Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-10-14 · Administracinė byla Nr. eA-670-602/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-14
Bylos Nr.
eA-670-602/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-10171-2023-0
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
UAB "Bedfortas"
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-670-602/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10171-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.3; 12.14.3; 52.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bedfortas“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bedfortas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bedfortas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. S-2023/195 (7-2023/168) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kuria patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 69-71 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis, susijusi su Bendrovės 2011–2012 m. patirtų mokestinių nuostolių panaudojimu 2014–2016 m.; 2) panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti pelno mokestį (toliau – ir PM), jo delspinigius ir PM baudą, apskaičiuotus mokesčių administratoriui nepripažįstant 2011–2012 m. susidariusių Bendrovei mokestinių nuostolių ir neleidus jų panaudoti apskaičiuojant Bendrovės apmokestinamąjį pelną už 2014–2016 m.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

VMI sprendimą priėmė gavusi 2023 m. liepos 17 d. skundą dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2023 m. birželio 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59Mr) FR0682-151 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas). Panevėžio AVMI sprendimu patvirtintas Panevėžio AVMI 2023 m. balandžio 25 d. patikrinimo aktas Nr. (42.59) FR0680-127 (toliau – ir Patikrinimo aktas). MGK sprendimas priimtas išnagrinėjus mokestinį ginčą, kilusį dėl Panevėžio AVMI atlikto Bendrovės PM patikrinimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Panevėžio AVMI sprendimu ir jį patvirtinusiu VMI sprendimu, kurie visa apimtimi buvo apskųsti MGK, buvo nurodyta sumokėti 210 713, 91 Eur PM, 125 158, 58 Eur PM delspinigių ir 84 286 Eur PM baudą (40 proc. nuo apskaičiuotos pelno mokesčio sumos).

Bendrovę (tuometinis pavadinimas – UAB „Dominari sofa“) 2011 m. birželio 10 d. įsteigė UAB „Dominari“. Tiek Bendrovė, tiek jos steigėjas UAB „Dominari“ priklausė Lietuvoje 2010 m. gamybinę veiklą nuo „plyno lauko“ pradėjusiai Šveicarijos įmonės Dominari Holding S. A. kontroliuojamai įmonių grupei. Bendrovė buvo įsteigta siekiant specializuoti ir efektyvinti grupės įmonių gamybos procesus (Bendrovei specializuojantis sofų gamyboje) ir vystyti grupės įmonių gamybos apimtis. Rengiantis numatomos Bendrovės veiklos (sofų gamybos) vykdymui: Bendrovės steigėja (UAB „Dominari“) surado ir iš BUAB „Inrent“ išsinuomojo gamybinei veiklai skirtas patalpas, kurių dalis, skirta numatomai Bendrovės gamybinei veiklai, buvo subnuomota Bendrovei; Bendrovė iš UAB „Dominari“ išsinuomojo jos numatomai gamybinei veiklai (sofų gamybai) skirtus įrengimus; kadangi Bendrovė jos pradiniame veiklos etape turėjo itin ribotus žmogiškuosius išteklius (3 darbuotojus, iš kurių dalis dirbo ne visą darbo laiką), Bendrovė, rengdamasi didelės apimties gamybinės veiklos vykdymui, už atlygį naudojosi visais šiam tikslui reikalingais jos steigėjos UAB „Dominari“ resursais, taip pat pasitelkė konsultacijoms dėl sofų gamybos linijų įrengimo, tinkamų mašinų parinkimo, sofų gamybos technologijos paruošimo, darbuotojų mokymo gaminti sofas, inovacijų diegimo gaminant sofas ilgametę tarptautinę patirtį baldų gamybos srityje turėjusį Danijos konsultantą J. T.; Bendrovė savo veiklos finansavimui taip pat gavo ir susidariusių išlaidų apmokėjimui panaudojo paskolą iš Kipro įmonės Hallwir holding LTD. VMI neigia visas dėl nurodytų veiksmų 2011–2012 m. susidariusias jos išlaidas ir nepripažįsta rengiantis vykdyti veiklą susidariusių ir mokesčių administratoriui nustatyta tvarka deklaruotų 2011–2012 m. mokestinių nuostolių, kuriuos ji panaudojo 2014–2016 m., teigdama, kad minėti sandoriai yra neįvykę arba nebuvo susiję su ja (Danijos konsultanto atveju). Tokia VMI pozicija ir ją patvirtinusi MGK sprendimo dalis yra visiškai nepagrįsta.

Priimant MGK sprendimą neatsižvelgta į tai, kad mokesčių administratorius, vertindamas 2011–2012 m. tarp Bendrovės ir UAB „Dominari“ vykusius sandorius ir remdamasis mažareikšmiais formalumų trūkumais kvestionuodamas dėl jų atsiradusius Bendrovės leidžiamus atskaitymus (ir dėl jų tariamai nesumokėtą pelno mokestį) ignoravo esminę aplinkybę, jog tokie Bendrovės ir UAB „Dominari“ sandoriai neturėjo ir negalėjo turėti mokestinės naudos elemento ir nesukėlė jokios žalos Lietuvos Respublikos biudžetui. Bendrovės atveju, abiem sandorių šalims (Bendrovei ir UAB „Dominari“) esant Lietuvos mokesčių mokėtojais, Lietuvos Respublikos biudžetas iš tokių grupės įmonių tarpusavio sandorių žalos nepatiria ir negali patirti (vienos grupės įmonės sumažėjusį pelno mokestį atsveria padidėjęs kitos grupės įmonės pelno mokestis). UAB „Dominari“ yra nustatyta tvarka įtraukusi į apskaitą visas MGK, VMI ir Panevėžio AVMI sprendimuose paminėtas iš Bendrovės gautas pajamas iš tariamai „nevykusių“ sandorių (patalpų, įrengimų nuoma, paslaugų teikimas ir pan.) ir jas yra nustatyta tvarka apmokestinusi pelno mokesčiu. Nuo pat Bendrovės įsteigimo, Bendrovė galėjo be apribojimų perdavinėti mokestinį nuostolį UAB „Dominari“ (ir atvirkščiai), todėl net ir objektyviai negalėjo turėti tikslo siekti Bendrovės mokestinio nuostolio susidarymo. UAB „Dominari“ pelno mokesčiu iš karto apmokestinus pajamas, gautas iš sandorių su Bendrove, o Bendrovei už atitinkamus laikotarpius (2011–2012 m.) sukaupus ateityje naudotinus mokestinius nuostolius (ir jų neperdavus UAB „Dominari“), mokestinę naudą gavo ne įmonių grupė, o Lietuvos Respublikos biudžetas (anksčiau sumokėtas pelno mokestis).

Bendrovės ir UAB „Dominari“ sandorių realumas yra išnagrinėtas Panevėžio AVMI inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu ir Panevėžio AVMI pozicija dėl tariamai „neįvykusių“ sandorių yra paneigta tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. V-1629917-491/2022. Bendrovės ir UAB „Dominari“ sandorių realumas yra konstatuotas ir Panevėžio AVMI atlikto Bendrovės mokestinio tyrimo išvadomis.

MGK sprendime ir juo patvirtintame VMI sprendime (ir juo patvirtintuose Panevėžio AVMI sprendime ir Patikrinimo akte) išlaidos, patirtos Bendrovei 2011–2012 m. mokant už jos numatomai gamybinei veiklai skirtų patalpų nuomą ir komunalinius patarnavimus, visiškai nepagrįstai laikomos neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis. UAB „Dominari“ ir BUAB „Inrent“ 2011 m. gegužės 25 d. sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. N1 (toliau – ir Nuomos sutartis) dėl 27 968, 82 kv. m ploto patalpų, esančių Šilagalio k., Panevėžio rajone, nuomos. UAB „Dominari“ išsinuomojo tiek savo, tiek numatomos sofų gamyklos reikmėms skirtas patalpas. Atsiradus gamybinėms patalpoms ir įsteigus Bendrovę (pastarosios juridinis adresas, gavus nuomotojo – BUAB „Inrent“ sutikimą, buvo registruotas išnuomotose patalpose), ji ir UAB „Dominari“ 2011 m. rugsėjo 27 d. sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. 1 (toliau – ir Subnuomos sutartis), pagal kurią ji išsinuomojo iš UAB „Dominari“ būsimai sofų gamyklai skirtas 15 000 kv. m ploto patalpas. Tokią Subnuomos sutartį patvirtina tai, kad patalpų subnuomotojas (UAB „Dominari“) realiai patyrė išlaidas, susijusias su jai subnuomotomis patalpomis (patalpų nuomos, komunalinių patarnavimų, jų remonto ir pan.). Pagal Subnuomos sutartį ji išsinuomojo numatomai ekonominei veiklai (sofų gamyklai) skirtas patalpas. Bendrovės įsitikinimu, 2011 ir 2012 m. jos patirtos patalpų nuomos ir komunalinių mokesčių sąnaudos pilnai atitinka visas leidžiamiems atskaitymams Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio 1 dalyje keliamas sąlygas – tokios sąnaudos buvo faktiškai patirtos (Bendrovės mokėjimai už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius yra patvirtinti Patikrinimo akte), įprastinės numatomai veiklai (sofų gamybai) ir būtinos numatomos Bendrovės veiklos pajamoms uždirbti (sofų gamyba be gamybinių patalpų nėra galima).

Bendrovė pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. įrangos nuomos sutartį (toliau – ir Įrangos nuomos sutartis) iš UAB „Dominari“ išsinuomojo 106 vnt. įrangos (siuvimo, apmėtymo, daigstymo mašinos, pjaustymo įrenginiai, baldinių pagalvių įvilkimo įrenginiai, porolono pjovimo mašinos, porolono maišyklė, porolono smulkinimo mašina, palečių apvyniojimo įrenginys, mišinio paruošimo linija ir pan.), skirtos numatomai Bendrovės veiklai (sofų gamyklai). Išnuomota įranga egzistavo ir priklausė UAB „Dominari“ bei ji patyrė su išnuomota įranga susijusias realias sąnaudas (pvz., išnuomotos įrangos nusidėvėjimas). Bendrovei išnuomota įranga pagal jos paskirtį atitiko numatomos vykdyti jos veiklos pobūdį. Sudarydama Įrangos nuomos sutartį, ji išsinuomojo numatomai ekonominei veiklai (sofų gamyklai) skirtą įrangą, o įrangos nuomotojas (UAB „Dominari“) nustatyta tvarka apmokestino PM visas nuomos pajamas. Bendrovės 2011 ir 2012 m. patirtos įrangos nuomos sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje keliamas sąlygas – tokios sąnaudos buvo faktiškai patirtos, buvo įprastinės ir būtinos numatomos veiklos pajamoms uždirbti, todėl Patikrinimo akte jos nepagrįstai nepripažintos Bendrovės leidžiamais atskaitymais.

Mokesčių administratoriaus argumentai, kad UAB „Dominari“ jai išnuomojo beveik visą savo turimą turtą, skirtą gamybai, nors ir gamino prekes, kurioms gaminti tokia įranga buvo būtina, neatitinka ekonominės logikos. UAB „Dominari“ dalį turto išnuomojusi pasiliko ir turėjo pakankamai neišnuomoto turto, kad galėtų vykdyti savo gamybinę veiklą. Bendrovė nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad UAB „Dominari“ gamybinio turto trūkumas pagrindžia, jog UAB „Dominari“ Bendrovei negalėjo išnuomoti įrangos. UAB „Dominari“ 2011 m. perėmus savo apskaitos tvarkymą iš išorinio apskaitos paslaugų teikėjo ir pradėjus naudoti naują apskaitos sistemą (Microsoft Dynamics AX), užtruko UAB „Dominari“ įsigyto ir faktiškai naudojamo ilgalaikio turto duomenų perkėlimas ir įvedimo į eksploataciją įforminimas. Dėl šios priežasties (pavėluoto įvedimo į eksploataciją įforminimo, o ne dėl turto nenaudojimo) 291999 buhalterinėje sąskaitoje apskaityto turto nusidėvėjimas UAB „Dominari“ apskaitos programoje nebuvo skaičiuojamas, nors toks turtas ir buvo faktiškai naudojamas UAB „Dominari“ veikloje nuo jo įsigijimo.

