- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-11
- Bylos Nr.
- eA-941-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03757-2024-3
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. D. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl raštų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas G. D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 12 d. raštą Nr. 24SD13247 (toliau – ir 2024 m. birželio 12 d. raštas) ir 2024 m. birželio 25 d. raštą Nr. 24SD14574 (toliau – ir 2024 m. birželio 25 d. raštas), taip pat priteisti jam 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. birželio 4 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti tinkamai įformintą asmens tapatybės dokumentą su žalia juostele, suteikiantį teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, kuriame būtų nurodytas jo pasirinktas naujasis vardas – G. I. Prašyme pareiškėjas pažymėjo esantis pažeidžiamas dėl kelių priežasčių – dėl jo atžvilgiu vykdomo piktnaudžiavimo žiniasklaida, Interpolu ir teisės aktais. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas ir kitos atsakingos institucijos iki tol siekė užtikrinti jo tapatybės apsaugą, todėl anksčiau išduotame tapatybės dokumente ir su juo susijusioje korespondencijoje buvo naudojamas vardas – G. I. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2024 m. birželio 4 d. pateiktas prašymas buvo pakartotinis, nes Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) bei Migracijos departamentas nebuvo atsakę į pareiškėjo 2024 m. vasario 26 d. pateiktą pirminį prašymą tuo pačiu klausimu.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. raštu Nr. 24SD13247 informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo išduoti jam užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti, nurodydamas, kad pareiškėjo asmens duomenys Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) įrašyti pagal jo pateiktą (duomenys neskelbtini) pasą, patvirtinantį jo tapatybę ir pilietybę, todėl nėra pagrindo šių duomenų keisti.
2024 m. birželio 10 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Migracijos departamentą. Atsakydamas į šį kreipimąsi, Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. rašte Nr. 24SD14574 nurodė, kad atsakymas į pareiškėjo prašymą jau buvo pateiktas 2024 m. birželio 12 d. rašte. Atsakovas papildomai informavo, kad neturi duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), arba asmuo be pilietybės. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme nurodyta aplinkybė dėl jo tariamo asmens be pilietybės statuso bus įvertinta nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
Pareiškėjo vertinimu, ginčijami Migracijos departamento raštai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimų, nes juose nepakankamai aiškiai ir išsamiai nurodyti raštų priėmimo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Migracijos departamentas apsiribojo bendro pobūdžio nuorodomis į teisės aktus ir jų straipsnius, tačiau nenurodė teisinių bei faktinių argumentų, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus. Pareiškėjo teigimu, 2024 m. birželio 12 d. rašte nebuvo aiškiai paaiškinta, kokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir kokiais individualiais argumentais grindžiamas atsisakymas išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti bei pakeisti jo asmens duomenis. Vien teisės aktų straipsnių nurodymas, neatskleidžiant jų turinio ir nepaaiškinant, kaip jie taikomi konkrečiai pareiškėjo situacijai, negali būti laikomas tinkamu administracinio akto (atsakymo) motyvavimu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas neatskleidė, kokiais konkrečių institucijų pateiktais duomenimis, dokumentais ar kita surinkta informacija remdamasis padarė 2024 m. birželio 12 d. rašte nurodytas išvadas. Be to, nebuvo paaiškinta, kokios faktinės aplinkybės lėmė atsisakymą tenkinti jo prašymą ir kokiu pagrindu jis buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių išvadą, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio prašytojo, kuriam gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti, kriterijų. Be to, 2024 m. birželio 12 d. rašte nebuvo nurodyta, ar ankstesnis jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas, ar dėl jo priimtas sprendimas, taip pat kokiu teisiniu pagrindu atsisakoma pakeisti jo asmens duomenis.
Pareiškėjas teigė, kad 2024 m. birželio 25 d. rašte taip pat apsiribota teisės aktų nuostatų nurodymu, nepaaiškinant jų turinio ir taikymo pareiškėjo individualiai situacijai. Pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, nemoka lietuvių kalbos ir jos nesupranta, todėl negali būti preziumuojama, jog jam savaime žinomas Lietuvos Respublikos teisės aktų turinys. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas privalėjo pateikti aiškius, išsamius ir suprantamus atsakymus į jo keliamus klausimus, kad jis galėtų suprasti priimtų sprendimų motyvus ir tinkamai įgyvendinti savo teises.
Pareiškėjas pažymėjo, kad visuose Migracijos departamentui pateiktuose prašymuose nurodė aplinkybes, dėl kurių laiko save pažeidžiamu asmeniu. Pareiškėjo atžvilgiu piktnaudžiaujama žiniasklaida, Interpolu ir teisės aktais. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad ankstesniuose jo tapatybės dokumentuose ir su juo susijusioje korespondencijoje buvo naudojamas G. I. asmenvardis. Tačiau Migracijos departamentas šių aplinkybių tinkamai neišnagrinėjo, neįvertino jų reikšmės pareiškėjo teisiniam statusui ir nepateikė motyvuoto paaiškinimo, kodėl jos neturi įtakos nagrinėjamiems prašymams. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, neatsižvelgdamas į jo prašymus, pateiktus paaiškinimus, neužtikrino tinkamo jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo. Pasak pareiškėjo, toks atsakovo neveikimas ir formalus bendravimas su juo apsunkino galimybes atkurti savarankišką gyvenimą, integruotis į Lietuvos visuomenę ir užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas sau bei dviem nepilnamečiams vaikams. Dėl tokio atsakovo ir kitų institucijų elgesio pareiškėjas teigė patiriantis didelį stresą, bejėgiškumo jausmą ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas taip pat nurodė Migracijos departamentui pateikęs informaciją apie sudėtingą savo socialinę ir sveikatos būklę. Jo teigimu, institucijų skiriama 17,60 Eur mėnesinė socialinė parama yra nepakankama net būtiniausiems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir būtinybę laikytis specialios mitybos. Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. balandžio 24 d. jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, dėl kurios buvo taikytas intensyvus gydymas ir atliktos kelios chirurginės procedūros. Pareiškėjui būtina tolesnė medicinos stebėsena ir gydymas, siekiant kontroliuoti ligos eigą ir užkirsti kelią galimam jos progresui. Pareiškėjas pabrėžė, kad speciali mityba, streso mažinimas ir kiti gyvenimo būdo pokyčiai yra svarbūs jo sveikatos būklei palaikyti. Tačiau, nors šias aplinkybes jis buvo nurodęs Migracijos departamentui pateiktuose prašymuose, atsakovas jų neįvertino ir nepateikė motyvuotos pozicijos dėl jų reikšmės nagrinėjant pareiškėjo prašymus.
