Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatoriaus“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl priteisimo bei atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl turtinės reikalavimo teisės panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinys patenkintas ir iš atsakovės priteista 19 959,40 Eur skola už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 450,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovė pateikė teismui prašymą atidėti sprendimo vykdymą iki 2027 m. liepos 1 d. ir išdėstyti skolos sumokėjimą 24 mėnesiams nuo 2027 m. liepos 1 d., mokant po 831,64 Eur kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20 dienos.

Ieškovė atsiliepimu nurodė, kad neprieštarauja skolos išdėstymui vienerių metų laikotarpiui, tačiau nesutinka su vykdymo atidėjimu iki 2027 m. liepos 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 14 d. nutartimi atsakovės prašymas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo vykdymas išdėstytas 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, atsakovė įpareigota ieškovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ vienuolika mėnesių kiekvieną mėnesį sumokėti po 1 701,00 Eur, paskutinį dvyliktą mėnesį sumokėti likusią sumą su priskaičiuotomis 5 procentų dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis, mėnesines įmokas sumokant iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos, įmokas pradedant mokėti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo būtina užtikrinti, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas pamatinis teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, taip pat CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Todėl spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę būklę, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą.

Vertindamas atsakovės prašymo pagrįstumą, teismas nurodė, kad atsakovei teigiant, jog jai priklausantį butą yra piktybiškai užėmęs jos tėvas ir išnagrinėjus bylą dėl tėvo iškeldinimo iš jai priklausančio buto, ji butą galės išnuomoti ar parduoti ir taip atsiskaityti su ieškove, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-261-1070/2026 atsakovės ieškinys buvo atmestas, sprendimas neįsiteisėjęs. Teismas pažymėjo, kad trečiųjų asmenų veiksmai, kuriuos atsakovė laiko neteisėtais, nėra priežastis pažeisti pačios atsakovės kreditoriaus (ieškovės) interesus. Aplinkybė, jog su atsakove neatsiskaito jos skolininkas, nesuteikia atsakovei teisės nevykdyti prievolių savo kreditoriams.

Patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis teismas nustatė, kad be aptarto buto, atsakovei iki 2021 m. lapkričio 18 d. ir iki 2025 m. lapkričio 11 d. priklausė ir kitas nekilnojamasis turtas. Atsakovė šių duomenų teikdama prašymą nenurodė, įrodymų, kur panaudojo tokio dydžio lėšas, nepateikė, nors pardavusi šį turtą turėjo gauti daugiau nei pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškove. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė sunkios savo finansinės padėties. Be to, antrasis objektas perleistas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. atsakovei žinant arba turint žinoti, jog iš jos priteista ieškovės reikalaujama suma gali būti pagrįsta. Kitų atsakovės teiginių dėl tarptautinio karinio konflikto, jos pajamų ir nuomos išlaidų teismas nevertino kaip reikšmingų, kadangi atsakovė turi nekilnojamojo turto ir dalį jo yra perleidusi jau po teismo sprendimo priėmimo.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo yra atsižvelgiama į tai, ar atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų, pagrindžiančių jo ketinimų atsiskaityti realumą, t. y. ar jis bent iš dalies mokėjo ieškovui jam priteistas sumas. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad bent iš dalies stengėsi vykdyti teismo sprendimą, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos sunkią finansinę padėtį, o byloje esantys duomenys įrodo priešingą aplinkybę – atsakovė turi pakankamai turto ir lėšų įvykdyti teismo sprendimą. Teismas konstatavo, kad atsakovės prašymo patenkinimas pilna apimtimi akivaizdžiai pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius, neužtikrintų tinkamo teismo sprendimo įvykdymo ir šalių interesų pusiausvyros, suteiktų atsakovei nepagrįstą pranašumą prieš ieškovę, taip pat neatitiktų kuo greitesnio ir operatyvesnio sprendimo įvykdymo tikslo.