Bendrovės atveju egzistavo objektyvios priežastys (ypatingai riboti žmogiškieji ištekliai), dėl kurių Bendrovei buvo reikalingos UAB „Dominari“ pagal 2011 m. spalio 3 d. atlygintinių paslaugų sutartį teiktos paslaugos. Pagal šią sutartį teiktų paslaugų sąnaudos buvo faktiškai patirtos, buvo įprastinės ir būtinos numatomos Bendrovės veiklos pajamoms uždirbti, todėl jos nepagrįstai nepripažintos Bendrovės leidžiamais atskaitymais. Neigiant UAB „Dominari“ Bendrovei teikus atlygintines paslaugas, sektų logikai prieštaraujanti išvada, kad sofų gamykla gamybos veiklą pradėjo ir apmokestinamąsias pajamas ėmė gauti vien 3 Bendrovės darbuotojų (iš kurių 2 dirbo po 1 val. per dieną 4 dienas per savaitę) pastangomis.

Bendrovė iš UAB „Dominari“ įsigijo plačios apimties ir pagal faktinius Bendrovės poreikius besikeičiančios sudėties Bendrovės esamos ir numatomos veiklos organizavimui ir administravimui reikalingų paslaugų kompleksą, t. y. jai buvo teikiamos tokios paslaugos, kokios jai tuo momentu buvo reikalingos esamos ir numatomos veiklos organizavimui ir administravimui (pavyzdžiui, esamos ir numatomos veiklos organizavimui ir administravimui reikalingų paslaugų kompleksas; prieiga prie gamybinei veiklai būtinų technologinių dokumentacijų; apskaitos tvarkymo paslaugos ir pan.). Dar Bendrovė sudarė sandorį su konsultantu J. T. Su J. T. 2011 m. rugsėjo 1 d. sudarė konsultavimo paslaugų sutartį (toliau – ir Konsultavimo paslaugų sutartis), pagal kurią ilgametę patirtį baldų gamybos srityje turintis konsultantas įsipareigojo teikti su jos numatoma veikla (sofų gamyba) susijusias konsultavimo paslaugas (konsultacijas dėl sofų gamybos linijų įrengimo, tinkamų mašinų parinkimo, sofų gamybos technologijos paruošimo, darbuotojų mokymo gaminti sofas, inovacijų diegimo gaminant sofas, sofų gamybos optimizavimo). Tai, jog konsultantas teikė paslaugas, patvirtina Konsultavimo paslaugų sutarties vykdymo aplinkybės: konsultantui ji apmokėjo jo sąskaitose nurodytas ir su konsultavimo paslaugų teikimu susijusias faktiškai patirtas išlaidas (pvz., lėktuvų bilietus, telefono ryšio, parkavimo, įrankių ir pan.); išsinuomojo ir konsultantui suteikė apgyvendinimą Lietuvoje; konsultavimo paslaugų teikimas įformintas rašytine sutartimi, atlygiui už konsultavimo paslaugas konsultantas išrašė sąskaitas, kurias ji apmokėjo bankiniais pavedimais; buvęs Bendrovės direktorius R. M. 2020 m. lapkričio 4 d. detaliai paaiškino konsultanto teiktų paslaugų pobūdį ir sąskaitas, dėl kurių turėjo neaiškumų Panevėžio AVMI. Tai, jog konsultantas teikė paslaugas, patvirtina ir liudytojų parodymai, t. y. apklausti asmenys T. A., K. G., L. S. UAB „Dominari“ atstovų dalykinis bendravimas su konsultantu ne paneigia, o patvirtina konsultanto paslaugų, susijusių su numatoma veikla (sofų gamyba), realų teikimą ir su tuo susijusių išlaidų priskyrimo jos leidžiamiems atskaitymams pagrįstumą. MGK sprendime (ir juo patvirtintame VMI sprendime bei Panevėžio AVMI sprendime ir Patikrinimo akte) daroma klaidinga prielaida, jog konsultanto J. T. paslaugų rezultatas turėjo būti per konsultavimo paslaugų sutarties galiojimo laikotarpį Bendrovės įsigyta sofų gamybinė linija. Konsultanto paslaugų rezultatai buvo nematerialaus pobūdžio (tai buvo konsultacijos dėl baldų gamybos proceso (nuo gamybinių įrengimų parinkimo iki gamybos proceso sudėliojimo ir taikomų gamybos technologijų parinkimo) parengimo, baldų gamybinės įrangos parinkimo, gamybinės įrangos ir darbo vietų išdėstymo užtikrinant optimalų gamybos ir logistikos srautą ir kt.) ir buvo susiję su jos veiklos vykdymu ne tik per konsultavimo paslaugų sutarties galiojimo laikotarpį, tačiau ir po jo (pvz., vėlesniais laikotarpiais įsigyjant konsultanto parinktą gamybinę įrangą, taikant konsultanto rekomendacijas dėl gamybos proceso organizavimo, gamybinės įrangos ir darbo vietų išdėstymo ir pan.). Konsultanto paslaugų rezultato, susijusio su gamybinių linijų išdėstymu ir darbo organizavimu, panaudojimas nebuvo susijęs su konkrečiomis patalpomis, kuriose buvo jos įrengimai – tokią sukauptą patirtį ji naudojo (ir naudoja) net ir perkėlus gamybą į kitas patalpas.

MGK sprendimu patvirtintame VMI sprendime nurodyta dalis palūkanų už paskolą, kurią Bendrovė 2011 m. lapkričio 16 d. paskolos sutarties (toliau – ir Paskolos sutartis) (ir paskesnių jos pakeitimų) pagrindu gavo iš Kipro įmonės Hallwir holding LTD, nepagrįstai priskirtos 2011–2012 m. neleidžiamiems atskaitymams. Bendrovės išlaidos už UAB „Dominari“ ir J. T. 2011–2012 m. teiktas paslaugas buvo faktiškai patirtos ir susiję su numatoma jos veikla, todėl jos nepagrįstai vertintos kaip neleidžiami 2011–2012 m. atskaitymai. Taip pat tarp Bendrovės ir Kipro įmonės Hallwir holding LTD sudarytoje Paskolos sutartyje nebuvo apibrėžta paskolos suteikimo paskirtis, t. y. jos iš išorinio kreditoriaus paskola buvo gauta jos veiklos (bendrąja prasme) finansavimui, ji nebuvo tikslinė ar pagal paskolos sutartį numatyta kokių nors konkrečių esamų ar būsimų įsipareigojimų jos kreditoriams apmokėjimui. Bendrovė pasiskolintas lėšas 2011–2016 m. laikotarpiu naudojo kaip skolintas apyvartines lėšas įvairioms su jos veikla (pradiniame etape – ir su pasirengimu ją vykdyti) susijusioms išlaidoms apmokėti, atlikdama mokėjimus tiekėjams – tiek grupės įmonėms (mokėjimus už numatomai gamybinei veiklai skirtų patalpų nuomą ir komunalinius patarnavimus), tiek ir neasocijuotiems asmenimis. Bendroms įmonės reikmėms gautos ir apyvartinėms lėšoms panaudotos paskolos palūkanos yra susiję su jos veikla, o ne konkrečiomis jos veiklos pradiniame laikotarpyje (2011–2012 m.) patirtomis ir apmokėtomis išlaidomis. MGK sprendime ir juo patvirtintame VMI sprendime bei Panevėžio AVMI sprendime ir Patikrinimo akte pateikta metodika, pagal kurią apskaičiuotos ir jos neleidžiamiems atskaitymams priskirtos palūkanos nuo paskolos dalies, panaudotos 2011–2012 m. kvestionuojamoms išlaidoms apmokėti, prieštarauja bendroms įmonės reikmėms skirto ir apyvartinėms lėšoms naudojamo skolinto kapitalo ekonominei prigimčiai. Gavus galimybę naudotis UAB „Dominari“ sukurtomis gaminių technologinėmis dokumentacijomis, o su tuo susijusioms išlaidoms, patirtoms pagal 2011 m. spalio 3 d. atlygintinų paslaugų sutartį (toliau – ir Paslaugų sutartis), apmokėti panaudojus ir dalį skolinto kapitalo, tokios išlaidos „grįžta“ jai tuo metu, kai gaunamos pajamos už gaminius, pagamintus naudojant tokias technologines dokumentacijas. Atitinkamai, mokesčių administratoriaus naudojama metodika, pagal kurią konkrečioms išlaidoms apmokėti vieną kartą panaudojus skolintą kapitalą (jo dalį), jo kaštai (palūkanos) susiejami su tokiomis išlaidomis visam skolinto kapitalo turėjimo laikotarpiui, yra nepagrįsta ir prieštarauja ekonominei logikai.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2011–2012 m. mokestinių nuostolių suma mažino 2014–2016 m. apmokestinamojo pelno sumas, t. y. 2014 m. – 1 956 822 Lt, 2015 m. – 274 121 Eur, 2016 m. – 458 389 Eur. Išanalizavus 2011–2012 m. patirtas sąnaudas, kurios nulėmė 2011–2012 m. mokestinius nuostolius, nustatyta, kad didžiąją dalį sąnaudų sudarė šios sąnaudų grupės: 1) pagal UAB „Dominari“ PVM sąskaitas faktūras išrašytų ir Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytų patalpų ir įrangos nuomos bei administravimo ir biuro paslaugų sąnaudos; 2) iš Hallwir holding LTD gautos paskolos palūkanų sąnaudos; 3) pagal J. T. išrašytas sąskaitas Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytos sąnaudos bei buto, kuriame gyveno J. T., nuomos sąnaudos.

Pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalį apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai, atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Kadangi Bendrovė 2011–2012 m. nuostolius atskaitė iš tikrinamojo laikotarpio uždirbto pelno, pakartotinio patikrinimo metu pagrįstai analizuotas 2011–2012 m. deklaruotų nuostolių pagrįstumas.

Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė 2011 m. rugsėjo 27 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartimi iš UAB „Dominari“ 2011 m. spalio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpiui išsinuomojo 15 000 kv. m ploto pastato dalį Šilagalio k., Panevėžio raj., 3 aukšte ir dalį gamybinių ir sandėlio patalpų 1 aukšte už 107 100 Lt mėnesinį nuomos mokestį, taip pat įsipareigojo mokėti už komunalinius patarnavimus 24 860 Lt mėnesinį mokestį. Mokesčių administratorius konstatavo, jog Bendrovė pagal UAB „Dominari“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai minėtu laikotarpiu leidžiamiems atskaitymams priskyrė 963 900 Lt už patalpų nuomą ir 223 740 Lt už komunalinius patarnavimus ir šiomis sumomis padidino mokestinius nuostolius, nes apskaitos dokumentuose nurodytos patalpų nuomos ūkinės operacijos neįvyko. Minėtos išvados pagrįstos patikrinimo metu surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Įvertinus patikrinimo metu surinktus duomenis konstatuota, jog vietinis mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad pastato, kurio unikalus Nr. 4400-1578-2964, patalpomis 2011 m. spalio – 2012 m. birželio mėn. laikotarpiu faktiškai naudojosi UAB „Dominari“, ji naudojo pirmame pastato aukšte esančią Maxima LT, UAB nuosavybės teise priklausančią įrangą (stelažus), kurie buvo išdėstyti 16 183 kv. m patalpų plote, gaminamai produkcijai ir žaliavai baldų gamybai sandėliuoti. Nei vienoje teismo nutartyje ar sprendime, nei viename susirašinėjime dėl Maxima LT, UAB nuosavybės teise priklausančios įrangos, nei viename Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyve saugomų UAB „Inrent“ dokumentų bylos dokumente, įskaitant ir kreditorių susirinkimų protokolus, nėra jokių duomenų, kad dalimi patalpų naudotųsi Bendrovė. BUAB „Inrent“ bankroto administratorius liudytojo apklausos protokole parodė, kad nieko nežinojo, apie tai, jog UAB „Dominari“ išnuomotos patalpos buvo pernuomotos. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė 2011 m. leidžiamuose atskaitymuose nepagrįstai apskaitė 395 880 Lt, 2012 m. leidžiamuose atskaitymuose nepagrįstai apskaitė 791 760 Lt patalpų nuomos ir komunalinių patarnavimų sąnaudas.

