Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2025 m. sausio 22 d. rašte nenurodyti jokie motyvai ir faktiniai pagrindai, kuriais remiantis buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti jam teisę trumpalaikei išvykai į Lietuvos Respublikoje esančius namus. Nors rašte yra minimos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos, tačiau liko neįvardyta, kokių konkrečių BVK

68 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų nebuvimas lėmė atsisakymą suteikti teisę trumpalaikei išvykai, t. y. nenurodytas sprendimo teisinis pagrindas.

2025 m. sausio 22 d. rašte nėra išdėstyti jo priėmimo motyvai, apsiribojant lakonišku nurodymu, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2024 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 38-S-1406 (toliau – ir Kriminalinės policijos raštas) nurodytą informaciją. Rašte nepateikta šios informacijos analizė ir vertinimas, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatas. Kriminalinės policijos raštas nebuvo nurodytas prie skundžiamo rašto priedų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas rašto įteikimo dieną buvo su juo supažindintas. Pareiškėjas buvo supažindintas su Kriminalinės policijos rašto turiniu 2025 m. sausio 28 d., tik po to, kai savo iniciatyva pateikė Kalėjimo administracijai prašymą su tuo raštu susipažinti. Toks pažeidimas laikytinas esminiu.

Pareiškėjo atstovės skundą dėl 2025 m. sausio 22 d. rašto išnagrinėjusi LKT neatsakė į esminius skundo argumentus – net ir pripažinusi, jog 2025 m. sausio 22 d. raštas neatitinka VAĮ reikalavimų, LKT deklaratyviai konstatavo, jog Kriminalinės policijos rašte pateikta informacija sudaro pagrindą sustiprinti nuteistojo kontrolę ir neišleisti jo iš bausmės atlikimo vietos. Tačiau LKT perrašė Kriminalinės policijos rašto teiginius ir iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų 2025 m. sausio 22 d. rašto teisėtumą.

Raštuose nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu Kalėjimo viršininkas rėmėsi Kriminalinės policijos raštu. Kalėjimas nėra Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pavaldus viešojo administravimo subjektas, o BVK 68 straipsnyje nurodytas klausimas sprendžiamas tik bausmės vykdymo metu. Todėl Lietuvos kriminalinė policija neturi diskrecijos teisės pasisakyti dėl ankstesniu nuosprendžiu pareiškėjui paskirtos bausmės vykdymo sąlygų.

LKT nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu Kalėjimo viršininkas priėmė sprendimą sustabdyti pareiškėjui teisę į trumpalaikes išvykas. Tokios teisės sustabdymo BVK nenustato. BVK nuostatos, reguliuojančios nuteistųjų teisinės padėties laisvės atėmimo vietų įstaigoje sušvelninimo ar pabloginimo pagrindus, sąlygas ir apimtį, negali būti aiškinamos ar interpretuojamos plečiamai, tokios teisės atsakovui nesuteikia ir Kriminalinės policijos raštas.

2025 m. kovo 5 d. rašte nurodyta BVK nuostatų interpretacija yra nepagrįsta ir negali paneigti teisėtų lūkesčių pasinaudoti teise į trumpalaikę išvyką, nuteistajam atitinkant BVK 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymuose nenustatyti apribojimai asmeniui negali būti taikomi. Procedūros, kuria vadovaujantis buvo priimtas 2025 m. sausio 22 d. raštas, nereglamentuoja nei BVK, nei kitų teisės aktų nuostatos.

Kriminalinės policijos rašte pateikta informacija negali turėti jokios teisinės įtakos sprendžiant klausimą dėl teisės trumpalaikei išvykai suteikimo pareiškėjui. Be Kriminalinės policijos rašto, pareiškėjo asmens byloje daugiau nėra jokių duomenų, rodančių, jog suteikus jam teisę į trumpalaikę išvyką, toks sprendimas galėtų pakenkti vykstantiems baudžiamiesiems procesams.

Pareiškėjui jau buvo suteikta teisė išvykti į namus, šios išvykos metu jis pateisino pasitikėjimą, grįžo laiku ir nustatytų sąlygų nepažeidė. Kriminalinės policijos rašto turinys negali sudaryti pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies sąlygų visumos, teisės į trumpalaikę išvyką suteikimui.

2025 m. sausio 22 d. rašto turinys rodo, kad Kalėjimo viršininkas pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, ir net nebandė susipažinti su pareiškėjo asmens bylos duomenimis, o besąlygiškai vadovavosi Kriminalinės policijos, neturinčios diskrecijos pasisakyti nagrinėjamu klausimu, pateikta informacija. 2025 m. kovo 5 d. raštu nebuvo atsakyta į esminius pareiškėjo skundo argumentus arba į juos atsakyta remiantis ne konkrečia nuteistojo asmens bylos medžiaga, o deklaratyviai pateisinant nepagrįstą Kalėjimo viršininko sprendimą atsisakyti pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką.

