- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-1224-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01491-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Atsakovas
- UAB "Autaja"
- Ieškovas
- UAB "ThermoWhite LT"
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autaja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-680-1094/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ThermoWhite LT“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autaja“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ThermoWhite LT“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Autaja“ (toliau – atsakovė) 700,50 Eur skolą, 17,98 Eur kompensacines palūkanas, 11,15 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė statybos rangos susitarimą, kurio pagrindu ieškovė įsipareigojo įrengti šilumos izoliaciją, o atsakovė įsipareigojo sudaryti būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartą rangos darbų kainą. 2024 m. lapkričio 10 d. ieškovė el. paštu atsakovei pateikė apmokėti 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą TWLT Nr. 015 6 200,50 Eur sumai be PVM. Atsakovė vykdė dalinius mokėjimus, tačiau liko neapmokėta 700,50 Eur suma be PVM. Ieškovė kreipėsi į atsakovė dėl likučio apmokėjimo, tačiau atsakovė į ieškovės raginimus nereagavo, susidariusios skolos iki šiol negrąžino, tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytos skolos sumos neginčijo. Ieškovė pažymėjo, kad šalys yra verslininkės, jos buvo susitarusios dėl komercinių santykių, todėl kompensacinių palūkanų ir procesinių palūkanų dydis turi būti skaičiuojamas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) 2 straipsnio 5 dalį. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad šalių susirašinėjimas patvirtina, kad kaina atsakovei buvo žinoma ir su ja sutiko, atsakovė susirašinėjime 700,00 Eur skolą pripažino.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisi bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė pirmąją 2024 m. lapkričio 10 d. sąskaitą faktūrą išrašė neteisingai nurodydama sunaudotų medžiagų kiekį – 61 m³ , dėl ko atsakovė pateikė pastabas ir prašė išrašyti teisingą sąskaitą faktūrą. Atsakovei nesutikus su suma ir iniciavus susitikimą, buvo nuspręsta vykti į objektą ir skaičiuoti bei matuoti vietoje, su ieškovės atstovu, sunaudotas medžiagas. Ieškovės atstovas apskaičiavo, kad panaudota – 37,76 m³. Po šio skaičiavimo ieškovė vėl pateikė neteisingą sąskaitą faktūrą su neteisingai nurodytu kiekiu ir suma. Nurodytas kiekis – 43,30 m³. Atsakovė pažymėjo, kad yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove pagal faktiškai sunaudotų medžiagų kiekį. Atsakovė triplike papildomai nurodė, kad sunaudotų faktiškai medžiagų kiekis suskaičiavo su ieškove vietoje, kuris buvo 37,76 m³.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 700,50 Eur skolą, 17,98 Eur kompensacines palūkanas, 11,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (718,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 171,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė valstybei iš atsakovės 8,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė statybos rangos susitarimą, kurio pagrindu ieškovė įsipareigojo įrengti atsakovės nurodytame 430 m² objekte šilumos izoliaciją, o atsakovė įsipareigojo sudaryti būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartą rangos darbų kainą. 2024 m. lapkričio 8 d. ieškovė parengė PVM sąskaitą faktūrą TWLT Nr. 015 6 200,50 Eur sumai be PVM, kurią pateikė atsakovei apmokėti el. paštu 2024 m. lapkričio 10 d. Atsakovės prašymu 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaita faktūra buvo pataisyta, nurodant atliktų darbų kiekį iš 61 m³ į 43,30 m³. Atsakovė vykdė dalinius mokėjimus pagal minėtą sąskaitą, tačiau liko neapmokėta 700,50 Eur be PVM suma.
Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą TWLT Nr. 015 už 43,30 m³ medžiagų ir atliktus šilumos izoliacijos darbus.