Bendrovės skundo argumentai nepagrindžia sąnaudų realumo. Pakartotinio patikrinimo metu Bendrovė be sutarties ir PVM sąskaitų faktūrų nepateikė jokių kitų faktinį patalpų naudojimą pagrindžiančių rašytinių įrodymų, sutiko, kad teisminiuose procesuose ir dokumentuose nėra minimas subnuomininkas, tačiau, jos nuomone, išlaidų pobūdis ir atvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje atitinka PMĮ nuostatas. Bendrovei nepateikus įrodymų dėl realiai vykusių ūkinių operacijų, pagrįstai padaryta išvada, kad sutartis patalpų nuomai sudaryta formaliai, o Bendrovės paaiškinimai nesant kitų juos patvirtinančių duomenų įvertinti kritiškai. Atsižvelgiant į nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Bendrovei, kuri nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kyla Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. įrangos nuomos sutartį Bendrovė nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. birželio 30 d. už 190 000 Lt mėnesinį mokestį iš UAB „Dominari“ išsinuomojo įvairią gamybinę įrangą, iš viso už 1 710 000 Lt. Vietinis mokesčių administratorius nustatė, kad įranga, kuri buvo išnuomota Bendrovei pagal minėtą sutartį, buvo naudojama pačios UAB „Dominari“, o ne Bendrovės darbuotojų, Bendrovei išnuomotos įrangos perkraustyti į patalpas Panevėžio raj., Šilagalio k., Durpyno g. 24, 2012 m. balandžio–gegužės mėn. negalėjo, nes minėtos patalpos, priklausančios J. G. firmai „Stetiškių ūkis“, įsikėlimui buvo paruoštos tik 2012 m. rugpjūčio mėn., todėl apskaitos dokumentuose nurodytos įrangos nuomos ūkinės operacijos neįvyko. Atitinkamai Bendrovė nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė 2011 m. – 570 000 Lt, 2012 m. – 1 140 000 Lt gamybinės įrangos nuomos sąnaudų, tuo padidindama mokestinius nuostolius. Minėtos išvados pagrįstos patikrinimo metu surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad patalpose Durpyno g. 24, Šilagalyje, Panevėžio r. 2012 m. balandžio–liepos mėn. vyko remontas, dirbtuvių pastate iki 2012 m. liepos 27 d. nebuvo elektros energijos, buvę UAB „Dominari“ darbuotojai mokesčių administratoriui paaiškino bei ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog įrengimai buvo pergabenti prieš pat rugsėjį, pats pergabenimo procesas užtruko ne ilgiau nei 2 savaites, nepateikti jokie įrangos pergabenimo dokumentai, patalpas Durpyno g. 24, Šilagalio k., Panevėžio raj., Bendrovė išsinuomojo tik nuo 2012 m. lapkričio mėn. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia, jog gamybinė įranga nebuvo išnuomota. Be to, Bendrovės argumentai dėl įrangos nuomos apsiriboja paaiškinimais ir PMĮ nuostatų aiškinimu, tačiau ir pakartotinio patikrinimo metu Bendrovė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus dėl neįvykusių įrangos nuomos sandorių.

Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pagal 2011 m. spalio 3 d. atlygintinų paslaugų sutartį UAB „Dominari“ įsipareigojo nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. teikti Bendrovei administravimo ir biuro paslaugas. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad Bendrovė nepagrįstai minėtu laikotarpiu pagal UAB „Dominari“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras leidžiamiems atskaitymams 2011 m. priskyrė 534 420 Lt ir 2012 m. leidžiamiems atskaitymams priskyrė 1 068 840 Lt, taip padidindama atitinkamų metų mokestinius nuostolius, kadangi apskaitos dokumentuose nurodytos administravimo ir biuro paslaugų ūkinės operacijos neįvyko. Minėtos išvados pagrįstos patikrinimo metu surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad UAB „Dominari“ pateiktos technologinės dokumentacijos pradėtos kurti dar prieš Bendrovės įkūrimą, o UAB „Dominari“ tokių pačių pavadinimų baldus masiškai gamino iki juos pradedant gaminti Bendrovei. Gaminių techninės specifikacijos neperduotos Bendrovei. Bendrovė veiklos pradžioje užsiėmė baldų surinkimu iš UAB „Dominari“ patiektų atsargų, t. y. baldo gamybos procesas prasidėjo nuo UAB „Dominari“, todėl technologinė dokumentacija visų pirma reikalinga pačiai UAB „Dominari“. Nustatyta, kad konkretaus gaminio technologinė dokumentacija neturi sukūrimo vertės. UAB „Dominari“ paaiškinimu, visa po Paslaugų sutarties pabaigos sukurtų/patobulintų gaminių technologine dokumentacija Bendrovė galėjo naudotis už kainą, kuri yra produkcijos kainos sudėtinė dalis. Bendrovė nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų UAB „Dominari“ apskaitos tvarkymo paslaugų suteikimą Bendrovei. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus davusios UAB „Dominari“ apskaitininkės parodė, kad suvedinėjo tik UAB „Dominari“ apskaitos dokumentus; Bendrovė turėjo pagal darbo sutartį dirbantį buhalterį, atsakingą už apskaitos tvarkymą, nesant rašytinių įrodymų patikrinimo metu konstatuota, kad apskaitos tvarkymo paslaugos suteiktos nebuvo. Bendrovė neįrodė, kad naudojosi UAB „Dominari“ įsigyta verslo valdymo sistema „Microsoft Dynamics AX“, nes UAB „Dominari“ už savo nematerialaus ilgalaikio turto verslo valdymo sistemos „Microsoft Dynamics AX“ naudojimą Bendrovei sąskaitų neišrašė. UAB „Dominari“ Metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2011–2012 m. duomenimis, UAB „Dominari“ verslo valdymo sistemos „Microsoft Dynamics AX“ Bendrovei naudotis nemokamai neperdavė. Bendrovė nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų UAB „Dominari“ personalo dokumentų tvarkymo paslaugų suteikimą Bendrovei. Paslaugų sutarties galiojimo laikotarpiu Bendrovė veiklos nevykdė, todėl sandėlio administravimo, užsakymų rengimo paslaugų UAB „Dominari“ Bendrovei negalėjo suteikti. Bendrovė nepateikė jokių organizacines bei administracinio pobūdžio paslaugas pagrindžiančių dokumentų. Bendrovės pateikti kaip atliktų darbų rezultatas – vidaus dokumentai, susiję su darbų organizavimu, darbuotojų sveikata ir darbų sauga, neįrodo, kad jie buvo sukurti Paslaugų sutarties laikotarpiu (juose nurodyta tik tvirtinimo data). Kai kurios pateiktos saugos ir sveikatos instrukcijos sukurtos darbuotojams tokių profesijų, kurių Bendrovėje 2012–2013 m. nebuvo. Bendrovei nepateikus įrodymų dėl realiai vykusių ūkinių operacijų, mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad sutartis administravimo paslaugų teikimui sudaryta formaliai, o Bendrovės paaiškinimai apie plačios apimties ir besikeičiančios sudėties paslaugų teikimą, nesant kitų juos patvirtinančių duomenų, įvertinti kritiškai.

Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė iki 2012 m. rugsėjo mėn. nevykdė veiklos, o UAB „Dominari“ 2011–2012 m. sėkmingai dirbo ir tiekė minkštus baldus, įskaitant ir sofas, faktą, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., kai Bendrovė pradėjo veiklą, ji neįsigijo sofų gamybinės linijos, faktą, jog 2012 m. vieninteliu Bendrovės pirkėju buvo UAB „Dominari“, įvertinus liudytojų parodymus, kad J. T. darbo reikalais bendravo su UAB „Dominari“ darbuotojais ir jiems teikė konsultacijas, jog Bendrovėje dirbo trys darbuotojai (direktorius, kuris buvo ir UAB „Dominari“ vadovas, buhalteris ir pardavimų vadovas), todėl labiau tikėtina, kad J. T. konsultacijos nesusijusios su Bendrovės veikla. Bendrovei vien paaiškinimais ir argumentais grindžiant konsultanto suteiktas paslaugas, ir pakartotinio patikrinimo metu rašytinių įrodymų dėl realiai vykdytų sandorių nepateikus, pagrįstai konstatuota, kad konsultavimo paslaugos Bendrovei nebuvo suteiktos.

Bendrovė 2011–2012 m. leidžiamiems atskaitymams priskyrė Hallwir holding LTD suteiktos paskolos (vėliau perimtos Milondes Investments LTD) palūkanų sąnaudas, neskirtas pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Patikrinimo akte išsamiai pasisakyta, kad paskola buvo naudojama atsiskaityti su UAB Dominari“ už patalpų ir įrengimų nuomą, biuro ir administravimo paslaugas bei atsiskaityti su J. T. pagal jo išrašytas sąskaitas. Patikrinimo metu surinkta pakankamai įrodymų, kad patalpų ir įrangos nuomos sandoriai bei biuro ir administravimo paslaugų sandoriai realiai nebuvo vykdomi, J. T. paslaugų Bendrovei nesuteikė, todėl iš Hallwir holding LTD (perimta Milondes investments LTD) gautos paskolos palūkanos pagrįstai priskirtos neleidžiamiems atskaitymams.

Patalpų ir įrangos nuomos, biuro ir administravimo sąnaudos, J. T. darbų/paslaugų sąnaudos, UAB „Edrija ir partneriai“ buto nuomos bei Hallwir holding LTD suteiktos paskolos (vėliau perimtos Milondes Investments LTD) palūkanų sąnaudos nepriskirtinos 2011–2012 m. leidžiamiems atskaitymams. 2011 m. Bendrovės deklaruota 1 633 852 Lt nuostolio suma ir 2012 m. deklaruota 3 531 908 Lt nuostolio suma nepagrįstos ir jomis negali būti mažinamas tikrinamojo laikotarpio bei vėlesnių laikotarpių apmokestinamasis pelnas.

Vietos mokesčių administratorius, skirdamas Bendrovei didesnę nei vidutinio dydžio 40 proc. PM baudą, tinkamai pagrindė ir motyvavo baudos skyrimą. Vietos mokesčių administratorius atsižvelgė į sunkinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad mokėtojas apskaitė neįvykusiais ūkines operacijas, dėl tokių tyčinių veiksmų padaryta didelė žala biudžetui (nesumokėta didesnė kaip 500 bazinių socialinių išmokų suma), atsižvelgus į mokėtojo bendradarbiavimą patikrinimo metu, paaiškinimų teikimą ir netrukdoma išsiaiškinti padarytų įstatymo pažeidimų, tačiau nepripažinimą nustatytų padarytų įstatymo pažeidimų, kas pagal MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktą negali būti pripažinta lengvinančia aplinkybe, dėl ko pagrįstai Bendrovei skyrė didesnė nei vidutinę 40 proc. PM dydžio baudą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl MGK sprendimo dalies, kuria patvirtinta VMI sprendimo dalis, susijusi su Bendrovės 2011–2012 m. patirtų mokestinių nuostolių panaudojimu 2014–2016 m., ir VMI sprendimo dalies, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti PM, jo delspinigius ir PM baudą, apskaičiuotus mokesčių administratoriui nepripažįstant 2011–2012 m. susidariusių Bendrovei mokestinių nuostolių ir neleidus jų panaudoti apskaičiuojant Bendrovės apmokestinamąjį pelną už 2014–2016 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad skundžiamos MGK sprendimo ir VMI sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos, jų panaikinti nėra jokio pagrindo. Tiek VMI, tiek ir MGK tinkamai nustatė ir įvertino visas bylai svarbias aplinkybes.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PMĮ 2 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsniu, 11 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 17 straipsnio 1–2 dalimis, 30 straipsniu, LVAT praktika.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog Bendrovė neturi teisės 2011–2012 m. susidariusius mokestinius nuostolius panaudoti apskaičiuojant jos apmokestinamąjį pelną už 2014–2016 m., tad pareiškėjas turėjo susimokėti papildomą PM (194 886, 72 Eur), o jam to laiku nepadarius, Lietuvos biudžetui buvo padaryta didelė žala.