Ieškovei neprieštaraujant dėl skolos išdėstymo vienerių metų laikotarpiui, teismas nutarė atsakovės prašymą patenkinti iš dalies ir sprendimo vykdymą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant atsakovę vienuolika mėnesių mokėti po 1 701,00 Eur, paskutinį dvyliktą mėnesį sumokėti likusią sumą ir priskaičiuotas procesines palūkanas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė ATS1 (apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį ir prašymą patenkinti pilnai – atidėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10977-820/2025 įvykdymą iki 2027 m. liepos 1 d. ir nuo 2027 m. liepos 1 d. išdėstyti šiuo teismo sprendimu priteistos 19959,40 Eur skolos sumokėjimą 24 mėnesiams, atsakovei ieškovės naudai mokant po 831,64 Eur kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20 dienos.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-261-1070/2026. Dėl šio teismo sprendimo atsakovė teiks apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjus sprendimas gali būti panaikintas, todėl toks procesinis dokumentas negali būti laikomas pakankamu ir patikimu pagrindu pirmosios instancijos teismui nustatyti šioje byloje nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes. Be to, nurodytame sprendime nėra konstatuota aplinkybė, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, t. y. kad „trečiasis asmuo gali turėti pakankamai lėšų atsiskaityti su atsakove bent toje dalyje, kiek tai susiję su ieškovo reikalavimais“. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais konkrečiais byloje esančiais duomenimis grindžiama tokia išvada, todėl ji grindžiama prielaidomis, o ne įrodymais. Trečiasis asmuo, kuris faktiškai naudojasi atsakovei priklausančiu butu ir jam tiekiama elektros energija, taip pat neturi realių galimybių įvykdyti teismo sprendimo už atsakovę, nes yra pensininkas, jo banko sąskaitos ir turtas areštuoti, vykdomi priverstinio išieškojimo procesai.

Ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę atsirado tik 2024 m. gegužės 10 d. ieškovei planine tvarka pakeitus elektros apskaitos prietaisą į naują išmanųjį apskaitos prietaisą ir 2024 m. birželio 4 d. išrašius kreditinę sąskaitą. Iki 2022 m. birželio 30 d. elektros energiją butui tiekė ne ieškovė, o UAB „Ignitis“, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovės turtinę padėtį bei sandorius, sudarytus laikotarpiu, kuris nesusijęs nei su ieškovės reikalavimo atsiradimu, nei su ginčo prievole. Be to, aplinkybė, kad atsakovė 2021 m. lapkričio 18 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. sudarė nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad ji faktiškai disponavo laisvomis piniginėmis lėšomis ir sąmoningai vengė atsiskaityti su ieškove. Teismas nepagrįstai sutapatino formalų nekilnojamojo turto perleidimo faktą su realiu atsakovės mokumu, nors byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovė po šių sandorių būtų gavusi laisvų lėšų, kurias galėjo panaudoti atsiskaitymui su ieškove. Teigia, kad gautas lėšas panaudojo ankstesnių finansinių įsipareigojimų vykdymui trečiojo asmens naudai.

Argumentuoja, kad pakankamai gera jos turtinė padėtis yra paneigta, todėl teismas privalėjo visapusiškai ir objektyviai vertinti visus atsakovės pateiktus duomenis apie jos faktinę finansinę padėtį, pajamas, turimus įsipareigojimus bei realias galimybes vykdyti teismo sprendimą. Skundžiamoje nutartyje didelė dalis atsakovės pateiktų aplinkybių pirmosios instancijos teismo faktiškai buvo pripažintos teisiškai nereikšmingomis vien remiantis nepagrįsta prielaida apie tariamai turėtą turtą ir lėšas. Toks formalus įrodymų vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje įtvirtinto visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo principo.

