Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorės 2025 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. A2-190 (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėja paaiškino, kad darbe patyrė psichologinį smurtą ir sistemingą izoliaciją: jai nebuvo teikiama pareigoms atlikti reikalinga informacija bei dokumentai, ji nebuvo įtraukiama į susitikimus ir projektus, buvo ribojamos jos galimybės dalyvauti mokymuose. Pareiškėjos veikla buvo vertinama nepasibaigus užduočių įvykdymo terminams, o dalis rezultatų priklausė nuo pačios administracijos veiksmų. Pareiškėjos vertinimu, darbdavys negalėjo jos kaltinti nepasiektais rezultatais, kuriems pasiekti pats nesudarė sąlygų.

Pareiškėja nurodė, kad darbo sąlygos sukėlė jai emocinį ir fizinį išsekimą, o atleidimas – stiprų sukrėtimą. Pareiškėjai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), paskirtas medikamentinis gydymas, ji lankėsi pas psichikos sveikatos specialistus, dėl stipraus kosulio kreipėsi į gydytoją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, sveikatos būklė trukdė susikaupti ir priimti teisinius sprendimus, o dėl sunkios finansinės padėties ji negalėjo pasitelkti advokato.

Pareiškėja pažymėjo savo teises siekusi ginti kreipdamasi į Viešojo valdymo agentūrą, Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) bei Klaipėdos darbo ginčų komisiją. Pareiškėja nurodė, kad į VDI kreipėsi iškart po atleidimo, atsakymą gavo 2026 m. sausio 30 d., o 2026 m. kovo 18 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri tik po daugiau kaip mėnesio atsisakė nagrinėti ginčą dėl kompetencijos stokos. Pareiškėja vertino, kad valstybės institucijų veiksmai ir neaiški jos teisių gynimo tvarka klaidino dėl tinkamo ginčo sprendimo būdo, todėl terminas praleistas ne dėl jos pasyvumo ar kaltės.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti jos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika, pažymėjo, kad skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ar įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, o praleistas terminas atnaujinamas tik dėl svarbių priežasčių.

Teismas nustatė, kad pareiškėja į Viešojo valdymo agentūrą dėl trukdymo atlikti pareigas ir sistemingo nederamo elgesio kreipėsi 2025 m. lapkričio 27 d. bei 2025 m. gruodžio 1 d., o atsakymas jai pateiktas 2025 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. D-1739. Į VDI pareiškėja kreipėsi 2025 m. gruodžio 16 d., atsakymą gavo 2026 m. sausio 30 d. raštu Nr. SD-137-1927. Į Darbo ginčų komisiją pareiškėja kreipėsi 2026 m. kovo 18 d., o ši 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-3079 atsisakė nagrinėti jos prašymą.

Teismas vertino, kad kreipimaisi į Viešojo valdymo agentūrą pateikti dar iki Įsakymo priėmimo, todėl nepatvirtina pareiškėjos teiginio apie neatidėliotiną atleidimo ginčijimą. Be to, nuo VDI atsakymo iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją praėjo 47 dienos. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, neleido pareiškėjos elgesio laikyti nuosekliu ir operatyviu teisių gynimu. Pareiškėja teisių gynimo būdus pasirinko savo rizika, institucijų vilkinimo neįrodė, jų neveikimo neskundė, todėl kreipimasis į kitas institucijas nelaikytas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui.

Teismas aptarė pareiškėjos pateiktus sveikatos duomenis – 2025 m. gruodžio 16 d. elektroninį receptą, kuriame nurodytas (duomenys neskelbtini), ir 2026 m. gegužės 14 d. vaisto išdavimo dokumentą. Teismas pažymėjo, kad šie duomenys patvirtina gydymą, tačiau neįrodo, jog būtent atleidimo metu pareiškėjos būklė pablogėjo tiek, kad ji negalėjo kreiptis į teismą, ir tokia būklė tęsėsi visą praleistą termino kreiptis į teismą laikotarpį. Vien medikamentų vartojimas, nesant duomenų apie itin sunkią ar nekontroliuojamą būklę, teismo vertinimu, nepatvirtina objektyvaus negalėjimo laiku pateikti skundą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytų aplinkybių visumą, nenustatė svarbių termino praleidimo priežasčių ir atsisakė terminą atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad reikalavimai grąžinti į pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį ir neturtinės žalos atlyginimą yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti Įsakymą, todėl, atsisakęs priimti reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, atsisakė priimti ir išvestinius skundo reikalavimus.

III.

Pareiškėja V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad teismas jos situaciją įvertino pernelyg formaliai, neatsižvelgė į sveikatos būklės, finansinių sunkumų ir institucijų veiksmų visumą bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos vertinimu, atsisakymas atnaujinti terminą skundui paduoti neproporcingai apribojo jos teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėja teigia, kad sveikatos sunkumai prasidėjo dar dirbant ir nebuvo trumpalaikė reakcija į atleidimą. Pareiškėja paaiškina jau 2025 m. gegužės 28 d. kolegei rašiusi apie patiriamą sukrėtimą dėl elgesio darbe, kelis mėnesius lankiusis pas psichologą, o 2025 m. lapkričio 28 d. gavusi registracijos pas gydytoją psichiatrą taloną. Pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) dokumentai patvirtina užsitęsusius sveikatos sunkumus, stiprų su stresu siejamą kosulį bei išsekimą. Atskirajame skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad gydymo įstaigos patvirtinimą apie registraciją galėsianti gauti 2026 m. birželio 23 d., ir įsipareigojo jį pateikti teismui.