Teismas pabrėžė, kad vien aplinkybė, jog Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Bendrovės atžvilgiu, kadangi jos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai ir padariniai, kurie būtini baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį kilti, neatsirado, pati savaime neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl pareiga sumokėti mokesčius ir su jais susijusias ekonomines sankcijas (baudas, delspinigius) gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius vertino ne formalius ir pavienius aspektus (Subnuomos sutarties trūkumus), o duomenų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, jog aptariama Subnuomos sutartis buvo sudaryta tik formaliai, apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko. Byloje nustatyta, kad, pirmiausia, pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. gamybos nevykdė, todėl 15 000 kv. m ploto patalpų nuoma buvo ekonomiškai nepagrįsta. Antra, UAB „Dominari“ ginčo patalpas nuomojosi iš UAB „Inrent“, todėl norint subnuomoti minėtas patalpas buvo būtina gauti pastato nuomotojo (UAB „Inrent“) sutikimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apie patalpų subnuomą nebuvo pranešta UAB „Inrent“, nebuvo gautas minėtos bendrovės sutikimas. Trečia, pareiškėjas Mokesčių mokėtojų registre nėra deklaravęs nei veiklos vykdymo vietos, nei buveinės adresu Šilagalio k., Panevėžio raj. (informacija apie pareiškėjo buveinę ginčo patalpų adresu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. vasario 11 d. buvo pateikta tik valstybės įmonei Registrų centrui). Ketvirta, iš civilinio ginčo tarp UAB „Maxima LT“ ir BUAB „Inrent“ medžiagos matyti, kad pareiškėjui negalėjo būti išnuomotas minėto pastato 1-o aukšto 13 000 kv. m plotas, nes visą patalpų subnuomos laikotarpį 16 183 kv. m (iš bendro 22 412, 55 kv. m) 1-o aukšto ploto užėmė UAB, Maxima“ subnuomoti stelažai, dėl kurių vyko teisminiai ginčai. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir UAB „Dominari“ 2012 m. rugsėjo 13 d. pretenzija BUAB „Inrent“ dėl nuomos sutarties. Penkta, nei vienoje teismo nutartyje ar sprendime, nei viename susirašinėjime dėl UAB „Maxima LT“ nuosavybės teise priklausančios įrangos, nei viename Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyve saugomų UAB „Inrent“ dokumentų bylos dokumente, įskaitant ir kreditorių susirinkimų protokolus, nėra jokių duomenų apie tai, kad dalimi patalpų naudojosi pareiškėjas. Bendrovė be Subnuomos sutarties ir PVM sąskaitų faktūrų nepateikė jokių kitų faktinį patalpų naudojimą pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Tad Bendrovei nepateikus įrodymų dėl realiai vykusių ūkinių operacijų, visiškai pagrįstai padaryta išvada, kad sutartis patalpų subnuomai sudaryta formaliai, o Bendrovės paaiškinimai nesant kitų juos patvirtinančių duomenų įvertinti kritiškai.

Teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, kad Bendrovė 2011 m. nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtraukė 395 880 Lt, o 2012 m. – 79 1760 Lt patalpų nuomos ir komunalinių patarnavimų sąnaudas.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su VMI teiginiais, kad Bendrovė Įrangos nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.) gamybos realiai nevykdė. Patalpomis, esančiomis Panevėžio aplinkl. 10, Šilagalio k., Panevėžio r. sav., kuriose buvo sumontuota įranga, naudojosi UAB „Dominari“. Tuo metu patalpos, esančios Durpyno g. 24, Šilagalio k., Panevėžio raj., pritaikytos persikraustymui buvo tik 2012 m. rugpjūčio mėn., t. y. pasibaigus ginčo Įrangos nuomos sutarčiai. Taigi, teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, kad gamybinė įranga realiai nebuvo išnuomota pareiškėjui – ginčo įranga ir toliau naudojosi UAB „Dominari“. Tuo pačiu pareiškėjo argumentai, kad jo teiginiai dėl tariamai neįvykusių įrangos nuomos iš UAB „Dominari“ ūkinių operacijų yra pateikiami tendencingai atmetant arba mokesčių administratoriaus „naudai“ nepagrįstai interpretuojant Bendrovės ir UAB „Dominari“ pateiktą informaciją apie tokių sandorių ir šių įmonių veiklos aplinkybes, atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas realiai nepateikė rašytinių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus dėl neįvykusių įrangos nuomos sandorių.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, kad 2011 m. spalio 3 d. Paslaugų sutartis buvo sudaryta tik formaliai; vien pareiškėjo paaiškinimai apie plačios apimties ir besikeičiančios sudėties paslaugų teikimą, nesant kitų juos patvirtinančių duomenų, neįrodo Paslaugų sutartyje nurodytų paslaugų teikimo realumo. Mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog Bendrovei realiai nebuvo suteiktos administravimo ir biuro paslaugos, pagal Paslaugų sutartį PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko. Darant tokią išvadą, be kita ko, atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. iš UAB „Dominari“ nenuomojo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų patalpų, esančių Šilagalio k., Panevėžio r. sav., ir įrangos pagal Įrangos nuomos sutartį.

Teismas, įvertinęs tai, kad Bendrovė iki 2012 m. rugsėjo mėn. nevykdė veiklos, o UAB „Dominari“ 2011–2012 m. sėkmingai dirbo ir tiekė minkštus baldus, įskaitant ir sofas (to paties pavadinimo baldai buvo gaminami masiškai), tai, jog nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., kai Bendrovė pradėjo veiklą, ji neįsigijo sofų gamybinės linijos (neperduotas J. T. paslaugų rezultatas), tai, kad 2012 m. vieninteliu Bendrovės pirkėju buvo UAB „Dominari“, taip pat įvertinęs byloje esančių Bendrovės darbuotojų parodymus, jog J. T. darbo reikalais bendravo su UAB „Dominari“ darbuotojais, kad Bendrovėje dirbo trys darbuotojai (direktorius, kuris buvo ir UAB „Dominari“ vadovas, buhalteris ir pardavimų vadovas), kitas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog mokesčių administratorius visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad J. T. konsultacijos nesusijusios su Bendrovės veikla, t. y. jis Bendrovei nesuteikė jokių paslaugų. J. T. išrašyti dokumentai pagrįstai pripažinti nepakankamais leidžiamiems atskaitymams pagrįsti. Tuo pačiu nustačius, kad J. T. paslaugų Bendrovei neteikė, ūkinės operacijos pagal jo išrašytus dokumentus neįvyko, padaryta išvada, jog ir UAB „Edrija ir partneriai“ buto, kuriame gyveno J. T., 6 621, 23 Lt nuomos mokestis ir buto komunaliniai patarnavimai yra 2012 m. neleidžiami atskaitymai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nustačius, jog patalpų ir įrangos nuomos sandoriai bei biuro ir administravimo paslaugų sandoriai neįvyko, bei nustačius, kad J. T. darbų Bendrovei neatliko, mokesčių administratorius visiškai pagrįstai sprendime konstatavo, jog iš Hallwir holding LTD (vėliau perimtos Milondes Investments LTD) gautos paskolos palūkanos yra nesusijusios su pajamų uždirbimu ir ekonomine nauda. Atsižvelgus į tai, kad Hallwir holding LTD suteiktos paskolos 1 165 910 Eur suma panaudota Bendrovės atsiskaitymui su UAB „Dominari“ ir J. T., o ši suma sudaro 93, 72 proc. gautos paskolos (atitinkamai 2011 m. 485 000 Eur paskolos arba 97 proc. gautos paskolos sumos panaudota atsiskaitymui su UAB „Dominari“), vadovaujantis PMĮ 17 straipsnio 1 dalimi, Bendrovės apskaitytų 2011 m. palūkanų sąnaudų 97 proc. dalis bei 2012 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. palūkanų sąnaudų 93, 72 proc. dalis yra neleidžiami atskaitymai, t. y. 2011 m. 20 986, 09 Lt (21 635, 14 Lt x 97 proc.), 2012 m. 416 792, 18 Lt (444 720, 64 Lt x 93, 72 proc.) palūkanų yra neleidžiami atskaitymai.

Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra išsamiai pasisakyta, jog paskola buvo naudojama atsiskaityti su UAB Dominari“ už patalpų ir įrengimų nuomą, biuro ir administravimo paslaugas bei atsiskaityti su J. T. pagal jo išrašytas sąskaitas. Patikrinimo metu surinkta pakankamai įrodymų, kad patalpų ir įrangos nuomos sandoriai bei biuro ir administravimo paslaugų sandoriai realiai nebuvo vykdomi, J. T. paslaugų Bendrovei nesuteikė, kas anksčiau yra konstatuota ir šiame teismo sprendime, todėl iš Hallwir holding LTD (perimta Milondes Investments LTD) gautos paskolos palūkanos pagrįstai priskirtos neleidžiamiems atskaitymams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius, sprendimų ginčijimo apimtimi, tinkamai Bendrovei paskaičiavo papildomai mokėtiną PM. Teismas nenustatė, kad skaičiuojant PM būtų padaryta klaidų. Be to, pats pareiškėjas matematinio paskaičiavimo neginčija.

Teismas taip pat nusprendė, kad tinkamai paskaičiuoti ir delspinigiai bei paskirta bauda.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, teismas nurodė, jog pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimu nepagrįstai patvirtinta mokesčių administratoriaus pozicija, jog Bendrovė 2011–2012 m. nurodytų veiksmų, skirtų pasirengti vykdyti Bendrovės gamybinę veiklą (sofų gamybą), neatliko ir išlaidų, kurios pelno mokesčio tikslais būtų laikomos leidžiamais atskaitymais, nepatyrė. Atitinkamai, Bendrovei rengiantis vykdyti veiklą susidarę ir mokesčių administratoriui nustatyta tvarka deklaruoti 2011–2012 m. mokestiniai nuostoliai, kuriuos Bendrovė panaudojo 2014–2016 m., yra nepripažįstami teigiant, kad nurodyti sandoriai yra neįvykę arba nebuvo susiję su Bendrove (Danijos konsultanto atveju). Bendrovės manymu, tokia mokesčių administratoriaus pozicija ir ją patvirtinęs teismo sprendimas yra nepagrįsti.

Bendrovės ir UAB „Dominari“ sandoriai neturėjo ir negalėjo turėti mokestinės naudos elemento ir nesukėlė jokios žalos Lietuvos Respublikos biudžetui. Nei Bendrovė, nei UAB „Dominari“ tarpusavio sandoriais neturėjo (ir negalėjo turėti) kokio nors su mokestine nauda susijusio tikslo ir motyvo apskaitos dokumentais fiksuoti tariamai „neįvykusius“ tarpusavio sandorius, kas dar sykį ir papildomai patvirtina, kad šie sandoriai yra faktiškai įvykę.

Bendrovės ir UAB „Dominari“ sandorių realumas yra išnagrinėtas Panevėžio AVMI inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu ir Panevėžio AVMI pozicija dėl tariamai „neįvykusių“ sandorių yra paneigta tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. V-1629917-491/2022.

Teismo sprendime ir juo paliktose galioti VMI sprendimo (ir juo patvirtintuose Panevėžio AVMI Sprendime ir Patikrinimo akte) dalyse išlaidos, patirtos Bendrovei 2011–2012 m. mokant už jos numatomai gamybinei veiklai skirtų patalpų nuomą ir komunalinius patarnavimus, nepagrįstai laikomos neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis. Skundžiamame sprendime tokios išvados daromos remiantis vien formaliais juridiniais subnuomos sandorio trūkumais ir kartu ignoruojant subnuomos sandorio turinį ir paties mokesčių administratoriaus surinktą informaciją apie faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad subnuomos sandoris realiai vyko. Sprendime nurodytas argumentas, jog „pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. gamybos nevykdė, todėl 15 000 kv. m ploto patalpų nuoma buvo ekonomiškai nepagrįsta“, kuria regimybę, kad patalpų nuomos išlaidoms tapti leidžiamais atskaitymais pelno mokesčio tikslais yra būtina sąlyga, jog technologiškai sudėtinga gamybinė veikla (sofų gamyklos veikla) prasidėtų iš karto po patalpų išsinuomojimo. Tokie argumentai neigia objektyvų laiko, reikalingo pasirengti vykdyti gamybinę veiklą, poreikį ir be jokio pagrindo susiaurina sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais sąlygas, numatytas PMĮ.