Teismas iš ieškovės pateiktų susirašinėjimų su atsakove nustatė, kad atsakovė žadėjo apmokėti 700,00 Eur likutį, nurodydama, kad buhalterė išnaudojo mokėjimų limitą, o tai patvirtino, kad atsakovė skolą pripažįsta, tačiau vengia ją apmokėti. Teismo posėdžiu metu atsakovė laikėsi pozicijos, kad likusios 700,50 Eur sumos nesutinka apmokėti, nes faktiškai objekte atlikta mažiau darbų ir sunaudota medžiagų - 37,76 m³, o ne 43,30 m³, šiai aplinkybei pagrįsti atsakovė pateikė ranka rašytus skaičiavimus, kurie, jos teigimu, buvo atlikti kartu su ieškovės direktoriumi ir liudytoju D. L. objekte, kuriame atlikti šilumos izoliacijos darbai.
Teismas nurodė, kad ieškovė teigė, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas kiekis 43,30 m³ yra teisingas, kadangi medžiagų sunaudota daugiau dėl specifinio šilumos izoliacijos montavimo būdo – sutankinimo, o šiai aplinkybei pagrįsti pateikė ThermoWhite sistemos sertifikatus ir techninius duomenis, kuriuose nurodyta, kad terminas „sutankinimas“ reiškia medžiagų mišinio tūrinį suspaudimą apdorojimo ar montavimo metu. Sunaudojamų medžiagų kiekis bus didesnis su kiekvienu papildomu šilumos izoliacijos sluoksnio centimetru.
Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė pateikė ir detalius skaičiavimus, kiek sunaudota medžiagų atsakovės objekte: „1 m³ paruoštos medžiagos, uždengiant m² plotą yra mažesnis apie 12 procentų. Objekto plotas buvo apie 430 m² , uždengti 1 cm storio medžiagos sluoksnio, reikia 430 x 0,01=4,3 m³ plius pagal deklaraciją ir faktines aplinkybes 12 proc. 4,3 +12 proc. = 4,816 m³ tai medžiagos reikės tiek 430 m², o vidutinis storis reikia 430 / 37,76 = 0,0878 cm. Tada galima sužinoti, kiek reikės medžiagos 8,8 cm storio visam plotui, jei pagrindas lygus. 4,816x 8,8= 42,38m³ medžiagos. 42,38 m³ medžiagos susinaudoja tik 1 cm storio sluoksniui 12 proc. Susitankinimo proc. 8,8 cm storio sluoksniui galima apskaičiuoti pagal pavyzdį 14,5 cm matavimo indas jį pripylus susitankina 4,5 cm. 100 proc. yra 14,5 cm x procentų yra 4,5 cm, kad sužinotume mums reikia apskaičiuoti x= 4,5x100 =450 / 14,5 = 31.02 proc. 1 cm susitankina 12 proc. 14.5 cm sluoksnis susitankina 31 proc. skirtumas 19 proc. Reikia žinoti koki susitankinimo procentą turės 8,8 cm storio sluoksnis 19/ 14,5 = 1,31 proc. vis storesniam centimetrui. 1.31 x 8.8 = 11,52 proc. papildomai susitankina pastorėjus iki 8,8 cm 42,38 m³ +11,52 proc. = 53,9 m³ tiek turėjo būti medžiagų, jei sluoksnis tolygus, o sąskaita išrašyta tik 43,30 m³“. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, faktiškai sunaudota medžiagų ir atlikta darbų buvo 53,9 m³, tačiau sąskaitą ieškovė išrašė dar mažesniam kiekiui – 43,30 m³.
Teismas atsakovės teiginius, kad vyko į objektą faktiškai apskaičiuoti sunaudotos medžiagos kiekį, laikė deklaratyviais, o ranka pateiktus rašytinius skaičiavimus laikė netinkamu įrodymu, kadangi iš skaičiavimų nuotrupų nebuvo įmanoma identifikuoti kokiame objekte ir kas buvo tiksliai skaičiuojama (CPK 178, 185 straipsniai).
Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovė didžiąją dalį sumos pagal ginčijamą sąskaitą faktūrą yra apmokėjusi, darė išvadą, kad 700,50 Eur skolą atsakovė pripažįsta. Teismas vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais ir teismo posėdžio metu nustatytais faktais, pripažino, kad sunaudotų medžiagų ir atliktų darbų kiekis PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas teisingai, todėl atsakovei kilo pareiga atsiskaityti pagal 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą visiškai, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 700,50 Eur skolą iš atsakovės tenkino.