Pažymi, kad neginčija savo prievolės egzistavimo ir nesiekia išvengti teismo sprendimo vykdymo. Teigia, kad pateikė duomenis apie esamą sudėtingą finansinę padėtį, ribotas pajamas, karo sąlygų įtaką gyvenimui (duomenys neskelbtini) bei objektyvias kliūtis disponuoti jai priklausančiu butu, pagrindė, kad jos turtinė padėtis ateityje gali pagerėti. Atsakovės finansinius sunkumus lėmė tiek užsitęsęs ginčas dėl galimybės disponuoti vieninteliu jos Lietuvoje turimu nekilnojamuoju turtu, tiek sudėtinga saugumo situacija (duomenys neskelbtini) bei ribotos pajamos. Jai priklausantis butas Lietuvoje yra apsunkintas hipoteka, 2017 m. rugsėjo 18 d. nuomos sutartimi išnuomotas trečiojo asmens šeimai, tačiau trečiasis asmuo nevykdo prievolės mokėti nuomos mokesčio, dėl to nuomos sutartis buvo nutraukta, o dar svarbiau tai, kad atsakovė iki šiol negali faktiškai valdyti ir disponuoti jai priklausančiu nurodytu butu, nes trečiasis asmuo piktybiškai jo neatlaisvina. Dėl šių aplinkybių Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-261-1070/2026 dėl skolos, delspinigių priteisimo bei nuomininkų iškeldinimo. Tik galutinai išsprendus šį ginčą atsakovė galės realiai disponuoti butu, jį išnuomoti ar parduoti ir gauti lėšų įvykdyti teismo sprendimą. Tikėtina, kad galutinis ginčo išnagrinėjimas apeliacine tvarka galėtų būti baigtas iki 2027 m. vasaros, todėl būtent iki šio laikotarpio prašo atidėti sprendimo vykdymą.

Reikšminga ir tai, kad atsakovė yra (duomenys neskelbtini) pilietė bei nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu dėl vykstančių karinių veiksmų ir nuolatinių saugumo grėsmių galioja nepaprastosios padėties režimas, tai tiesiogiai paveikė ir atsakovės kasdienį gyvenimą bei profesinę veiklą. Ji viena augina tris nepilnamečius vaikus, dėl nuolatinės saugumo grėsmės bei nestabili situacija objektyviai apsunkina jos galimybes dirbti, planuoti profesinę veiklą ir gauti stabilias pajamas. Ji verčiasi individualia veikla kaip (duomenys neskelbtini), todėl jos pajamos tiesiogiai priklauso nuo galimybės fiziškai vykdyti veiklą ir organizuoti klientų priėmimą. Ji su gyvenimo draugu ir trimis vaikais nuomojasi būstą, nuomos išlaidas dengia jos gyvenimo draugas.

Nurodo, kad Lietuvoje neturi banko sąskaitų, jokio kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, negauna pajamų Lietuvoje, todėl objektyviai negalėjo pateikti daugiau oficialių dokumentų apie savo turtinę padėtį, o dėl sudėtingos situacijos (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų veikla yra apsunkinta, pažymų ir oficialių išrašų išdavimas užtrunka neproporcingai ilgai.

Atsakovė siekia ne išvengti prievolės vykdymo, o užtikrinti realų ir proporcingą teismo sprendimo įvykdymą tokiu būdu, kuris nesukeltų negrįžtamų neigiamų pasekmių nei jai, nei jos nepilnamečiams vaikams. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta daugiau nei 1700 Eur mėnesinė įmoka yra objektyviai neproporcinga jos realioms pajamoms ir faktiškai neįvykdoma. Nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, kad atsakovė iki šiol neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jos ketinimų vykdyti teismo sprendimą. Priešingai, ji sąžiningai atlieka einamuosius mokėjimus už elektros energiją ir neleidžia susidaryti naujiems įsiskolinimams. Pažymi, kad ieškovė yra vienas didžiausių elektros energijos skirstymo operatorių Lietuvoje, kurio finansinės galimybės yra nepalyginamai didesnės nei atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Be to, į bylą teikiami įrodymai turi būti susiję su nagrinėjama byla. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: apeliantės atstovės 2026 m. gegužės 5–7 d. elektroninį susirašinėjimą su ieškovės atstove dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, 2017 m. rugsėjo 8 d., 2021 m. lapkričio 18 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Susipažinęs su į bylą pateiktais naujais įrodymais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įrodymai yra atsiradę iki ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, todėl turėjo ir galėjo būti pateikti laiku pirmosios instancijos teismui. Vien nepalanki pirmosios instancijos teismo nutartis nesudaro teisinio pagrindo su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus, kurie turėjo ir galėjo būti pateikti laiku, jeigu apeliantė manė, kad jie yra reikšmingi nagrinėjamam klausimui. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamoje nutartyje yra minimi apeliantės teikiami įrodymai, todėl jie gali būti reikšmingi sprendžiant teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą ir šiuo atveju yra priimami.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieš pat teismo posėdį, 2026 m. lapkričio 12 d. 8.17 val. apeliantė pateikė papildomus įrodymus (DOK-84474) – 2026 m. rugpjūčio 12 d. ir 2026 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo pavedimus, kurių paskirtyje nurodyta, kad tai kito juridinio asmens mokėjimai už elektros energiją už trečiąjį asmenį. Apeliantės teigimu, šie mokėjimo nurodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo įvykdys teismo sprendimą per jos prašomą sprendimo atidėjimo ir išdėstymo terminą. Atsižvelgiant į mokėjimo pavedimų datas akivaizdu, kad apeliantė pateikusi juos prieš pat teismo posėdį, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Be to, teikiami įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku ir niekaip nepagrindžia poreikio atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Kitų asmenų mokėjimai ar panašios aplinkybės nėra reikšmingos vertinant atsakovės prašymą, juo labiau, kad pareigą vykdyti teismo sprendimą turi apeliantė, o ne trečiasis asmuo. Teikiami įrodymai nepriimami.