Raštai yra visiškai nemotyvuoti. LKT 2025 m. kovo 5 d. raštą grindė klaidingu teisės normų interpretavimu, kuris nepagrįstai suvaržė nuteistojo teises laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Be to, priimant 2025 m. sausio 22 d. raštą buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei 2025 m. sausio 22 d. rašto pagrįstumą.

Kalėjimo viršininkas, atsižvelgdamas į Kriminalinės policijos rašte nurodytą informaciją, prašymą sustiprinti pareiškėjo kontrolę bei pranešti apie bet kokį jo teisinės padėties pasikeitimą, šioje administracinėje byloje skundžiamu 2025 m. sausio 22 d. raštu informavo pareiškėją, kad trumpalaikė išvyka į namus trims paroms nebus suteikta. Sprendimas priimtas įvertinus gautą informaciją apie nuteistojo asmenybę, galimą jo pavojingumo laipsnį, taip pat siekiant užtikrinti asmenų, dalyvaujančių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame procese, ypač kuriems taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, saugumą.

LKT, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, pagal kompetenciją tinkamai įvertino ir išnagrinėjo pareiškėjo 2025 m. sausio 16 d. prašymą dėl trumpalaikės išvykos iš bausmės atlikimo vietos, pateikė išsamius ir motyvuotus paaiškinimus.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus atmestinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretų administracinį sprendimą, o gali įpareigoti tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais, nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

II.

2024 m. gruodžio 18 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašte Nr. 38-S-14068, adresuotame LKT direktoriui, be kita ko, nurodyta, kad įvertinant pareiškėjo asmenybę, galimą jo pavojingumo laipsnį, taip pat siekiant užtikrinti asmenų, dalyvaujančių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame procese, ypač kuriems taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, saugumą bei nepertraukiamą teisminio proceso nagrinėjimą, prašoma užtikrinti, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturėtų galimybės naudotis mobiliojo ryšio ar kitomis susisiekimo priemonėmis, leisti jam kuo mažiau kontaktuoti su kitais ne laisvės atėmimo vietose esančiais nusikalstamos grupuotės nariais, užtikrinti, kad jis neturėtų galimybių palikti laisvės atėmimo vietos teritorijos, neteisėtai susitikinėti su kitais nusikalstamos grupuotės nariais ir kitais būdais galėti daryti poveikį procesų dalyviams, tuo sumažinant galimybes toliau daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Įvertinant didelę riziką, kad pareiškėjas ir toliau darys nusikaltimus, buvo prašoma sustiprinti pareiškėjo kontrolę bei pranešti apie bet kokį jo teisinės padėties pasikeitimą.

2025 m. sausio 16 d. Kalėjimo pažymoje apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus nurodyta: pažeidimai: įstaigoje nustatytos tvarkos nesilaikymas (2023 m. balandžio 12 d.); nuobaudos neskirti, apsiriboti svarstymu drausminėje komisijoje; paskatinimai: (i) už gerą elgesį ir dalyvavimą visuomeninėje būrio veikloje (2023 m. sausio 27 d.); (ii) už gerą elgesį ir dalyvavimą visuomeninėje būrio veikloje (2024 m. kovo 21 d.); (iii) už gerą elgesį (2024 m. lapkričio 26 d.). 2025 m. sausio

16 d. administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis, pareiškėjas nebaustas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamame 2025 m. sausio 22 d. rašte nurodyta: BVK 68 straipsnio 1 dalies turinys; atsižvelgiant į tai, jog 2024 m. gruodžio 18 d. buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas, sustabdoma pareiškėjo teisė išvykti į trumpalaikes išvykas iki atskiro nurodymo.

5 d., 76 str. 6 d. 7 p.), Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – ir Taisyklės; 125, 126.7, 127.4 ir 131 p.), Lietuvos kalėjimų tarnybos apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos LKT direktoriaus 2023 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-1070 (toliau – ir Instrukcija; 226 p.), Prevencijos priemonių taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-554 (toliau – ir Aprašas; 8 p.), nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pataisos įstaigų diskrecijos ir viešojo administravimo subjekto sprendimų motyvavimo.

