Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Nutarimu nutarė už̌ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio pažeidimą̨ skirti pareiškėjui 100 000 Eur baudą bei įpareigoti per 14 dienų nuo Nutarimo priėmimo dienos nutraukti Nutarime nurodytos neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jei tokios reklamos naudojimas dar yra tęsiamas, bei apie tai pranešti Tarnybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Tarnybos atliktas pareiškėjo 2023 m. birželio 13 d. bei 2023 m. liepos 17 d. skleistos prekių Ecodentos, Kiling, Margaritos, Batiste ir Wash & Go, taip pat batonėlių su pienu „Milk Slice“ lyginamosios reklamos atitikimo išsamumo kriterijui vertinimas ir Tarnybos padarytos išvados, jog ši pareiškėjo skleista reklama nebuvo išsami ir dėl to neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 punktų reikalavimų, yra visiškai nepagrįstos ir neteisėtos.

Skleisti prekių Ecodentos, Kiling, Margaritos, Batiste ir Wash & Go, taip pat batonėlių su pienu „Milk Slice“ reklamos pranešimai buvo skelbiami kartu su lapo apačioje esančiais informaciniais pranešimais, kuriuose vartotojams išsamiai ir tiksliai buvo atskleistos visos esminės nurodytų produktų kainų palyginimo sąlygos apie lyginamų kainų savybes, t. y. lyginamojoje reklamoje lyginamos reguliarios prekių kainos, t. y. kaina be akcijų; konkuruojančius prekybos tinklus, kuriuose buvo fiksuota lyginamojoje reklamoje naudojama referencinė kaina; laiką, kada konkuruojančiuose prekybos tinkluose buvo fiksuota lyginamojoje reklamoje naudojama referencinė kaina; lyginamojoje reklamoje naudojamos referencinės kainos atrankos kriterijų, kai skirtinguose konkuruojančiuose prekybos tinkluose yra fiksuojama skirtinga lyginamos prekės kaina, t. y. nurodoma, jog lyginamojoje reklamoje naudojama mažiausia konkuruojančiuose prekybos tinkluose taikoma prekės kaina.

Visa reikalinga informacija apie ginčui aktualios lyginamosios reklamos turinį vartotojui buvo pateikta toje pačioje interneto svetainėje www.lidl.lt, kur buvo paskelbti ir patys reklaminiai pranešimai. Vartotojas turėjo galimybę pamatyti ir susipažinti su lyginamojoje reklamoje naudojamų kainų reikšmėmis ir reklamos tinkamam suvokimui reikšminga informacija, kadangi ši informacija buvo pateikta įskaitomai, aiškiai, išsamiai ir vienareikšmiškai tame pačiame puslapyje, kur nurodytos reklamuojamos prekės. Pakartojimas tos pačios informacijos atskiroje kainos kortelėje nepagerintų vartotojo informavimo ir būtų perteklinis. Pakankamai informuotas, protingai pastabus ir atidus vidutinis vartotojas lyginamosios reklamos turinio negalėjo įvertinti ir suvokti niekaip kitaip, kaip tik informuojančio apie tai, kad pareiškėjo taikoma produktų kaina yra lyginama su reguliaria kaina, kurią taikė kiti šių prekių pardavėjai. Iš informacinio pranešimo turinio vartotojas negalėjo įgyti pagrįsto lūkesčio, kad pareiškėjo lyginamoji reklama yra jos pačios sumažintų kainų (t. y. akcijos) reklama.

Nei Kainų palyginimo reklamoje gairės, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-312 „Dėl Kainų palyginimo reklamoje gairių patvirtinimo“ (toliau – Kainų palyginimo reklamoje gairės), nei kiti teisės aktai imperatyviai nenurodo informacinių pranešimo pateikimo vietų, taip pat nenumato informacijos atskleidimo vartotojui tvarkos ir standartų, kokiu dažnumu bei kokia apimtimi konkrečiame reklamos sklaidos šaltinyje tokia informacija turi būti pateikta. Pagrindinis teisės aktų keliamas reikalavimas – užtikrinti, kad reikiama informacija pasiektų vartotoją ir kad vartotojas ją suprastų aiškiai bei nedviprasmiškai. Šį reikalavimą pareiškėjas įvykdė pateikdamas nurodytus informacinius pranešimus. Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjo skleistos reklamos atitikimo išsamumo kriterijui, turėjo pareigą aiškiai motyvuoti, kodėl pareiškėjo informacinio pranešimo pateikimas tokiu būdu, kaip kad jį pateikė pareiškėjas, t. y. reklaminio lapo apačioje, o ne prekių kortelėse, yra netinkamas, tačiau to nepadarė.

Tarnyba, pasisakydama dėl pareiškėjo lyginamosios reklamos neatitikimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams, nenurodė jokių motyvų, kodėl kartu su lyginamąja reklama skelbiamas informacinis pranešimas išsamumo aspektu nėra pakankamas vartotojų suklaidinimui išvengti. Tarnyba nenustatė jokių trūkumų tokio pranešimo turiniui, todėl pripažintina, kad pareiškėjo informaciniame pranešime vartotojui pateikta informacija yra išsami, aiški ir nedviprasmiška.

Tarnyba taip pat nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo lyginamosios reklamos pateikimas yra klaidinantis ir neleistinas pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 punktą. Įvairiuose savo veikloje naudojamuose reklaminiuose pranešimuose geltonos spalvos stačiakampio formos langeliuose pareiškėjas pateikia labai skirtingą informaciją, susijusią su raudoname stačiakampio formos langelyje pateikta prekės kaina, pavyzdžiui, kainos reguliarumą, prekės kiekį, nuolaidos dydį, akcijos sąlygas ir pan. Dėl to vartotojas negali turėti pagrįsto lūkesčio, kad tokia forma bus pateikti išimtinai sumažintos pareiškėjo kainos pasiūlymai (pareiškėjo akcijos). Tarnyba padarė neteisingas išvadas dėl vartotojų klaidinimo, tinkamai neišanalizavusi pareiškėjo reklamos turinio ir pateikimo būdo, ir visai neįvertinusi, kaip vartotojai supranta tokią pareiškėjo reklamą. Per ilgą laiką (nuo 2018 metų) buvo gauti tik keli (pareiškėjo turimomis žiniomis, 2 vartotojų skundai), kas suponuoja, kad vidutiniam gerai informuotam ir pastabiam bei atidžiam vartotojui pareiškėjo skleidžiama reklama buvo suprantama ir nesukėlė pagristų lūkesčių.

