Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.B. pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas; ir Migracijos departamentas) 2026 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 26S92021 (toliau – ir Sprendimas); 2. Įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A.B., gim. (duomenys neskelbtini), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo; 3. Priteisti pareiškėjo A.B., gim. (duomenys neskelbtini), naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Darbdavys; ir Bendrovė) ir A.B. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Darbo sutartis), kurios pagrindu buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbdavys tarpininkavo pareiškėjui išduodant leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi). Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpis buvo numatytas iki (duomenys neskelbtini).Taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) Darbdavys organizavo mokymus pareiškėjui. Po 3 (trijų) savaičių mokymų, pareiškėjas laikė egzaminus, į kuriuos įėjo ir vairavimo testas. Pareiškėjas suprato, jog iš egzamino surinko 6 (šešis) balus, tačiau jam nebuvo paaiškintos jo padarytos klaidos, dėl kurių jis surinko 6 (šešis) balus. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su padarytomis klaidomis ir jų turiniu, jam nebuvo paaiškintos galimos teisinės pasekmės, galiausiai, ar buvo reikalinga pareiškėjui atlikti kitus veiksmus.Teigia, kad 2026 m. balandžio mėnesį, Darbdavys liepė pareiškėjui pasirašyti kažkokius dokumentus, kurie buvo parengti jam nesuprantama kalba. Pareiškėjas, pasitikėdamas Darbdaviu, nieko blogo neįtardamas pasirašė dokumentus. Kokie dokumentai buvo pasirašyti, pareiškėjas nežino iki šiol.Paaiškina, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą laikinai gyventi, nes su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Teigia, kad iš Sprendimo paaiškėjo, jog (duomenys neskelbtini) Darbdavys nutraukė Darbo sutartį. Pareiškėjas apie Darbo sutarties nutraukimą nebuvo informuotas, todėl neturėjo galimybės greitai reaguoti į tokius Darbdavio veiksmus (įskaitant, bet neapsiribojant, nuo (duomenys neskelbtini) imtis veiksmų naujos darbovietės Lietuvos Respublikoje paieškomis).Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, mano, kad šis yra nepagrįstas ir neteisėtas, formalus, skubotas, neatitinkantis adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, todėl jis yra naikintinas. Nurodo, kad pareiškėjui per minėtą laikotarpį susiradus naują būsimą darbdavį, 2026 m. gegužės 10 d. jis, per MIGRIS sistemą pateikė prašymą Nr. 2605-LLG-2028, išduoti leidimą laikinai gyventi (darbas pagal darbo sutartį), kartu su darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštu.Pareiškėjas pažymi, jog jeigu buvęs Darbdavys būtų suprantamai, laiku ir tinkamai informavęs pareiškėją apie Darbo sutarties nutraukimą, tai pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo būtų laiku įforminęs reikiamus dokumentus leidimui gauti laikinai gyventi Lietuvoje ir sudaręs naują darbo sutartį.Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas; ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas neįpareigoja atsakovo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o suteikia galimybę spręsti, ar pasikeitus tam tikroms faktinėms aplinkybėms (užsieniečiui praradus darbo vietą Lietuvoje) yra tikslinga panaikinti užsieniečio leidimą laikinai gyventi. Mano, kad priimdamas Sprendimą, atsakovas turėjo pareigą atlikti pareiškėjo situacijos vertinimą bei motyvuoti, kodėl pareiškėjo Leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neišvengiamas (t. y. laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau ir – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų). Akcentuoja, kad atsakovas Sprendimu nenurodė aiškių teisinių ir faktinių motyvų, kodėl leidimas gyventi buvo panaikintas neišvengiamai, tik pateikė nuorodą į UTPĮ straipsnį, kuris leidžia atsakovui svarstyti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą. Pažymi, kad Darbdavys nutraukė Darbo sutartį su pareiškėju šiam nieko nežinant apie Darbo sutarties nutraukimo pagrindus, motyvus ir priežastis. Pareiškėjo žiniomis, atsakovas nesidomėjo pareiškėjo darbo santykių pasibaigimo momentu ir pagrindu, esant kuriam buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju. Taip pat, susipažinus su Sprendimu nėra aišku, ar minėtos aplinkybės iš viso buvo vertintos, Sprendime nurodoma ne darbo santykių pasibaigimo, o Darbdavio sprendimo nutraukti Darbo sutartį data ((duomenys neskelbtini)). Atitinkamai, šių aplinkybių neįvertinimas dar kartą įrodo, jog Sprendimas yra nemotyvuotas, buvo priimtas skubotai, nesuteikiant pareiškėjui bent minimaliai laiko susirasti kitą darbą, išimtinai formaliai naudojantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, suteikta teise, o ne atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, kas manytina sudaro pagrindus pripažinti objektyvias priežastis.Nurodo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktuose yra įtvirtintas proporcingumo principas. Proporcingumo principo esmė ta, kad valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (nagrinėjamu atveju – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams (piktnaudžiavimo leidimais laikinai