Pareiškėjas teigė, kad dėl itin ribotų finansinių galimybių negali savarankiškai įsigyti jo sveikatos būklei reikalingų maisto produktų ir laikytis gydytojo rekomenduojamos mitybos. Dėl to jis yra priverstas pasikliauti tik epizodine kitų asmenų finansine pagalba ar paskolomis, kad galėtų patenkinti net būtiniausius poreikius. Tokia situacija, anot pareiškėjo, neigiamai veikia jo sveikatą, fizinę ir emocinę būklę, orumą bei galimybes tinkamai pasirūpinti savimi ir dviem nepilnamečiais vaikais.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas neįvertino aplinkybės, jog kitiems prieglobsčio prašytojams, esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms, suteikiama teisė dirbti Lietuvos Respublikoje, o jam tokia galimybė nesudaroma. Pareiškėjo nuomone, toks skirtingas asmenų traktavimas, neatsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją, pažeidžia lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus bei Konvencijoje įtvirtintas teises. Pareiškėjas teigė, kad dėl Migracijos departamento veiksmų ir neveikimo jam nepagrįstai apribota galimybė teisėtai dirbti, gauti pajamas, savarankiškai pasirūpinti savo poreikiais ir finansiškai prisidėti prie dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo. Taip pat apsunkintos jo galimybės integruotis į Lietuvos visuomenę ir kurti savarankišką gyvenimą. Pareiškėjo vertinimu, institucijos, neatsižvelgdamos į jo pažeidžiamumą, sveikatos būklę, sunkią finansinę padėtį ir šeimines aplinkybes, sudarė sąlygas jam patirti dideles fizines ir psichologines kančias. Toks elgesys, pareiškėjo vertinimu, prilygsta netinkamam, žiauriam ir žmogaus orumą žeminančiam elgesiui.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai ir neveikimas taip pat pažeidė Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvę ir saugumą. Pareiškėjas teigė, kad galimybė teisėtai dirbti ir gauti pajamas yra susijusi su jo gebėjimu užtikrinti savo ir nepilnamečių vaikų finansinį bei socialinį saugumą, pasirūpinti būtiniausiais poreikiais ir išvengti visiškos priklausomybės nuo kitų asmenų. Pasak pareiškėjo, negalėjimas savarankiškai užsidirbti pragyvenimui didina jo ir jo šeimos socialinį bei ekonominį nesaugumą, riboja galimybes pasirūpinti savimi ir vaikais bei dar labiau didina jų pažeidžiamumą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovo veiksmai ir neveikimas pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjo teigimu, galimybė dirbti, gauti pajamas ir finansiškai pasirūpinti vaikais yra svarbi privataus ir šeimos gyvenimo užtikrinimo dalis. Nesuteikus pareiškėjui galimybės teisėtai dirbti, apsunkinamos jo galimybės užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas dviem nepilnamečiams vaikams, prisidėti prie jų išlaikymo ir tinkamai pasirūpinti jų interesais. Finansinių išteklių trūkumas, jo vertinimu, neigiamai veikia šeimos gyvenimo kokybę, saugumą ir galimybę gyventi orų šeimos gyvenimą. Atsakovas, neįvertinęs šių aplinkybių, nepagrįstai ir neproporcingai apribojo pareiškėjo galimybes įgyvendinti teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų ir nepagrįstų atsakovo veiksmų bei neveikimo patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo vertinimu, dėl Migracijos departamento elgesio buvo apribota galimybė teisėtai dirbti, gauti pajamas, savarankiškai pasirūpinti būtiniausiais poreikiais, užtikrinti tinkamą mitybą, rūpintis savo sveikata ir finansiškai padėti dviem nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjas nurodė, kad dėl negalėjimo gauti pajamas tapo priklausomas nuo kitų asmenų epizodiškai teikiamos finansinės pagalbos, negalėjo savarankiškai įsigyti jo sveikatos būklei reikalingų maisto produktų ir tinkamai pasirūpinti savo sveikata. Pareiškėjas, be kita ko, dėl, jo teigimu, atsakovo neteisėtų veiksmų, patyrė didelį stresą, šoką, psichologinę įtampą, skausmą, kančias, bejėgiškumo jausmą ir orumo pažeminimą. Šie išgyvenimai neigiamai paveikė pareiškėjo emocinę bei fizinę būklę ir apsunkino galimybes tinkamai pasirūpinti savimi bei nepilnamečiais vaikais. Pareiškėjas neturtinę žalą, patirtą dėl streso, šoko, skausmo, kančių, pažeminimo ir kitų neigiamų išgyvenimų, įvertino 50 000 Eur. Dar 60 000 Eur jis prašė priteisti už, jo vertinimu, dėl atsakovo veiksmų prarastas galimybes įsidarbinti, gauti pajamas, integruotis į visuomenę, pasirūpinti šeima ir atkurti savarankišką gyvenimą. Iš viso pareiškėjas prašė priteisti 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad ginčijami 2024 m. birželio 12 d. raštas Nr. 24SD13247 ir 2024 m. birželio 25 d. raštas Nr. 24SD14574 yra informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais pareiškėjui pateikti paaiškinimai dėl jo prašymų, susijusių su užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo tvarka ir asmens duomenų keitimu. Migracijos departamento teigimu, vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 87 (toliau – ir Taisyklės), 45 punktu, pareiškėjui buvo pateikta informacija dėl jo prašymuose iškeltų klausimų, be kita ko, nurodant taikytinus teisės aktus.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo nustatomi kriterijai ir mechanizmai, pagal kuriuos nustatoma už tarptautinės apsaugos prašymo, pateikto vienoje iš valstybių narių trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, nagrinėjimą atsakinga valstybė narė (toliau – ir Dublino III reglamentas) buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), o 2024 m. sausio 25 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas prašymą pateikė jau po jo grąžinimo į Lietuvos Respubliką, o ne kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, taikomų prieglobsčio prašytojui, kuriam gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti pagal Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjui nebuvo taikytina Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas tuo atveju, kai per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriima sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Kadangi pareiškėjas paskesnį prašymą pateikė 2024 m. sausio 25 d., ginčijamų raštų priėmimo metu 6 mėnesių terminas dar nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas, Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S168429, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Dėl pareiškėjo asmens duomenų keitimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjo duomenys MIGRIS sistemoje įrašyti remiantis jo paties pateiktu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu, kuriame nurodyti asmenvardžiai G. D. P., o ne pareiškėjo pageidaujamas asmenvardis – G. I. Pagal Užsieniečių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl Užsieniečių registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 36 punktą Migracijos departamentas turi teisę taisyti netikslius ar neteisingus registro duomenis ir papildyti neišsamius duomenis. Tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jo pase nurodyti asmenvardžiai yra netikslūs ar neteisingi, o pareiškėjo pageidavimas pakeisti asmens duomenis, atsakovo vertinimu, nėra pakankamas teisinis pagrindas tokiam pakeitimui atlikti.