Tarnyba Nutarime netinkamai įvertino lyginamojoje reklamoje pateikiamos informacijos objektyvumą ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pasirinktas nenuolatinio asortimento prekių kainų lyginimas su konkuruojančių prekybos tinklų kainomis neatitinka palyginimo reikalavimų, o kartu ir sąlygų, kurios pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnį turi būti įvykdytos, kad reklama būtų teisėta. Lyginamojoje reklamoje pateikiamos pareiškėjo ir konkuruojančio prekybos tinklo tai pačiai prekei realiai taikomos kainos ir papildoma informacija visiškai užtikrina šių kainų palyginimo reprezentatyvumą ir tikslumą. Lyginamojoje reklamoje kaip referencinės kainos yra naudojamas reguliarios, o ne akcinės prekių kainos. Tokių kainų, fiksuotų prekybos tinkluose „Maxima“, „Iki“ arba „Rimi“ sumažinimas pareiškėjo lyginamosios reklamos skleidimo laikotarpiu negali daryti įtakos pareiškėjo taikomam kainų palyginimo teisingumui ir teisėtumui, nes bet koks po prekių kainų fiksavimo lyginamų prekių atžvilgiu atliktas kainų sumažinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.353 straipsnio 8 punktą pirmas 30 dienų būtų vertinamas kaip akcija, o ne kaip reguliari tos prekės kaina. Tačiau reguliari prekės kaina pagal taikomą teisinį reguliavimą išliktų nepakitusi. Nėra pagrįsta kainų palyginimo laikotarpį susieti išimtinai su tuo pačiu momentu, nes to nereikalauja nei Reklamos įstatymas, nei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (toliau – Direktyva 2006/114). Priešingas aiškinimas, kurį siūlo Tarnyba, ne tik nėra palankiausias lyginamajai reklamai, bet ir prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikai, kliudo ūkio subjektams konkuruoti kainomis ir pažeidžia konstitucines sąžiningos konkurencijos ir informacijos laisves.

Pareiškėjui skirta bauda netinkamai aiškinant ir taikant Reklamos įstatymo 24 straipsnyje nurodytus reikalavimus baudos dydžiui. Tarnyba, nustatydama bazinį baudos dydį, nepagrįstai ir neteisėtai vertino pareiškėjo reklamas, skleistas daugiau kaip prieš 12 mėnesių iki Nutarimo priėmimo, ir remdamasi jomis didino bazinės baudos dydį maksimaliai, bauda turėjo būti skirta tik už tą Reklamos įstatymo reikalavimus neatitinkančią reklamą, kuri buvo vykdyta nuo 2022 m. liepos 20 d. iki 2023 m. liepos 20 d., t. y. Nutarimo priėmimo dienos. Šiuo atveju pradinis skiriamos baudos dydis turėtų būti apskaičiuojamas kaip atskaitos bazę imant ne 3 proc. nuo pajamų, o maksimalią Reklamos įstatyme nustatytą baudos dydžio sumą.

Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvos 2006/114 tikslų ir nuostatų, taip pat Reklamos įstatymo 5 ir 6 straipsnio nuostatų, lyginamoji reklama turi būti skleidžiama laikantis nustatytų reikalavimų.

Visa esminė informacija, ypatingai informacija, susijusi su kainodara, turi būti kuo aiškiau ir išsamiau nurodoma pačioje prekės reklamoje, t. y. šiuo atveju pareiškėjo reklamuotų prekių kortelėse. Informacija vartotojui turi būti suteikiama tokiu būdu, kad jis ją gautų neatlikdamas papildomų veiksmų. Vartotojui yra svarbi pirminė informacija, kurią konkrečioje reklamoje, reklaminiame pranešime vartotojams suteikia pareiškėjas bei vadovaujantis kuria, vartotojui yra sudaromas pirminis įspūdis apie parduodamos prekės kainą. Nutarime vertintos ginčo reklamos atveju svarbi ir vertintina pirminė informacija, kurią pareiškėjas pateikia produktų reklamos kortelėse, t. y. toje vietoje, kur vartotojui yra sudaromas pirminis įspūdis apie parduodamos prekės kainą. Pareiškėjo argumentas, jog pakartojimas tos pačios informacijos atskiroje kainos kortelėje nepagerintų vartotojo informavimo ir būtų perteklinis, visiškai nėra pagrįstas bei neatitinka išsamios informacijos vartotojui pateikimo principo. Informacijos apie žvaigždutės žymens reikšmę nėra pakankamas, kadangi vartotojas šios informacijos negali matyti toje pačioje reklamuojamos prekės kortelėje.

Teisiškai nėra svarbus pareiškėjo argumentas, kad lyginant konkurentų nustatytas prekių kainas pareiškėjas vertina reguliarias, o ne akcines kainas, kadangi teisės aktai nenumato pareigos lyginti tik taikomas reguliarias prekių kainas. Teisinis reguliavimas imperatyviai įpareigoja, kad naudojama reklamos davėjo ir konkurento prekės kaina būtų to paties laikotarpio. Aplinkybė, jog pareiškėjo pasirinktas ir taikomas prekių kainų lyginimo modelis neatitinka teisinio reguliavimo, neįrodo bei jokiu būdu nepagrindžia, kad Tarnyba neteisingai aiškina ir taiko teisinį reguliavimą, reglamentuojantį lyginamąją reklamą. Pasirinkęs skleisti lyginamąją reklamą, pareiškėjas privalo imtis priemonių užtikrinti, kad tokia reklama būtų ne tik teisinga, bet ir išsami, tinkamai pateikta bei atitiktų jai keliamą lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų.

Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, jog lyginamojoje reklamoje pateikiamos pareiškėjo ir konkuruojančio prekybos tinklo tai pačiai prekei realiai taikomos kainos ir papildoma informacija visiškai užtikrina šių kainų palyginimo reprezentatyvumą ir tikslumą. Todėl, kad priešingai nei nurodė pareiškėjas, lygindamas savo ir konkurentų prekių kainas, jis nesilaiko reikalavimų jas lyginti objektyviai – tuo pačiu laikotarpiu.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog aiškinimas, kurį siūlo Tarnyba, ne tik nėra palankiausias lyginamajai reklamai ir prieštarauja ESTT praktikai, bet ir kliudytų ūkio subjektams konkuruoti kainomis ir pažeistų konstitucines sąžiningos konkurencijos ir informacijos laisves. Priešingai, sąžininga konkurencija bus užtikrinama tik tada, kai reklamos matymo metu nurodyta konkurentų kaina bus aktuali, nes tik pastebėjęs tokią reklamą vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog būtent už tą kainą, kuri nurodyta po žvaigždute, vartotojas gali tokią prekę įsigyti prekybos tinkluose „Iki“, „Rimi“ ar „Maxima“. Būtent nepateikiant reklamos matymo metu konkurentų taikomos prekių kainos vartotojai klaidinami ir pažeidžiama sveika konkurencija.

