Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Dokumento Nr. DOK-2214Bylos Nr. eCIK-635/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10054-2025-8 Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.3.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkės),susipažinusi su 2026 m. birželio 16 d. paduotu atsakovo L. B. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovas padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui L. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinys patenkintas – atsakovas iškeldintas su jam priklausančiu turtu iš buto, ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdomo patikėjimo teise ir esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; atmestas atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei; išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; Patikslino sprendimą nurodant, kad sprendimo vykdymas dėl atsakovo iškeldinimo atidedamas 60 kalendorinių dienų terminui, terminą skaičiuojant nuo šios nutarties įsiteisėjimo.Atsakovas kasaciniu skundu prašo priimti kasacinį skundą nagrinėti, sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. nutarties vykdymą iki kasacinės bylos išnagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.481, CK 6.496 ir CK 6.613 straipsnių nuostatas, dėl ko buvo suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kurios CK nenumato ir kuri turi reikšmės ne tik nagrinėjamai bylai, bet ir visų socialinio būsto nuomos santykių praktikai.Nagrinėjamoje byloje teismai savo išvadas iš esmės grindė prielaida, kad pasibaigus terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties terminui atsirado pagrindas taikyti CK 6.613 straipsnyje nustatytas pasekmes ir reikalauti nuomininko išsikelti iš gyvenamųjų patalpų. Tačiau toks teisės normų taikymas buvo atliktas neatsakius į ankstesnį ir logiškai pirmesnį teisės klausimą – ar apskritai buvo pagrindas konstatuoti, kad nuomos santykiai pasibaigė. Atsakovo vertinimu, būtent šiame etape buvo padaryta esminė materialiosios teisės aiškinimo klaida.Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl CK 6.481 straipsnio ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra šios normos taikymo sąlygų, tačiau nutartyje neatskleidė kriterijų, pagal kuriuos tokia išvada buvo padaryta. Teismas nepaaiškino, kokios konkrečios faktinės ir teisinės aplinkybės buvo laikytos reikšmingomis sprendžiant nuomos santykių tęstinumo klausimą, ir neatskleidė, kokiais atvejais socialinio būsto nuomos santykiuose CK 6.481 straipsnis apskritai galėtų būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nėra CK 6.481 straipsnio taikymo sąlygų. Tačiau iš nutarties motyvų neįmanoma nustatyti, kokiais kriterijais remiantis tokia išvada padaryta ir kokios aplinkybės laikytos teisiškai reikšmingomis sprendžiant dėl nuomos santykių tęstinumo. Dėl to lieka neaišku, kokį savarankišką turinį socialinio būsto nuomos santykiuose turi CK 6.481 straipsnis ir kokiais atvejais jis galėtų būti taikomas. Teismai pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, ar šalių elgesys po termino pabaigos nesukūrė pagrindo taikyti nuomos santykių tęstinumo institutą. Tik neigiamai atsakius į šį klausimą būtų buvę galima pereiti prie CK 6.613 straipsnio taikymo. Nagrinėjamu atveju ši teisės normų taikymo seka buvo pakeista.Teismas neatskleidė teisės aiškinimo taisyklės, leidžiančios atriboti sutarties termino pasibaigimo faktą nuo pačių nuomos santykių pasibaigimo. Būtent šis klausimas yra esminis sprendžiant dėl vėlesnio CK 6.613 straipsnio taikymo.Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.607 straipsnio 1 dalį, dėl ko buvo iš esmės paneigta šioje normoje įtvirtintos nuomininko pirmenybės teisės teisinė reikšmė.Apeliacinės instancijos teismas iš esmės apsiribojo išvada, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti naujos socialinio būsto nuomos sutarties, nes savivaldybė nepriėmė sprendimo ją sudaryti ir laikėsi pozicijos, kad atsakovas neatitiko visų specialiojo teisinio reguliavimo sąlygų. Tokiu būdu teismas faktiškai sutapatino pirmenybės teisės institutą su nuomotojo diskrecija. Atsakovo vertinimu, toks aiškinimas neatitinka nei CK 6.607 straipsnio paskirties, nei bendrųjų civilinės teisės principų. Apeliacinės instancijos teismas suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad CK 6.607 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė pratęsti socialinio būsto nuomos sutartį priklauso tik tiems nuomininkams, kurie atitinka specialiajame reguliavime nustatytus kriterijus. Tačiau nutartyje neatskleista, kokie konkretūs kriterijai turi būti vertinami, kuriuo momentu jie turi būti vertinami ir kokias teisines pasekmes sukelia jų neatitikimas. Todėl byloje kyla savarankiškas teisės klausimas dėl CK 6.607 straipsnio turinio ir ribų socialinio būsto nuomos santykiuose.Apeliacinės instancijos teismo pasirinktas CK 6.607 straipsnio aiškinimas faktiškai lemia, kad socialinio būsto nuomininkas niekada negali veiksmingai remtis pirmenybės teise, jeigu savivaldybė nusprendžia nesudaryti naujos sutarties. Tokiu būdu normos taikymas tampa visiškai priklausomas nuo vienos šalies valios. Atsakovo vertinimu, toks rezultatas nesuderinamas su kasacinio teismo formuojamu teisės normų veiksmingumo principu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su jo socialine padėtimi, amžiumi, nustatytu 60 proc. dalyvumo lygiu, specialiaisiais poreikiais ir faktiniu socialinio būsto poreikio išlikimu. Atsakovas šiomis aplinkybėmis nesiekė įrodyti savarankiško materialinio reikalavimo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos būtent sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas paneigti CK 6.607 straipsnyje įtvirtintą pirmenybės teisę. Tačiau teismai šių aplinkybių nevertino per CK 6.607 straipsnio taikymo prizmę. Teismai neanalizavo, kokias teisines pasekmes šios aplinkybės sukelia sprendžiant dėl pirmenybės teisės realizavimo. Neatsakyta ir į klausimą, kokiais kriterijais remiantis pirmenybės teisė gali būti paneigta.Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose faktiškai sukūrė naują ieškinio faktinį pagrindą ir juo grindė išvadas dėl terminuotos nuomos santykių egzistavimo bei jų pasibaigimo. Tokiu būdu buvo pažeisti dispozityvumo ir rungimosi principai, nes byla buvo išspręsta remiantis ne ieškovės nurodytomis, o teismo suformuluotomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino. Priešingai, nutartyje papildomai buvo remtasi aplinkybe, kad atsakovas nebeturėjo teisės į socialinio būsto nuomą ir todėl privalėjo atlaisvinti ginčo būstą. Tačiau tokio faktinio pagrindo ieškinyje nebuvo. Pirmosios instancijos teismas netyrė nei teisės į socialinio būsto nuomą išlikimo, nei jos pasibaigimo, nei tokio pasibaigimo pagrindų. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas būtent tariamu teisės į socialinio būsto nuomą praradimu grindė vieną esminių išvadų dėl iškeldinimo teisėtumo. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ne tik peržengė apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir sukūrė naują bylos išsprendimui reikšmingą juridinį faktą, kuris nebuvo pirmosios instancijos nagrinėjimo dalykas. Tai lėmė situaciją, kai galutinis procesinis sprendimas buvo pagrįstas aplinkybėmis, dėl kurių atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų ir įrodymų.Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK keliamų sprendimo motyvavimo reikalavimų, joje esančios išvados yra prieštaringos, o proporcingumo vertinimas atliktas formaliai ir neatskleidžiant tikrųjų sprendimo motyvų.Nagrinėjamoje byloje proporcingumo vertinimas iš esmės buvo redukuotas iki išvados, kad pasibaigus terminuotai sutarčiai egzistuoja pagrindas iškeldinimui. Tačiau teismas neatskleidė: kokią reikšmę proporcingumo vertinimui turėjo ilgalaikis atsakovo gyvenimas ginčo būste; kokią reikšmę turėjo jo socialinė padėtis; kokią reikšmę turėjo tai, kad ginčas kilo būtent socialinio būsto santykiuose; kodėl šios aplinkybės nelemia kitokio teisės normų aiškinimo.Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Dėl nurodytų priežasčių paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.