Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

n u s t a t ė :Klaipėdos apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau ir – Institucija) 2026-06-18 nutarimu Nr. 30-ANR_N-6586-2026 administracinio nusižengimo byloje (ROIK: 26303622810) G. T. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau ir – ANK) 346 straipsnio 4 dalį 170 Eur bauda už tai, kad 2026-05-29 21.05 val. Vingio g. 25, Palanga, laikė savo šunį (Aliaskos malamutą) pririšta prie pavadėlio, ko pasekoje prie jos šuns pribėgo palaidas juodos spalvos šuo (mišrūnas), ir jos šuo įkando juodos spalvos šuniui į šoną. Veterinarijos įstaigoje šuniui atliktas gydymas, kurios kaina 202 Eur. Tokiais veiksmais ji pažeidė Palangos miesto savivaldybės tarybos 2005-03-31 sprendimu Nr. T2-50 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Palangos mieste taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 52 ir 102 punktus.Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmuose gautas G. T. atstovės surašytas skundas, kuriuo prašoma priimtą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną G. T. atžvilgiu nutraukti bei priteisti pareiškėjai patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Skunde nurodoma, jog 2026-05-29 G. T. su jai priklausančiu Aliaskos malamuto veislės šunimi atvyko į Palangą. Apie 21.00 val., adresu Vingiu g. 25, Palanga, pareiškėja laikinai pririšo savo šunį prie šalia buvusio hidranto, kol iš automobilio krovėsi asmeninius daiktus bei pūtė dviračio padangas; šuo visą šį laiką buvo nuolatinėje pareiškėjos regėjimo zonoje, 2-3 m atstumu nuo jos, šuo nebuvo paliktas be priežiūros, buvo stebimas ir kontroliuojamas, o po to pareiškėja atrišo šunį nuo hidranto ir laikė jį už pavadėlio. Tuo metu į tą pačią vietą automobiliu atvyko V. R. su šeimos nariais ir jiems priklausančiu Stafordšyro bulterjero veislės šunimi. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, atvykdamas V. R. priėjęs paglostė pareiškėjos šunį, o netrukus jo nepilnametis sūnus paleido iš automobilio V. R. šunį, kuris staiga agresyviai užpuolė pareiškėjos šunį, kuris tuo metu jau buvo atrištas nuo hidranto ir buvo visiškai kontroliuojamas pareiškėjos, laikant jį už trumpo (iki 1 m ilgio) pavadėlio; šuns judėjimo galimybė buvo ypatingai apribota. Tarp gyvūnų kilo konfliktas, kurio metu pareiškėjai priklausantis šuo įkando jį užpuolusiam šuniui į šoną. V. R., siekdamas išskirti šunis, prieš pareiškėjos šunį panaudojo fizinę jėgą, 4-5 kartus ranka stipriai trenkdamas šuniui į sprando sritį; kitą dieną po šio įvykio pareiškėja pastebėjo pakitusią šuns laikyseną ir judėjimą. Nors G. T. nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog jos šuo nesukėlė konflikto, tik gynėsi juo jį užpuolusio Stafordšyro bulterjero veislės šuns (kaip vėliau teigė V. R., galimai, šios veislės mišrūno), t. y. šuns, turinčio Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau ir – GGAĮ) 2 straipsnio 23 ir 24 dalyse apibrėžtai pavojingų šunų kategorijai priskiriamos veislės požymių, iš karto po konflikto ji suteikė pirmąją pagalbą V. R. šuniui – išvalė ir dezinfekavo sužalojimus, davė priešuždegiminių vaistų skausmui malšinti, bet V. R. tos pačios dienos vakarą kreipėsi į veterinarijos gydymo įstaigą, kur jo augintiniui buvo suteiktos veterinarinės paslaugos, kurių bendra vertė 202 Eur.Administracinėn atsakomybėn dėl šio įvykio buvo patrauktas ir V. R., kurio šuo užpuolė pareiškėjos šunį. Priimant nutarimą pareiškėjos atžvilgiu, nebuvo atlikta teisiškai reikšminga įvykio aplinkybių analizė ir nemotyvuota, kodėl už V. R. augintinio sukeltą