Tarnyba Nutarimą priėmė išsamiai įvertinusi visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, teisės aktuose numatytus reikalavimus, todėl pareiškėjui skirta 100 000 Eur bauda yra paskirta teisėtai ir pagrįstai, o baudos dydis yra tinkamai individualizuotas, apskaičiuotas, atsižvelgiant į Reklamos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 983 patvirtinto Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo (toliau – Baudų skyrimo tvarkos aprašas) įtvirtintas baudos dydžio apskaičiavimo taisykles, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti baudą ar mažinti jos dydį.

II.

Teismas taip pat nurodė, kad Tarnyba Nutarime nustatė, jog Tarnyba 2023 m. birželio 13 d. bei 2023 m. liepos 17 d. patikrinusi interneto svetainę www.lidl.lt nustatė, kad pareiškėjas skelbė akcijas, tokias kaip „Ecodenta“ produktams iki – 45 %*“, „Kilig“ produktams iki – 45 %*“, „Margaritos“ produktams iki – 45 %*“, „Batonėlis su pienu „Milk Slice 3x28 g 1,55 €“, „Wash & Go“ produktams iki – 50 %“, „Batiste“ produktams iki – 40 %*“, „Silkia“ produktams iki – 40 %*“, kurių kortelėse nebuvo paaiškinama, ką reiškia nurodyta žvaigždutė (žvaigždutę paaiškinanti informacija buvo skelbiama tik bendrame prekių sąraše).

Teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, ir 8 dalimis, 5 straipsnio 1, 2, 7 dalimis ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalių aiškinimo, nustatė, kad pareiškėjo interneto svetainėje www.lidl.lt bei kitomis reklamos sklaidos priemonėmis (pavyzdžiui, kainų leidiniuose, lauko reklamoje) skleidė informaciją apie Bendrovės siūlomų įsigyti prekių kainas. Atsižvelgęs į tai, kad tokia informacija yra susijusi su pareiškėjo vykdoma komercine veikla ir gali paskatinti asmenis įsigyti prekes pareiškėjo parduotuvėse, teismas sutiko su Tarnybos išvada, jog ji atitinka reklamos sąvoką.

Teismas, atsižvelgęs į Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 6 straipsnio 1 punktą, 2 straipsnio 3 dalį, sutiko su Tarnybos vertinimu, jog nors pareiškėjas lygindamas savo ir konkuruojančių bendrovių prekių kainas prie tokių prekių kainų nurodo žvaigždutę ir dažniausiai apačioje mažu šriftu pateikia paaiškinimą, kad tokia kaina su žvaigždute reiškia užfiksuotą mažiausią pardavimo neakcinę kainą užfiksuotą konkrečią dieną prekybos tinklų „Maxima“, „Iki“, „Rimi“ atrinktose parduotuvėse, tačiau tai nepaneigia fakto, jog pareiškėjas reklamą paskelbia vartotojams nesilaikydamas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje reklamai keliamų kriterijų.

Teismo vertinimu, pagrįstai Nutarime įvertinta, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo reklama neatitiko reklamai keliamų teisingumo ir išsamumo kriterijų, vidutinis reklamos vartotojas, kuriam ši reklama buvo skirta (t. y. vidutinis pirkėjas, kuris neturi gilesnių ir specifinių žinių), galėjo būti suklaidintas dėl galimai taikomų nuolaidų, kurių iš tikrųjų pareiškėjas netaikė, t. y. pareiškėjas skleidžiamoje reklamoje braukdamas kainą nurodo ne savo anksčiau taikytą kainą, o konkurento prieš savaitę taikytą kainą ir tokiu būdu sukuria įspūdį, jog prekėms yra taikoma nuolaida, nors iš tiesų nuolaidos pareiškėjas netaiko, dėl ko vartotojas galėjo būti paskatintas priimti ekonominius sprendimus, kurių kitomis aplinkybėmis, t. y. gavęs teisingą ir išsamią informaciją, galimai nebūtų priėmęs.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui, kritiškai vertino pareiškėjo argumentą, kad per visą ilgą laiką, t. y. nuo 2018 metų buvo gauti tik keli vartotojų skundai, kas suponuoja, kad vidutiniam gerai informuotam ir pastabiam bei atidžiam vartotojui pareiškėjo skleidžiama reklama buvo suprantama ir nesukėlė pagristų lūkesčių. Teismas pažymėjo, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pvz., esamas vartotojo skundas), bet taip pat kiekvienu atveju būtina įvertinti reklama daromą poveikį, sietiną su potencialia didelės žalos vartotojams tikimybe. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatant pažeidimo mastą buvo tinkamai atsižvelgta į potencialų atitinkamos reklamos poveikį vartotojams.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reklamos atitikties Reklamos įstatymo 6 straipsnio 3 punkto reikalavimams (objektyvumo reikalavimas), teismas pažymėjo, kad minimame punkte įtvirtinta, kad lyginamojoje reklamoje turi būti objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Atsižvelgęs į tai, kad maisto prekių, kaip ir kitų prekių, kainos gali nuolat keistis, įskaitant ir jų mažėjimą, teismas darė išvadą, kad nėra objektyvu reklamoje lyginti konkrečiu reklamos skleidimo metu taikytas prekių kainas su konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios konkrečiu momentu galėjo nebeatitikti reklamoje nurodytų kainų; esant tokiam prekių kainų lyginimui, vartotojas manydamas, kad reklamoje nurodytos konkurentų kainos yra teisingos ir realiai taikomos vartotojo susipažinimo su reklama metu, gali būti suklaidintas dėl realios konkurentų prekybos tinkluose taikomos prekių kainos. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Tarnyba netinkamai įvertino lyginamojoje reklamoje pateikiamos informacijos objektyvumą ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pasirinktas nenuolatinio asortimento prekių kainų lyginimas su konkuruojančių prekybos tinklų kainomis neatitinka palyginimo reikalavimų.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui skirtos baudos dydžio, nurodė, kad Tarnyba, spręsdama dėl sankcijos skyrimo, pirmuoju etapu atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą informaciją apie jo metines pajamas praėjusiais finansiniais metais ir apskaičiavo pradinį baudos dydį, t. y. apskaičiavo 1,5 procentą pareiškėjo metinių pajamų. Antruoju etapu Tarnyba, nustačiusi pradinį baudos dydį, atsižvelgdama į 1) pažeidimo pobūdį, 2) mastą ir 3) trukmę, apskaičiavo bazinį baudos dydį. Tarnyba, vertindama pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas skleidė neleistiną lyginamąją reklamą, nes: 1) reklama yra klaidinanti: neišsami ir netinkamai pateikta (pateikta vartotojus klaidinančiu būdu); 2) reklama neatitinka lyginamajai reklamai keliamo objektyvumo reikalavimo. Tarnyba atsižvelgė ir į tai, jog pareiškėjas ne tik galėjo klaidinti vartotojus, bet ir klaidino juos. Vertindama pažeidimo pobūdį, Tarnyba įvertino tai, jog pareiškėjo reklama dėl savo neišsamumo ir netinkamo pateikimo būdo vidutiniam vartotojui sukuria įspūdį, jog pareiškėjas prekėms taiko nuolaidą, nors iš tiesų nuolaidos pareiškėjas netaiko, taip pat į tai, jog reklama buvo neobjektyvi, t. y. lyginamos kainos fiksuotos ne tuo pačiu laikotarpiu. Vertindama pažeidimo pobūdį, Tarnybos komisija įvertino ir tai, jog prekės, dėl kurių kainos vartotojus klaidino pareiškėjas, yra maisto produktai ir ne maisto prekės (buitinė chemija, gyvūnų pašarai), kuriuos vartotojai vartoja kasdien ir kurių kaina kiekvienam vartotojui yra ypatingai svarbi, daranti įtaką ekonominiam elgesiui. Teismas sprendė, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai Nutarime padarė išvadą, jog įvertinus pažeidimo dažnumą (nauja reklama kiekvieną savaitę penkerius metus), pažeidimo pobūdis vertintinas kaip pavojingas, ir nusprendė už pažeidimo pobūdį nustatytą pradinį baudos dydį didinti 10 procentų.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog pareiškėjas bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu ir tai turi būti laikoma lengvinančia aplinkybe, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas baigtinis lengvinančių aplinkybių sąrašas. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Reklamos įstatymu, priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę gauti iš reklaminės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, reikalingus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti. Už šios pareigos nevykdymą reklaminės veiklos subjektams gali būti taikoma sankcija, numatyta minėto įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje. Teismo vertinimu, informacijos, paaiškinimų ir kitų Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimui reikalingų dokumentų teikimas Tarnybos prašymu nėra laikomas bendradarbiavimu, priešingai, tai yra verslo subjekto pareiga.