Teismas atsižvelgęs į tai, kad sudarytas statybos rangos susitarimas patenka į MAPKSVPĮ numatytą teisinių santykių sritį bei įvertinęs, kad atsakovė vėlavo atsiskaityti už atliktus šilumos izoliacijos darbus pagal išrašytą 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 17,98 Eur kompensacines palūkanas laikė pagrįstu, todėl tenkino.
Teismas vadovaudamasis MAPKSVPĮ, iš atsakovės priteisė 11,15 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (718,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis).
Teismas ieškovės ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteisė 1 171,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Teismas nurodė, kad teisme buvo patirta 8,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl tenkinus ieškinį, jas priteisė iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmeti bei priteisti iš ieškovės atsakovei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčas kilo dėl atsiskaitymo pagal ieškovės išrašytą 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą TWLT Nr. 015 už 43,30 m³ medžiagų ir atliktus šilumos izoliacijos darbus, kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl atliktų darbų apimties ir kainos už atliktus darbus.
Šalys buvo sutarusios, kad bus apmokėta ne už sunaudotas medžiagas, o už darbų rezultatą, t. y. realiai esantį izoliacinės medžiagos kiekį, paklotą atsakovės objekte. Atsakovė nežino ir negalėjo žinoti jokių techninių specifikacijų ieškovės naudotos medžiagos, nežinojo ar ši medžiaga plečiasi ar traukiasi nežinojo ar bus naudojami klijai ar ne.
2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje TWLT Nr. 015 yra nurodytas ne panaudotų statybinių medžiagų kiekis, o nurodyta Thermowhite WD 100 R Įrengimas šilumos izoliacija“.
Pirmosios instancijos teismas turėjo skaičiuoti esamos realiai paklotos izoliacinės medžiagos kiekį, neatsižvelgiant į tai, ar tas darbų rezultatas gaunasi sunaudojant didesnį ar mažesnį medžiagų kiekį.
Liudytoju apklaustas ieškovės vadovas patvirtino, kad su atsakovės atstovu, kilus ginčui dėl atliktų darbų kiekio, kartu atliko matavimus ir suskaičiavo, kad viso yra paklota 37,76 m³ šilumos izoliacinės medžiagos. Tą patvirtino ir atsakovės atstovas, todėl šiuo atveju nereikia įrodinėti tų aplinkybių, kurias šalys pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas matavimus laikė niekiniais, nes jie nebuvo tinkamai įforminti.
Ieškovė turėjo įrodyti, kad ji pasiekė darbų rezultatą, t. y. paklojo šiluminės izoliacijos, kurios kiekis darbų priėmimo metu buvo 43,30 m³, tačiau ieškovė šios aplinkybės neįrodinėjo, o įrodinėjo kiek ji panaudojo Thermowhite WD 100 R medžiagos.
Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės pinigus ne už darbų rezultatą, o už ieškovės sunaudotas medžiagas darbų rezultatui pasiekti, kas yra neteisinga.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovės pozicija apie jos pareigą sumokėti tik už jos pačios apskaičiuotą neva ieškovės realiai sunaudotos medžiagos kiekį yra pagrįsta tik deklaratyviais atsakovės pamąstymais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga.
Nei šalių susitarimo vykdymo metu, nei sprendžiant ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo klausimą, atsakovė pateiktų duomenų neginčijo, prievolę ieškovei ir jos dydį pripažino, dalį prievolės tinkamai atsiskaityti pagal nurodytą sąskaitą įvykdė. Atsakovės pozicija kvestionuoti ieškovės panaudotų medžiagų kiekį buvo parengta tik tuo metu, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, todėl tai turi būti vertinama tiesiog kaip gynybinė atsakovės pozicija.
Atsiliepimas
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo naują aplinkybę, kad atsakovės skola ieškovei yra 27,15 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas naujai pateikiamus įrodymus turėtų atsisakyti priimti, o atsakovės argumentų apie neva sumokėta 27,15 Eur skolos likutį nevertinti.