Vadovaudamasis minėtu teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia administracinių teismų praktika teismas įvertino byloje skundžiamo 2025 m. sausio 22 d. rašto turinį ir konstatavo, kad minėtas raštas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad 2025 m. sausio 22 d. rašte pacitavus BVK 68 straipsnio 1 dalies nuostatas nevertinta ir nenustatyta, ar pareiškėjas atitinka normoje nustatytus kriterijus; nurodžius Kriminalinės policijos raštą, neatskleistas jo turinys, nevertintos jame nurodytos aplinkybės visų su pareiškėjo prašymu susijusių reikšmingų aplinkybių kontekste. Todėl nėra aišku, kurias aplinkybes atsakovas laikė reikšmingomis, vertindamas pareiškėjo pateiktą prašymą, t. y., kurios aplinkybės (ar jų visuma) nulėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo.

2025 m. sausio 22 d. raštu nurodyta, kad Kalėjimo administracija sustabdė pareiškėjui teisę išvykti į trumpalaikes išvykas iki atskiro nurodymo. Teismas nurodė, kad iš šio rašto turinio nėra aišku, koks buvo tokio administracinio sprendimo teisinis pagrindas, ar pareiškėjui atsakovas pritaikė BVK 76 straipsnio 6 dalies 7 punkte numatytą prevencinę priemonę, ar Instrukcijos 226.1 papunktyje nurodytą papildomą režimo reikalavimą. Šiuo aspektu pareiškėjui pritaikytos priemonės atsakovas neidentifikavo ir jos taikymo konkrečiomis teisės normomis nepagrindė nei 2025 m. kovo 5 d. rašte, nei teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Ginčui aktualus teisinis reguliavimas, teismo vertinimu, nesuteikia atsakovui įgaliojimų priimti tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, sprendimo, kai gavus konkretų pareiškėjo prašymą dėl trumpalaikės išvykos į Lietuvos Respublikoje esančius jo namus, ne tik atsisakoma tokį prašymą patenkinti, bet neapibrėžtam laikotarpiui sustabdoma pareiškėjo teisė tokių išvykų prašyti (byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad šiuo atveju pareiškėjui buvo taikyta BVK 76 str. 6 d. 7 p. ar Instrukcijos 226.1 p. nurodytos priemonės). Nors neginčytina, kad spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atsakovas turi plačią diskreciją vertinti visas konkrečiam atvejui reikšmingas aplinkybes, tačiau ši nuožiūros laisvė negali būti įgyvendinama taip, kad būtų sukuriamos norminiame reguliavime nenumatytos, bet esminę įtaką pareiškėjo teisinei padėčiai turinčios pasekmės.

III.

LKT 2025 m. sausio 22 d. rašte rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2024 m. gruodžio 18 d. raštu.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad sprendžiant nuteistųjų trumpalaikių išvykų iš pataisos įstaigos klausimus turi būti vadovaujamasi ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju apima siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai. Panašioje situacijoje dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo, Regionų administracinis teismas atmetė nuteistojo asmens skundą.

Raštai buvo priimti vadovaujantis viešuoju interesu ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą.

Net ir nustačius, kad vadovaujantis BVK 68 straipsnio nuostatomis nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tokia teisė nėra absoliuti, kadangi pataisos įstaigos administracija prieš priimdama sprendimą taip pat turi diskreciją atsižvelgti į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, kalinio asmenybę, elgesį ir pavojų, kurį jis gali sukelti visuomenei, jo šeimos ir socialinę padėtį ir t.t. Kalėjimo administracija neperžengė jos turimos direkcijos ribų, pagrįstai prioritetą suteikė siekiui saugoti ir ginti asmenis bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų.

Atsakovo apeliaciniame skunde nenurodyta jokių BVK 68 straipsnio nuostatų taikymui reikšmingų aplinkybių, kurių, spręsdamas klausimą dėl Raštų pagrįstumo bei teisėtumo, nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Teismas taip pat įvertino atsakovo nurodytą teismų praktiką. Atsakovo akcentuojamos Regionų administracinio teismo bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Raštų pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad 2025 m. sausio 16 d. pareiškėjas, vadovaudamasis BVK

68 straipsnio nuostatomis, Kalėjimo administracijai pateikė prašymą suteikti teisę trumpalaikei išvykai į Lietuvos Respublikoje esančius namus. Kalėjimo viršininkas 2025 m. sausio 22 d. raštu nusprendė netenkinti šio pareiškėjo prašymo. Rašte nurodyta, kad „Atsižvelgiant į tai, jog

2024-12-18 buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas Nr. 38-S-1406, Kalėjimo administracija sustabdė teisę Jums išvykti į trumpalaikes išvykas iki atskiro nurodymo“. LKT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Kalėjimo 2025 m. sausio 22 d. rašto panaikinimo, 2025 m. kovo 5 d. raštu konstatavo, kad nors Kalėjimo raštas ir nėra išsamus, tačiau jo naikinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino minėtus Raštus. Teismas vertino, kad Raštai (LKT 2025 m. kovo 5 d. rašto dalis, kuria konstatuota, kad pareiškėjo skundo dalis dėl sprendimo nesuteikti nuteistajam trumpalaikės išvykos į namus yra nepagrįsta) neatitinka VAĮ reikalavimų, kadangi yra nemotyvuoti.