Teismas darė išvadą, kad Tarnyba Nutarimą priėmė išsamiai įvertinusi visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, teisės aktuose numatytus reikalavimus, ir pagrįstai ir teisėtai paskyrė 100 000 Eur baudą, o baudos dydį tinkamai individualizavo, todėl nėra teisinio pagrindo šią baudą panaikinti ar mažinti jos dydžio.

III.

Teismas klaidingai nustatė administracinio ginčo ribas ir sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymu, kai bauda pareiškėjui buvo paskirta už tariamą Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 punkto reikalavimų pažeidimą.

Teismo sprendimas buvo priimtas neatlikus objektyvaus visų su pareiškėjo lyginamosios reklamos teisėtumu susijusių aplinkybių vertinimo, dėl to teismo sprendimu neišsamia (t. y. neva tinkamai nepaaiškinančia, ką reiškia žvaigždutės žymuo) ir klaidinančia reklama buvo pripažinta net ir ta pareiškėjo reklama, kurioje žymėjimas žvaigždute net nebuvo naudojamas.

Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Ecodentos, Kiling, Margaritos, Wash & Go, Batiste bei Silkia produktų reklamoje nebuvo atskleista visa esminė su prekės kaina susijusi informacija. Bylos įrodymai patvirtina, kad visa teisingam reklamos suvokimui būtina ir reikšminga informacija apie ginčui aktualioje lyginamojoje reklamoje naudojamų kainų ir jų žymėjimo žvaigždute reikšmę, t. y. tai, kad kaina su žvaigždute reiškia mažiausią konkrečią dieną prekybos tinklų „Maxima“, „Iki“ bei „Rimi“ parduotuvėse užfiksuotą neakcinę konkrečios prekės pardavimo kainą, buvo pateikta pagrindiniame reklaminiams pranešimams pareiškėjo interneto svetainėje www.lidl.lt skirtame polapyje „Pasiūlymai“.

Teismas sprendime nenurodė jokių motyvų dėl Tarnybos išvados, kad Kinder batonėlio su pienu „Milk Slice“ reklaminis pranešimas neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nors pareiškėjas buvo išsamiai paaiškinęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo skleidžiama šios prekės lyginamoji reklama ar komunikuojama nuolaida.

Teismas klaidingai interpretavo vidutinio reklamos vartotojo suvokimą bei patirtį ir sąmoningai ignoravo faktą, kad pareiškėjo interneto svetainės veikimo specifika lemia, jog dar iki interneto svetainės lankytojui patenkant į prekės kortelę jam būna pateikta visa su prekės kaina susijusi informacija.

Teismo sprendimas palaikyti Tarnybos poziciją lyginamųjų kainų fiksavimo laikotarpį lyginamojoje reklamoje susiaurinti iki vienos tos pačios dienos yra neteisėtas ir neatitinka Direktyvos 2006/114 nustatytų reikalavimų.

Teismo sprendime buvo vertintos pareiškėjo reklamos, skleistos nuo 2018 m. rugsėjo 27 d., taip pažeidžiant bei nepagrįstai išplečiant Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą 12 mėnesių baudos skyrimo terminą. Nors pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjo lyginamoji reklama, skelbta nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. liepos 20 d., negalėjo patekti į administracinės atsakomybės taikymo sritį.