Atsakovė nepagrindė, kad ieškovė išrašė jai sąskaitą už darbus, kurie nebūtų buvę atlikti, ar medžiagos, kurios nebūtų panaudotos, taip pat kad ieškovė netinkamai atliko paminėtus skaičiavimus.
Apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju galima siekiamą rangos darbų rezultatą vertinti visiškai nesiejant jo su rezultatui pasiekti reikalingu medžiagos kiekiu ir specifiniais įrengimo darbais yra visiškai nelogiški ir nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų ne(priėmimo)
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2026 m. kovo 13 d. pinigų pervedimo kvitą, patvirtinantį, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 27,15 Eur. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Kadangi šis teikiamas įrodymas patvirtina, jog po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovė patenkino dalį ieškovės reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima į bylą.
Dėl ginčo esmės
Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą dėl 700,50 Eur skolos už atliktus ir atsakovei perduotus statybos darbus priteisimo, atsakovė su reikalavimu nesutiko, teigdama, jog yra pilnai atsiskaičiusi su ieškove.
Ieškovė ir atsakovė sudarė žodinę statybos rangos sutartį, kuria ieškovė - rangovė įsipareigojo įrengti atsakovės - užsakovės nurodytame 430 m² objekte šilumos izoliaciją, o atsakovė įsipareigojo sudaryti būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartą rangos darbų kainą. 2024 m. lapkričio 8 d. ieškovė parengė PVM sąskaitą faktūrą TWLT Nr. 015 6200,50 Eur sumai be PVM, kurią pateikė atsakovei apmokėti el. paštu 2024 m. lapkričio 10 d. Ieškovė, atsakovės prašymu, taisė 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje TWLT Nr. 015 nurodytą atliktų darbų kiekį iš 61 m³ į 43,30 m³. Atsakovė vykdė dalinius mokėjimus – 2024 m. lapkričio 7 d. atsakovė apmokėjo 1500 Eur avansu, 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2024 m. gruodžio 6 d. pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atliko du mokėjimus po 2000 Eur. Liko neapmokėta 700,50 Eur be PVM suma. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atliktų statybos darbų kiekio (apimties) ir kainos nustatymo mechanizmo.
Statybos rangos teisiniai santykiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.681–6.699 straipsniuose. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio (darbų) kokybės reikalavimai (CK 6.684 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.687 straipsnį, užsakovas privalo apmokėti už atliktus statybos darbus statybos rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje, apibūdinančioje rangos sutarties dalyką, yra detalizuota, kad rangos sutartis sudaroma siekiant pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Vadinasi, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Darbo rezultatas gali pasireikšti tam tikro daikto pagaminimu ar pakeitimu arba tam tikro kitokių darbų rezultato sukūrimu. Šis darbo rezultatas gali apimti ne tik naujo daikto ar kitokio darbo rezultato pagaminimą ar sukūrimą, bet ir esančio tam tikro objekto pagerinimą, pakeitimą (naujų savybių esančiam objektui suteikimą), pasireiškiantį tam tikra materialia išraiška. Rangovo pareiga atlikti tam tikrą darbą ir perduoti tinkamos kokybės darbo rezultatą reiškia priešpriešinę užsakovo pareigą sumokėti atlyginimą už perduotą tinkamos kokybės darbų rezultatą. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Taigi įstatyme užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus siejama su perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Nagrinėjamu atveju perdavimo–priėmimo aktas nesurašytas, tačiau rašytinio darbų priėmimo akto nebuvimas savaime nereiškia, kad rangovas neturi teisės į atlyginimą. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo, t. y. tik įvykdęs sutartines pareigas rangovas įgyja teisę reikalauti už užsakovo vykdyti sutartinę prievolę – sumokėti už atliktus statybos darbus. Taigi būtent rangovui tenka procesinė pareiga, kilus tarp šalių ginčui, įrodyti perduotų darbų kiekį.
