- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-04
- Bylos Nr.
- eAS-3218-556/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05939-2026-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- L. M., S. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M., L. M., taip pat A. M. bei A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai S. M. (toliau – pareiškėjas), L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu prašydami pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 26S162297 (toliau – ir Sprendimas), sutrumpinant Sprendimu pareiškėjui S. M. nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 30 mėnesių iki 12 mėnesių (nustatant terminą iki 2027 m. rugpjūčio 12 d.).
Skunde nurodyta, kad Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. iki 2029 m. vasario 11 d., t. y. 30 mėn. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi.
Pareiškėjas neginčija išvados dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui (tai patvirtinta galutine Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2627-1188/2026). Ginčijamu Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcingas ir neužtikrinantis tinkamo nepilnamečių vaikų (Lietuvos Respublikos piliečių) geriausių interesų prioriteto, todėl būtina šį laikotarpį sutrumpinti.
Skundą padavę asmenys laikosi pozicijos, jog Sprendimas tiesiogiai ir neišvengiamai riboja nepilnamečių vaikų teisę asmeniškai bendrauti ir tiesiogiai kontaktuoti su savo tėvu bei tėvo dalyvavimą juos auklėjant ir auginant; taip pat sutuoktinės teisę gyventi kartu ir į šeimos gyvenimą su sutuoktiniu, kadangi draudimo laikotarpiu nutrūksta galimybė asmeniškai bendrauti ir gyventi kartu su pareiškėju Lietuvos teritorijoje.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartimi priėmė skundo dalį pagal pareiškėjo S. M. skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo pakeitimo, sutrumpinant juo pareiškėjui S. M. nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 30 mėnesių iki 12 mėnesių (nustatant terminą iki 2027 m. rugpjūčio 12 d.) ir atsisakė priimti skundo dalį pagal pareiškėjų L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M., skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo pakeitimo.
Teismas 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartimi pareiškėjams buvo išaiškinęs patikslinti aplinkybes, nurodant, kokias teisines pasekmes ginčijamas Sprendimas jiems sukelia. Šalindami skundo trūkumus, skundą padavę asmenys paaiškino, kad Sprendimas riboja nepilnamečių vaikų teisę bendrauti ir tiesiogiai kontaktuoti su tėvu, dalyvauti juos auklėjant, sutuoktinės teisę gyventi kartu su sutuoktiniu Lietuvos teritorijoje. Teismas pabrėžė, kad skundą padavę asmenys nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjo S. M. bendravimas su nepilnamečiais vaikais ir sutuoktine yra galimas už Lietuvos ribų, taip pat naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).
Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo dalis iš esmės atitiko skundo turiniui ir formai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) keliamus reikalavimus, todėl priėmė jį priėmė.
Teismas, dėl pareiškėjų skundo dalies dėl Sprendimo pakeitimo, sprendė, kad Sprendimas priimtas pareiškėjo S. M. atžvilgiu ir pats savaime jokių materialinių teisinių pasekmių (teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo) pareiškėjams L. M., taip pat A. M. ir A. M. nesukėlė, nepažeidė ir negalėjo pažeisti tų pareiškėjų teisių ar įstatymų saugomų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis, bylos rezultatas jų teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturėtų ir nereikštų jų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, todėl pareiškėjų skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjai L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M. atskirajame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M., skundą dėl Migracijos departamento Sprendimo pakeitimo ir pareiškėjų skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjai nurodo, kad Sprendimas tiesiogiai paliečia vaikų ir sutuoktinės teises bei įstatymų saugomus interesus. Pirmosios instancijos teismas nutartyje remiasi tuo, kad į vaikų interesus nustatant draudimo laikotarpį buvo atsižvelgta, tačiau patys vaikai šio vertinimo rezultato ginčyti negali, toks požiūris prieštarauja Sprendimo turiniui ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimui byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (peticijos Nr. 12738/10)), pagal kurią vaikai yra asmenys, kuriuos tėvo išsiuntimas paliečia tiesiogiai, todėl sutuoktinė ir vaikai turi savarankišką įstatymų saugomą interesą.
Pirmosios instancijos teismo argumentas dėl alternatyvių bendravimo būdų negalėjo būti pagrindas atsisakyti priimti skundą, nes jis turėjo būti vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismo nuoroda, kad tėvo bendravimas su vaikais galimas už Lietuvos ribų ar per vaizdo konferencijas, pati savaime patvirtina, kad Sprendimas pakeičia vaikų padėtį: asmeninis bendravimas su tėvu savo valstybėje pakeičiamas bendravimu tik užsienyje arba nuotoliniu būdu. Kokie bendravimo būdais taps proporcingi, yra pats ginčo dalykas, kurį pirmosios instancijos teismas išsprendė netyręs įrodymų, neįvertinęs vaiko teisių apsaugos institucijos išvados ir neišklausęs vaikų.