Vertinant reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams, svarbu nustatyti, kaip reklamoje pateikiamą informaciją supranta vidutinis vartotojas, o ne tai, kokią prasmę informacijai suteikia reklamos skleidėjas pagal savo vidinį įsitikinimą ar įsivaizdavimą. Vartotojas ne visada pastebi kainų leidinio, interneto svetainės puslapio ar kainolapio apačioje pateikiamą informaciją, ypač tais atvejais, kai pareiškėjas, žymėdamas kainas bei įvairius pasiūlymus (įskaitant nuolaidas), vartoja skirtingus teiginius vartotojų dėmesiui atkreipti (pvz., „pasiūlymas“, „akcija“, „nuolaida“), todėl vartotojui, nepastebėjusiam apačioje pateiktos papildomos informacijos dėl prekės kainos, gali susidaryti įspūdį, jog pareiškėjas prekėms taiko nuolaidą, nors iš tiesų nuolaidos jis netaiko, t. y. pareiškėjas skelbia apie akciją (braukta kaina, nurodomas sumažintos kainos procentas), tačiau akciją taiko ne nuo savo anksčiau taikytos prekės kainos, o nuo konkurentų kainų. Tarnyba, Nutarime vertindama ir pasisakydama apie pareiškėjo skleidžiamą reklamą, vertino tai, kaip vartotojai tokią reklamą supranta, t. y. vertino vidutinį vartotoją Reklamos įstatymo prasme bei tokio vartotojo reakciją į reklamos veiklos subjekto šiuo atveju vartotojui pateiktą reklamą.

Tarnybai atliekant tyrimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo, buvo vertinti ne keli pavieniai reklamos neatitikimo epizodai, tačiau buvo žiūrima į visą pareiškėjo skleistos netinkamos reklamos visumą, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad Reklamos įstatymo neatitinkanti reklama pradėta skleisti jau nuo 2018 metų ir skleista iki Nutarimo priėmimo.

Nors pareiškėjo skleidžiama reklama ir nebuvo skleista televizijoje, radijuje ar socialiniuose tinkluose, tačiau šiuo atveju yra būtina atsižvelgti ir įvertinti kitas dideliam mastui pripažinti reikšmingas aplinkybes, konkrečiai, – tai, kad pareiškėjo reklama skleista interneto svetainėje www.lidl.lt, kurios lankomumas yra didelis (vidutinis lankomumas per mėnesį – 547 217 unikalūs vartotojai, vidutinis lankomumas per savaitę – 203 007 unikalūs vartotojai, vidutinis lankomumas per dieną – 37 769 unikalūs vartotojai), nuorodoje „Kainų leidiniai“, į tai, jog reklama buvo skleista spausdintuose kainų leidiniuose, kurių išleistų vienetų skaičius taip pat vertinamas kaip ypatingai didelis (vidutinis per mėnesį išleistų kainų leidinukų 2022 metais skaičius (52 savaitės) – 480 908 vnt.; vidutinis per savaitę išleistų kainų leidinukų 2023 metais skaičius (17 savaičių) – 158 250 vnt.) (nepriklausomai nuo to, jog tokie leidiniai nėra spausdinami) bei į tai, jog tokia reklama buvo skleidžiama ir kitomis reklamos sklaidos priemonėmis (pvz., lauko reklamoje, mobiliojoje programėlėje (pvz., „Lidl Plius“ mobilioji programėlė yra viena populiariausių „Apple Store“ kategorijoje „Shopping“, taip pat labai populiari „Google Play“ parduotuvėje).

Pareiškėjo argumentas dėl produktų Ecodentos, Kiling, Margaritos, Wash & Go, Batiste bei Silkia reklamos savo esme yra dviprasmiškas ir prieštaringas kitam jo apeliaciniame skunde nurodomam argumentui, jog atsižvelgiant į tai, kad prekių kortelėse pateikiama informacija yra gilesnio lygmens, vartotojo informavimo tinkamumas išsamumo aspektu, anot pareiškėjo, turi būti vertinama atskirų prekių kortelėse pateikta informacija ir interneto svetainės www.lidl.lt polapyje „Pasiūlymai“ pateiktą informacija, su kuria vartotojai susipažįsta prieš pasirinkdami bei atsidarydami atskiras prekių korteles, vertindami šią informaciją kartu. Pirminio skundo įrodinėjimo ribose pareiškėjas teigė, kad konkrečias prekes skatinamas pirkti vartotojas, dar prieš patekdamas į prekės kortelę, turėjo galimybę pamatyti nurodytą informacinį pranešimą ir susipažinti su visa informacija, kuri yra esminė ir būtina, kad jis galėtų tinkamai suvokti prekės kortelėje skelbiamos reklamos turinį ir priimti jam priimtiną informacija grįstą sprendimą dėl atskirų prekių įsigijimo ar neįsigijimo, todėl šios informacijos pakartojimas prekės kortelėje, pareiškėjo įsitikinimu, net nebuvo reikalingas.

Tarnybai nėra aišku, kokios vis dėlto pozicijos byloje laikosi pareiškėjas, t. y. ar kad prekių kortelėse pateikiama informacija yra gilesnio lygmens, todėl išsamumo aspektu turi būti vertinama būtent jose pateikta informacija, ar kad dar prieš patekdamas į prekės kortelę, vartotojas turėjo galimybę susipažinti su visa informacija, kuri yra jam esminė ir būtina, tam, kad jis galėtų tinkamai suvokti prekės kortelėje skelbiamos reklamos turinį ir priimti jam priimtiną informacija grįstą sprendimą dėl atskirų prekių įsigijimo ar neįsigijimo. Šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėjas, skelbdamas pirmiau minimų produktų akcijas, būtent jų kortelėse nepateikė vartotojams paaiškinimo, ką reiškia nurodyta žvaigždutė.

Reklamos veiklos subjektas, prieš skleisdamas lyginamąją reklamą, privalo imtis priemonių užtikrinti, kad tokia reklama nepažeistų Reklamos įstatymo tikslų ir nuostatų, o taip pat CK nuostatų, t. y. reklamos veiklos subjektas (šiuo atveju – pareiškėjas), skelbdamas apie savo prekių kainų sumažinimą, privalo nurodyti ankstesnę tos prekės kainą, tačiau kai jis lygina savo prekių kainas su konkurentų kainomis, tokias kainas privalo lyginti objektyviai, t. y. fiksuoti to paties laikotarpio kainas.

