Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-3215/2026Bylos Nr. BIK-741/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26303-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Olego Fedosiuko ir Algimanto Valantino, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo R. G. kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. liepos 9 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir sumažinti nukentėjusiosios naudai priteistos neturtinės žalos dydį ir sumažinti civilinės ieškovės V. D. naudai priteisto turtinės žalos dydį. Taip pat nuteistasis prašo sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą iki byla bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.Kasatorius skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį be kita ko būtina nustatyti kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas). Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai nepagrįstai kasatorių nuteisė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nustatę, kad jis pažeidė UAB „Trade State“ direktoriaus 2023 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. TA-2023.03.20/1 patvirtintų Liepkalnio slidinėjimo trasų naudojimosi ir elgesio taisyklių (toliau – Taisyklės) 5.4 ir 5.5 papunkčius. Kasatoriaus vertinimu jis negali būti traukiamas į baudžiamąją atsakomybę už privataus juridinio asmens vadovo patvirtintų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai nesvarstė galimybės dėl civilinės atsakomybės kilimo, taip pažeisdami ultima ratio (paskutinė priemonė) principą.Skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai sprendė dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus vertinimu jo veiksmuose nėra kaltės. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad perkant bilietą į slidinėjimo trasą, kurioje asmuo yra ne kartą lankęsis ir apskritai turi daug slidinėjimo patirties įvairiose slidinėjimo trasose, galimai neperskaitė trasoje taikomų taisyklių, negali būti reikšminga, sprendžiant dėl jo kaltės.Žemesnės instancijos teismai, spręsdami kasatoriaus kaltės klausimą, turėjo analizuoti ne tik jo bendrą patirtį ar abstrakčią teorinę galimybę įvertinti susidūrimo riziką, tačiau kokias realias galimybes numatyti susidūrimą su nukentėjusiąja. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl nuteistojo galėjimo numatyti pasekmės neatsižvelgė bylos medžiagoje esančius vaizdo įrašus, liudytojo J. B. parodymus. Nuteistojo vertinimu nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kad nuteistasis, leisdamasis nuo kalno susidūrė su nukentėjusiąja ir ją sužeidė, atitinka kazuso situacija. Žemesnės instancijos teismai taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiosios veiksmus, kurie, nuteistojo vertinimu, taip pat neatitiko Taisyklių keliamų reikalavimų.Žemesnės instancijos teismai nevertino liudytojų J. B. ir D. K. parodymų dėl nukentėjusiosios veiksmų, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriaus nuomone nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai turėjo skirti ekspertizę, kurios duomenys padėtų įvertinti jo galimybes išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Žemesnės instancijos teismai selektyviai atrinktais įrodymais pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.Skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas jos gyvenimo ateityje nepaveiks, į nuteistojo turtinę padėtį ir jo interesus, taip pažeisdami BPK 305 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypdami nuo teismų praktikos.Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai iš nuteistojo civilinės ieškovės naudai priteisė 550 Eur už išlaidas, patirtas už UAB „Corepetitus“ papildomą nukentėjusios mokymą. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį mokinių ugdymas, jiems negalint lankyti mokyklos, garantuojamas mokiniams sveikatos priežiūros įstaigoje ir namuose, ir yra apmokamas iš valstybės lėšų. Bet koks papildomas nukentėjusiosios ugdymas turėjo būti vertinamas kaip komforto ir noro pagerinti mokymosi rezultatus siekis, o išlaidos patirtos dėl tokio mokymo neturėjo būti priteistos iš nuteistojo.Skundu taip pat prašo sustabdyti žemesnės instancijos teismo sprendimų vykdymą iki byla bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, nurodo, kad žemesnės instancijos teismų sprendimų vykdymas sukeltų sunkias pasekmes, o automobilio pardavimas sudarytų papildomus nepatogumus pasiekti darbo vietą ir vykdyti kasdienius įsipareigojimus.