Teismo sprendimo argumentai dėl tariamai neįvykusių įrangos nuomos iš UAB „Dominari“ ūkinių operacijų yra pateikiami neįvertinus arba nepagrįstai interpretuojant Bendrovės ir UAB „Dominari“ pateiktą informaciją apie tokių sandorių ir šių įmonių veiklos vykdymo aplinkybes. Panevėžio AVMI, atliekant operatyvų UAB „Dominari“ patikrinimą, buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad įrangos nuomotoja (UAB „Dominari“), dalį turto išnuomojusi Bendrovei, pasiliko ir turėjo pakankamai neišnuomoto turto, kad galėtų vykdyti savo gamybinę veiklą (2021 m. liepos 1 d. raštas Nr. 2021-1.11-57 „Dėl UAB „Dominari“ įrengimų“, UAB „Dominari“ 2023 m. balandžio 6 d. paaiškinimas). Panevėžio AVMI, atlikdama UAB „Dominari“ operatyvų patikrinimą, įsitikino, kad tokį neišnuomotą gamybinį turtą UAB „Dominari“ faktiškai turėjo. Teismo sprendime, neatsižvelgiant į pateiktus UAB „Dominari“ paaiškinimus, paminėto turto egzistavimas apskritai nevertintas, o mokesčių administratoriaus sprendimuose į jį neatsižvelgta dėl formalios priežasties – to, jog UAB „Dominari“ 291999 buhalterinėje sąskaitoje apskaitytam turtui nebuvo skaičiuojamas nusidėvėjimas (iki jo formalaus įvedimo į eksploataciją). Kaip nurodyta Panevėžio AVMI 2023 m. balandžio 6 d. pateiktame UAB „Dominari“ paaiškinime, „UAB „Dominari“ 2011 m. perėmus savo apskaitos tvarkymą iš išorinio apskaitos paslaugų teikėjo ir pradėjus naudoti naują apskaitos sistemą (Microsoft Dynamics AX), užtruko UAB „Dominari“ įsigyto ir faktiškai naudojamo ilgalaikio turto duomenų perkėlimas ir įvedimo į eksploataciją įforminimas. Dėl šios priežasties (pavėluoto įvedimo į eksploataciją įforminimo, o ne dėl turto nenaudojimo) 291999 buhalterinėje sąskaitoje apskaityto turto nusidėvėjimas UAB „Dominari“ apskaitos programoje nebuvo skaičiuojamas, nors toks turtas ir buvo faktiškai naudojamas UAB „Dominari“ veikloje nuo jo įsigijimo. Panevėžio AVMI taip pat buvo pateikti (ir mokestinio ginčo byloje pridėti) įrodymai, patvirtinantys Bendrovės ir UAB „Dominari“ veiklos organizavimą (pvz., 186 474 Eur vertės siuvinių įsigijimą iš UAB „Dominari“ 2012 m. rugpjūčio–gruodžio mėn.), tačiau jie apskritai neįvertinti, o Patikrinimo akte įvertinti „kritiškai“ ir atmesti, kaip nepatvirtinantys mokesčių administratoriaus pozicijos.

Teismo sprendime nepagrįstai neįvertinta tai, jog sudarydama 2011 m. rugsėjo 27 d. įrangos nuomos sutartį, Bendrovė išsinuomojo numatomai ekonominei veiklai (sofų gamyklai) skirtą įrangą, o įrangos nuomotojas (UAB „Dominari“) nustatyta tvarka apmokestino pelno mokesčiu visas nuomos pajamas. Bendrovės 2011 ir 2012 m. patirtos įrangos nuomos sąnaudos atitinka leidžiamiems atskaitymams PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje keliamas sąlygas – tokios sąnaudos buvo faktiškai patirtos (Bendrovės mokėjimai už įrangos nuomą yra patvirtinti Patikrinimo akte), buvo įprastinės ir būtinos numatomos Bendrovės veiklos pajamoms uždirbti, todėl Patikrinimo akte jos nepagrįstai nepripažintos Bendrovės leidžiamais atskaitymais.

Teismo sprendime ir juo paliktuose galioti mokesčių administratoriaus sprendimuose išvados dėl tariamai neįvykusių ūkinių operacijų – paslaugų įsigijimo pagal 2011 m. spalio 3 d. atlygintinų paslaugų sutartį – yra nepagrįstos ir nurodytos tendencingai atmetant Bendrovės ir UAB „Dominari“ pateiktą ir pačios Panevėžio AVMI surinktą informaciją. UAB „Dominari“, kaip Bendrovės esamos ir numatomos veiklos organizavimui ir administravimui reikalingų paslaugų komplekso teikėja, turėjo operatyvinį savarankiškumą tokių paslaugų organizavimui UAB „Dominari“ viduje, t. y. savarankiškai nusistatinėjo tokių paslaugų įgyvendinimo būdus ir priemones. Teismo sprendime ir juo paliktuose galioti mokesčių administratoriaus sprendimuose nepagrįstai atmesti visi mokesčių administratoriaus pozicijos neatitinkantys ir ją paneigiantys Bendrovės ir UAB „Dominari“ pateikti suteiktų paslaugų įrodymai (kiek juos yra pavykę surinkti, atsižvelgiant į patikrinimo metu analizuotas daugiau nei 11–12 metų senumo aplinkybes).

Nei VMI, nei Panevėžio AVMI nebuvo suinteresuota apklausti UAB „Dominari“ darbų saugos specialistų, o pateiktus paslaugų rezultatus tiek mokesčių administratorius, tiek teismas atmetė konstatavę, jog darbų saugos specialistas (M. M.) Bendrovėje įdarbintas 2012 m. spalio 4 d. (net neatsižvelgiant į tai, jog tai įvyko po šių dokumentų patvirtinimo 2012 m. rugsėjo 3 d.). Teismo sprendime nepagrįstai neįvertinta tai, jog mokesčių administratorius, atlikdamas Bendrovės patikrinimą, galėjo įsitikinti, jog Bendrovei buvo suteikta prieiga prie UAB „Dominari“ sukurtų ir kuriamų technologinių dokumentacijų, be kurių Bendrovės gaminių gamybos procesai iš viso neįmanomi (tai patvirtino tiek Panevėžio AVMI apklausti UAB „Dominari“ darbuotojai – pvz., žr. E. J. paaiškinimą, tiek tokia išvada yra vienintelė galima įvertinant Bendrovės pradėtas gauti pajamas už pagamintus gaminius), kas paneigia sprendimo išvadą dėl neįvykusių ūkinių operacijų. Bendrovės ir UAB „Dominari“ pateikti įrodymai apie vieną iš teiktų atlygintinų paslaugų – Bendrovei suteiktą prieigą prie jos numatomai gamybinei veiklai būtinų technologinių dokumentacijų, apskritai neįvertinti, o šios rūšies atlygintinių paslaugų teikimas neigiamas argumentuojant tuo, jog tokiomis technologinėmis dokumentacijomis naudojosi ir UAB „Dominari“. Toks argumentas prieštarauja asocijuotų asmenų kainodarai keliamiems reikalavimams, kadangi sudaro įspūdį, jog tokias technologines dokumentacijas parengusi ir su tuo susijusias išlaidas patyrusi UAB „Dominari“ jas Bendrovei (jos pajamoms uždirbti) turėjo perduoti neatlygintinai vien dėl to, kad jas naudojo (ar turėjo galimybę naudoti) ir pati. Bendrovė ir jos pirminio patikrinimo metu buvo nurodžiusi, jog iš UAB „Dominari“ gavo technologinę dokumentaciją, o apie tokios dokumentacijos naudojimą ir iš pačios UAB „Dominari“ pusės ar Bendrovės išimtinių ar neišimtinių teisių į tokias dokumentacijas pobūdį Bendrovės nebuvo klausiama ar prašoma paaiškinti. Bendrovė teises naudotis UAB „Dominari“ įsigyta verslo valdymo sistema gavo ne nemokamai, o už atlygintinų paslaugų sutartyje nurodytą atlygį, o UAB „Dominari“ tokios verslo valdymo sistemos amortizacijos dėl to koreguoti kaip tik ir neturėjo.

Teismo sprendimo argumentai dėl apskaitos paslaugų poreikio nebuvimo (vertinant vien Bendrovės veiklos pradžioje buvusį darbuotojų ir gaunamų/išrašomų sąskaitų skaičių) yra nepagrįsti – Bendrovės naudotoje apskaitos sistemoje 2011 m. registruoti 528, o per 2012 m. 1–6 mėn. 527 didžiosios knygos įrašai. Be to, Bendrovei teiktos apskaitos paslaugos taip pat apėmė verslo valdymo sistemos modulių (gautinų sumų – pirkėjų, mokėtinų sumų – tiekėjų, atsargų valdymo – atsargų nomenklatūros, gamybos modulio – medžiagų nurašymo pagal pagamintą produkciją) aktyvavimą, kam reikėjo UAB „Dominari“ atlikto išeitinių duomenų suvedimo ir testavimo.

Bendrovės atveju egzistavo objektyvios priežastys (ypatingai riboti žmogiškieji ištekliai), dėl kurių Bendrovei buvo reikalingos UAB „Dominari“ pagal 2011 m. spalio 3 d. atlygintinių paslaugų sutartį teiktos paslaugos. Pagal šią sutartį teiktų paslaugų sąnaudos buvo faktiškai patirtos, buvo įprastinės ir būtinos numatomos Bendrovės veiklos pajamoms uždirbti, todėl jos nepagrįstai nepripažintos Bendrovės leidžiamais atskaitymais. Neigiant UAB „Dominari“ Bendrovei teikus atlygintines paslaugas, būtų daroma logikai prieštaraujanti išvada, kad sofų gamykla gamybos veiklą pradėjo ir apmokestinamąsias pajamas ėmė gauti vien 3 Bendrovės darbuotojų (iš kurių 2 dirbo po 1 val. per dieną, 4 dienas per savaitę) pastangomis.

Teismo sprendime (ir juo paliktose galioti VMI sprendimo bei Panevėžio AVMI sprendimo ir Patikrinimo akto dalyse) pateiktos išvados dėl Bendrovės išlaidų, patirtų apmokant pasitelkto konsultanto J. T. paslaugas (ir su jomis susijusias išlaidas), priskyrimo neleidžiamiems Bendrovės atskaitymams, yra nepagrįstos. Sprendime konstatuotas UAB „Dominari“ atstovų dalykinis bendravimas su konsultantu ne paneigia, o patvirtina konsultanto paslaugų, susijusių su numatoma Bendrovės veikla (sofų gamyba), realų teikimą ir su tuo susijusių išlaidų priskyrimo Bendrovės leidžiamiems atskaitymams pagrįstumą. Sprendime (ir juo paliktose galioti VMI sprendimo bei Panevėžio AVMI sprendimo ir Patikrinimo akto dalyse) daroma klaidinga prielaida, jog konsultanto J. T. paslaugų rezultatas turėjo būti per konsultavimo paslaugų sutarties galiojimo laikotarpį Bendrovės įsigyta sofų gamybinė linija. Konsultanto paslaugų rezultatai buvo nematerialaus pobūdžio ir buvo susiję su Bendrovės veiklos vykdymu ne tik per konsultavimo paslaugų sutarties galiojimo laikotarpį, tačiau ir po jo. Sprendime nepagrįstai neįvertinta tai, jog Bendrovė iš ilgametę patirtį baldų gamybos srityje turinčio konsultanto J. T. įsigijo aiškų ryšį su jos numatoma vykdyti sofų gamybos veikla turinčias konsultavimo paslaugas, o tokių paslaugų sąnaudos atitiko PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidžiamų atskaitymų kriterijus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimu paliktame galioti VMI sprendime nurodyta dalis palūkanų už paskolą, kurią Bendrovė 2011 m. lapkričio 16 d. paskolos sutarties (ir paskesnių jos pakeitimų) pagrindu gavo iš Kipro įmonės Hallwir holding LTD, nepagrįstai priskirtos 2011–2012 m. Bendrovės neleidžiamiems atskaitymams. Teismo sprendime paliktose galioti VMI sprendimo bei Panevėžio AVMI sprendimo ir Patikrinimo akto dalyse pateikta metodika, pagal kurią apskaičiuotos ir Bendrovės neleidžiamiems atskaitymams priskirtos palūkanos nuo Bendrovės paskolos dalies, panaudotos 2011–2012 m. kvestionuojamoms išlaidoms apmokėti, prieštarauja bendroms įmonės reikmėms skirto ir apyvartinėms lėšoms naudojamo skolinto kapitalo ekonominei prigimčiai.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas teigia, kad Regionų administracinis teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2023 m. birželio 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59Mr) FR0682-151 dalies, kuria pareiškėjui (Bendrovei) papildomai apskaičiuotas bei nurodytas sumokėti pelno mokestis ir šio mokesčio delspinigiai, taip pat skirta 40 proc. papildomai apskaičiuotos pelno mokesčio sumos dydžio bauda.