Pirmosios instancijos teismas atsisakęs priimti skundą atima iš vaikų ir sutuoktinės veiksmingą teisinės gynybos priemonę (Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 ir 13 str.). Vaikų ir sutuoktinės skundas pagal EŽTK 8 straipsnį yra pagrįstas. Vaikai yra Lietuvoje gimę ir užaugę, lietuvių kalba kalbantys Lietuvos Respublikos piliečiai. Vaiko teisių apsaugos institucija oficialiai konstatavo, kad atskyrimas nuo tėvo neatitinka jų geriausių interesų. Migracijos departamentas taip pat pripažino tėvo ryšį su vaikais stipriu. Pareiškėjo skundas jiems teisinės gynybos priemonės nepakeičia, jo byloje nagrinėjamos jo teisės, o vaikų interesai gali būti įvertinti tik kaip vienas iš veiksnių. Neturėdami pareiškėjų statuso, vaikai ir sutuoktinė negali teikti argumentų ir įrodymų, reikšti prašymų ir skųsti galutinio sprendimo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 2 dalis reikalauja suteikti vaikui „galimybę būti išklausytam bet kokiame su vaiku susijusiame teisminiame ar administraciniame procese tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją“. Atsisakymas priimti skundą atima iš vaikų ir šią galimybę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas pats savaime jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia, nepažeidžia pareiškėjų teisinių ir įstatymų saugomų interesų, bylos rezultatas jų teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad ginčijama nutartis neprieštarauja Konvencijos nuostatoms. Migracijos departamento Sprendimas nėra susijęs su pareiškėjo vaikų teisine padėtimi. Pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Šengeno erdvės valstybes, pareiškėjo vaikai išvyksta su juo į kitas valstybes (Baltarusiją/Turkiją), todėl gali susitikti su pareiškėju kitose valstybėse (šiuo aspektu pareiškėjo vaikai nėra atskirti nuo tėvo). Pareiškėjas bendrauja su savo vaikais nuotoliniu būdu (tai nurodyta pareiškėjo skunde), todėl pareiškėjo ryšys su jo vaikais yra užtikrintas (atitinka Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad ginčijama nutartis neprieštarauja vaikų teisėms numatytoms Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjai negali turėti tesėtų lūkesčių gyventi su pareiškėju Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai gali susitikti su pareiškėju kitose valstybėse.
Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčijama nutartis neprieštarauja EŽTK 8 straipsnio nuostatoms. Tai, kad vaikai pasiilgsta asmens, yra suprantama, tačiau, įvertinus tai, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, šios aplinkybės negali būti laikomos viršesnėmis už valstybės saugumo interesus. Pažymėtina, kad asmens teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)) praktikoje. EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą, nepaisant kylančios grėsmės valstybės saugumui, teisėtai gyventi šalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimas priimtas pareiškėjo S. M. atžvilgiu ir pats savaime jokių materialinių teisinių pasekmių (teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo) pareiškėjams L. M., taip pat A. M. ir A. M. nesukėlė, nepažeidė ir negalėjo pažeisti tų pareiškėjų L. M., taip pat A. M. ir A. M. teisių ar įstatymų saugomų interesų. Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo nutartimi, jog pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas priėmė Sprendimą pareiškėjo S. M. atžvilgiu, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. iki 2029 m. vasario 11 d. (30 mėn.). Pareiškėjas pateikė skundą, kuriuo prašė Sprendimą pakeisti, nustatant trumpesnį draudimo laikotarpį. Pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai kartu su pareiškėju taip pat teikė skundą teismui dėl Sprendimo pakeitimo, tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad Sprendimas yra priimtas pareiškėjo atžvilgiu ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjams.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjant administracinę bylą iš esmės, bus vertinamas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Sprendimo pakeitimo pagrįstumas, analizuojami pareiškėjo nurodyti argumentai ir reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčijamo Sprendimu. Tuo tarpu pareiškėjo vaikų teisės bendrauti su pareiškėju ir šio bendravimo užtikrinimo klausimai, nors ir gali būti reikšmingi vertinant faktines bylos aplinkybes, savaime nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes ginčijamas Sprendimas nėra tiesiogiai priimtas vaikų atžvilgiu, o šioje byloje nėra sprendžiama dėl jų bendravimo su pareiškėju tvarkos ar apimties. Ginčas yra kilęs tik tarp pareiškėjo ir Migracijos departamento. Kita vertus, sutiktina, jog priimtas galutinis procesinis sprendimas palies pareiškėjo sutuoktinės bei jų vaikų interesus, todėl pirmosios instancijos teismas turėtų apsvarstyti dėl pastarųjų įtraukimo į procesą kitokiu teisiniu statusu (ABTĮ 46 str.).
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. M., taip pat A. M. ir A. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. M., atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.