Ieškovė savo reikalavimus grindė PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose nurodyti darbų kiekiai: 2024 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje TWLT Nr. 015 nurodytas atliktų darbų kiekis 61 m³, kuris vėliau buvo sumažintas iki 43,30 m³ (abi sąskaitos faktūros yra išrašytos nurodant tą patį sąskaitos numerį ir jos datą, skirais tik darbų kiekiai) bei paaiškinimais. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės nurodomu atliktų darbų kiekiu, teikė ranka surašytus skaičiavimus, pagal kuriuos grindų įrengta 37,76 m³.
Iš pirmosios instancijos teismo motyvų matyti, kad teismas PVM sąskaitą faktūrą įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį atliktų darbų kiekius. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti tokiam įrodymo vertinimui. PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ), kuris yra viešosios mokesčių teisės aktas bei turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis) – PVMĮ nereglamentuojami civiliniai pirkimo–pardavimo ar kt. santykių aspektai. PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Taigi rangovo išrašyta PVM sąskaitos faktūra nėra įrodymas, galintis patvirtinti atliktų darbų kiekius. Ieškovė, be minėtų sąskaitų faktūrų bei savo paaiškinimų, į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atliktų darbų kiekius. Atsakovė į bylą pateikė ranka rašytus skaičiavimus, pagal kuriuos darbų atlikta 37,76 m³ ir, nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog iš skaičiavimų nuotrupų neįmanoma identifikuoti kokiame objekte ir kas buvo tiksliai skaičiuojama, tačiau pažymi, kad pirma, atsakovė apskritai neturėjo procesinės pareigos įrodyti atliktų darbų kiekių, nes ši procesinė pareiga teko ieškovei, o ieškovė šios procesinės pareigos neįvykdė. Antra, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės vadovas V. S. patvirtino, kad tarp šalių kilus ginčui objekte buvo atlikti matavimai ir atsakovės nurodyti skaičiavimai, t. y. 37,76 m³ yra teisingi. Nagrinėjamoje byloje atsakovei nurodžius, kad apšiltinamojo sluoksnio įrengta 37,76 m³, o ieškovei teismo posėdžio metu šią aplinkybę pripažinus, nesant duomenų, jog ieškovė šį faktą pripažino dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekdama nuslėpti tiesą, byloje nesant jokių kitų įrodymų dėl atliktų darbų kiekio, faktas, jog ieškovė įrengė 37,76 m³ grindų apšiltinamojo sluoksnio byloje yra nustatytas (CPK 187 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinėje instancijoje nebėra ginčo dėl to, kad šalių sutarta kaina yra 135 Eur be PVM už kubinį metrą. Tačiau šalys nesutaria dėl to ar 135 Eur turėtų būti skaičiuojami už įrengto apšiltinamojo sluoksnio kiekį ar už jam įrengti sunaudotų medžiagų kiekį. Kaip jau buvo minėta, tarp šalių susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė turėjo sukurti statybos darbų rezultatą ir jį perduoti atsakovei, o atsakovė priėmusi rezultatą – už jį sumokėti sutartą kainą. Rangos sutarties esmė yra tam tikro darbo atlikimas ir darbo rezultato sukūrimas (arba jo pakeitimas). Sudarydamas rangos sutartį užsakovas siekia įsigyti ne tik ne tik daiktą, bet ir rezultatą, kurį pasiekia rangovas dėdamas pastangas. Tuo tarpu pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėjas siekia gauti jau egzistuojantį arba būsimą daiktą. Sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas moka už patį daiktą, o rangos – už pasiektą rezultatą. Taigi visiškai pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovės pozicija, jog atliktų darbų kaina turėtų būti skaičiuojama pagal sunaudotų medžiagų kiekį, o ne atliktų darbų rezultato kiekį atitinka ne rangos, o pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Civilinio kodekso 6.647 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą savo medžiaga, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Civilinio kodekso 6.686 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog statybą aprūpinti