Dėl klausimo esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinys patenkintas ir iš atsakovės priteista 19 959,40 Eur skola už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 450,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovė prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2027 m. liepos 1 d. ir išdėstyti skolos sumokėjimą 24 mėnesiams nuo 2027 m. liepos 1 d., mokant po 831,64 Eur kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20 dienos. Ieškovė neprieštaravo skolos išdėstymui vienerių metų laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo vykdymą išdėstė 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, atsakovę įpareigojo ieškovei vienuolika mėnesių kiekvieną mėnesį mokėti po 1 701,00 Eur įmokų, paskutinį dvyliktą mėnesį sumokėti likusią sumą su priskaičiuotomis 5 procentų dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis, mėnesines įmokas sumokant iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos, įmokas pradedant mokėti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris reiškia, jog teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir (ar) išdėstymo, yra aktualūs civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (CK 1.2 straipsnis). Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Teismas, spręsdamas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, neturėtų suteikti prioritetinės reikšmės kurios nors ginčo šalies interesų užtikrinimui. Šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Taigi klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo būtinumą.

Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimo vykdymo po jo įsiteisėjimo tvarkos, išdėstant vykdymą ilgesniam laikotarpiui. Todėl teismas, išspręsdamas tokio pobūdžio prašymą, turi kiekvienoje byloje individualiai įvertinti faktinę situaciją.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį, išdėstant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, kad priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės ir leis jam sprendimą per protingą terminą įvykdyti dalimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024, 28 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-679-934/2024, 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, kad sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo apeliantės prašomam 24 mėnesių terminui taikyti sąlygų nėra. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus atsakovės su prašymu pateiktus įrodymus, kuriais ji grindė savo sunkią turtinę padėtį ir kitas aplinkybes

Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-261-1070/2026, kuriame, be kita ko, nėra konstatuota aplinkybė, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, t. y. kad „trečiasis asmuo gali turėti pakankamai lėšų atsiskaityti su atsakove bent toje dalyje, kiek tai susiję su ieškovo reikalavimais“, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodytu sprendimu nesirėmė, o būtent, pačiai atsakovei teigiant, kad trečiasis asmuo, su kuriuo dėl iškeldinimo ir skolos ji ir bylinėjasi nurodytoje byloje, kuris, apeliantės teigimu, yra piktybiškai užėmęs jos butą, su ja neatsiskaito, todėl ji negauna pajamų, negali butu disponuoti, nuomoti parduoti ir pan., pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybė, jog su atsakove neatsiskaito jos skolininkas, nesuteikia atsakovei teisės nevykdyti prievolių savo kreditoriams.