Atsakovas pareiškėjo argumentus, kad atsisakymas išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti ir pakeisti asmens duomenis atsakovas pažeidžia Konvencijoje įtvirtintas teises bei apriboja pareiškėjo galimybes pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, laikė nepagrįstais ir deklaratyviais. Migracijos departamento teigimu, ginčijami raštai buvo parengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjui pateikti atsakymai yra pakankami. Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas pageidauja, kad raštuose būtų pažodžiui pacituotos atitinkamos teisės aktų nuostatos, nereiškia, kad į jo prašymus nebuvo atsakyta arba kad pateikta informacija buvo netinkama. Lietuvos Respublikos teisės aktai yra viešai skelbiami ir prieinami visuomenei, todėl pareiškėjo nurodytos Konvencijos nuostatos taip pat nepaneigia aplinkybės, kad į pareiškėjo prašymus buvo atsakyta tinkamai.
Atsakovas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl socialinės paramos dydžio, sveikatos būklės, specialios mitybos ir kitų socialinių bei sveikatos priežiūros klausimų nėra susiję su ginčijamų raštų turiniu, todėl neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Migracijos departamento teigimu, į pareiškėjo prašymus buvo atsakyta tinkamai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė ar neatliko jam priskirtų funkcijų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodomos neturtinės žalos atsiradimą. Užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti išduodamas tik užsieniečiui atitikus Įstatyme nustatytas sąlygas, o Migracijos departamentas neturi įgaliojimų keisti užsieniečio asmens duomenų vien pareiškėjo pageidavimu, nesant objektyvaus teisinio pagrindo. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina neteisėtų Migracijos departamento veiksmų ar neveikimo, todėl, nesant vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2023 m. gruodžio 13 d. pagal Dublino III reglamentą grąžintas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2024 m. sausio 25 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuris buvo išnagrinėtas. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 24S168429 atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. birželio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti asmens tapatybės dokumentą, kuriame būtų nurodytas jo pageidaujamas asmenvardis G. I. ir kuris suteiktų galimybę dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. gegužės 29 d. Pabradės užsieniečių registracijos centre jam buvo įteiktas asmens tapatybės dokumentas, kuriame, jo vertinimu, neteisingai nurodytas Lietuvos prieglobsčio prašytojo identifikacinis numeris ir ankstesni asmenvardžiai G. D. P. Pareiškėjo teigimu, dėl šių netikslumų jam buvo apsunkintos galimybės įsidarbinti Lietuvoje. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. raštu Nr. 24SD13247 atsakė į pareiškėjo pateiktą prašymą ir paaiškino, kad užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti prieglobsčio prašytojams išduodamas vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktu. Migracijos departamentas nurodė, kad, remiantis turimais duomenimis, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo grąžintas pagal Dublino III reglamentą, todėl neatitinka Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant pagal Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punktą gali būti išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti. Taip pat paaiškino, kad Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas taikomas tuo atveju, kai per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriima sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Kadangi pareiškėjas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2024 m. sausio 25 d., ginčijamo atsakymo pateikimo metu 6 mėnesių terminas dar nebuvo pasibaigęs.
Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą pakeisti jo asmens duomenis į G. I., paaiškino, jog MIGRIS sistemoje duomenys įrašyti remiantis pareiškėjo pateiktu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu, patvirtinančiu jo tapatybę ir pilietybę, todėl nėra teisinio pagrindo šių duomenų keisti. Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. birželio 10 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą, į kurį Migracijos departamentas atsakė nurodydamas, jog atsakymai dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo tvarkos ir asmens duomenų keitimo jau buvo pateikti ankstesniame rašte. Be to, Migracijos departamentas informavo pareiškėją neturintis duomenų, patvirtinančių, kad jis yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 18² dalyje. Rašte taip pat paaiškinta, kokie asmenys pagal Įstatymą laikomi pažeidžiamais. Migracijos departamentas nurodė neturintis duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas būtų asmuo be pilietybės, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl faktinio asmens be pilietybės statuso bus įvertinta nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį. Nesutikdamas su šiais atsakymais, pareiškėjas dėl jų panaikinimo kreipėsi į Regionų administracinį teismą.
