- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-03
- Bylos Nr.
- e2S-1158-777/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01212-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Pareiškėjas
- V. B., D. B.
- Suinteresuotas asmuo
- ,,Registrų centras", Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Marijampolės savivaldybės administracija
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje pareiškėjų V. B. ir D. B. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
I Ginčo esmė
Pareiškėjas 2026 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo. Prašė nustatyti juridinį faktą, kad nuo 2013 m. vasario 7 d. pareiškėjų nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą su garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), pasibaigė šiam turtui tapus bankroto masės dalimi ir perėjus bankroto administratoriaus valdymui ir administravimui. Pareiškimo pagrindu nurodė šias aplinkybes:
Iki 2013 m. pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė Turtas.
2013 m. vasario 7 d. Anglijos ir Velso teismas (Country Court ar Bristol) priėmė nutartis dėl pareiškėjų bankroto bylų iškėlimo. Nuo bankroto bylos iškėlimo momento visas pareiškėjams priklausęs turtas tapo bankroto masės dalimi ir perėjo bankroto administratoriaus (O. R. ir (ar) trustee in bankruptcy) valdymui ir administravimui. Pareiškėjai neteko teisės valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu. Pareiškėjai pagrįstai manė, kad turtas buvo perimtas bankroto administratoriaus. Tik gavę valstybės institucijų raštus 2025-2026 m., pareiškėjai sužinojo, kad turtas vis dar registruotas jų vardu.
VĮ Registrų centras atsisakė pakeisti duomenis administracine tvarka.
Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus. Šis juridinis faktas negali būti nustatytas administracine tvarka. Pagal Jungtinės Karalystės nemokumo teisę nuo bankroto bylos iškėlimo momento pareiškėjas neturi teisės savarankiškai disponuoti bankroto masės turtu, o bet koks toks disponavimas būtų neteisėtas. Pareiškėjai nebegali veikti kaip savininkai. Pareiškėjai neprašo nustatyti kito asmens nuosavybės teisės. Ginčo dėl teisės nėra. Registrų centras atsisakė keisti duomenis. Todėl juridinio fakto nustatymas galimas tik teismo tvarka.
II Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nutarties pagrindu nurodė šias aplinkybes:
Šalies argumentai
Pateiktu pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėjai siekia nustatyti juridinį faktą, jog nuo 2013 m. vasario 7 d. pareiškėjų nuosavybės teisė į Turtą pasibaigė 2013 m. vasario 7 d. Anglijos ir Velso teismas (County Court at Bristol) priimta nutartimi dėl pareiškėjų bankroto (nemokumo) bylų iškėlimo.
Pareiškėjų teigimu, pagal Jungtinės Karalystės nemokumo teisę nuo bankroto bylos iškėlimo momento pareiškėjai neturintys teisės savarankiškai disponuoti bankroto masės turtu, o bet koks toks disponavimas būtų neteisėtas, šiuo pagrindu Registrų centras atsisakęs keisti duomenis Nekilnojamojo turo registre. Pareiškėjams fizinio asmens bankroto (nemokumo) byla iškelta ir užbaigta tuo metu Europos Sąjungos valstybe nare buvusioje Jungtinėje Karalystėje, pareiškimu keliamas klausimas dėl bankroto bylos teisinių padarinių (konkretaus nekilnojamojo turto, esančio kitoje ES valstybėje narėje) priklausomybės po užbaigto fizinio asmens nemokumo procedūros tuomet (2013 m.) dar buvusioje kitoje ES valstybėje narėje.
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškime, jo prieduose nurodytųjų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjai pasirinktu savo teisių gynimo būdu, siekia juridinio fakto nustatymo ypatingąja teisena, iš esmės siekia pakeisti nekilnojamojo turto duomenis viešajame registre po užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos.
Konstatavo, kad pareiškimas ir jame nurodytos aplinkybės neatitinka juridiniam faktui konstatuoti privalomų CPK 444-445 straipsniuose nustatytų sąlygų viseto (pareiškėjai nenurodė, kokią juridinę reikšmę turės toks faktas, kokių dokumentų neturi ir kitokia nei teismo tvarka negali gauti ar jų atkurti). Pareiškėjai iš esmės siekia pakeisti nekilnojamo turto registro duomenis apie nekilnojamojo turto savininkus, todėl toks juridinis faktas, kurio pareiškimu teismo prašo nustatyti pareiškėjai, negali būti nustatytas.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su nekilnojamojo turto registro tvarkytojo argumentais ir akcentavo, jog bankroto (nemokumo) administratorius nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos tik disponuojantis fizinio asmens turtu (jeigu šis buvo įtrauktas į turto masę nenuslepiant), jį administruojantis, bet ne pats įgyjantis nuosavybės teises į tokį turtą. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau -CK) 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, jog pareiškėją D. B. teisme atstovauja pareiškėjas V. B., veikdamas kaip jos įgaliotinis, tačiau nepateikė teismui rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo įgytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 56 straipsnis). Todėl teismui būtina pateikti rašytinį įrodymą, pagrindžiantį pareiškėjo V. B. įgytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą arba pareiškėja turi pasirinkti kitus jos kaip fizinio asmens atstovus pagal pavedimą teisme, nurodytus CPK 56 straipsnyje. Tačiau šis pareiškimo trūkumas neturi teisinė reikšmės, nes pareiškimą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme.
III Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas V. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį, pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundo pagrindu nurodė šias aplinkybes:
Teismas peržengė pareiškimo priėmimo stadijos ribas. Teismas pareiškimo priėmimo stadijoje iš esmės išsprendė materialinės teisės klausimus, nors šioje proceso stadijoje turi būti vertinama tik tai, ar pareiškėjo reikalavimas akivaizdžiai negali būti nagrinėjamas teisme. Skundžiamoje nutartyje teismas atliko Jungtinės Karalystės bankroto teisės pasekmių vertinimą bei padarė išvadą, kad bankroto administratorius tik administruoja turtą, tačiau neįgyja jokių materialinių teisių į jį. Tokios išvados yra materialinės teisės vertinimas, kuris gali būti atliekamas tik nagrinėjant bylą iš esmės.
Pareiškėjo keliamas klausimas yra tiesiogiai susijęs su Jungtinės Karalystės bankroto teisės taikymu ir jos sukeltomis teisinėmis pasekmėmis Lietuvos Respublikoje esančiam nekilnojamajam turtui. 2013 m. vasario 7 d. Anglijos ir Velso teismas (County Court at Bristol) iškėlė pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Pagal Jungtinės Karalystės Insolvency Act 1986 section 306 nuo bankroto bylos iškėlimo momento bankrutavusio asmens turtas pereina trustee in bankruptcy (,,vests in trustee“), todėl bankrutavęs asmuo netenka teisės savarankiškai disponuoti bankroto masei priklausančiu turtu. Pagal Jungtinės Karalystės nemokumo teisę nuo bankroto bylos iškėlimo momento pareiškėjas neteko teisės savarankiškai disponuoti bankroto masei priklausančiu turtu. Bet kokie vienašaliai disponavimo veiksmai tokio turto atžvilgiu pažeistų bankroto procedūros reikalavimus ir sukeltų teisines pasekmes pagal Jungtinės Karalystės teisę. Todėl pareiškėjas objektyviai negalėjo veikti kaip laisvai disponuojantis ginčo turto savininkas.
Teismas nepagrįstai iš anksto išsprendė sudėtingą tarptautinės teisės klausimą. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad bankroto administratorius tik disponuoja turtu, tačiau netampa jo savininku. Tokia išvada buvo padaryta neišnagrinėjus Jungtinės Karalystės nemokumo teisės normų turinio, jų taikymo praktikos ir Europos Sąjungos teisės nuostatų. Bankroto byla buvo iškelta tuo metu, kai Jungtinė Karalystė buvo Europos Sąjungos valstybė narė, todėl taikytinas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl nemokumo bylų. Pagal minėtą reglamentą vienoje valstybėje narėje pradėtos nemokumo procedūros ir jų teisiniai padariniai pripažįstami kitose valstybėse narėse. Teismas šių aplinkybių iš esmės nevertino.
Pareiškimas negalėjo būti laikomas akivaizdžiai nenagrinėtinu. Pareiškėjo keliami klausimai yra sudėtingi tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės klausimai, susiję su užsienio bankroto procedūrų teisinėmis pasekmėmis Lietuvos Respublikoje esančiam nekilnojamajam turtui.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t at u o j a:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjas su skundžiama nutartimi nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Byloje yra pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2025 m. liepos 22 d. privalomasis nurodymas surašytas apeliantui pašalinti pažeidimus, t. y. atlikti nebaigto statyti Turto konservavimo darbus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo, skundo) priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų visuma, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą, skundą).
Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti pareiškimą, jeigu jis nenagrinėtinas teisme. Teismų praktikoje ši norma aiškinama plačiai – apimant ir atvejus, kai pareiškėjo pasirinktas reikalavimas ar teisių gynimo būdas objektyviai negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas arba negali kelti jokių teisinių padarinių.
Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinės instancijos teismas su jais sutinka, kad pareiškėjai iš esmės siekia ypatingąja teisena pakeisti nekilnojamo turto registro duomenis apie nekilnojamojo turto savininkus, todėl toks juridinis faktas, kurio pareiškimu teismo prašo nustatyti pareiškėjai, negali būti nustatytas.
CPK 444-445 straipsnių pagrindu priimtas teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra įstatyme numatytas pagrindas išregistruoti savininką iš Nekilnojamojo turto registro. Juolab, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju toks sprendimas sukurtų faktinę situaciją, kai pareiškėjai būtų išregistruojami iš Nekilnojamojo turto registro, nenurodant ir neįregistruojant kito nuosavybės teisės subjekto, nes pareiškėjai pareiškime nurodė, jog neprašo nustatyti kito asmens nuosavybės teisės. Privati nuosavybė nutrūktų atgaline data be teisių perėmėjo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė pareiškimo priėmimo stadijos ribų, nes toks juridinis faktas, kurio pareiškimu teismo prašo nustatyti pareiškėjai (nutarties 11 – 12 punktai), negali būti nustatytas, todėl iš esmės priešingi apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinės instancijos teismas su jais taip pat sutinka, kad CK 4.262 straipsnis nustato viešojo registro duomenų teisingumo prezumpciją – įrašyti duomenys laikomi teisingais kol nenuginčyti nustatyta tvarka.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes nepaneigia anksčiau nutartyje konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjai iš esmės siekia ypatingąja teisena pakeisti nekilnojamo turto registro duomenis apie nekilnojamojo turto savininkus, o toks juridinis faktas, kurio pareiškimu teismo prašo nustatyti pareiškėjai, negali būti nustatytas. Todėl apeliacinės instancijos dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų pateiktą pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.