Pareiškėja pažymi, kad diagnozuotas (duomenys neskelbtini) bei paskirtas gydymas veikė jos dėmesį, gebėjimą susikaupti, analizuoti bei palyginti sudėtingą teisinę informaciją. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad gebėjimas parašyti institucijoms faktines aplinkybes apibūdinančius kreipimusis įrodo gebėjimą savarankiškai parengti procesinius reikalavimus atitinkantį skundą teismui. Pareiškėjos vertinimu, teismas nepakankamai įvertino ilgalaikį gydymą ir konkrečią sveikatos būklės įtaką galimybei pasinaudoti teismine gynyba. Pareiškėja atkreipia dėmesį į sudėtingą šeimos bei finansinę padėtį: ji gyvena su motina, kuriai nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumas, po atleidimo neteko pajamų, o naujojoje darbovietėje nebuvo išdirbusi 12 mėnesių.

Pareiškėja tvirtina, kad teisių gynimo tvarka jai nebuvo aiški dėl darbo ir valstybės tarnybos santykiams taikomų skirtingų taisyklių. VDI viešai skleidžiama informacija, raginanti dėl smurto darbe kreiptis į šią instituciją, sudarė pagrindą tikėtis veiksmingos pagalbos. Pareiškėjos teigimu, VDI neįvertino pateiktų garso įrašų, dalį darbdavio veiksmų priskyrė vidaus procesams, kurių nenagrinėjo, ir pareiškėjos teisių neapgynė. Tokį institucijos atsakymą pareiškėja siejo su papildomu emociniu sukrėtimu bei didesniu neaiškumu dėl tolesnių veiksmų.

Pareiškėja pabrėžia, kad Darbo ginčų komisija jos 2026 m. kovo 18 d. prašymą priėmė, tačiau tik 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-3079 nurodė neturinti kompetencijos nagrinėti ginčo. Pareiškėja mano, kad šis klausimas turėjo būti išspręstas per kelias dienas, o ne praėjus daugiau kaip mėnesiui. Pareiškėjos vertinimu, jeigu teisininkams prireikė tiek laiko nustatyti tinkamą ginčo nagrinėjimo tvarką, nepagrįsta reikalauti, kad teisinių žinių neturintis ir sveikatos sunkumų patiriantis asmuo ją iš karto tinkamai pasirinktų bei per mėnesį parengtų skundą.

Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2026 m. birželio 17 d. atsakymu į jos 2026 m. birželio 12 d. kreipimąsi, kuriame paaiškinta, kad ginčai dėl atleidimo iš valstybės tarnybos nagrinėjami administraciniame teisme. Pareiškėja pažymi, kad ji orientavosi į taikų, neteisminį ginčo išsprendimą, nes yra išklausiusi mediacijos mokymus ir tikėjosi, kad kontrolės institucijos įvertins jos nurodytus procedūrinius pažeidimus, interesų konfliktus bei įrodymų slėpimą. Pareiškėjos vertinimu, ji sąžiningai siekė apginti savo teises, todėl jos veiksmų negalima prilyginti pasyvumui ar nerūpestingumui.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakyta priimti jos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja skundą dėl Įsakymo panaikinimo teismui padavė praleidusi įstatyme nustatytą terminą ir nenurodė objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad terminą kreiptis į teismą dėl Įsakymo panaikinimo ji praleido dėl sveikatos būklės pablogėjimo ir institucijų procesinio vilkinimo nagrinėjant jos skundus. Pareiškėjos vertinimu, ji sąžiningai siekė apginti savo teises, tačiau dėl valstybės institucijų veiksmų ir neaiškios pažeistų teisių gynimo tvarkos ji pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti jį priimti. Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties <...>.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Byloje nustatyta, kad Įsakymas pareiškėjai įteiktas 2025 m. gruodžio 15 d., todėl terminas skundui dėl jo panaikinimo paduoti baigėsi 2026 m. sausio 15 d. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2026 m. gegužės 25 d., praleidusi šį terminą.

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėja netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Pareiškėja termino skundui paduoti praleidimo priežastimis nurodo aplinkybes, kad darbdavio veiksmai prieš priimant Įsakymą dėl jos atleidimo iš pareigų ir pats atleidimo faktas sukėlė jai emocinį ir fizinį išsekimą; pareiškėjai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) bei paskirtas medikamentinis gydymas, kuris veikė jos dėmesį, gebėjimą susikaupti, analizuoti bei palyginti sudėtingą teisinę informaciją. Pareiškėja tvirtino iškart po atleidimo aktyviai siekusi ginti savo teises – kreipėsi į įvairias valstybės institucijas (Viešojo valdymo agentūrą, VDI, Klaipėdos darbo ginčų komisiją), tačiau jos pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas pasirodė esąs netinkamas, todėl ji praleido įstatyme nustatytą terminą paduoti teismui skundą.

Pirmosios instancijos teismas šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes vertino kaip subjektyvaus pobūdžio, kurios negali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, objektyviai lėmusiomis termino skundui paduoti praleidimą; pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėja galimai pažeistų teisių gynimo būdus pasirinko savo rizika, institucijų vilkinimo neįrodė ir jų neveikimo neskundė, todėl kreipimosi į kitas institucijas nelaikė objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui; pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad pareiškėjos pateikti sveikatos duomenys neįrodo, jog būtent atleidimo metu jos būklė pablogėjo tiek, kad ji negalėjo kreiptis į teismą, ir tokia būklė tęsėsi visą praleistą termino kreiptis į teismą laikotarpį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog įstatyme nustatytas terminas buvo praleistas dėl pačios pareiškėjos pasirinkto jos teisių gynimo būdo. Pareiškėjos kreipimaisi į Viešojo valdymo agentūrą pateikti dar iki Įsakymo priėmimo, todėl jie nepatvirtina veiksmų ginčijant būtent šį Įsakymą. Po Įsakymo priėmimo pareiškėja kreipėsi į VDI, tačiau jos skundas iš esmės buvo susijęs su psichologiniu smurtu darbe, o ne su jos atleidimu iš eitų pareigų. Į Klaipėdos darbo ginčų komisiją pareiškėja kreipėsi praėjus dviem mėnesiams nuo termino kreiptis į teismą dėl Įsakymo panaikinimo pabaigos.

Pažymėtina, kad Įsakyme buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl pareiškėja turėjo informaciją apie galimybę atleidimą ginčyti teisme. Pareiškėjos pasirinkimas kreiptis į kitas institucijas savaime nepaaiškina, kodėl šia galimybe nebuvo pasinaudota per nustatytą terminą. Be to, gavusi VDI atsakymą 2026 m. sausio 30 d., į Klaipėdos darbo ginčų komisiją pareiškėja kreipėsi tik 2026 m. kovo 18 d., kai Įsakymo apskundimo terminas jau buvo pasibaigęs. Todėl vėlesnė prašymo nagrinėjimo Klaipėdos darbo ginčų komisijoje trukmė negalėjo lemti pirminio šio termino praleidimo.

Nepripažintinos svarbomis termino praleidimo priežastimis ir aplinkybės dėl pareiškėjos sveikatos problemų, teisinių žinių ir lėšų stokos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011, 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013; kt.). Vertinant ligą kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tuomet, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktų pareiškėjos medicininių dokumentų matyti, jog ji 2025 m. gruodžio 16 d. lankėsi pas psichiatrą, pareiškėjai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), paskirtas medikamentinis gydymas. Tačiau iš anamnezės taip pat matyti, kad gydytojas pareiškėją apibūdino kaip sąmoningą, teisingai orientuotą, normalaus ir nuoseklaus mąstymo tempo. Šie medicininio dokumento duomenys savaime nepatvirtina pareiškėjos nurodyto tokio pažintinių funkcijų sutrikimo, kuris būtų sutrukdęs jai laiku kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos išsakytus argumentus dėl praleisto skundui paduoti termino atnaujinimo, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjai laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti Įsakymą. Kadangi nenustatyta, jog pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, konstatuotina, jog nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas atnaujinti praleistą terminą ir atsisakyta priimti reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo bei išvestinius reikalavimus grąžinti pareiškėją į pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį, yra pagrįsta ir teisėta.

Pareiškėja skunde taip pat prašė priteisti iš Administracijos neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino skundui paduoti dėl Administracijos Įsakymo panaikinimo, atsisakė priimti ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vertindamas jį kaip išvestinį reikalavimą.

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad neturtinę žalą ji kildina ne tik iš atleidimo iš pareigų, bet ir iš iki Įsakymo priėmimo buvusių darbdavio veiksmų: pareiškėjos teigimu, patirto sistemingo psichologinio smurto, izoliavimo, pareigoms atlikti reikalingos informacijos neteikimo ir kitų darbo organizavimo trūkumų. Pareiškėja nurodo, kad dėl šių veiksmų patyrė emocinį ir fizinį išsekimą, pablogėjo jos sveikata ir prireikė gydymo. Taigi pareikšto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą faktinis pagrindas neapsiriboja Įsakymo priėmimu ir jo sukeltais padariniais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinio akto (veiksmo), iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, paprastai netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo skundo priėmimo stadijoje neturėtų būti laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, iš kurių kildinama žala, panaikinimo (žr., pvz., 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011).

Pareiškėja neturtinę žalą kildina ir iš iki Įsakymo priėmimo buvusių Administracijos veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį reikalavimą laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Įsakymą ir vien šiuo pagrindu atsisakė jį priimti.

Kadangi pirmosios instancijos teismas kitų šio reikalavimo priėmimo sąlygų nevertino, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamos nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, panaikinama ir šio reikalavimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nustatęs šios skundo dalies trūkumų, pirmosios instancijos teismas nustato terminą jiems pašalinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kita skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos V. M. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, bei perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.