Įvertinęs šalių argumentus, byloje surinktus įrodymus ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus dėl asmens duomenų pakeitimo ir užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo, veikė pagal jam suteiktą kompetenciją ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens duomenys MIGRIS sistemoje buvo įrašyti pagal jo pateiktą (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuriame nurodyti asmenvardžiai G. D. P., o ne pareiškėjo pageidaujamas asmenvardis – G. I. Teismas pažymėjo, kad pagal Nuostatų 36 punktą Migracijos departamentas turi teisę taisyti tik netikslius ar neteisingus registro duomenis ir papildyti neišsamius duomenis. Kadangi pareiškėjas nepateikė oficialių dokumentų, patvirtinančių, jog jo pase nurodyti asmenvardžiai yra neteisingi ar netikslūs, teismas sprendė, jog vien pareiškėjo pageidavimas pakeisti registre esančius duomenis nesudarė teisinio pagrindo tokiam pakeitimui atlikti.
Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad registro tvarkytojas asmens duomenis privalo tvarkyti vadovaudamasis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR), kitais teisės aktais ir registro valdytojo nustatyta tvarka. Vertindamas 2024 m. birželio 12 d. rašto teisėtumą, teismas pažymėjo, kad nors jame nebuvo pažodžiui pacituotos visos taikytinos teisės aktų nuostatos, iš rašto turinio buvo galima nustatyti atsakymo faktinius ir teisinius priėmimo pagrindus. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kodėl jo prašymai dėl teisės dirbti ir asmens duomenų pakeitimo negali būti tenkinami. Todėl teismas nenustatė VAĮ reikalavimų pažeidimo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl tų pačių klausimų jau buvo kreipęsis anksčiau ir buvo gavęs Migracijos departamento atsakymus, todėl atsakovas pagrįstai nurodė, kad šie klausimai jau buvo išnagrinėti.
Spręsdamas dėl pareiškėjo teisės dirbti ir užsieniečio registracijos pažymėjimo išdavimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė atitinkantis Įstatyme nustatytas sąlygas, būtinas tokiai teisei įgyti. Todėl Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo išduoti jam užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti. Pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos kitų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu teismas laikė deklaratyviais, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad kitiems panašioje teisinėje padėtyje esantiems prieglobsčio prašytojams teisė dirbti būtų suteikiama nesant Įstatyme nustatytų sąlygų.
Teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl jo pažeidžiamumo, tačiau sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamo piktnaudžiavimo žiniasklaida, Interpolu ir teisės aktais bei diagnozuotos ligos nesudarė pagrindo pripažinti jį pažeidžiamu asmeniu pagal Įstatymo 2 straipsnio 18² dalį. Pareiškėjo argumentus dėl Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo, negalėjimo pasirūpinti nepilnamečiais vaikais ir kitų neigiamų pasekmių teismas vertino kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl socialinės paramos dydžio, sveikatos problemų, specialios mitybos ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės nėra susijusios su ginčijamų Migracijos departamento raštų teisėtumu. Teismas nurodė, kad socialinės paramos dydžiai nustatyti teisės aktuose, todėl Migracijos departamentas nėra atsakingas už jų nustatymą, o dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pareiškėjas turi teisę kreiptis su atskirais skundais į kompetentingas institucijas.
Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 110 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pagal kurį valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti tris sąlygas: neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas privalo ne tik nurodyti patirtą neturtinę žalą, bet ir detalizuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, jų pobūdį bei įrodyti priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir patirtų neigiamų išgyvenimų. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad Migracijos departamentas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus ar neveikęs taip, kaip privalėjo veikti. Teismo vertinimu, atsakovo ginčijami raštai dėl teisės dirbti ir asmens duomenų pakeitimo buvo pagrįsti galiojančiais teisės aktais ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl, nenustačius vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomą neturtinę žalą.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus ir pateikė pagrįstus bei teisėtus atsakymus. Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų ginčijamiems raštams panaikinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo pridėti prie bylos medžiagos naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamentas jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjo nepažeidęs 6 mėnesių termino. Pareiškėjo teigimu, teismas vertino tik 2024 m. sausio 25 d. pateiktą prašymą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pirmasis prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas 2023 m. gruodžio 18 d. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 15 d. patvirtino šį prašymą gavęs, tačiau dėl jo nepriėmė sprendimo ir nepateikė tinkamo paaiškinimo. Todėl, pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo išsiaiškinti, ar 2023 m. gruodžio 18 d. pateiktas prašymas laikytinas tinkamai pateiktu prieglobsčio prašymu ir ar 6 mėnesių terminas teisei dirbti įgyti neturėjo būti skaičiuojamas nuo šios datos.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai pritarė Migracijos departamento atsisakymui pakeisti jo asmens duomenis MIGRIS sistemoje, remdamasis tik (duomenys neskelbtini) pase nurodytais asmenvardžiais. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, nebuvo tinkamai įvertintos jo nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai, susiję su kitokiu jo tapatybės naudojimu kituose dokumentuose, taip pat būtinybe užtikrinti jo saugumą. Migracijos departamentas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog atliko išsamų individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir išsiaiškino visas reikšmingas aplinkybes. Todėl teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, nepagrįstai apsiribojo formaliu atsisakymo pakeisti asmens duomenis vertinimu.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neįvertino visų jo pateiktų argumentų ir įrodymų, neatsakė į esminius prašymuose iškeltus klausimus ir nepateikė individualizuotų paaiškinimų dėl atsisakymo juos tenkinti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių trūkumų ir apsiribojo bendro pobūdžio išvada, jog ginčijamuose raštuose nurodyti faktiniai ir teisiniai jų priėmimo pagrindai. Tačiau vien teisės normų ir bendro pobūdžio faktinių aplinkybių išvardijimas, pareiškėjo nuomone, nepatvirtina, kad jo individuali situacija buvo išnagrinėta išsamiai, objektyviai ir visapusiškai.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. raštu Nr. 24SD13247 iš tiesų atsakė į visus 2024 m. birželio 10 d. pateiktame prašyme iškeltus klausimus. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai apsiribojo konstatavimu, kad ankstesnis atsakymas buvo pateiktas, tačiau neįvertino, ar jo turinys atitiko prašymo esmę, ar buvo atsakyta į visus klausimus ir ar tinkamai išnagrinėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl administracinio akto teisėtumas buvo įvertintas formaliai, neišanalizavus jo turinio ir atitikties VAĮ reikalavimams.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, susijusiais su jo teisinėmis žiniomis bei gebėjimu naudotis informacinėmis technologijomis. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad jis yra teisininkas, naudojasi dirbtinio intelekto įrankiais, verčia ir cituoja teisės aktus, neatleidžia Migracijos departamento nuo pareigos teikti aiškius, suprantamus ir tinkamai motyvuotus atsakymus. Pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, nemoka lietuvių kalbos ir negali savarankiškai naudotis Lietuvos teisės aktų sistema taip, kaip ją supranta nacionalinės teisės specialistai. Todėl gebėjimas naudotis technologijomis ar susirasti teisės aktus negali būti pagrindu pateisinti atsakovo nepakankamai aiškius ar neišsamius atsakymus.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jo pateiktų įrodymų, susijusių su pažeidžiamumu, sveikatos būkle ir socialine padėtimi. Pareiškėjas teigė patyręs įvairių veiksmų, kurie, jo vertinimu, kelia grėsmę jo saugumui, taip pat pateikė informaciją apie diagnozuotą ligą, atliktas chirurgines procedūras ir būtinybę tęsti sveikatos stebėseną. Nepaisant to, teismas apsiribojo išvada, kad šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį pažeidžiamu asmeniu, tačiau, pareiškėjo nuomone, nepaaiškino, kodėl jo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės nėra reikšmingi individualiam pažeidžiamumo vertinimui.
Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo argumentus dėl žmogaus teisių pažeidimų pripažino deklaratyviais. Atsisakymas suteikti galimybę dirbti apribojo pareiškėjo galimybes gauti teisėtų pajamų ir finansiškai prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo. Tačiau teismas, pareiškėjo nuomone, neįvertino realių šio atsisakymo pasekmių jo ir jo šeimos gyvenimui, taip pat neišanalizavo, ar susidariusi situacija buvo proporcinga ir suderinama su žmogaus teisių apsaugos reikalavimais.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl nevienodo požiūrio į kitus prieglobsčio prašytojus kaip deklaratyvius. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo išsiaiškinti, ar panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje esantiems asmenims buvo taikoma vienoda praktika ir ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo sudarytos nepagrįstai nepalankios sąlygos. Todėl išvada dėl diskriminacijos nebuvimo, pareiškėjo nuomone, nėra pakankamai motyvuota.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo jam priteisti neturtinę žalą, nes nenustatyta neteisėtų Migracijos departamento veiksmų. Tokia išvada padaryta neįvertinus galimo pirmo prašymo suteikti prieglobstį, nepagrįsto atsisakymo suteikti galimybę dirbti ir kitų individualių jo situacijos aplinkybių. Dėl susidariusios situacijos pareiškėjas neteko galimybės savarankiškai užsidirbti, tapo priklausomas nuo ribotos valstybės paramos ir susidūrė su sunkumais rūpindamasis dviem nepilnamečiais vaikais. Teismas nepakankamai įvertino šių aplinkybių poveikį pareiškėjo emocinei, fizinei ir socialinei gerovei.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų visumos, neatskleidė, kodėl atmetė esminius jo argumentus, ir nepateikė pakankamų motyvų dėl reikšmingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, teismas iš esmės pritarė Migracijos departamento pozicijai, nepatikrinęs, ar atsakovas tinkamai išnagrinėjo jo prašymus ir atliko individualų situacijos vertinimą. Todėl skundžiamas sprendimas laikytinas nepakankamai motyvuotu ir priimtu neišsamiai ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes bei neįvertinus visų pateiktų įrodymų.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas ne 2023 m. gruodžio 18 d., kaip teigiama apeliaciniame skunde, o 2024 m. sausio 25 d. Atsakovas pažymi, kad 2023 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino III reglamentą, o paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė jau po jo grąžinimo. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų užsieniečio registracijos pažymėjimui su teise dirbti gauti. Be to, pareiškėjui nebuvo taikytinas Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktas, nes nuo 2024 m. sausio 25 d. pateikto prašymo suteikti prieglobstį nebuvo praėję 6 mėnesiai, kai Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S168429, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašymo buvo priimtas nepasibaigus Įstatyme nustatytam 6 mėnesių terminui, todėl pareiškėjas neįgijo teisės gauti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl gero administravimo principo pažeidimo. Atsakovas nurodo, kad į pareiškėjo prašymus buvo atsakyta 2024 m. birželio 12 d. raštu Nr. 24SD13247 ir 2024 m. birželio 25 d. raštu Nr. 24SD14574. Šiais informacinio pobūdžio raštais pareiškėjui buvo paaiškinta užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo tvarka, asmens duomenų keitimo galimybės ir taikytinas teisinis reguliavimas. Atsakymai pateikti laikantis VAĮ 11 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 45 punkto reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo pažeidžiamumą ar netinkamą prašymų išnagrinėjimą. Vien pareiškėjo nesutikimas su atsakovo pateiktais paaiškinimais nepatvirtina gero administravimo principo pažeidimą.
Migracijos departamentas pakartotinai nurodo, kad nėra teisinio pagrindo keisti pareiškėjo asmens duomenis MIGRIS sistemoje pagal jo pageidavimą. Pareiškėjo duomenys sistemoje įrašyti remiantis jo paties pateiktu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu, kuriame nurodyti asmenvardžiai G. D. P., o ne jo pageidaujamas asmenvardis – G. I. Pagal Nuostatų 36 punktą Migracijos departamentas turi teisę taisyti netikslius ar neteisingus registro duomenis ir papildyti neišsamius duomenis, tačiau tam būtinas objektyvus teisinis pagrindas. Kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pase nurodyti asmenvardžiai yra neteisingi ar netikslūs, jo pageidavimo nepakanka asmens duomenims pakeisti.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja nesutikimo su ginčijamais raštas ir pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, tačiau nenurodo teisinių ar faktinių aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo ir teismo padarytas išvadas. Pareiškėjo teiginiai dėl Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo, negalėjimo įsidarbinti, pasirūpinti nepilnamečiais vaikais ir integruotis į visuomenę yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kuo ginčijamų raštų turinys prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra pagrindo jų panaikinti pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalį.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti 110 000 Eur neturtinę žalą. Pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti neteisėtus institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, nes į pareiškėjo prašymus buvo atsakyta tinkamai, o ginčijami raštai parengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą, nedetalizavo jos pobūdžio ir nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjo subjektyvūs teiginiai apie patirtus nepatogumus, stresą ir prarastas galimybes įsidarbinti, išlaikyti nepilnamečius vaikus ir kt. nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti pagal CK 6.250 straipsnį.