Ginčijama Panevėžio AVMI sprendimo dalimi, kurią patvirtino atsakovas bei kitos šį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, vietos mokesčių administratorius iš esmės atsisakė pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tikslais leidžiamais atskaitymais pripažinti tam tikras Bendrovės patirtas išlaidas bei leisti dėl šių išlaidų susidariusiais mokestiniais nuostoliais sumažinti 2014–2016 metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąsias pajamas.

V.

Pagal Pelno mokesčio įstatyme (PMĮ) įtvirtintą bendrą taisyklę apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną iš pajamų, be kita ko, gali būti atskaitomi leidžiami atskaitymai (PMĮ 11 str. 1 d. 2 p. (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija), t. y. „visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“ (PMĮ 17 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2165 redakcijos)).

Aiškindamas šias bei susijusias PMĮ nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus PMĮ numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (pvz., žr. išplėstinių teisėjų kolegijų 2015 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015 18 p., 2022 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-10-442/2022 27 p.).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atsisakė pripažinti leidžiamais atskaitymais: (i) Bendrovės pagal su UAB „Dominari“ sudarytas 2011 m. rugsėjo 27 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį ir Įrangos nuomos sutartį bei 2011 m. spalio 3 d. Atlygintinų paslaugų sutartį 2011 ir 2012 m. patirtas išlaidas, iš esmės vertindamas, kad šios sutartys sudarytos tik formaliai, apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko; (ii) Bendrovės 2011 ir 2012 m. išlaidas, patirtas pagal su J. T. (toliau – ir Konsultantas) sudarytą Konsultavimo sutartį, pripažinus, jog paslaugos pagal šią sutartį Bendrovei realiai nebuvo suteiktos, o pateikti dokumentai nėra tinkami išlaidoms pagrįsti; (iii) dalį Bendrovės 2011–2016 m. patirtų palūkanų, susijusių su paskola, kuri buvo panaudota prieš tai nurodytoms išlaidoms apmokėti, sąnaudų.

Šiais ginčo aspektais teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad paneigus ūkinės operacijos, su kuria siejamos atitinkamos sąnaudos, realumą, savaime nelieka pagrindo tokių sąnaudų priskirti leidžiamiems atskaitymams, be kita ko, aptariamos mokesčio įstatymo nuostatos taikymo tikslais. Be to, iš pačios PMĮ 17 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2165 redakcijos) turinio, taip pat reikalavimo, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė turi būti teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ; toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 10 str.), matyti, jog sprendžiant dėl atitinkamų sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams yra reikšmingas ne tik pats išlaidų patyrimo faktas, bet ir pačios ūkinės operacijos, su kuria siejamos atitinkamos išlaidos, realus turinys, pagal kurį ir yra vertinama, ar yra tenkinamos minėtos vieneto faktiškai patirtų sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams sąlygos.

VI.

Vertindama Bendrovės pagal su UAB „Dominari“ sudarytas 2011 m. rugsėjo 27 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį ir Įrangos nuomos sutartį patirtas išlaidas, teisėjų kolegija iš esmės pripažįsta, jog mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys objektyviai patvirtina, kad pagal minėtas sutartis išnuomotas turtas (patalpos ir įranga) šių sutarčių galiojimo laikotarpiu (iki pat jų galiojimo pabaigos) realiai nebuvo perduotas naudoti pareiškėjui – šiuo turtu aptariamų sutarčių galiojimo laikotarpiu savo veikloje iš esmės ir toliau naudojosi (savo pajamoms uždirbti naudojo) UAB „Dominari“ ir nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, be kita ko, ir 2011 m. spalio 3 d. Atlygintinų paslaugų sutarties kontekste, kad toks ginčo turto naudojimas (UAB „Dominari“ veikloje) buvo vykdomas Bendrovės vardu ir jos interesais. Kitaip tariant, nepaisant to, jog Bendrovė apmokėjo UAB „Dominari“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už ginčo turto nuomą, mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai objektyviai patvirtina, kad aptariamose nuomos sutartyse numatyta Bendrovės teisė naudotis šiuo turtu ginčo laikotarpiu (nuomos sutarčių galiojimo laikotarpiu) realiai nebuvo įgyvendinta.

Skirtingai nei teigia apeliantas, toks vertinimas nėra grįstinas išskirtinai galimu privatinės teisės aktų nuostatų reikalavimų nesilaikymu sudarant patalpų subnuomos sutartį ar formaliais dokumentų trūkumais, kurie, vadovaujantis, be kita ko, MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, patys savaime paprastai nedaro įtakos tikrajam mokestinių teisinių santykių turiniui, reikšmingam kvalifikuojant šiuos santykius pagal mokesčio įstatymą. Realus ginčo nuomos sutarčių įgyvendinimas, su kuriuo siejama ir galimybė spręsti klausimą dėl su jais (sandoriais) susijusių išlaidų (sąnaudų) priskyrimo leidžiamiems atskaitymams, nagrinėjamu atveju paneigtinas mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių, be kita ko, analizuotinų UAB „Dominari“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos ir jos sąsajų su Bendrove kontekste, visuma.

Argumentų dėl Bendrovės (jos steigėjos UAB „Dominari“; Bendrovė ir jos steigėją kontroliavusių asmenų) ketinimų dėl planuotos vykdyti ūkinės veiklos bei galimo ginčo turto naudojimo šioje veikloje kontekste pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo ir byloje surinkti įrodymai neleidžia pripažinti, kad mokėjimai pagal aptariamas nuomos sutartis (inter alia įvertinus šių sutarčių turinį ir sulygtą atlygį, Bendrovės ir UAB „Dominari“ ryšius, vėlesnį sutarčių, ypač įrangos nuomos, nepratęsimą bei prieš tai jau minėtą ginčo turto naudojimą UAB „Dominari“ veikloje) būtų susiję su, pavyzdžiui, siekiu rezervuoti turtą būsimai Bendrovės veiklai vykdyti. Paminėtina ir tai, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo steigėja UAB „Dominari“ (sofų gamybos) veiklos, kurią ji planavo perduoti vykdyti Bendrovei, aptariamų nuomos sutarčių galiojimo laikotarpiu neatskyrė ir būtent ji, o ne Bendrovė, šiuo laikotarpiu gavo pajamas, be kita ko, kaip matyti iš patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, savo veikloje naudodama ginčo turtą.

Papildomai paminėtina, kad, skirtingai nei iš esmės teigia mokesčių administratorius, byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste įvertinus Bendrovės ir jos steigėjo ketinimus dėl planuotos vykdyti gamybinės veiklos, nėra pagrindo pripažinti, kad minėtos nuomos sutartys buvo apsimestinės ir sudarytos formaliai, siekiant su šiomis sutartimis (jų dalyku) nesusijusių tikslų. Tačiau tai nepaneigia prieš tai išdėstyto vertinimo, kad šios sutartys jų galiojimo laikotarpiu nebuvo realiai įgyvendintos, kas konkrečiai šiuo nagrinėjamu atveju savaime neleidžia ginčo išlaidų pripažinti leidžiamais atskaitymais.

Pažymėtina, kad apelianto nurodomi Panevėžio apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2022 m. balandžio 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir šį nutarimą patvirtinusi Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. V-1629917-491/2022 neturi privalomos prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, o minėta nutartis baudžiamojoje byloje nėra nuosprendis, minimas Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje.

Tiek minėti sprendimai, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant administracinę bylą turi būti įvertinami pagal ABTĮ nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą.

Šiame kontekste nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad jokios didesnės įrodomosios galios neturi minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroro atlikta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu iš esmės daromos tik išvados apie baudžiamojo proceso tyrimo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti užbaigiamas kaltinamojo akto surašymu. Tiek šio prokuroro, tiek iš esmės tuo pačiu, t. y. ikiteisminio tyrimo perspektyvos aspektu, Panevėžio apygardos teismo atlikti vertinimai dėl į Bendrovės apskaitą įtrauktose UAB „Dominari“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už ginčo turto nuomą užfiksuotų ūkinių operacijų turinio nagrinėjamu atveju nepaneigia šioje Nutartyje jau padarytos išvados dėl aptariamų turto nuomos sutarčių realaus neįgyvendinimo. Iš tiesų šiuose baudžiamojo proceso dokumentuose prokuroro ir teismo daromos išvados dėl aptariamų ūkinių operacijų turinio yra susijusios su konkrečios baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymiais, dėl ko jos (išvados) iš esmės yra padarytos išsamiai nevertinus, ar aptariamos nuomos sutartys jų galiojimo laikotarpiu realiai buvo įgyvendintos (turtas realiai buvo perduotas naudoti Bendrovei), t. y. iš esmės nebuvo atliekamas vertinimas dėl aplinkybių, kurios ir yra reikšmingos nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams pagal mokesčio įstatymą.

Sprendimui dėl ginčo sumų nepripažinimo leidžiamais atskaitymais nagrinėjamu atveju reikšmės neturi Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 12 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. PMT-136, kuriame mokestinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos paneigiančiomis šioje byloje atlikto mokestinio patikrinimo rezultatais grindžiamų išvadų (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-595/2013).

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad mokesčių administratorius iš esmės pagrįstai paneigė pareiškėjo teisę išlaidas pagal aptariamas nuomos sutartis priskirti šio vieneto leidžiamiems atskaitymams bei, atitinkamai, leisti dėl šių atskaitymų susidariusiais mokestiniais nuostoliais sumažinti ginčo laikotarpio apmokestinamąsias pajamas. Tokiai išvadai jokios reikšmės neturi pareiškėjo argumentai, susiję su nuostolių paskirstymu tarp tos pačios grupės įmonių ir šios grupės siekio gauti mokestinę naudą nebuvimu – įstatymų leidėjas išlaidų (sąnaudų) priskyrimo leidžiamiems atskaitymams pagal aptariamą PMĮ nuostatą sąlygų nediferencijuoja pagal tai, ar atitinkamos prekės ar paslaugos įgytos iš grupės įmonės ar ne.

VII.

Vertinant šalių argumentus dėl pareiškėjo išlaidų, patirtų pagal su UAB „Dominari“ sudarytą 2011 m. spalio 3 d. Atlygintinų paslaugų sutartį, pirmiausia pastebėtina, kad vietos mokesčių administratorius, kuriam pritarė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, iš esmės laiko, kad ši sutartis buvo sudaryta formaliai ir jokios paslaugos pagal šią sutartį nebuvo realiai suteiktos.

Kaip matyti iš pačios aptariamos paslaugų sutarties turinio, ja buvo sulygtos šios administravimo ir biuro paslaugos: vidaus dokumentų apyvartos organizavimas; vertimas; įvairių dokumentų rengimas; teksto rinkimas, spausdinimas; įvairių sutarčių rengimas, sutarčių administravimas; užsakymų rengimas, administravimas; personalo dokumentų tvarkymas; dokumentų archyvavimo paslaugos; sandėlio administravimas (Bendrovė galėjo užsakyti ir kitokias paslaugas, kurios nepateko į sutartyje nurodytų paslaugų apimtį, jei jos tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su minėtomis paslaugomis).