šunų konfliktą yra atsakinga ir G. T., kuri užtikrino saugų gyvūno vedžiojimą, jo kontrolę ir tai, kad gyvūnas nekeltų grėsmės kitiems žmonėms ir gyvūnams. Pažymėtina, jog, vadovaujantis GGAĮ 2 straipsnio 23 ir 24 dalimis, pavojingu šunimi bei pavojingo šuns mišrūnu laikomi įstatyme apibrėžtus požymius atitinkančios šunų veislės, kurioms taikomas specialus teisinis reglamentavimas pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, t. y. kai asmenys, norintys įvežti, įsigyti, laikyti, veisti, parduoti pavojingus šunis, privalo turėti savivaldybės, kurioje asmenys nuolat gyvena, administracijos direktoriaus nustatyta tvarka išduotus leidimus. Kaip jau anksčiau minėta, V. R. įvykio vietoje pats pripažino, jog jo šuo yra Stafordšyro bulterjero mišrūnas, tačiau policijos pareigūnai netikrino, ar V. R. yra suteikti tokie leidimai, Gyvūnų augintinių registro duomenų, nepareikalavo pateikti gyvūno registracijos, identifikavimo, paso ar kilmės dokumentų; todėl liko neištirta bylai reikšmingos aplinkybės, galėjusios turėti esminės reikšmės vertinant ne tik pareiškėjos padėtį bet ir V. R. pareigų apimtį, jo elgesio teisėtumą. Pareiškėjai nesuprantama, kokiais konkrečiais duomenimis remtasi buvo padaryta išvada, kad ji pažeidė ANK 346 straipsnio 4 dalyje nurodytus teisės aktų reikalavimus. Nutarime nurodyta, jog pareiškėja pažeidė Palangos miesto savivaldybės tarybos 2005-03-31 sprendimu Nr. T2-50 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Palangos mieste taisyklių 52 ir 102 punktus, tačiau nei protokole, nei nutarime nėra paaiškinto kokius konkrečius 5 punkto reikalavimus ji pažeidė. Iš nutarimo turinio apskritai nėra aišku kokia konkreti neteisėta pareiškėjos veika yra kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas, todėl nutarimas neatitinka ANK 2 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik už teisės aktais uždraustą veiką, tik nustačius asmens kaltę ir tik tuo atveju, kai konkretaus asmens padaryta veika atitinka visus įstatyme nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius. Bylą nagrinėjęs pareigūnas privalėjo ne tik konstatuoti, kad buvo padaryta žala, bet ir nustatyti konkretų pareiškėjos veiksmą ar neveikimą, kuriuo buvo pažeistos gyvūnų laikymo taisyklės, vietoje to buvo apsiribota vien įvykio pasekmėmis, t. y. faktu, kad kitam gyvūnui buvo padarytas sužalojimas, dėl ko atsirado išlaidų už veterinaro paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje liko daug nepašalintų abejonių dėl įvykio, konflikto tarp šunų priežasčių, kito šuns savininko veiksmų, pareiškėjos kaltės, šios abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl, darytina išvada, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius. Taip pat nebuvo vertinama, ar pats V. R. ir jo šeimos nariai savo aktyviais veiksmais neprisidėjo prie konflikto tarp gyvūnų kilimo ir dėl to atsiradusios žalos. Šiuo atveju byloje nebuvo nustatyti visi būtini civilinės atsakomybės elementai – neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys; bylą nagrinėjęs subjektas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo įpareigoti pareiškėją atlyginti V. R. 202 Eur turtinę žalą. Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjos atstovės skundu nesutinka, jį vertina kaip nepagrįstą, todėl prašo palikti nutarimą nepakeistą. Atsilipime nurodo, jog dėl aptariamo įvykio buvo vertinami ir V. R. veiksmai, t. y., jis 2026-06-02 buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 str. 1 d. (ROIK:26303622794). Tai, kad pagal bylos duomenis V. R. nepririštas šuo pribėgo prie G. T. šuns, nepanaikina G. T. atsakomybės dėl kilusių pasekmių, kadangi jos šuo, nors ir buvo laikomas pririštas prie pavadėlio, tačiau be antsnukio, nors akivaizdu, kad šuo yra agresyvus ir jam vedžioti buvo būtinas antsnukis; dėl to V. R. šuo patyrė sužalojimus, o duomenų apie G. T. šuns patirtus sužalojimus byloje nepateikta. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą aplinkybių, numatytų ANK 565 (1) straipsnyje, nenustatyta. Kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis, įrodymais: administracinio nusižengimo protokolu, vaizdo įrašais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, paskirta nuobauda yra adekvati ir proporcinga pažeidimo sunkumui.Nukentėjusysis V. R. pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjos atstovės skundu nesutinka, jį vertina kaip nepagrįstą, todėl prašo palikti nutarimą nepakeistą. Pareiškėjos teiginys, kad jis priėjęs paglostė pareiškėjos šunį ir pasisveikino, neatitinka tikrovės; jis prie šio šuns nesiartino ir jokio fizinio kontakto su juo neturėjo. Išlipusi iš automobilio, prie vartelių pirmoji nuėjo jo žmona, o jų šuo ėjo jai iš paskos. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina byloje esanti vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga. Pareiškėja skunde nurodo, kad šuo buvo nuolatinėje jos regėjimo zonoje, maždaug 2–3 metrų atstumu nuo jos, tačiau taip pat teigia, esą užpuolimo metu šuo buvo laikomas už ypač trumpo, iki 1 metro ilgio pavadėlio, tačiau vaizdo įraše užfiksuota, kad pareiškėja šunį nuo hidranto atrišo likus vos maždaug 2 sekundėms iki užpuolimo, o pavadėlio ilgis tuo metu buvo apie 2-3 metrus. Pareiškėja nesugebėjo sutrumpinti pavadėlio iki 1 metro ilgio ir neužtikrino stambaus gyvūno kontrolės, nors, kaip numatyta Taisyklių 50 punkte, kaip gyvūno savininkė privalėjo garantuoti, jog gyvūno laikymas nekels grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių bei interesų. Sąvoka „garantuoti“ reiškia ne pareigą tik stengtis ar būti pakankamai atidžiam, bet pareigą užtikrinti konkretų rezultatą – kad gyvūnas nekeltų realios grėsmės. Taisyklių 51 punkte nustatyta, kad vedžiojant šunis ten, kur šalia yra žmonių ar kitų gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės. Taigi vien formalus pavadėlio naudojimas nėra pakankamas – savininkas privalo užtikrinti tokią faktinę gyvūno kontrolę, kuri eliminuotų galimybę šuniui pasiekti kitą asmenį ar gyvūną; to šiuo atveju pareiškėja neužtikrino. Dėl tokios kontrolės stokos šuo galėjo laisvai pasiekti aplinkinius, o vaizdo medžiagoje aiškiai matyti, kad būtent pareiškėjos šuo pirmasis agresyviai puolė V. R. šuns link. Teisės aktai numato privalomą antsnukio naudojimą kaip vieną iš priemonių apsaugoti aplinkinius nuo agresyvaus gyvūno keliamo pavojaus. Byloje esanti vaizdo medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos šuo yra agresyvus, t. y. jis pirmasis puolė kitą šunį, įsikando ir neatleido gniaužtų, kol puolimas nebuvo nutrauktas panaudojus fizinę jėgą, taigi šio šuns agresyvumas yra ne hipotetinė prielaida, o byloje nustatytas faktas. Esant tokiam faktiniam gyvūno elgesiui, pareiškėja privalėjo pasirinkti tokias kontrolės priemones, kurios realiai eliminuotų tokio puolimo galimybę, įskaitant ir antsnukio naudojimą. Šiuo atveju tik atsitiktinumo dėka nuo agresyvaus pareiškėjos šuns nenukentėjo šalia buvę žmonės, įskaitant ir nukentėjusiojo nepilnametį vaiką, kuris buvo įvykio vietoje. Pareiškėjos bandymas jo šunį vaizduoti kaip kovinį grindžiamas ne įrodymais, o nepagrįstomis prielaidomis apie jo išvaizdą ir tariamą veislę. Agresyvų ar kovinį gyvūno elgesį apibūdina ne jo išorė ar subjektyvios prielaidos apie kilmę, bet konkretūs faktiniai veiksmai incidento metu. Vaizdo įraše aiškiai matyti, kad jo šuo neinicijavo konflikto, nepuolė, nekando ir nesiekė tęsti susidūrimo. Jis buvo užpultas, cypė iš skausmo, negalėjo išsilaisvinti iš pareiškėjos šuns nasrų, o vos tik paleistas nedelsdamas atsitraukė ir pabėgo iš įvykio vietos, todėl pareiškėjos mėginimas jo šuniui priskirti „kovinio šuns“ etiketę yra akivaizdžiai paneigiamas pačios bylos medžiagos. Pareiškėja taip pat nepagrįstai bando perkelti atsakomybę dėl kilusio konflikto jo 10-mečiam sūnui, teigdama, kad viskas įvyko dėl jo „aktyvių veiksmų“, bandydama primesti atsakomybę mažamečiui dėl suaugusio asmens neužtikrintos gyvūno kontrolės; vis dėl to, nepaisant vaiko patirto streso, nukentėjusiojo reikalavimai apsiribojo išimtinai tiesioginėmis veterinarinėmis išlaidomis, nereikalaujant neturtinės žalos atlyginimo.Skunde nepagrįstai manipuliuojama faktu, kad atskirdamas šunis jis sudavė pareiškėjos šuniui į sprando sritį; tai jis darė išimtinai būtinojo reikalingumo sąlygomis, siekdamas išvaduoti savo šunį iš pareiškėjos šuns nasrų (ANK 16 str. ir CK 6.253 str.), kadangi ilgas pavadėlis maksimaliai išsitempė ir pareiškėja neturėjo fizinės galimybės jo atitraukti, kilo tiesioginis pavojus jo šuns gyvybei. Atkreiptinas dėmesys į pareiškėjos elgesį iškart po to, kai šunis pavyko atskirti: pirmiausia ji tikrino savo šuns dantis, o pagalbą jo sužalotam augintiniui pasiūlė tik vėliau. Be to, pareiškėja aktyviai prieštaravo jų sprendimui vykti į veterinarijos kliniką profesionaliai apžiūrai. Jo žmona, būdama stipraus emocinio šoko būsenoje, sutiko su pareiškėjos pasiūlytu vaistų panaudojimu, nors objektyviai negalėjo įvertinti šių medikamentų tinkamumo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos veiksmai po įvykio buvo nukreipti į incidento pasekmių slėpimą ir vengimą fiksuoti sužalojimus oficialioje įstaigoje.Dėl turtinės žalos atlyginimo pažymėtina, jog byloje egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: 1) Neteisėti veiksmai – pareiškėja pažeidė Taisyklių reikalavimus; 2) Kaltė – neatsargumas nesiimant priemonių gyvūnui suvaldyti; 3) Žala – 202 Eur tiesioginės išlaidos; 4) Priežastinis ryšys – būtent pareiškėjos šuns kandimas nulėmė būtinybę teikti veterinarinę pagalbą. Taisyklių 81 punkto nuostata suformuluota imperatyviai ir nenumato jokių išimčių, kurios leistų gyvūno savininkui išvengti atsakomybės vien dėl to, kad jis teigia buvęs pakankamai rūpestingas ar negalėjęs numatyti konkretaus incidento. Priešingai, Taisyklės gyvūno savininkui nustato pareigą prisiimti atsakomybę už jo laikomo gyvūno sukeltas pasekmes ir atlyginti dėl to atsiradusią žalą įstatymų nustatyta tvarka.Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundą pilna apimtimi ir prašė jį tenkinti jame nurodytais pagrindais ir motyvais. Papildomai parodė, kad ruošiantis bylos nagrinėjimui išsiaiškino, jog Taisyklės, kurių pažeidimu kaltinama G. T., nuo 2014 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-144 pripažintos netekusiomis galios, t. y. Institucija, surašydama protokolą, rėmėsi 12 metų negaliojančiomis taisyklėmis. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į skunde nurodytus argumentus, prašo priimtą nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną G. T. atžvilgiu nutraukti. Nukentėjusysis V. R. teismo posėdžio metu palaikė savo pateiktą atsiliepimą į skundą, prašė pareiškėjos skundo netenkinti ir palikti galioti priimtą nutarimą be pakeitimų.Teismas