Migracijos departamentas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ginčo dalis dėl teisės dirbti ir užsieniečio registracijos pažymėjimo išdavimo tapo nebeaktuali, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą dėl paskesnio prašymo suteikti prieglobstį. Dėl šios priežasties nebeliko pagrindo nagrinėti klausimo dėl teisės dirbti ir užsieniečio registracijos pažymėjimo išdavimo. Migracijos departamentas taip pat pažymi, kad pareiškėjui pateikus antrą paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuris buvo priimtas 2025 m. liepos 10 d., pradedamas skaičiuoti naujas 6 mėnesių terminas teisei dirbti įgyti, jeigu prašymas per šį laikotarpį neišnagrinėjamas ne dėl pareiškėjo kaltės.
Atsakovas pakartojo, kad nepažeidė gero administravimo principo, nes ginčijamuose raštuose pateikė būtiną informaciją dėl asmens duomenų keitimo ir taikytino teisinio reguliavimo. Pareiškėjas neįrodė savo pažeidžiamumo ir nepateikė objektyvių dokumentų, pagrindžiančių būtinybę pakeisti jo asmenvardžius. Atsakovas taip pat nesutinka su reikalavimu priteisti 110 000 Eur neturtinę žalą, nes pareiškėjas neįrodė neteisėtų Migracijos departamento veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. rašto Nr. 24SD13247 ir 2024 m. birželio 25 d. rašto Nr. 24SD14574, kuriuose pareiškėjui buvo pateikti atsakymai į jo prašymus dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo ir asmens duomenų pakeitimo, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus, veikė pagal jam suteiktą kompetenciją ir laikėsi teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo asmens tapatybės dokumente nurodytų asmenvardžių netikslumą ar neteisingumą, taip pat neatitiko teisės aktuose nustatytų sąlygų užsieniečio registracijos pažymėjimui su teise dirbti gauti. Teismo vertinimu, ginčijamuose raštuose pakankamai aiškiai išdėstyti jų faktiniai ir teisiniai priėmimo pagrindai bei motyvai. Nenustatęs neteisėtų Migracijos departamento veiksmų (neveikimo), pirmosios instancijos teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas arba jų neperžengus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ar asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat privalo patikrinti, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu ir vėliau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pateikė papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija nustatė, kad šie dokumentai buvo sudaryti 2023–2025 m. laikotarpiu, t. y. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl pareiškėjas turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme gali būti priimami ir tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, arba jeigu būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas papildomus įrodymus, nenurodė objektyvių priežasčių ir nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui arba dėl kokių aplinkybių būtinybė juos pateikti iškilo tik vėlesnėje proceso stadijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant nauji įrodymai galėtų būti priimami ir tiriami apeliacinės instancijos teisme, todėl atsisako juos priimti ir vertinti nagrinėjamos bylos kontekste.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. rašto Nr. 24SD13247 ir 2024 m. birželio 25 d. rašto Nr. 24SD14574 teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu ginčijamų raštų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo jo pateiktus prašymus, nenurodė faktinių ir teisinių raštų priėmimo pagrindų, nepagrįstai atsisakė išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti ir pakeisti MIGRIS sistemoje įrašytus asmens duomenis. Pareiškėjas taip pat teigia, kad tokiais Migracijos departamento veiksmais buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala.
Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei sprendimo motyvai. Vis dėlto pareiga motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamą administracinį sprendimą nereiškia, kad kiekviename atsakyme privaloma išsamiai pakartoti visas taikytinų teisės aktų nuostatas ar atskirai pasisakyti dėl kiekvieno asmens pateikto teiginio. Administracinio sprendimo motyvavimo pakankamumas vertintinas atsižvelgiant į konkrečių teisinių santykių pobūdį, jiems taikomą teisinį reguliavimą, asmens prašymo turinį ir pateikto atsakymo esmę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad individualaus administracinio akto turinys, apimtis ir struktūra gali skirtis, atsižvelgiant į atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 5 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti ir pakeisti MIGRIS sistemoje įrašytus jo asmens duomenis. Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2024 m. birželio 5 d. prašymą, 2024 m. birželio 12 d. rašte Nr. 24SD13247 nurodė priežastis, dėl kurių pareiškėjas neatitinka teisės aktuose nustatytų sąlygų užsieniečio registracijos pažymėjimui su teise dirbti gauti, taip pat išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atsisakė pakeisti pareiškėjo asmens duomenis.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą prieglobsčio prašytojas turi teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Tuo tarpu Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisė dirbti tam tikrai Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytai prieglobsčio prašytojų kategorijai, jeigu tenkinamos šioje teisės normoje įtvirtintos sąlygos.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 13 d. pagal Dublino III reglamentą buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), o paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2024 m. sausio 25 d. Taigi pareiškėjo teisė dirbti turėjo būti vertinama atsižvelgiant į jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) teisinį pagrindą ir paskesnio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo aplinkybes. Tačiau byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas priklausė Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytai asmenų kategorijai, kuriai taikoma Įstatymo 140¹³ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teisė dirbti.
Be to, pareiškėjas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2024 m. sausio 25 d., todėl 2024 m. birželio 12 d., kai buvo priimtas ginčijamas raštas, Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas dar nebuvo pasibaigęs. Aplinkybė, kad Migracijos departamentas 2024 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 24S168429 atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, nepaneigia Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. rašte nurodytų motyvų. Pažymėtina, kad administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas vertinami pagal jo priėmimo metu egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes. Vėliau atsiradusios aplinkybės negali paneigti anksčiau priimto sprendimo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto atsakovo atsisakymo išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą su teise dirbti atmestini kaip nepagrįsti.