Šiuo atveju teisiškai nėra svarbi aplinkybė, jog lygindamas konkurentų nustatytas prekių kainas pareiškėjas vertino reguliarias, o ne akcines konkurentų prekių kainas. Teisinis reguliavimas imperatyviai įpareigoja, kad naudojama reklamos veiklos subjekto (pareiškėjo) ir konkurento prekės kaina būtų to paties laikotarpio. Sąžininga konkurencija bus užtikrinama tik tuomet, kai reklamos matymo metu nurodyta konkurentų kaina bus aktuali, nes tik pastebėjęs tokią reklamą vartotojas gali pagrįstai tikėtis, jog būtent už tą kainą, kuri nurodyta po žvaigždute, jis galės tokią prekę įsigyti prekybos tinkluose „Iki“, „Rimi“ ar „Maxima“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Lidl Lietuva“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Tarnybos 2023 m. liepos 20 d. nutarimą Nr. 12R-11 skirti pareiškėjui 100 000 Eur baudą už Reklamos įstatymo 6 straipsnio pažeidimą arba sumažinti paskirtą baudą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nustatęs, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjo interneto svetainėje www.lidl.lt, mobiliojoje programėlėje, kainų leidiniuose, kainolapiuose bei kitose reklamos sklaidos priemonėse skleista lyginamoji reklama nėra nei pakankamai išsami, nei tinkamai pateikta, dėl to galėjo klaidinti vartotojus ir iškreipti jų ekonominį elgesį, yra teisinga. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skleista lyginamoji reklama pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus klaidinančios reklamos draudimo reikalavimus, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjo reklama pažeidė Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 punktą. Atsižvelgęs į tai, kad maisto prekių, kaip ir kitų prekių, kainos gali nuolat keistis, įskaitant ir jų mažėjimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nėra objektyvu reklamoje lyginti konkrečiu reklamos skleidimo metu taikytas prekių kainas su konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios konkrečiu momentu galėjo nebeatitikti reklamoje nurodytų kainų, todėl pagrįstai nustatytas Reklamos įstatymo 6 straipsnio 3 punkto pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui teisingai paskirta 100 000 Eur bauda, o baudos dydis yra tinkamai individualizuotas, todėl nėra pagrindo sumažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundo reikalavimas būtų patenkintas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo ribas, nevertino visų reikšmingų pareiškėjo argumentų (reklamoje buvo pateikta visa reikšminga ir būtina informacija, o produktas „Milk Slice“ buvo reklamuojamas be žvaigždutės), netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas, jog buvo pažeistas Reklamos įstatymo 6 straipsnis. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo lyginamoji reklama, skelbta nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. liepos 20 d., negalėjo patekti į administracinės atsakomybės taikymo sritį, be to, pirmosios instancijos teismas ydingai išnagrinėjo Nutarimu pareiškėjui paskirtos maksimalios baudos proporcingumą, adekvatumą bei atitikimą protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo ribų bei teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

Atsakovas Nutarime nustatė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas pradėjo taikyti ir reklamuoti kainų lyginimą, kai savo kainų leidiniuose, kainolapiuose, lauko reklamoje bei interneto svetainėje www.lidl.lt lygino prekių pardavimo kainas ne su jo (pareiškėjo) anksčiau taikytomis kainomis, o su konkurentų taikomomis tapačių prekių pardavimo kainomis konkrečią dieną (tokia reklama buvo skleidžiama ir kitomis reklamos sklaidos priemonėmis, pavyzdžiui, mobilioje programėlėje „Lidl Plius“). Pareiškėjas konkrečių reklamoje lyginamų prekių pardavimo kainas fiksavo jas įsigydamas konkrečią dieną, t. y. kiekvieną pirmadienį, reklamoje įvardytose fizinėse konkurentų parduotuvėse. Pareiškėjas, pirmadienį nustatęs konkurentų kainas, po savaitės, t. y. kitą pirmadienį, pradedančiame galioti kainų leidinyje (ar kitose reklamos sklaidos priemonėse) jas lygino su jau tą savaitę galiojančiomis savo kainomis. Atsakovas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas turi ribotą „nuolatinio asortimento“ prekių pozicijų skaičių, todėl tam tikromis savaitėmis pareiškėjo parduotuvėse nebūna parduodamos „nenuolatinio asortimento“ prekės, kurias išpardavus vėliau nėra galima apkritai ar ilgesnį laiką įsigyti pareiškėjo parduotuvėse. Dėl to pareiškėjas pradėjo taikyti ir reklamuoti kainų lyginimą, kai savo kainų leidiniuose, lauko reklamoje ir internete lyginamos prekių pardavimo kainos ne su pareiškėjo anksčiau taikytomis kainomis („nes jų nebuvo“), o su konkurentų taikomomis tapačių prekių pardavimo kainomis konkrečią dieną.

Atsakovas, 2023 m. sausio 16 d., 2023 m. sausio 25 d. ir 2023 m. sausio 30 d. patikrinęs interneto svetainę www.lidl.lt, nustatė, kad pareiškėjas skelbia kaip ir anksčiau brauktą konkurento kainą su žvaigždute, aiškinančia, kad, pavyzdžiui, „Mažiausios pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 01 16 „Iki“, „Rimi Hyper“ ir „Maxima XXXX“ parduotuvėse, Vilniuje“. Nustatyta, kad pareiškėjas toliau procentine išraiška nurodo lyginamų dviejų kainų skirtumą (ši procentinė išraiška nurodoma geltonos spalvos langelyje, t. y. šis kainų skirtumas vaizduojamas taip pat, kaip interneto svetainėje www.lidl.lt vaizduojamos nuolaidos siūlomoms prekėms) – pareiškėjo siūlomos kainos ir kitų konkurentų siūlomų kainų skirtumą. Nutarime nurodyti konkretūs pavyzdžiai.

Atsakovas, 2023 m. birželio 13 d. ir 2023 m. birželio 19 d. patikrinęs interneto svetainę www.lidl.lt, nustatė, jog pareiškėjas pateikė brauktą konkurento kainą su žvaigždute, paaiškinančia, kad, pavyzdžiui, „Mažiausios prekių pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 06 05 fizinėse parduotuvėse „Maxima XXXX“, „Iki“, „Rimi Hyper“ Vilniuje“, reklamuodamas įvairias prekes („Amerikietiško stiliaus padažas HEINZ“, „Virta „Mažylių“ dešra“, „Jogurtas su vaisiais VILKAVIŠKIŲ“ ir kt.). Atsakovas nurodė, kad jis panašių prekių su tokiu būdu lyginama kaina 2023 m. birželio 13 d. iš viso užfiksavo apie 30 vnt.; 2023 m. birželio 19 d. iš viso užfiksavo apie 50 vnt.