Atsakovas LKT pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. LKT nurodo, kad Raštai buvo priimti vadovaujantis Lietuvos kriminalinės policijos biuro informacija, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų trumpalaikes išvykas į namus reglamentuoja BVK 68 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus nuteistuosius, turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems).

Pagal BVK 68 straipsnio 5 dalį trumpalaikė išvyka į namus nesuteikiama šiems nuteistiesiems: 1) atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę; 2) pavojingiems recidyvistams; 3) ribotai pakaltinamiems; 4) sergantiems pavojingomis arba ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta oro lašeliniu būdu; 5) kurie trumpalaikės išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu padarė teisės pažeidimų ir nėra praėję vieni metai nuo drausminės arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės, skirtos už šiuos pažeidimus, įvykdymo dienos.

Nagrinėjamu atveju nekvestionuojama, be kita ko, pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl nuteistųjų prašymų, taip pat ir ginčui aktualaus. Tačiau šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007; 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais VAĮ 3 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to pataisos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei aplinkybes bei motyvuoti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015).

Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė tam tikriems atsakovo teiginiams ir argumentams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, pateikia papildomus argumentus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų Raštų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Raštai neatitinka VAĮ reikalavimų.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kalėjimo viršininko 2025 m. sausio 22 d. rašte nurodytos tik BVK 68 straipsnio nuostatos ir paminėtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas. Tačiau Kalėjimo viršininko rašte nenurodyta, kokiu BVK nustatytu pagrindu buvo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus. Rašte nenurodytas Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašto turinys, byloje taip pat nustatyta, kad paminėtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas pareiškėjui buvo įteiktas tik po skundžiamo 2025 m. sausio 22 d. Kalėjimo rašto priėmimo. 2025 m. sausio 22 d. rašte taip pat nepateiktas savarankiškas Kalėjimo tyrimas ginčui aktualiu klausimu, t. y. nedetalizuotos Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašte nurodytos aplinkybes pareiškėjo prašymo suteikti trumpalaikę išvyką aspektu (nenurodyta, kokios aplinkybės, Kalėjimo vertinimu, konkrečiai lėmė, kad pareiškėjo prašymas buvo atmestas, nepateiktas susistemintas savarankiško Kalėjimo tyrimo vertinimas). Be to, 2025 m. sausio 22 d. rašte plačiau nenurodytos teisės aktų nuostatos ir aktualios faktinės aplinkybės, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas ir sprendimas apskritai sustabdyti pareiškėjui teisę išvykti į trumpalaikes išvykas iki atskiro nurodymo.

LKT 2025 m. kovo 5 d. rašte nurodyta, kad Kalėjimo viršininko 2025 m. sausio 22 d. raštas neatitinka VAĮ įtvirtintos pareigos viešojo administravimo subjektams į prašymą ar skundą atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodant visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Tačiau kartu nurodyta, kad pareiškėjo skundo dalis dėl sprendimo nesuteikti nuteistajam trumpalaikės išvykos į namus yra nepagrįsta. Iš LKT 2025 m. kovo 5 d. rašto turinio matyti, kad jame taip pat nepateiktas pareiškėjo 2025 m. sausio 16 d. prašymo teisinis vertinimas ir aplinkybės, lėmusios šio prašymo netenkinimą.

Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad Raštai stokoja motyvuotumo.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė įrodymus ir duomenis, kuriuos vertino spręsdamas dėl pareiškėjo 2025 m. sausio 16 d. prašymo, šis tyrimas neatsispindi Raštuose, juose taip pat nedetalizuotas teisinis pagrindas, kurio pagrindu Raštai (jais įforminti sprendimai) buvo priimti. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat išdėstė papildomas aplinkybes, susijusias su viešuoju interesu, visuomenės saugumu ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimu, kurių nėra Raštuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai nepaneigia išvados dėl Raštų nemotyvuotumo.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose, pažymėtina, jog atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo vertinamos kitokios faktinės aplinkybės ir skirtingi ratio decidendi, t. y. argumentai, kuriais grindžiami teismo sprendimai. Be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.

Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nėra suprantama kaip pareiga atsakyti į kiekvieną argumentą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.