo priimtiems kreditorių susirinkimo nutarimams.

5. Teismai tinkamai nepasisakė, kuris įstatymas taikytinas nagrinėjamam ginčui spręsti, t. y. ar 2023 m. nustatant administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką taikytinas ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas, ar tuo metu galiojusio JANĮ nuostatos, kurios kreditoriams tokios teisės nesuteikė. Nagrinėjamu atveju administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra buvo pradėta galiojant ĮBĮ, o administravimo išlaidų mokėjimo eilė ir tvarka nustatyta 2023 m., kai galiojo JANĮ. Pažymėta, kad JANĮ 155 straipsnyje nėra tiesiogiai nustatyta, pagal kurį įstatymą turi būti sprendžiamas administravimo išlaidų mokėjimo eilės ir tvarkos nustatymo klausimas, kai bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, o kreditorių susirinkimo nutarimas šiuo klausimu priimtas jau galiojant JANĮ.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymai atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį atidėti nespręstini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a : Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.