Atsakovas, 2023 m. birželio 13 d. ir 2023 m. liepos 17 d. patikrinęs interneto svetainę www.lidl.lt, nustatė, kad pareiškėjas skelbė akcijas, tokias kaip „Ecodentos“ produktams iki – 45 %*“, „Kilig“ produktams iki – 45 %*“, „Margaritos“ produktams iki – 45 %*“, „Batonėlis su pienu „Milk Slice 3x28 g 1,55 €“, „Wash & Go“ produktams iki – 50 %“, „Batiste“ produktams iki – 40 %*“, „Silkia“ produktams iki – 40 %*“, kurių kortelėse nebuvo paaiškinama, ką reiškia nurodyta žvaigždutė (žvaigždutę paaiškinanti informacija buvo skelbiama tik bendrame prekių sąraše).

Atsakovas, 2023 m. liepos 17 d. patikrinęs interneto svetainę www.lidl.lt, nustatė, jog pareiškėjo praktika nesikeičia, t. y. interneto svetainėje www.lidl.lt pateikiama braukta konkurento kaina su žvaigždute, paaiškinančia, kad, pavyzdžiui, „Mažiausios prekių pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 07 10 fizinėse parduotuvėse „Maxima XXXX“, „Iki“, „Rimi Hyper“ Vilniuje.“ Atsakovas taip pat nustatė, jog pareiškėjas procentine išraiška nurodo lyginamų dviejų kainų skirtumą (ši procentinė išraiška nurodoma geltonos spalvos langelyje, t. y. šis kainų skirtumas vaizduojamas taip pat, kaip interneto tinklalapyje www.lild.lt vaizduojamos tikros nuolaidos siūlomoms prekėms) – pareiškėjo siūlomos kainos ir kitų konkurentų siūlomų kainų skirtumą. Tokiu būdu pareiškėjo lyginamą kainą atsakovas 2023 m. liepos 17 d. iš viso užfiksavo 34 vnt.

Atsakovas, įvertinęs tai, kad reklamoje tiesiogiai buvo nurodomi pareiškėjo konkurentai ir jų siūlomos įsigyti prekės (jų kainos), sprendė, jog pareiškėjo skelbta reklama yra lyginamoji reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 4 d.).

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo skleista reklama neatitiko Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 punkto reikalavimų, nes ji buvo klaidinanti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, skelbdamas apie savo prekių sumažinimą, privalėjo nurodyti ankstesnę tos prekės kainą, o šiuo atveju pareiškėjas lygino savo prekių kainas su konkurentų kainomis. Pareiškėjas tokias kainas privalėjo lyginti objektyviai, t. y. fiksuoti to paties laikotarpio kainas (Reklamos įstatymo 6 straipsnio 3 punkto pažeidimas).

Atsakovas taip pat pripažino, kad skelbta reklama neatitiko išsamumo kriterijaus (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.), nes interneto svetainėje skelbtos akcijos prekėms, kurių kortelėse nebuvo paaiškinta, ką reiškia nurodyta žvaigždutė (žvaigždutę paaiškinanti informacija buvo skelbiama tik bendrame prekių sąraše). Taip pat atsakovas sprendė, kad pareiškėjo reklama neatitiko tinkamo pateikimo kriterijaus (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), nes pareiškėjas prie prekių uždėjo žvaigždutę ir dažniausiai apačioje mažu šriftu pateikė paaiškinimą, kad tokia kaina su žvaigždute reiškia mažiausią pardavimo neakcinę kainą, užfiksuotą konkrečią dieną kitų prekybos tinklų atrinktose parduotuvėse. Be to, reklamoje pateikiama procentinė tariamai gaunamos naudos išraiška (nurodoma geltonos spalvos langelyje) yra vaizduojama lygiai taip pat, kaip vaizduojamos pareiškėjo iš tiesų taikomos nuolaidos (ir kiti pasiūlymai), o tai sudaro įspūdį, kad prekėms taikoma nuolaida, kai iš tiesų to nėra, taip pat sudaro įspūdį, jog pareiškėjo kainos yra geresnės, nei konkurentų kainos, nors iš tiesų gali būti, kad tuo pačiu metu, kai prieš savaitę fiksavęs konkurentų kainas, kainas sumažina pareiškėjas bei jas sumažina ir konkurentai).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skelbė tokio pobūdžio lyginamąją reklamą (žr. nurodomus pavyzdžius), kurią vertino atsakovas Nutarime.

Nutarimu pareiškėjui skirta 100 000 Eur bauda, įvertinus nustatytą Reklamos įstatymo pažeidimą, pažeidimo pobūdį (pavojingas), trukmę (ilga), mastą (didelis).

Iš Nutarimo turinio bei atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų matyti, kad buvo vertinta pareiškėjo skelbta lyginamoji reklama 2023 metais ir nebuvo tirta ir vertinta lyginamoji reklama, skelbta nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. liepos 20 d., t. y. už šį laikotarpį analogiško pobūdžio skelbtą reklamą pareiškėjui nebuvo taikyta atsakomybė. Dėl to nepripažinti pagrįstais apeliacinio skundo motyvai, jog lyginamoji reklama, skelbta nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2022 m. liepos 20 d., pateko į administracinės atsakomybės taikymo sritį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė ginčo ribas, nurodydamas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad sprendimas iš esmės motyvuojamas, vadovaujantis šiai bylai aktualiomis Reklamos įstatymo nuostatomis, o tai, kad cituojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, buvo paminėtas ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas, nereiškia, jog buvo išplėstos ginčo ribos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad buvo nagrinėjamos ir vertinamos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su Nutarime nustatytu skelbtos lyginamosios reklamos pažeidimu. Dėl to minėti pareiškėjo argumentai nepripažintini pagrįstais.

Dėl Kinder batonėlio su pienu „Milk Slice“ reklamos

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių motyvų dėl Nutarime padarytos išvados, jog Kinder batonėlio su pienu „Milk Slice“ reklaminis pranešimas neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nors jis (pareiškėjas) buvo išsamiai paaiškinęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo skleidžiama šios prekės lyginamoji reklama ar komunikuojama nuolaida, t. y. klaidinančia reklama buvo pripažinta reklama, kurioje nebuvo naudojamas žymėjimas žvaigždute.

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad batonėlio su pienu „Milk Slice“ reklaminis pranešimas į Nutarimo turinį buvo įtrauktas dėl techninės klaidos. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Nutarime nurodant prekių reklaminius pranešimus nepagrįstai buvo nurodytas Kinder batonėlio su pienu „Milk Slice“ reklaminis pranešimas, pripažintini pagrįstais.