medžiagomis, įrengimais, detalėmis ir kitokiomis konstrukcijomis privalo rangovas, jeigu statybos rangos sutartis nenustato, kad tą daryti yra užsakovo pareiga. Bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.653 straipsnio 1-2 dalys) įtvirtina, kad rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas. Pagal aptariamas Civilinio kodekso nuostatas, rangos sutarties kainą (rangovo atlygį) sudaro visos rangovo išlaidos, būtinos darbui atlikti ir rezultatui pasiekti, nebent sutartyje aiškiai nurodyta kitaip. Tai reiškia, kad jei nėra specialaus susitarimo, medžiagos, įrankiai, įrenginiai ir darbo jėga yra įtraukti į bendrą darbų kainą. Rangos kaina įprastai apimta tiesiogines išlaidas, prie kurių priskiriama medžiagų ir gaminių kaina (visos sudedamosios dalys, reikalingos rezultatui sukurti), darbo užmokestis (rangovo darbuotojų sąnaudos), technikos ir įrankių sąnaudos (naudojamų mechanizmų nuoma, nusidėvėjimas, kuras ir kt.), transportavimo išlaidos (medžiagų atvežimas į statybvietę, įrangos atgabenimas ir kt.) bei netiesioginės išlaidos – rangovo veiklos išlaidos (administravimas, elektra, ryšiai, statybvietės aptvėrimas, apsauga ir kt.). Taigi pagal dispozityvias rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, rangos kaina apima visas rangovo išlaidas rangos rezultatui pasiekti. Ieškovė, teigdama, kad šalys susitarė dėl kitokio rangos sutarties kainos skaičiavimo būdo, turėjo procesinę pareigą šią poziciją pagrįstai leistinais įrodymais. Ieškovė teikė į bylą atsakovės objekte panaudotos medžiagos eksploatavimo savybių deklaraciją ir ja remiantis atliktus skaičiavimus dėl faktinio medžiagos sunaudojimo. Tačiau ieškovė pirmiausiai turėjo įrodyti buvus šalių susitarimą kainą skaičiuoti pagal sunaudotos medžiagos kiekį, o ne darbų rangos rezultato kiekį. Ieškovė kartu su dubliku į bylą pateikė šalių susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis, iš kurio matyti, kad užsakovė nurodo darbų kiekį – 400 m, aukštis 10 cm. Ieškovė, kaip paslaugos teikėja, susirašinėjime nurodo kaina būtų apie 6850, plius transportas 350. Atsakovė tikslinasi rašydama „tai kas gaunasi kubais ir kubo kaina“. Ieškovė nurodo, „kvadratais, nes 5 cm 8 Eur už m².“ Iš pateikto fragmentiško šalių susirašinėjimo negalima spręsti, kad šalys susitarė kitaip nei numato dispozityvios teisės normos, t. y. rangos kainą apskaičiuoti būtent pagal sunaudotų medžiagų, o ne rezultato kiekį. Nenustačius buvus susitarimą kainą skaičiuoti pagal sunaudotų medžiagų kiekį – ieškovės argumentai ir teikiami skaičiavimai dėl sunaudotų medžiagų kiekio rangos rezultatui pasiekti yra teisiškai nereikšmingi. Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad šalys susitarė tik dėl atskiro transportavimo išlaidų apmokėjimo.
Priešingai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, po darbų atlikimo vykęs susirašinėjimas, kuriame ieškovei klausiant dėl atsiskaitymo, atsakovė nurodo, kad buhalterė daugiau pervesti negalėjo nes išnaudotas limitas ir, kad likutį pirmadienį 700 Eur buhalterė perves (kas atitinka ieškinio sumą) negali būti vertinamas kaip egzistuojančios prievolės sumokėti 700 Eur sumą patvirtinimas, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių, po darbų atlikimo bei sąskaitos išrašymo bei po atsakovės atliktų dalinių mokėjimų ieškovei, kilo ginčas dėl atliktų darbų kiekio. Kaip matyti iš susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis, atsakovės teiginys dėl 700 Eur sumokėjimo parašytas 2025 m. gruodžio 11 d., 2025 m. vasario 12 d. atsakovė, atsakydama į ieškovės pretenziją dėl 700 Eur sumokėjimo, elektroniniame laiške nurodo argumentus dėl neteisingai sąskaitoje nurodytų darbų / medžiagų kiekio ir, kad yra pilnai atsiskaičiusi su ieškove. Ieškinys dėl skolos priteisimo pirmosios instancijos teisme gautas 2025 m. kovo 27 d., tad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovė skolą pripažino ir tik teisminio nagrinėjimo metu pakeitė poziciją.