Bendrovė pagal šią sutartį ir jos galiojimo laikotarpiu (2011 m. spalio 1 d. – 2012 m. birželio 30 d.) įsipareigojo mokėti (ir faktiškai mokėjo) fiksuoto dydžio (178 140 Lt (be PVM) / mėn.) atlygį UAB „Dominari“, nepriklausomai nuo pastarosios atitinkamą kalendorinį mėnesį suteiktų konkrečių administravimo ir biuro paslaugų (jų apimties). Dėl to konkrečios atitinkamą mėnesį pagal šią sutartį Bendrovei suteiktos paslaugos UAB „Dominari“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ar kokiame nors kitame (apskaitos) dokumente nebuvo detalizuotos (nurodytos). Pareiškėjas, be kita ko, patvirtindamas buvusio jo direktoriaus paaiškinimus, teigia, jog Bendrovė iš UAB „Dominari“ įsigijo plačios apimties ir pagal faktinius Bendrovės poreikius besikeičiančios sudėties Bendrovės esamos ir numatomos veiklos organizavimui ir administravimui reikalingų paslaugų kompleksą, t. y. Bendrovei buvo teikiamos tokios paslaugos, kokios jai tuo momentu buvo reikalingos esamai ir numatomai veiklai organizuoti ir administruoti.

Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog bylos medžiaga neleidžia abejoti pareiškėjo ir jos steigėjo ginčo laikotarpiu buvusiais ketinimais dėl būsimos Bendrovės veiklos (šių ketinimų, kurie vėliau buvo įgyvendinti Bendrovei pradėjus veiklą, iš esmės nekvestionuoja ir mokesčių administratorius). Nelogiška ir nepagrįsta būtų teigti, kad siekiant pradėti vykdyti planuotą sofų gamybos veiklą nėra būtina atlikti įvairių parengiamųjų veiksmų ar kad tokių veiksmų atlikimas nereikalauja žmogiškųjų ir materialinių išteklių, taip pat specialių žinių, be kita ko, susijusių su technologiniais gamybos procesais, būtinų pasiruošti ir pradėti ginčo gamybos veiklą. Nėra objektyvaus pagrindo abejoti ir pareiškėjo argumentais dėl ribotų Bendrovės žmogiškųjų išteklių pasirengimo veiklai etape, t. y. negalima pripažinti (to nenurodo ir pats mokesčių administratorius), kad Bendrovė gamybos veiklai pasirengė ir ją pradėjo naudodamasi tik savo pačios administraciniais (žmogiškaisiais) ištekliais.

Paties mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės, susijusios su Bendrovės ir jos steigėjos veikla 2011 ir 2012 m., patvirtina, kad iš esmės UAB „Dominari“ organizavo ir (ar) atliko įvairius veiksmus (darbus), susijusius su, be kita ko, pasirengimu Bendrovės planuotai vykdyti veiklai. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs mokesčių ir kiti įstatymai nenumatė (neribojo), kad tokias (su būsimai veiklai vykdyti susijusias) paslaugas UAB „Dominari“, kaip pareiškėjo steigėja ir jį kontroliavęs asmuo, galėjo Bendrovei teikti tik neatlygintinai.

Papildomai analizuojant ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime aptartą mokesčių administratoriaus vertinimą dėl Bendrovės mokestinio patikrinimo metu pateiktų paaiškinimų ir duomenų apie ginčo paslaugų sutarties vykdymo aplinkybes, atskirai pastebėtina, kad net ir mažas darbuotojų skaičius suponuoja poreikį tvarkyti šio personalo dokumentus, aprūpinti juos tinkama darbo vieta ir darbo priemonėmis, o rengiantis gamybos veiklai – parengti įvairius vidaus dokumentus, įskaitant ir susijusius su darbo organizavimu, darbuotojų sveikata bei darbo sauga. Bendrovė pateikė įrodymus, jog tokie dokumentai parengti, o vien ta aplinkybė, kad nėra aiški konkreti šių dokumentų parengimo data, pati savaime (nenustačius jokių kitų reikšmingų aplinkybių) nepaneigia apelianto teiginių, kad jie (dokumentai) parengti vykdant aptariamą paslaugų sutartį. Tokiam vertinimui neturi įtakos tai, kad kai kurios pateiktos saugos ir sveikatos instrukcijos, pvz., autokrautuvo mašinisto, krovėjo, pagalbinio darbininko, sukurtos tokių profesijų darbuotojams, kurių Bendrovėje 2012–2013 m. nedirbo – tokie darbuotojai nėra nebūdingi Bendrovės planuotoje vykdyti veikloje, tad minėtų instrukcijų parengimas rengimosi veiklai etape nėra kažkuo neįprastas ir kaip nors leidžiantis abejoti aptariamos paslaugų sutarties vykdymo realumu minėta apimtimi.

Pritartina apeliantui, jog nebuvo ir nėra reikalaujama, kad bylos šalių nurodomą gamybos technologinę dokumentaciją UAB „Dominari“ Bendrovei perduotų tik neatlygintinai. Nėra ir objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal aptariamą paslaugų sutartį UAB „Dominari“ Bendrovei privalėjo sukurti naujus gamybos technologijų dokumentus, o ne perduoti jau sukurtus ir (ar) pačios UAB „Dominari“ veikloje naudotus. Be to, apmokestinimo tikslais nėra reikšminga, kokia forma tokie dokumentai yra perduodami tarp sutarčių šalių, t. y. ar atskiroje laikmenoje, ar suteikiant prieigą prie atitinkamos informacinės sistemos, kurioje šie dokumentai yra saugomi. Šiomis aplinkybėmis, taip pat įvertinus tai, jog nėra ginčo, kad Bendrovė savo gamybinę veiklą galėjo pradėti vykdyti tik turėdama atitinkamą technologinę dokumentaciją, nagrinėjamu atveju nesant jokių kitų reikšmingų duomenų negalima pritarti mokesčių administratoriaus vertinimui, kad aptariama dokumentacija Bendrovei buvo suteikta (Bendrovės įgyta) kitais nei aptariamos paslaugų sutarties pagrindais.

Papildomai paminėtina ir tai, kad vertinant dėl ginčo paslaugų suteikimo realumo reikšmės neturi aplinkybė, kad kai kurios aptariamoje paslaugų sutartyje eksplicitiškai paminėtos paslaugos, kaip antai užsakymų valdymo ir sandėlio administravimo, nebuvo suteiktos – aptariamoje paslaugų sutartyje sulygtų paslaugų sąrašas nebuvo baigtinis, sulygtų paslaugų turinys nebuvo konkretus (buvo platus).

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, jog bylos medžiaga nepatvirtina mokesčių administratoriaus išvados, kad jokios paslaugos Bendrovei pagal aptariamą paslaugų sutartį ginčo laikotarpiu nebuvo suteiktos. Kvestionuodamas vien ūkinių operacijų realumą bei išskirtinai šiuo pagrindu paneigdamas pareiškėjo teisę leidžiamiems atskaitymams priskirti ginčo išlaidas, šis viešojo administravimo subjektas iš esmės nevertino kitų šių sąnaudų priskyrimo šiems atskaitymams sąlygų, nustatytų prieš tai minėtose PMĮ nuostatose. Kadangi šie klausimai mokestinio ginčo metu nebuvo nagrinėti, yra pagrindas naikinti su aptariama mokestinio ginčo dalimi susijusias pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimų dalis bei šią mokestinio ginčo dalį grąžinti atsakovui (centriniam mokesčių administratoriui) nagrinėti iš naujo.

VIII.

Dėl Bendrovės išlaidų, patirtų apmokant Konsultanto paslaugas, taip pat su šiomis paslaugomis susijusių kitų išlaidų (gyvenamojo būsto nuoma, skrydžių bilietai ir kt.), akcentuotina, jog mokesčių administratorius ir jo argumentus atkartojusios mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pareiškėjo teisę šias išlaidas priskirti Bendrovės 2011 ir 2012 m. leidžiamiems atskaitymams paneigė iš esmės vertindami, jog: (i) konsultantas jokių paslaugų pagal aptariamą konsultavimo sutartį Bendrovei nesuteikė; (ii) konsultanto išrašyti dokumentai yra nepakankami leidžiamiems atskaitymams pagrįsti; (iii) buto, kuriame gyveno konsultantas, nuomos ir komunalinių paslaugų išlaidos nebuvo susijusios su Bendrovės veikla (šios išlaidos pripažintos neleidžiamais atskaitymais).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė su konsultantu sudarė 2011 m. rugsėjo 1 d. Konsultavimo paslaugų sutartį. Šia sutartimi Konsultantas įsipareigojo teikti konsultavimo paslaugas šiais klausimais: sofų gamybos linijų įrengimo, tinkamų mašinų parinkimo, sofų gamybos technologijos paruošimo, darbuotojų mokymo gaminti sofas, inovacijų diegimo gaminant sofas, sofų gamybos optimizavimo, t. y. aptariama konsultavimo sutartimi sulygtos paslaugos iš esmės buvo susijusios su tuo metu Bendrovės planuota pradėti vykdyti ir vėliau pradėta vykdyti gamybine veikla. Nėra ir ginčo, kad Konsultantas už savo paslaugas sąskaitas išrašė Bendrovei, o tiek šias sąskaitas, tiek kitas su aptariamos konsultavimo sutarties vykdymu susijusias išlaidas, įskaitant išlaidas buto nuomai, apmokėjo Bendrovė, t. y. šios išlaidos, kurias mokesčių administratorius atsisakė pripažinti leidžiamais atskaitymais, buvo Bendrovės realiai patirtos.

Vertindama vietos mokesčių administratoriaus argumentus, atkartotus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, kad ginčo konsultavimo paslaugos Bendrovei nebuvo realiai suteiktos, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad šis viešojo administravimo subjektas neatskleidžia ir aiškiai nenurodo, kokią reikšmę šiam vertinimui turi jo aprašytos aplinkybės, susijusios su Konsultanto naudotu Danijos Karalystės PVM mokėtojo kodu bei šios valstybės narės mokesčių mokėtoju T. M. Nagrinėjamu atveju Konsultanto tapatybė mokestinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ir nėra paneigta, o vien tai, kad šis asmuo galimai netinkamai vykdė savo prievolę deklaruoti PVM Danijos Karalystėje, pati savaime nepaneigia ginčo ūkinių operacijų realumo. Mokesčių administratorius taip pat neteigia, kad ginčo išlaidos nebuvo patirtos ar kad šios lėšos buvo išmokėtos ne Konsultantui, o kitam asmeniui.

Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratorius nenurodo ir neteigia, jog J.T. ginčo atlygį gavo už kitą veiklą nei konsultacijų teikimą, tačiau iš esmės vertina, kad realiai aptariamos paslaugos buvo teikiamos ne Bendrovei, bet jos steigėjai UAB „Dominari“.

Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratorius ir jam pritarusios mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai ignoravo pareiškėjo argumentus bei juos pagrindžiančias objektyvias aplinkybes, susijusias su Bendrovės steigimo tikslais bei jos ketinimais dėl planuotos ir vėliau pradėtos vykdyti gamybinės veiklos. Kadangi Konsultanto paslaugos pirmiausia buvo įsigytos pasirengimo planuotai ūkinei veiklai etape, aplinkybės, jog pareiškėjas šiame etape veiklos nevykdė, jame dirbo tik trys darbuotojai, nėra reikšmingos sprendžiant dėl ginčo paslaugų suteikimo, ypač atsižvelgiant į tai, jog nėra kvestionuojamos mokestinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės apie Konsultanto bendravimą su sprendimus dėl Bendrovės veiklos priimančiu tuometiniu direktoriumi. Pažymėtina ir tai, kad pasirengimo vieneto veiklai metu nėra neįprasta atlikti tokius parengiamuosius veiksmus, kaip prekybos agentų, galimų klientų paieška, siekiant įvertinti galimų baldų pirkėjų lūkesčius ir pan. Be to, šiame baigiamajame teismo akte jau yra konstatuota, jog UAB „Dominari“ organizavo ir (ar) atliko įvairius veiksmus (darbus), susijusius su, be kita ko, pasirengimu Bendrovės planuotai vykdyti veiklai, todėl aplinkybė, kad Konsultantas dalyvaudavo susirinkimuose su UAB „Dominari“ darbuotojais, nevertintina kaip sudaranti prielaidas konstatuoti, kad paslaugos realiai buvo teikiamos ne Bendrovei, o UAB „Dominari“.