gyventi prevencijai). Tai reiškia, jog atsakovo taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam rezultatui, nepažeidžiančios pagrįstų asmens lūkesčių ir nelemiančios neproporcingos žalos jo teisėms ar interesams. Mano, kad vadovaujantis Sprendimo turiniu negalima daryti prielaidos, jog pareiškėjo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra neišvengiamas bei būtinas siekiant užtikrinti, jog pareiškėjas nepiktnaudžiautų jam suteiktu Leidimu laikinai gyventi. Argumentuoja, jog nustačius, kad atsakovas nesivadovavo minėtais reikalavimais ir nevykdė pareigos atlikti individualizuotą pareiškėjo, kaip užsieniečio, turinčio teisę laikinai gyventi Lietuvoje, vertinimo, t. y. susieti su vertinimu, kodėl konkrečiai yra tikslinga panaikinti pareiškėjui suteiktą Leidimą laikinai gyventi, Darbdaviui nutraukus su pareiškėju sudarytą Darbo sutartį, pareiškėjui negalint reaguoti į tokius Darbdavio veiksmus, nieko jam apie tai nežinant – nei datos, nei pagrindo, nei priežasties, kas rodo pagrindus ir sąlygas Sprendimą panaikinti. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi, nes su pareiškėju buvo nutraukta Darbo sutartis. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, konstatavus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, tarpininkavusi dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo, Darbo sutartį su pareiškėju, kuriam Leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė (duomenys neskelbtini).Pažymi, kad pareiškėjas 2026 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“, teikusi tarpininkavimo raštą, informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas nebus įdarbintas ir paprašė nutraukti prašymo nagrinėjimą.Paaiškina, kad 2026 m. gegužės 13 d. pareiškėjas pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigojo pareiškėją įdarbinti. Prašymas šiuo metu nagrinėjamas.Pažymi, kad pareiškėjo minimos aplinkybės, jog tik iš Sprendimo sužinojo apie Darbo sutarties nutraukimą, todėl jis neturėjo galimybės greitai reaguoti į tokius darbdavio veiksmus, nėra susiję su Sprendimu. Pastebi, kad Įstatymo 50 straipsnyje leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, ir nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pareiškėjo argumentus, esą, ginčijamas Sprendimas „nepagrįstas ir neteisėtas, formalus, skubotas, neatitinkantis adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų“ laiko nepagrįstais, nes Sprendimas priimtas nustačius savarankiškus ir imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.Atsakovo vertinimu, su Sprendimu nesusijęs ir hipotetinis pareiškėjo vertinimas, esą, jis būtų laiku įforminęs reikiamus dokumentus leidimui gauti ir sudaręs naują darbo sutartį, jei Bendrovė būtų suprantamai, laiku ir tinkamai informavusi pareiškėją apie darbo sutarties nutraukimą. Pastebi, kad Sprendimas neužkirto kelio pareiškėjui pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, o tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostę darbo santykiai nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.Pažymi, kad pareiškėjas klaidingai vertina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, nes Įstatyme nėra nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas – priešingai, Įstatyme imperatyviai nurodoma, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, išskyrus konkrečius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte išvardytus atvejus, kurie netaikytini pareiškėjui (50 straipsnio 1 dalies 18 ir 20 punktas). Todėl nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais dėl taikomo neproporcingo jo teisių apribojimo ar su tuo, esą, Migracijos departamentas „nenurodė aiškių teisinių ir faktinių motyvų, kodėl leidimas gyventi buvo panaikintas neišvengiamai, tik pateikė nuorodą“ į Įstatymo straipsnį.Taip pat pažymi, jog imperatyvios Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos nesuteikia Migracijos departamentui diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą, nei imperatyviai nurodoma Įstatyme. Taip pat Migracijos departamentas negali sprendimo nepriimti, atsižvelgdamas į kokias nors su pareiškėju susijusias individualias priežastis, kaip, pavyzdžiui, pareiškėjo siekis dirbti kitoje įmonėje, darbo sutarties nutraukimo priežastys ir kt.Dėl pareiškėjo teisės į Sprendimu panaikintą leidimą laikinai gyventi pažymi, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas konkrečiu tikslu (pareiškėjo atveju – ketinant dirbti), pareiškėjo pasirinktam darbdaviui pateikus tarpininkavimo raštą. Pastebi, jog kaip ne kartą nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas laikytinas nemotyvuotu, nes Sprendimo glaustumas anaiptol nereiškia, kad Sprendime nėra atskleistos esminės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas. Be kita ko, pastebi, kad LVAT praktikoje taipogi yra vertinama, kad vien motyvų glaustumas savaime nereiškia individualaus administracinio akto nemotyvavimo, jeigu iš akto turinio aiškiai identifikuojamas jo faktinis ir teisinis pagrindas. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su sprendime atliktu teisiniu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti motyvų nebuvimo.Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Todėl mano, kad Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.