Iš Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. rašto turinio galima nustatyti faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, kuriais remdamasis atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų teisei dirbti įgyti. Rašte nurodyti motyvai yra pakankamai aiškūs, kad pareiškėjas galėtų suprasti Migracijos departamento poziciją ir tokio rašto faktinius ir teisinius priėmimo pagrindus. Tai, kad minėtame rašte nebuvo pažodžiui nurodytos visos aktualios teisės aktų nuostatos, nereiškia VAĮ 10 straipsnyje nustatytų administracinio sprendimo motyvavimo reikalavimų pažeidimo.
Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo pakeisti jo asmens duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens duomenų tvarkymas turi atitikti duomenų tikslumo principą, įtvirtintą BDAR 5 straipsnio 1 dalies d punkte. Pagal šį principą asmens duomenys turi būti tikslūs ir, kai būtina, atnaujinami, o netikslūs duomenys turi būti nedelsiant ištaisomi arba ištrinami (analogiška nuostata įtvirtinta Nuostatų 36 p.). Šį principą papildo BDAR 16 straipsnis, kuriame įtvirtinta duomenų subjekto teisė reikalauti, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištaisytų su juo susijusius netikslius asmens duomenis. Taigi duomenų valdytojui kyla pareiga ištaisyti tvarkomus asmens duomenis, kai nustatoma, kad jie yra netikslūs. Vis dėlto BDAR 16 straipsnyje įtvirtinta teisė reikalauti ištaisyti asmens duomenis nesuteikia duomenų subjektui teisės reikalauti, kad oficialiuose registruose būtų įrašyti jo pageidaujami asmens duomenys, jeigu jų teisingumas nėra patvirtintas objektyviais ir tinkamais įrodymais. Taigi prašymas ištaisyti arba patikslinti duomenys turi būti grindžiamas duomenų netikslumą patvirtinančiomis aplinkybėmis, o ne tik subjektyviu asmens pageidavimu. Pažymėtina, kad BDAR 16 straipsnyje įtvirtinta duomenų subjekto teisė reikalauti ištaisyti netikslius asmens duomenis suponuoja duomenų valdytojo pareigą įvertinti tokio reikalavimo pagrįstumą ir turimą informaciją apie tvarkomų duomenų tikslumą. Tačiau ši teisė nereiškia, kad duomenų valdytojas privalo pakeisti registre įrašytus asmens duomenis pagal duomenų subjekto išreikštą pageidavimą. Sprendžiant dėl duomenų tikslumo, turi būti vertinama visa reikšminga informacija, kuria remiantis duomenys buvo įrašyti, taip pat duomenų subjekto pateikti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo asmens duomenys MIGRIS sistemoje buvo įrašyti remiantis jo pateiktu (duomenys neskelbtini) piliečio pasu, kuriame nurodyti asmenvardžiai G. D. P. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo pase nurodyti asmenvardžiai yra netikslūs arba kad jie teisės aktų nustatyta tvarka buvo pakeisti į G. I. Pareiškėjo pageidavimas naudoti kitokius, nei nurodyti jo asmens tapatybės dokumente, asmenvardžius nesudaro teisinio pagrindo keisti oficialaus dokumento duomenimis grindžiamus registro įrašus. Pagal atitinkamų registrų nuostatus duomenys taisomi nustačius, kad jie yra netikslūs, neteisingi ar neišsamūs. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas rėmėsi pareiškėjo pateiktu galiojančiu asmens tapatybės dokumentu, todėl turėjo pagrindą MIGRIS sistemoje palikti šiame dokumente nurodytus asmens duomenis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti šių duomenų tikslumu. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento atsisakymas pakeisti pareiškėjo asmens duomenis į jo pageidaujamus laikytinas pagrįstu byloje nustatytomis aplinkybėmis ir duomenų tikslumo principo reikalavimais.
Atskirai vertintinas Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. raštas Nr. 24SD14574, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. birželio 10 d. pakartotinį prašymą. Iš šio rašto turinio matyti, kad Migracijos departamentas nurodė, jog dėl užsieniečio registracijos pažymėjimo su teise dirbti išdavimo ir asmens duomenų pakeitimo pareiškėjui jau buvo pateiktas atsakymas 2024 m. birželio 12 d. rašte. Papildomai paaiškinta, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 18² dalyje įtvirtintą pažeidžiamo asmens sąvoką, taip pat neturi duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kaip asmens be pilietybės statusą. Pareiškėjo teiginys, kad jis faktiškai yra asmuo be pilietybės, buvo nurodytas kaip aplinkybė, kuri bus vertinama nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį.
Įstatymo 2 straipsnio 18² dalyje įtvirtinta pažeidžiamo asmens sąvoka apima asmenis, turinčius specialiųjų poreikių, įskaitant nepilnamečius, neįgaliuosius, vyresnius nei 75 metų asmenis, nėščias moteris, vienišus tėvus ar motinas, auginančius nepilnamečius vaikus, psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis, prekybos žmonėmis aukas, taip pat asmenis, patyrusius kankinimą, išžaginimą ar kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą.