Kiek tai yra susiję su ginčo paslaugų rezultatais, nepagrįsta teigti, kad konsultavimo paslaugų turinys kiekvienu atveju privalėtų būti įformintas atskiru rašytiniu dokumentu, konsultacine išvada, ataskaita ar kitu materialiu rezultatu – konsultavimo paslaugų pobūdis savaime nereiškia, kad jų rezultatas turi būti išreikštas raštu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, skirtingai nei iš esmės vertina mokesčių administratorius, PMĮ 17 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2165 redakcijos) neimplikuoja reikalavimo, kad sąnaudos už ginčo konsultacijas, pavyzdžiui, sofų gamybos linijų įrengimo ir tinkamų mašinų parinkimo klausimais, leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirtos tik atveju, kai pagal šias konsultacijas įrengiama gamybos linija ir (ar) įsigyjama reikiama įranga. Vertinimas, kad vieneto teisė į leidžiamus atskaitymus įtraukti sąnaudas už tokio pobūdžio konsultacijas būtų siejama su reikalavimu faktiškai ir iš esmės tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu, kada šios sąnaudos yra atskaitomos, įgyvendinti, pavyzdžiui, šių konsultacijų metu pateiktus siūlymus, nepagrįstai susiaurintų minėtos PMĮ nuostatos taikymą – vienetas yra laisvas pasirinkti, ar ir kada įgyvendinti jam konsultanto pateiktus pasiūlymus ir (ar) atsižvelgti į nurodytas pastabas, ar ne, o šis sprendimas nėra reikšmingas sprendžiant dėl aptariamo pobūdžio sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams. Apskritai klausimas dėl sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2165 redakcijos) paprastai sprendžiamas atsižvelgiant į vieneto objektyviais duomenimis pagrįstus ketinimus, buvusius šių sąnaudų patyrimo metu, o pats sąnaudų priskyrimas aptariamiems atskaitymams yra siejamas su vieneto siekiu gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, bet ne su faktišku (realiu) tokios naudos gavimu.

Šiomis aplinkybėmis mokesčių administratoriaus, kuriam pritarė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, vertinimas dėl ginčo konsultavimo paslaugų nesuteikimo Bendrovei (kad ūkinės operacijos pagal Konsultanto išrašytus dokumentus neįvyko) negali būti pripažintas pagrįstu. Atitinkamai nepagrįsta pripažintina ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dalis, kuria, nevertinant išlaidų už UAB „Edrija ir partneriai“ buto, kuriame gyveno Konsultantas, nuomą atitikties PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2165 redakcijos) nustatytoms sąlygoms, šios išlaidos buvo priskirtos neleidžiamiems atskaitymams vien dėl minėto mokesčių administratoriaus vertinimo, kad Konsultantas realiai konsultavimo paslaugų pareiškėjui neteikė.

Dėl mokesčių administratoriaus nurodomos aplinkybės, jog Bendrovė nepateikė dokumentų, kurie leistų nustatyti Konsultanto kiekvieną mėnesį atliktus konkrečius darbus (jų turinį, apimtį ir ryšį su Bendrovės veikla), teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta (mokesčių administratorius nenurodo), kad Konsultantas būtų veikęs (paslaugas teikęs) kitais nei aptariama konsultavimo sutartis pagrindais. Kadangi, kaip minėta, konsultavimo paslaugų pobūdis nėra ribojamas kokia nors materialia tokių paslaugų išraiška, taip pat, nesant jokių kitų duomenų, be kita ko, leidžiančių pripažinti, jog minėta konsultavimo sutartis buvo apsimestinė ar pan., negalima savaime konstatuoti, jog Konsultanto išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas mokėjimas už darbą nereiškia mokėjimo už konsultavimo paslaugas, atitinkančias šios sutarties dalyką bei tikslus, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su vertinimu, kad dalis ginčo išlaidų dėl neišsamių PVM sąskaitų faktūrų negali būti įvertintos jų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams tikslais. Žinoma, toks vertinimas, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų dėl patirtų išlaidų turinio (skrydžių bilietų, užsakymo formų, pirkimo kvitų, renginių programų, kelionių ataskaitų ir kt.), nagrinėjamu atveju nėra taikytinas kai kurioms kitoms Bendrovės apmokėtoms, galimai Konsultanto patirtoms, papildomoms išlaidoms, kaip antai išlaidos už lėktuvų bilietus, telefono ryšio, parkavimo paslaugas, įrankius, baldus ir kt.

Nepaisant pastarųjų aplinkybių dėl minėtų Konsultanto galimai patirtų papildomų išlaidų, kurios mokesčių administratoriaus iš esmės buvo vertintos bendrai su visomis išlaidomis pagal aptariamą konsultavimo sutartį, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas grąžinti visą šią mokestinio ginčo dalį centriniam mokesčių administratoriui (atsakovui) nagrinėti iš naujo.

IX.

Bylos medžiaga patvirtina, kad iš HALLWIR HOLDING LTD 2011 ir 2012 m. gautos paskolos (vėliau perimtos MILONDES INVESTMENTS LTD) didžiąją dalį pareiškėjas naudojo atsiskaityti UAB „Dominari“ už patalpų ir įrangos nuomą bei biuro ir administravimo paslaugas, taip pat už Konsultanto paslaugas. Mokesčių administratorius, kuriam šiuo klausimu pritarė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, atsisakė leisti palūkanas už šią paskolos dalį priskirti ginčo laikotarpio leidžiamiems atskaitymams, iš esmės pripažinęs, jog minėtos paslaugos nebuvo realiai suteiktos. Apeliantas nenurodo, kad minėtos Bendrovės išlaidos buvo padengtos naudojant lėšas iš kitų nei minėta paskola šaltinių.

Pirmiausia konstatuotina, kad, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą vertinimą dėl išlaidų, patirtų pagal aptartas (administravimo ir biuro) paslaugų bei konsultavimo sutartis, nagrinėjamu atveju yra pagrindas mokestinį ginčą dėl paskolos dalies, panaudotos apmokant šias (administravimo ir biuro bei konsultavimo) paslaugas, palūkanų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams grąžinti atsakovui (centriniam mokesčių administratoriui) nagrinėti iš naujo.

Nekartodama tų pačių argumentų, teisėjų kolegija pritaria mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimui dėl aptariamų palūkanų dalies, susijusios su ta paskolos dalimi, kuri buvo panaudota apmokant UAB „Dominari“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagal minėtas negyvenamųjų patalpų subnuomos ir įrangos nuomos sutartis, t. y. kad šios palūkanų sąnaudos negalėjo būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams. Šiam vertinimui nagrinėjamu atveju reikšmės neturi apelianto argumentai dėl paskolos tikslinės paskirties nebuvimo ir tai, kad Bendrovė šias lėšas naudojo kaip skolintas apyvartines lėšas.

Nepaisant to, nagrinėjamu atveju, įvertinus Komisijos sprendimu centriniam mokesčių administratoriui grąžintą mokestinio ginčo dalį, taip pat tai, jog ginčo palūkanų sąnaudų tiek tiesiogiai, tiek kaip mokestinio laikotarpio nuostolių dalies priskyrimo atitinkamiems atskaitymams bei su tuo susijusių mokestinių prievolių, įskaitant mokesčio delspinigius, apimties klausimus vietos mokesčių administratorius sprendė bendrai dėl visų ginčo išlaidų, siekiant aiškumo dėl pareiškėjo mokėtino pelno mokesčio ir su juo susijusių sumų, yra pagrįsta mokestinį ginčą dėl aptariamų palūkanų sąnaudų grąžinti atsakovui nagrinėti iš naujo visa apimtimi.

X.

Toliau pasisakytina dėl su pelno mokesčiu susijusių sumų (delspinigių, baudos) dalies, mokesčių administratoriaus nurodytos sumokėti už nepagrįstai ginčo laikotarpiu atskaitytus mokestinius nuostolius, susidariusius 2011 ir 2012 m. į leidžiamus atskaitymus Bendrovei įtraukus išlaidas pagal minėtas negyvenamųjų patalpų subnuomos ir įrangos nuomos sutartis.

Prašydamas panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo visa apimtimi, t. y. ir dalį dėl papildomai apskaičiuotų mokesčio delspinigių bei jam skirtos šio mokesčio baudos, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad delspinigiai už jam papildomai apskaičiuotą ir nurodytą sumokėti aptariamą pelno mokesčio dalį buvo skaičiuoti neteisingai (MAĮ 67 str. 2 d.).

Vadovaujantis ginčui aktualia MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Skirdamas pareiškėjui 40 proc. mokestinės nepriemokos dydžio pelno mokesčio baudą, vietos mokesčių administratorius neatsižvelgė į jokias pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis iš esmės pripažino tai, kad mokesčių mokėtojas apskaitė neįvykusias ūkines operacijas ir tai, kad mokestinė nepriemoka yra didesnė kaip 500 bazinių socialinių išmokų suma.

Iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl pačio žalos biudžetui fakto, teisėjų kolegija visgi dėl šios žalos dydžio reikšmės, o konkrečiai dėl to, kad nesumokėto mokesčio dydis viršijo 500 bazinių socialinių išmokų, atkreipia dėmesį į tai, jog pagal MAĮ 140 straipsnyje įtvirtintą bendrą taisyklę asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojusius teisės aktus (tokią pačią taisyklę įtvirtina ir ginčijamo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti MAĮ 140 str. 1 d. (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija)). Kaip jau ne kartą yra sprendęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios MAĮ nuostatos mokesčių įstatymų pažeidimų, be kita ko, 139 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos individualizavimo tikslais, nediferencijavo pagal bazinėmis socialinėmis išmokomis skaičiuojamus mokestinių nepriemokų dydžius, todėl atsakomybę sunkinančia aplinkybe negali būti pripažinta tai, kad mokesčio mokėtojui apskaičiuota papildomai mokėtina mokesčio suma viršijo minėtą ribą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-23-602/2026 73 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

Mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos taip pat pažeidė minėtą (MAĮ 140 str. 1 d. (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) įtvirtintą) teisės taikymo laike taisyklę, nepagrįstai ginčo atveju taikydami sprendimo metu galiojusį MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) ir šios nuostatos pagrindu atsisakydami pareiškėjo bendradarbiavimą mokestinio patikrinimo metu pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vien dėl to, jog mokesčio mokėtojas nepripažino mokesčio įstatymo pažeidimo. Pastaruoju aspektu atskirai paminėtina, kad 2025 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. XV-309 MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas buvo pakeistas ir nebereikalaujama, jog mokesčio mokėtojas pripažintų padarytą pažeidimą, kad jo bendradarbiavimas būtų laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe mokesčio baudos dydžio individualizavimo tikslais.

Šiomis aplinkybėmis bei įvertinus šiuo baigiamuoju teismo aktu pripažinto pažeidimo pobūdį, teisėjų kolegija vertina, jog mokesčių administratorius nepagrindė pareiškėjui skirtos 40 proc. mokestinės nepriemokos dydžio pelno mokesčio baudos, o šios baudos tikslai ginčo atveju bus pasiekti skiriant 15 proc. apskaičiuotos pelno mokesčio nepriemokos dydžio šio mokesčio baudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bedfortas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bedfortas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. S-2023/195 (7-2023/168) ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„1. Patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 69-71 dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Bedfortas“ papildomai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestis ir šio mokesčio delspinigiai nuo nepagrįstai 2014–2016 m. atskaitytų mokestinių nuostolių, susidariusių 2011 ir 2012 m. leidžiamiems atskaitymams priskyrus išlaidas pagal su uždarąją akcine bendrove „Dominari“ sudarytas 2011 m. rugsėjo 27 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį ir Įrangos nuomos sutartį.

2. Sumažinti už 1 punkte nurodytą pažeidimą skirtą pelno mokesčio baudą iki 15 proc. (penkiolika procentų) papildomai apskaičiuotos ir nurodytos sumokėti šio mokesčio nepriemokos.

3. Likusią Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 69-71 dalį panaikinti ir perduoti šią pareiškėjo skundo dalį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius