Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-11-18 · Administracinė byla Nr. A-3359-815/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-18
Bylos Nr.
A-3359-815/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04698-2026-0
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Beata Martišienė, Ernestas Spruogis (pran.)
Pareiškėjas
PRS1
Atsakovas
Migracijos departamentas prie prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. A-3359-815/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04698-2026-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 ( PRS1 ) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 26S108160 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perspėjimo Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – SIS) panaikinimo ir duomenų išbraukimo iš nacionalinio draudžiamo atvykti sąrašo, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Jeigu pagrindinis reikalavimas nebūtų tenkinamas, pareiškėjas alternatyviai prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pritaikytos priemonės proporcingumo klausimą, sumažinant nustatytą draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminą nuo 36 mėnesių iki minimalaus arba apribojant šio termino klausimą, kad jis nebūtų taikomas Lenkijoje.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Euradas“ (toliau – ir Bendrovė) tikslu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. balandžio 11–12 dienomis tranzitu per Varšuvą atvyko į Lietuvą, tačiau atvykus susidūrė su nesąžiningais ir neteisėtais Bendrovės veiksmais – garantuotas būstas nebuvo suteiktas, žadėtas avansas neišmokėtas, pareikalauta sumokėti 460 Eur už „registracijos pradžią“.

Pareiškėjas teigė, kad yra paaiškėjusios aplinkybės, jog Bendrovė 2023–2024 metais organizavo masinį fiktyvų Uzbekistano Respublikos piliečių įdarbinimą (apie 200 asmenų), įformindavo dokumentų paketus atvykimui, nors realių darbo vietų įdarbinimui neturėjo. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo (Sodra) duomenimis, 2024 m. pirmojoje pusėje Bendrovės darbuotojų skaičius staiga išaugo iki 200, tačiau nuo 2024 m. vidurio užfiksuotas eilės apgautų darbuotojų atleidimas, kurie liko be pragyvenimo šaltinio ir darbo vietų, o 2025–2026 metais Bendrovėje darbuotojų skaičius sumažėjo iki 0.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsidūręs svetimoje šalyje be darbo, būsto ir pragyvenimo šaltinio, buvo priverstas skubiai išvykti į Lenkiją, siekdamas legalaus įsidarbinimo ir siekdamas išvengti humanitarinės krizės. Būdamas Lenkijoje oficialiai įsidarbino, reguliariai moka visus mokesčius ir yra aprūpintas būstu. Atvykęs į Lenkiją nedelsiant pateikė dokumentus leidimui gyventi gauti. Šiuo metu Pamario vaivadijos valdyba Gdanske laikinai sustabdė leidimo gyventi bylos nagrinėjimą iki Lietuvos teismai nuspręs dėl draudimo SIS sistemoje pagrįstumo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad į Lietuvą atvyko dirbti, tačiau buvo priverstas išvykti dėl force majeure (nenumatytų) aplinkybių – neteisėtų Bendrovės veiksmų. Persikėlimas į Lenkiją buvo sąžiningas žingsnis, skirtas įgyvendinti teisę į darbą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė atsisakyti išbraukti duomenis iš nacionalinio sąrašo ir atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes nenustatyta, kad nebeliko 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006SIS (toliau – ir SIS reglamentas) nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi; neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teigė, kad pareiškėjas skunde prašo ne tik panaikinti ginčijamą Sprendimą, tačiau taip pat nurodo alternatyvų reikalavimą – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pritaikytos priemonės proporcingumo klausimą, sutrumpinant nustatytą draudimo atvykti terminą nuo 36 mėnesių iki minimalaus įmanomo termino arba apribojant šio draudimo teritoriją, kad jis nebūtų taikomas Lenkijos Respublikos teritorijoje. Tačiau šis alternatyvus reikalavimas yra susijęs ne su ginčijamu Sprendimu, bet su Migracijos departamento 2024 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 24S163534, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pareiškėjas šio sprendimo neginčijo, todėl skundo alternatyvus reikalavimas šioje byloje negali būti tenkinamas.

Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, jog atsidūręs svetimoje šalyje be darbo, būsto ir pragyvenimo lėšų buvo priverstas išvykti į Lenkiją, siekdamas legalaus įsidarbinimo ir išvengti humanitarinės krizės. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrindžia, kodėl, susidūręs su problemomis dėl darbdavio veiksmų, nesikreipė į Lietuvos valstybines institucijas, o išvyko į Lenkiją. Pareiškėjas su prašymu Migracijos departamentui ir su skundu teismui pateikė 2024 m. balandžio 12 d. lėktuvo bilietą iš Varšuvos į Vilnių ir 2024 m. balandžio 13 d. bilietą iš Kauno į Varšuvą, kurie niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjas dėjo pastangas įsidarbinti Lietuvoje. Šiuo atveju naudodamasis Lietuvos Respublikoje išduotu leidimu gyventi, išvyko į Lenkiją ir ten įsidarbino, nors Lietuvoje išduotas leidimas gyventi, ketinant dirbti Lietuvoje, teisės išvykti ieškoti darbo Lenkijoje pareiškėjui nesuteikė.

Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog atvykęs į Lenkiją nedelsdamas pateikė dokumentus leidimui gyventi, tačiau Lietuvoje išduoto leidimo pareiškėjas negrąžino, iš Europos Sąjungos neišvyko, naudojosi Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, gyvendamas ir dirbdamas Lenkijoje. Lietuvoje išduotas leidimas laikinai gyventi buvo grąžintas kaip negaliojantis tik 2025 m. balandžio 7 d.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas nurodė neįžvelgiantis pagrindo, kodėl pareiškėjo išvykimą ir įdarbinimą Lenkijoje, pažeidžiant migracijos procedūras, būtų galima laikyti teisėtais pareiškėjo veiksmais, o dėl migracijos procedūrų pažeidimo, taip apeinant Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisę, priimtą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti laikyti nepagrįstu.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentai, susiję su UAB „Euradas“ organizuotu masiniu fiktyviu Uzbekistano piliečių įdarbinimu ir Bendrovės veikla, šioje byloje nėra reikšmingi ir nepagrįsti įrodymais, nesusiję su ginčijamu Sprendimu. Be to, netgi jeigu nurodomos aplinkybės ir egzistavo, vien tai nepagrindžia, kad pareiškėjas, neįsidarbinęs Lietuvos Respublikoje, įgijo teisę, naudodamasis Lietuvos Respublikoje išduotu leidimu darbo pagrindu, vykti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos dėl force majeure aplinkybių, nes tokių aplinkybių egzistavimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nors pareiškėja teigė, kad „elgiasi išskirtinai teisėtai“, tačiau jo persikėlimas į Lenkiją, kaip nurodoma skunde „siekiant įgyvendinti teisę į darbą ir išvengti ES migracijos režimo pažeidimų“, nesudaro pagrindo vertinti, jog jis savo veiksmais nesiekė apeiti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo veiksmai ne tik kelia nelegalios migracijos grėsmę, bet ir įrodo, kad asmuo sąmoningai piktnaudžiavo migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, t. y. pareiškėjas apėjo Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir būvimo joje.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai, įrodantys, kad jis, atvykęs į Lietuvą, neįsidarbino, ir išbuvęs Lietuvoje vos vieną dieną, išvyko į Varšuvą (Lenkiją), bei aplinkybė, jog jis, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo, patvirtina, kad pareiškėjas neketino gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o planavo įsikurti Lenkijos Respublikoje. Aplinkybė, kad asmuo į Vilnių atvyko 2024 m. balandžio 12 d., o kitą dieną (2024 m. balandžio 13 d.) autobusu iš Kauno išvyko į Varšuvą, t. y. Lietuvoje praleido vieną dieną, UAB „Euradas“ neįsidarbino ir nedeklaravo gyvenamosios vietos patvirtina, jog pareiškėjo tikslas nebuvo gyvenimas ir darbas Lietuvos Respublikoje.

Nors pareiškėjas prie prašymo pridėtame dokumente paaiškino ir apie savo šeiminę padėtį, jog yra trijų vaikų tėvas ir vienintelis šeimos išlaikytojas, o SIS perspėjimas trukdo išlaikyti savo vaikus, tačiau nėra jokių duomenų, kad asmens vaikai gyventų Lietuvoje ar Šengeno erdvėje - perspėjimas SIS asmeniui netrukdo ne tik matytis su vaikais, bet ir išlaikyti vaikų dirbant savo kilmės šalyje ar ne Šengeno erdvės valstybėse.

Vadovaujantis SIS Reglamento nuostatomis, bet kuri kita Europos Sąjungos valstybė narė savarankiškai priima sprendimą dėl leidimo gyventi išdavimo užsieniečiui.

Atsakovas teigė, kad po pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar Europos Sąjungai nepriklausančią valstybę, kurioje taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), vadovaujantis SIS reglamento nuostatomis, po konsultacijų su perspėjimą įtraukusia valstybe nare gali būti išduotas leidimas gyventi ar viza. Tokiu atveju išduodančioji valstybė narė praneša apie savo sprendimą perspėjimą pateikusiai valstybei narei, vadovaudamasi SIS reglamento 27 straipsnio e dalimi, ir, vadovaujantis SIS reglamento 27 straipsnio f dalimi, kai išduodančioji valstybė narė perspėjimą pateikusiai valstybei narei praneša apie ketinimą išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą arba, kad ji nusprendė tai padaryti, perspėjimą pateikusi valstybė narė ištrina atitinkamą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Be kita ko, SIS Reglamento 27 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad galutinį sprendimą, ar išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą trečiosios šalies piliečiui, priima išduodančioji valstybė narė. Jei kita valstybė narė priimtų sprendimą išduoti leidimą gyventi ar vizą, tai Lietuva ištrintų į SIS įvestą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, tačiau gali palikti pareiškėjo duomenis neišbrauktus iš Nacionalinio sąrašo. Pažymėjo, kad konsultacijos su Lenkija SIS reglamento nustatyta tvarka buvo vykdomos.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2026 m. spalio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. sausio 29 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760328739, galiojantis iki 2026 m. sausio 29 d., įteiktas 2024 m. kovo 15 d. per IPT Uzbekistane.

Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo. Bendrovės 2024 m. birželio 10 d. pateiktame pranešime Nr. 2406-PRNŠ-1592 nurodoma, kad pareiškėjas neatvyko įsidarbinti, todėl atsakovas 2024 m. birželio 14 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Migracijos departamentas 2024 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. 24S163534, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), taip pat įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Pareiškėjas 2026 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas atšaukti įspėjimą dėl jo neįsileidimo Centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje (C.SIS).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė prašymo netenkinti ir atsisakė išbraukti duomenis iš nacionalinio sąrašo, atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes nenustatyta, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas nurodė, kad Migracijos departamento procedūras išbraukiant duomenis apie užsienietį iš sąrašo ir (arba) atšaukiant įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS Reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS Reglamento 24 arba 25 straipsnį, nustato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) 30–33 punktai. Tokių procedūrų pradžiai Migracijos departamente turi būti gautas NAS Taisyklių 28 nurodytos formos ir turinio motyvuotas užsieniečio prašymas.

Byloje ginčijamas Sprendimas, kuriuo atsisakyta atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, NAS taisyklių 30 ir 32 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 50.1 papunkčiu.

Teismas vadovavosi ginčui aktualiomis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio 7 ir 8 dalių, NAS taisyklių ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas 2026 m. balandžio 7 d. prašyme nurodė, kad šiuo metu oficialiai įsidarbinęs Lenkijos Respublikoje, turi galiojančią darbo sutartį ir siekia sėkmingai integruotis šioje šalyje. Lietuvos Respublikos priimtas sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo ir po to atsiradęs įrašas Centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje (C.SIS) tiesiogiai trukdo pareiškėjo teisinei integracijai bei darbinei veiklai Lenkijoje. Pareiškėjo buvusio leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimas nebuvo susijęs su tyčiniu teisės aktų pažeidimu ar grėsme viešajai tvarkai. Kadangi šiuo metu gyvenimo ir darbo interesų centras yra Lenkijoje, prašė panaikinti draudimą atvykti (įrašą C.SIS), kad galėtų be kliūčių tęsti darbinę veiklą ir tvarkytis reikiamus dokumentus Lenkijos migracijos tarnybose. Pasižadėjo ateityje laikytis visų Šengeno erdvės valstybių teisės aktų reikalavimų.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nusprendė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, neįsidarbino Bendrovėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir vos po dienos išvykęs iš Lietuvos Respublikos leidimo laikinai gyventi negrąžino, juo pasinaudojo ir persikėlė gyventi į Lenkiją, padarė išvadą, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir apėjo Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir būvimo joje. Kadangi draudimo tikslas yra užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, Migracijos departamentas nenustatė naujų aplinkybių, kurios leistų atšaukti perspėjimą SIS. Pažymėjo, kad pareiškėjas, nors buvo informuotas apie leidimo laikinai gyventi panaikinimą, šio dokumento negrąžino. Įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir SIS perspėjimo pagrindą bei aplinkybes, kurios buvo žinomos ir vertinamos priimant sprendimą, kad jo tikslas užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi SIS, bei tai, jog nenustatyta asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, Migracijos departamentas vertino, kad taikytas draudimo laikotarpis yra proporcinga priemonė. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs asmens prašymą ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus, nenustatė aplinkybių, kurios leistų panaikinti asmeniui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir atšaukti perspėjimą SIS ar sutrumpinti draudimo atvykti laiką.

Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, taip pat nustatytas bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo bei atšaukti perspėjimą, įvestą į SIS.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 15 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi per Uzbekistano IPT, darbo sutarties su Bendrove, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (UAB „Euradas“), nesudarė. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 11 d. skrydžiu atvyko iš Taškento į Varšuvą, 2024 m. balandžio 12 d. atvyko iš Varšuvos į Vilnių, o 2024 m. balandžio 13 d. autobuso maršrutu Kaunas-Varšuva išvyko į Lenkijos Respubliką. Pareiškėjas, neįsidarbinęs Bendrovėje, Lietuvoje praleido vieną dieną ir su leidimu laikinai gyventi išvyko į Lenkijos Respubliką, šiuo dokumentu naudojosi būdamas Šengeno erdvėje.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog dėl Bendrovės neteisėtų veiksmų – nesuteikto būsto gyvenimui, nesumokėto avanso, jis buvo priverstas vykti į Lenkiją, teismas pažymėjo, kad net vertinant šiuos pareiškėjo argumentus kaip pagrįstus, pareiškėjas teismui nepaaiškino, kodėl, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, jis nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo ir iš Šengeno erdvės neišvyko, o persikėlė gyventi į kitą Šengeno erdvės valstybę – Lenkiją. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime nurodytais argumentais, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, Lietuvoje buvo vieną dieną, neįsidarbino įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi, ir, išvykęs iš Lietuvos Respublikos, neišvyko iš Šengeno erdvės, t. y. naudodamasis išduotu ir panaikintu leidimu laikinai gyventi, persikėlė gyventi į Lenkiją, šios aplinkybės ne tik kelia nelegalios migracijos grėsmę, bet ir įrodo, jog asmuo sąmoningai piktnaudžiavo migracijos procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, apėjo Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir būvimo joje. Pateikti dokumentai (įlaipinimo bilietas, skrydžio bilietų pirkimo čekis ir po 3 dienų nuo atvykimo į Šengeno erdvę pasirašyta būsto kambario nuomos sutartis Lenkijoje) patvirtina, kad pareiškėjas neketino gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o planavo įsikurti Lenkijos Respublikoje.

Pareiškėjas teigė, kad atvykęs į Lenkiją nedelsdamas pateikė dokumentus leidimui gyventi, tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovas, jog pareiškėjas Lietuvoje darbo pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi negrąžino, iš Europos Sąjungos neišvyko, bet naudojosi Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, gyvendamas ir dirbdamas Lenkijoje, šią aplinkybę patvirtina Migracijos departamente 2025 m. balandžio 4 d. iš Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje gautas raštas Nr. 9K-9038, su kuriuo kartu gautas negaliojantis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kuris buvo išsiųstas naikinimui tik 2025 m. balandžio 7 d.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad būtent dėl Migracijos departamento nustatytų draudimų jam nėra išduodamas leidimas laikinai gyventi Lenkijoje, pažymėjo, jog Įstatymo 26 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas konsultuoja kitas Šengeno valstybes dėl leidimo gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo užsieniečiui, kai įspėjimą dėl jo neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti yra pateikusi Lietuvos Respublika. Jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi ar nacionalinę vizą arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią nacionalinę vizą, įspėjimas dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas ar perspėjimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas pašalinamas iš SIS.

SIS reglamento 27 straipsnio e dalyje nurodyta, kad išduodančioji valstybė narė praneša apie savo sprendimą perspėjimą pateikusiai valstybei narei ir f dalyje - kai išduodančioji valstybė narė perspėjimą pateikusiai valstybei narei praneša apie ketinimą išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą arba kad ji nusprendė tai padaryti, perspėjimą pateikusi valstybė narė ištrina atitinkamą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Taigi, SIS reglamento 27 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad galutinį sprendimą - ar išduoti leidimą gyventi, ar ilgalaikę vizą - trečiosios šalies piliečiui priima išduodančioji valstybė narė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai kelia reikalavimą Migracijos departamentui dėl išbraukimo iš SIS nesant tam pagrindo, nes Lenkija šiuo atveju nėra varžoma Lietuvos įvesto perspėjimo į SIS, priešingai - Lietuva, Lenkijai priėmus sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą gyventi arba nacionalinę vizą, turėtų pareigą įvestą perspėjimą pašalinti.

Teismas konstatavo, jog atsakovas teisingai įvertino bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, visus surinktus įrodymus, todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo panaikinti atsakovo Sprendimą, teismas nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl perspėjimo SIS panaikinimo ir duomenų išbraukimo iš nacionalinio draudžiamo atvykti sąrašo, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodyto alternatyvaus reikalavimo – jeigu jo pagrindiniai reikalavimai būtų atmesti – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pritaikytos priemonės proporcingumo klausimą, sumažinant nustatytą draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminą nuo 36 mėnesių iki minimalaus arba apribojant šio termino klausimą, kad jis nebūtų taikomas Lenkijoje, teismas nurodė, jog šis reikalavimas yra susijęs ne su ginčijamu Sprendimu, o su Migracijos departamento 2024 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 24S163534, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pareiškėjas šio sprendimo neginčijo, jis yra galiojantis, todėl tokio pobūdžio reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas šioje byloje.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. spalio 1 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti pašalinti duomenis (perspėjimą) iš SIS. Alternatyviai – sutrumpinti draudimo terminą arba netaikyti jo Lenkijos Respublikoje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai įvertinus faktines aplinkybes.

Pareiškėjas pažymi, kad į Lietuvą atvyko 2024 m. balandžio 11–12 d. turėdamas vienintelį tikslą – pradėti teisėtą darbą UAB „Euradas“. Atvykęs susidūrė su darbdavio nesąžiningumu, jam nebuvo suteiktas būstas, neišmokėtas avansas, reikalauta neteisėtų mokesčių, todėl likęs be būsto, buvo priverstas išvykti į Lenkiją, kad išvengtų humanitarinės krizės. Teigia, kad nuo 2024 m. legaliai dirba Lenkijoje, moka mokesčius. Be to, Lietuvoje išduotą kortelę oficialiai paėmė Lenkijos pasienio tarnyba Gdanske, kad perduotų Lietuvos Respublikos ambasadai. Šis faktas patvirtina, kad pareiškėjas veikė sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teisėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad 36 mėnesių draudimas SIS yra neproporcingas. Jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o draudimas nepagrįstai žlugdo pareiškėjo legalų darbą bei gyvenimą Lenkijos Respublikoje.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina skundžiamas sprendimas, savaime nedaro šio sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu. Teismas skundžiamame sprendime įvertino šalių argumentus bei įrodymus, išnagrinėjo ginčijamo Sprendimo priėmimo aplinkybes, skundžiamame sprendime išdėstė sprendimo priėmimo motyvus, teisinį ir faktinį pagrindą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. birželio 14 d. sprendimu, pareiškėjas pats jo negrąžino, jį Lenkijos institucijos iš pareiškėjo paėmė ir nusiuntė Lietuvos Respublikos ambasadai.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniu skundu nepagrįstai siekia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėtų iš naujo.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo tariami „teisiniai argumentai“, jog SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti 36 mėnesių laikotarpiui yra neproporcingas, jis nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra pagrįsti tik pareiškėjo asmeniniu vertinimu ir interesu panaikinti įvestą SIS perspėjimą todėl, kad jis, neva, nepagrįstai žlugdo jo legalų darbą bei gyvenimą Lenkijos Respublikoje. Šiuo aspektu pažymi, kad ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), todėl pareiškėjas, kuris neturi Lenkijoje išduoto leidimo gyventi ar vizos ir nuvyko į Lenkiją pažeisdamas migracijos procedūras bei apeidamas valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teisę, negali turėti teisėtų lūkesčių gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje, jei Lenkijos Respublika nepriims sprendimo dėl leidimo gyventi ar vizos išdavimo pareiškėjui.

Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir remiantis šiais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes.

Atsakovas nurodo, kad tiek ginčijamame Migracijos departamento Sprendime, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo objektyviai ir išsamiai įvertinta pareiškėjo individuali situacija, priimti pagrįsti ir teisėti sprendimai, o tai, kad jie netenkina pareiškėjo lūkesčių, nėra pagrindo laikyti šiuos sprendimus neteisėtais.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išbraukti duomenis iš nacionalinio sąrašo ir atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nenustačius, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei neišnyko pagrindas uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat įpareigojimo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat alternatyviai prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pritaikytos priemonės proporcingumo klausimą, sumažinant nustatytą draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminą nuo 36 mėnesių iki minimalaus arba apribojant šio termino klausimą, kad jis nebūtų taikomas Lenkijoje.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo bei atšaukti perspėjimą, įvestą į SIS, pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, o nustatytas 36 mėnesių draudimo terminas yra neproporcingas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, t. y., jog šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo bei atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl raudimo atvykti ir apsigyventi, todėl papildomai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus bei pateikė argumentuotas išvadas dėl jų vertinimo, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 22–24, 32 punktus) bei taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, taip pat nenurodė, kokios faktinės aplinkybės nustatytos ar kokie įrodymai buvo neteisingai nustatyti ir įvertinti, o jo nurodomos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šiuo atveju negali būti tenkinamas ir pareiškėjo alternatyvusis reikalavimas, kuriuo prašoma sumažinti nustatytą draudimo atvykti į Šengeno erdvę terminą arba apribojant šio termino klausimą, kad jis nebūtų taikomas Lenkijoje.

Migracijos departamentas 2024 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 24S163534 nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. liepos 10 d. iki 2027 m. liepos 9 d., taip pat įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. liepos 10 d. iki 2027 m. liepos 9 d., t. y. 36 mėnesius (3 metus). Pareiškėjas šio Migracijos departamento sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, jis yra galiojantis, ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas 2026 m. balandžio 7 d. prašyme Migracijos departamentui suformulavo reikalavimą atšaukti įspėjimą dėl jo neįsileidimo C.SIS. Kartu su prašymu pateiktame priede pareiškėjas, be kita ko, prašė apsvarstyti galimybę panaikinti duomenis iš nacionalinio sąrašo arba sutrumpinti draudimo laikotarpį.

Migracijos departamentas, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus, nenustatė aplinkybių, kurios leistų panaikinti asmeniui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir atšaukti perspėjimą SIS arba sutrumpinti draudimo atvykti laiką. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 50.1 papunkčiu, Migracijos departamentas nustatė, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis netrumpinamas ar neišbraukiami užsieniečio duomenys iš Nacionalinio sąrašo, nes išnagrinėjus prašymą nustatyta, jog nustatomas toks pat draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, koks jau yra nustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo alternatyvus prašymas negali būti tenkinamas dėl to, kad nesusijęs su ginčijamu Sprendimu, o su Migracijos departamento 2024 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 24S163534, tačiau pagrįstai jo netenkino. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai ginčijamame Sprendime nurodė ir Migracijos departamentas, šiuo konkrečiu atveju nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą sutrumpinti.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 ( PRS1 ) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata MartišienėErnestas SpruogisSkirgailė Žalimienė