Vieno kubinio metro kaina ieškovės pateiktoje sąskaitoje nurodyta 135 Eur be PVM. Dėl kubinio metro kainos byloje ginčo nėra. Šią kainą padauginus iš rangos darbų rezultato kiekio – 37,76 m³, gaunama 5 097,60 Eur suma. Transportavimo išlaidos sudaro 355 Eur, prie kurių pridėjus 21 procentą PVM, gaunama 429,55 Eur suma. Taigi atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 5 527,15 Eur. Atsakovė iki bylos iškėlimo ieškovei sumokėjo 1500 Eur avansu, 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2024 m. gruodžio 6 d. pagal atliko mokėjimus po 2000 Eur ir, po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, sumokėjo 27,15 Eur. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė buvo skolinga ieškovei 27,15 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti ieškovei 27,15 Eur, likusioje dalyje ieškinys dėl skolos priteisimo tenkintas nepagrįstai. Sumažinus priteistinos skolos sumą, atitinkamai sumažinamas ir kompensacinių palūkanų, apskaičiuotas laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. kovo 26 d. (ieškinio pareiškimo dienos), taikant 11,15 proc. normą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, dydis nuo 17,98 Eur iki 0,70 Eur.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias statybos rangos teisinius santykius, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas sumažinant priteistą skolos sumą nuo 700,50 Eur iki 27,15 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tai, kad atsakovė po teismo sprendimo priėmimo sumokėjo skolą ieškovei, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui dėl 27,15 Eur sumos priteisimo, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Aplinkybė, kad atsakovė po teismo sprendimo priėmimo iš dalies įvykdė sprendimą turi teisinės reikšmės tik procesinių palūkanų skaičiavimo termino pabaigai. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pabaiga apibrėžta įvykdymo terminu, o ne konkrečia data, todėl nėra nei teisinio pagrindo, nei poreikio apeliacinėje instancijoje modifikuoti šią teismo sprendimo dalį. Konkretus mokėtinų procesinių palūkanų dydis yra vykdymo proceso klausimas.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškiniu buvo prašoma priteisti iš atsakovės 700,50 Eur skolą ir 17,98 Eur kompensacines palūkanas, viso 718,48 Eur, patenkinta ieškinio reikalavimų dėl 27,15 Eur skolos ir 0,70 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo, viso 27,85 Eur, t. y. patenkinta 4 procentai ieškinio reikalavimų.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovė patyrė 1149,50 Eur išlaidas už advokato paslaugas (procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose) ir sumokėjo 22 Eur žyminį mokestį. Ieškovei iš atsakovės priteisiama 4 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 47 Eur. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Atsakovei iš ieškovės priteisiama 96 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 192 Eur. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), atsakovei iš ieškovės priteisiama 145 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirta 8,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi patirtas išlaidas padalinus tarp šalių pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimo proporciją gaunama suma neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, šios išlaidos valstybei nepriteisiamos.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovė (apeliantė) patyrė 423 bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 400 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti ir 23 Eur žyminis mokestis. Apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti visą sprendimą, nors atsakovė dalį sprendimo įvykdė. Kaip jau buvo minėta, sprendimo įvykdymas po jo priėmimo nedaro sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas patenkintas 96 procentais, todėl iš ieškovės atsakovei priteisiama 406 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė nepateikė apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ThermoWhite LT“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ThermoWhite LT“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autaja“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 27,15 Eur (dvidešimt septynių eurų 15 ct) skolą, 0,70 Eur (70 ct) kompensacines palūkanas, 11,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autaja“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ThermoWhite LT“ 551 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt vieną eurą) pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.