Apeliantė taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jos turtinę padėtį bei sandorius, sudarytus laikotarpiu, kuris, jos teigimu, nesusijęs nei su ieškovės reikalavimo atsiradimu, nei su ginčo prievole, o vien tai, kad ji 2021 m. lapkričio 18 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. sudarė nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad ji faktiškai disponavo laisvomis piniginėmis lėšomis ir sąmoningai vengė atsiskaityti su ieškove. Vis dėl to, apeliantės pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys įrodo tik aplinkybes, jog apeliantė 2017 m. rugsėjo 8 d. įsigijo 1 350 000 Eur vertės nekilnojamojo turto, o 2021 m. lapkričio 18 d. ir 2025 m. lapkričio 11 d. sutartimis jį pardavė, o turto pardavimo pajamas gavo trečiasis asmuo. Nors apeliantė teigia, kad pardavusi turtą gautus pinigus panaudojo atsiskaityti su savo kreditoriumi, tačiau nei turėtų kreditinių įsipareigojimų dydžio, nei jų mokėjimo eiliškumo nenurodė, nepagrindė, būtinumo atsiskaityti būtent su trečiuoju asmeniu ir niekaip nepaaiškino, kodėl itin mažos dalies gautų pajamų negalėjo panaudoti atsiskaitymui su ieškove, nors dalį nekilnojamojo turto pardavė jau po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo priėmimo, suvokdama savo įsiskolinimų ieškovei dydį ir realumą.

Nors apeliantė reikšminga aplinkybe nurodo tai, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvena (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu dėl vykstančių karinių veiksmų ir nuolatinių saugumo grėsmių galioja nepaprastosios padėties režimas, o tai tiesiogiai paveikė ir jos kasdienį gyvenimą, apribojo galimybes dirbti ir gauti stabilias pajamas, be to, ji su gyvenimo draugu ir trimis vaikais nuomojasi būstą, turi nemažų išlaidų, o ieškovės turtinė padėtis yra nepalyginamai geresnė, vis dėlto šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovės kasdienio gyvenimo išlaidos turi būti apmokamos nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. mokama kitiems kreditoriams, bet neatsiskaitoma su ieškove, vien dėl to, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė nei atsakovės. Pažymėtina, jog teismo sprendimo nevykdymas nėra savo turtinių interesų apsaugojimas ir negali būti laikomas rūpinimusi teisėtais interesais.

Nors apeliantė teigia, kad neginčija savo prievolės egzistavimo ir nesiekia išvengti teismo sprendimo vykdymo, kad atlieka einamuosius mokėjimus už elektros energiją ir neleidžia susidaryti naujiems įsiskolinimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės siekį įvykdyti teismo sprendimą, sumokėti bent dalį skolos ir pan. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad atsakovė per prašomą teismo sprendimo vykdymo atidėjimo terminą galėtų sukaupti pakankamai lėšų, kad įvykdytų sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad iš atsakovės pateikto jos atstovės susirašinėjimo su ieškove matyti, kad atsakovės atstovė teiravosi dėl galimybės išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 12 mėnesių, tuo tarpu, nors šis susirašinėjimas ir pozicijų derinimas vyko prieš pat priimant ginčijamą nutartį, atsakovė byloje laikosi pozicijos ir prašo atidėjimo 24 mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aptartos aplinkybės nesudaro prielaidų spręsti, kad atidėjus teismo sprendimo vykdymą iki 2027 m. liepos 1 d. ir po to dar jį išdėsčius 24 mėnesiams išdėsčius teismo sprendimo vykdymą penkiems metams, bus užtikrintas teismo sprendimo tinkamas įvykdymas bei pasiekti teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo instituto tikslai.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visiškas atsakovės prašymo patenkinimas remiantis atsakovės nurodytais argumentais, reikštų nepagrįsto prioriteto jai, kaip skolininkei, suteikimą, pažeidžiant ieškovės, kaip kreditorės, interesus, o kartu ir šalių interesų derinimo taisyklės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo (CK 1.2 straipsnis), vykdymo proceso operatyvumo, teismo sprendimo privalomumo principų pažeidimą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.