Pareiškėjas savo pažeidžiamumą iš esmės grindžia teiginiais dėl netinkamo elgesio jo atžvilgiu, tariamo piktnaudžiavimo žiniasklaida, Interpolu ir teisės aktais, taip pat savo sveikatos būkle. Tačiau vien šių aplinkybių nurodymas savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas patenka į Įstatymo 2 straipsnio 18² dalyje apibrėžtą pažeidžiamų asmenų kategoriją. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl sveikatos būklės ar kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių jis buvo arba turėjo būti priskirtas šiai kategorijai. Kartu pažymėtina, kad Įstatyme įtvirtinta pažeidžiamo asmens sąvoka negali būti aiškinama formaliai. Kompetentinga institucija, gavusi informacijos apie galimus specialiuosius asmens poreikius, privalo ją įvertinti atsižvelgdama į konkretaus asmens individualią situaciją. Vis dėlto nagrinėjamos bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikta informacija būtų sudariusios pakankamą pagrindą jį pripažinti pažeidžiamu asmeniu pagal minėtą teisės normą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad jis yra asmuo be pilietybės, teisėjų kolegija pažymi, jog 2024 m. birželio 25 d. rašte Migracijos departamentas nurodė, kad ši aplinkybė bus vertinama nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Taigi atsakovas šio pareiškėjo teiginio neignoravo ir nepateikė galutinės išvados dėl jo pilietybės ar jos neturėjimo, o nurodė procedūrą, kurios metu ši aplinkybė bus vertinama. Pareiškėjo įsitikinimas, kad jis yra asmuo be pilietybės, neįpareigojo Migracijos departamento iš karto pripažinti tokio statuso ar atitinkamai pakeisti oficialiuose registruose įrašytus jo asmens duomenis. Asmens be pilietybės statuso nustatymas reikalauja visapusiškai įvertinti atitinkamas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Todėl asmens tapatybės duomenų įrašymas pagal turimą (duomenys neskelbtini) pasą ir klausimas dėl pareiškėjo pilietybės statuso laikytini savarankiškais teisiniais klausimais, kurių negalima tapatinti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, 2024 m. birželio 25 d. rašte Migracijos departamento pozicija dėl pareiškėjo pakartotinio prašymo išdėstyta pakankamai aiškiai: nurodyta, kad dėl tų pačių klausimų pareiškėjui jau buvo pateiktas atsakymas, taip pat papildomai pateiktas jo nurodytų aplinkybių dėl pažeidžiamumo ir asmens be pilietybės statuso vertinimas. Aplinkybė, kad šiame rašte pakartotinai nebuvo išdėstyti visi 2024 m. birželio 12 d. rašte nurodyti argumentai, nereiškia, kad pareiškėjo pakartotinis prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui pateikto atsakymo turinys iš esmės atitinka VAĮ įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu ginčijami Migracijos departamento raštai buvo priimti remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu. Jų turinys leidžia aiškiai suprasti atsakovo poziciją, taip pat faktinius ir teisinius raštų priėmimo pagrindus bei motyvus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių ginčijamuose raštuose nurodytas aplinkybes ar patvirtinančių netinkamai pritaikytą teisinį reguliavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų ginčijamiems raštams panaikinti.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl Migracijos departamento veiksmų negalėjo dirbti, pasirūpinti savo ir nepilnamečių vaikų poreikiais, įsigyti būtinų maisto produktų, taip pat patyrė kitų jo teisių pažeidimų.
Pagal VAĮ 39 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti būtina nustatyti tris sąlygas: neteisėtus valstybės valdžios institucijos veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Kadangi šios sąlygos yra kumuliatyvios, bet vienos iš jų nebuvimas pašalina pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau vien pareiškėjo teiginių apie patirtus nepatogumus ar išgyvenimus nepakanka neturtinės žalos atlyginimui priteisti. Asmuo, prašydamas priteisti neturtinę žalą, turi nurodyti konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškė jo patirta žala, pateikti duomenis apie patirtos žalos pobūdį ir mastą bei pagrįsti priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo).
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus dėl teisės dirbti ir asmens duomenų pakeitimo, veikė pagal jam suteiktą kompetenciją, tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas ir pateikė motyvuotus atsakymus į pareiškėjo prašymus. Ginčijamų raštų neteisėtumas ar pareiškėjo teisių pažeidimai juos priimant nenustatyti, todėl nėra įrodyta viena iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valstybės valdžios institucijos veiksmai (neveikimas). Be to, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo dirbti, įsigyti maisto produktų ar pasirūpinti nepilnamečiais vaikais nepatvirtina, kad tokios pasekmės atsirado būtent dėl Migracijos departamento priimtų ginčijamų raštų arba atsakovo neteisėtų veiksmų. Kaip nustatyta byloje, teisė dirbti pareiškėjui nebuvo suteikta dėl to, kad jis neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų tokiai teisei įgyti. Taigi nepalankus administracinės procedūros rezultatas negali būti prilyginamas neteisėtam viešojo administravimo subjekto veikimui ir nesudaro pagrindo neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam mokamų išmokų dydžio, sveikatos būklės, mitybos poreikių ir kitų socialinės paramos ar sveikatos priežiūros klausimų taip pat nesudaro pagrindo Migracijos departamento veiksmus, susijusius su ginčijamų raštų priėmimu, pripažinti neteisėtais. Prieglobsčio prašytojams mokamų išmokų dydžiai ir jų teikimo sąlygos nustatomi teisės aktuose, todėl pareiškėjo nepasitenkinimas gaunamos socialinės paramos dydžiu nepatvirtina Migracijos departamento neteisėto veikimo. Bylos duomenimis, pareiškėjas naudojosi Užsieniečių registracijos centre teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Jeigu pareiškėjas mano, kad šios paslaugos jam buvo suteiktos netinkamai, tokios aplinkybės turėtų būti vertinamos atskirai, atsižvelgiant į konkrečių paslaugų teikėjų veiksmus. Tačiau jos nėra susijusios su šioje byloje vertinamų Migracijos departamento raštų teisėtumu. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių diskriminacinį jo padėties vertinimą kitų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Byloje nėra įrodymų, kad kitiems asmenims, esantiems analogiškoje faktinėje ir teisinėje padėtyje, teisė dirbti ar asmens duomenų pakeitimas būtų buvę suteikti kitokiomis sąlygomis, nei pareiškėjui.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo prašoma priteisti 110 000 Eur neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo nurodoma neturtinė žala atsirado būtent dėl ginčijamų Migracijos departamento raštų ar atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta neteisėtų Migracijos departamento veiksmų ir neįrodytas priežastinis ryšys tarp šių veiksmų bei pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo 110 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų Migracijos departamento 2024 m. birželio 12 d. ir 2024 m. birželio 25 d. raštų teisėtumo bei pagrįstumo ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nenustačius ABTĮ įtvirtintų pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jis neįgyja teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.