Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai dviprasmišką ir papildomo aiškinimosi reikalavusį T. A. T. elgesį prilygino baigtam kyšio pasiūlymui ir taip teismai nepagrįstai išplėtė BK 227 str. 1 d. taikymo ribas, t. y. baudžiamąją atsakomybę pritaikė nesant nustatytų visų būtinųjų papirkimo sudėties požymių kartu pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principus. Be to, netaikė BK 37 straipsnio nuostatų, nors konkrečios veikos pavojingumą mažinančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti T. A. T. nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors teismai savo procesiniuose sprendimuose ir pasisakė, kad neva vertino byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau faktiškai T. A. T. kaltę grindė tik selektyviai atrinktais vaizdo įrašo fragmentais, atskiras T. A. T. pasakytas frazes ir jo neverbalinį elgesį vertino atskirai nuo visos pokalbio eigos ir jo veiksmų sekos. Dėl tokio įrodymų vertinimo būdo kaltinimui palankiems to paties įrodymo (vaizdo įrašo) fragmentams buvo suteikta pirmenybė, o teisinantys duomenys buvo arba sumenkinti, arba jų reikšmė paneigta jau remiantis iš anksto padaryta išvada, kad nusikalstama veika buvo baigta iki šių duomenų. Toks žemesnės instancijos teismų pasirinktas įrodymų vertinimo būdas, anot kasatorių, reiškia esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti vien išoriškai neįprastą ar įtarimą pareigūnui ir/ar teismui sukėlusį asmens elgesį, turi būti nustatyta, kad asmuo savo žodžiais ar veiksmais objektyviai ir neginčijamai išreiškė būtent pasiūlymą duoti kyšį bei veikė tiesiogine tyčia. Būtent šių požymių buvimas atriboja BK 227 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką nuo dviprasmiško, įtarimą galinčio sukelti, tačiau savaime papirkimo sudėties nesudarančio elgesio. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis yra policijos pareigūno kūno kamera užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas, kitų duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka. Akivaizdu, kad žemesnės instancijos teismų nustatytos aplinkybės neleidžia patikimai ir neginčijamai konstatuoti, kad kasatorius tikrai objektyviai išreiškė pasiūlymą duoti kyšį ir veikė tiesiogine tyčia. BPK 20 str. 5 d. prasme atskiru pokalbio fragmentu išvardijimas savaime nereiškia įrodymų visumos įvertinimo. Kai apie asmens ketinimus sprendžiama iš jo pasakytų frazių, veiksmų ir elgesio, šios aplinkybės negali būti vertinamos atskirai nuo viso pokalbio turinio. Teismas turi įvertinti, kas buvo pasakyta ir padaryta prieš konkretų pasisakymą ir po jo, bei motyvuoti, kodėl vienoms aplinkybėms suteikia didesnę įrodomąją reikšmę nei kitoms. T. A. T. pasakytos frazės ir atlikti veiksmai turi būti vertinami viso pokalbio ir nuoseklios įvykių eigos kontekste, o ne atskirais fragmentais. Byloje objektyviai užfiksuotas žodinis komunikacijos turinys buvo sumenkintas lyginant su subjektyvia teismo atlikta T. A. T. neverbalinio elgesio interpretacija ir nuosprendyje nėra motyvuota, kokie objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad jo veido mimika, akių kontaktas, lūpų judesiai ar kalbėjimo garsumas reiškė būtent siekį pasiūlyti kyšį ar tokį pasiūlymą maskuoti. Pirmiausia, laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, turėjo būti įvertinti visi duomenys, reikšmingi nustatant, ar frazė „gal galima kažkaip“, 100 EUR banknoto ištraukimas ir kiti kasatoriaus veiksmai konkrečioje situacijoje iš tiesų reiškė pasiūlymą duoti kyšį ir buvo atlikti turint tiesioginę tyčią papirkti pareigūną. Kasatoriai teigia, kad skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose T. A. T. veikos pavojingumas BK 37 str. nustatytų kriterijų aspektu nebuvo įvertintas, dėl ko nepagrįstai nebuvo vertinta galimybė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pačių teismų nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą veiką pripažinti mažareikšme.