Dėl pareiškėjo skelbtos lyginamosios reklamos pripažinimo klaidinančia

Vertinant, ar pareiškėjas, reklamuodamas įvairias savo asortimento prekes ir prekių kainą lygindamas su konkuruojančių prekybos tinklų kainomis pirmiau aptartu metodu, pažeidė Reklamos įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pirmiausia pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog lyginamoji reklama – reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 punktas nurodo, kad lyginamoji reklama leidžiama, jei reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 5 straipsnį. Reklamos įstatymo 6 straipsnio 3 punktas nustato, kad lyginamoji reklama leidžiama, reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų šių prekių ar paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi yra draudžiama naudoti klaidinančią reklamą. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje klaidinanti reklama apibrėžta kaip reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų vidutinio reklamos vartotojo požiūriu (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1230-624/2017; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2287-629/2020; kt.).

Sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo skelbta lyginamoji reklama pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) <...>; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Įvertinus Nutarime nurodytus atsakovo motyvus, dėl kurių nustatyta, kad skelbta reklama pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, ir su kuriais sutiko pirmosios instancijos teismas, nepripažinti pagrįstais apeliacinio skundo motyvai, jog Ecodentos, Kilig Margaritos, Wash & Go, Batiste, Silkia produktų lyginamoji reklama buvo pakankamai išsami, kad vartotojams visa esminė informacija buvo pateikta jiems suprantamu ir neklaidinančiu būdu bei atitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Nutarime nustatyta, kad 2023 m. birželio 13 d. ir 2023 m. liepos 17 d. pareiškėjas skelbė šių produktų akcijas, kai produktų kortelėse nebuvo paaiškinama, ką reiškia nurodyta žvaigždutė (žvaigždutę paaiškinanti informacija buvo skelbiama tik bendrame prekių sąraše).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų prekių reklamą išsamumo aspektu, pareiškėjo paaiškinimus, kokiu būdu vartotojas turėjo išsiaiškinti jo nurodytą žymėjimą, konstatuoja, kad pareiškėjo skleista reklama, kurioje nebuvo paaiškinta, ką reiškia žvaigždutė šalia reklamuojamų prekių, buvo neišsami ir pažeidžianti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Nutarime nurodyta, kad pareiškėjo reklamoje pateikiama procentinė tariamai gaunamos naudos išraiška (nurodoma geltonos spalvos langelyje) yra vaizduojama lygiai taip pat, kaip vaizduojamos pareiškėjo iš tiesų taikomos nuolaidos (ir kiti pasiūlymai) – pareiškėjo fizinėse parduotuvėse naudojami tokie kainolapiai, kaip: speciali kaina „Pasiūlymas!“; kaina su pritaikyta nuolaida (pvz., „30 EUR PIGIAU“, „ -26 proc.“); akcinis kainolapis (pvz., „ANTRAM -40 proc.“, „3 + 1 vnt. už 1,65 EUR“); kainų palyginimas (pvz., kainolapyje nurodoma „ -50 proc“, bei dvi kainos – mažesnė, bei didesnė kaina su žvaigždute; po žvaigždute nurodoma „Mažiausios pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 m. vasario 20 d. ‚Iki“, „Rimi Hyper“, „Maxima XXXX“ parduotuvėse, Vilniuje“), kurių žymėjimas iš esmės yra panašus, t. y.: 1) interneto svetainėje www.lidl.lt (bei kitose reklamos sklaidos priemonėse, pavyzdžiui, lauko reklamoje) prekės, kurios kaina yra lyginama su kitų konkurentų siūlomomis kainomis, kortelėje (ir bendrame prekių sąraše) pateikiama braukta konkurento kaina su žvaigždute, paaiškinančia, kad, pavyzdžiui, „Mažiausios prekių pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 06 12 fizinėse parduotuvėse „Maxima XXXX“, „Iki“, „Rimi Hyper“ Vilniuje“, o lyginamų dviejų kainų skirtumas nurodomas procentine išraiška (ši procentinė išraiška nurodoma geltonos spalvos langelyje, t. y. šis kainų skirtumas vaizduojamas taip pat, kaip interneto svetainėje www.lild.lt vaizduojamos tikros nuolaidos siūlomoms prekėms); 2) fizinėse pareiškėjo parduotuvėse taikoma analogiška praktika, t. y. specialių pasiūlymų, nuolaidų bei nagrinėjamų lyginamų kainų kainolapiai nurodomi fizinėse bendrovės parduotuvėse taip pat yra panašūs (nors iš pareiškėjo pateiktų kainolapių pavyzdžių matyti, jog kainolapiai nėra ženklinami skirtingomis spalvomis, vis dėlto, lyginamos kainos kainolapyje taip pat vaizduojama procentinė išraiška, t. y. lyginamų kainų skirtumas vaizduojamas taip pat, kaip fizinėje pareiškėjo parduotuvėje vaizduojamos kitos – įprastinės („tikros“) nuolaidos siūlomoms prekėms).

Taigi šiuo atveju pareiškėjas skleidė jo nurodomą lyginamąją reklamą, kai prie prekių buvo nurodoma žvaigždutė ir apačioje mažu šriftu pateikiamas paaiškinimas, kad tokia kaina su žvaigždute reiškia mažiausią pardavimo neakcinę kainą, užfiksuotą konkrečią dieną kitų prekybos tinklų atrinktose parduotuvėse. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas lygino prekių pardavimo kainas ne su savo anksčiau taikytomis kainomis, o su konkurentų taikytomis tapačių prekių pardavimo kainomis konkrečią dieną. Įvertinus tiek Nutarime aprašytų skelbtų reklamų duomenis, tiek byloje pateiktus reklamos pavyzdžius, akivaizdu, kad tokiu būdu skelbta reklama pagrįstai pripažinta klaidinančia, nes vartotojams tiek vizualiai teikiant informaciją, tiek nurodant informaciją apie kainą, buvo sudarytas įspūdis, kad yra taikoma akcija nuo anksčiau pareiškėjo taikytų prekių kainų ir kad jos akcijos skelbimo metu yra mažesnės nei konkurentų parduotuvėse. Mažu šriftu paskelbta informacija apie tam tikrą dieną buvusią prekių kainą kituose prekybos tinkluose negali būti vertinama, kaip tinkamai vartotojui paskelbta informacija, kuri atkleidžia tikrąją reklaminio pasiūlymo kainą.

Vertinant, ar atsakovas pagrįstai nustatė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimą, akcentuotina, kad atsakovas Nutarime detaliai aptarė patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir atskleidė, jog pareiškėjo skelbta reklama, kurioje lyginamų dviejų kainų skirtumas vaizduojamas taip pat, kaip interneto svetainėje www.lild.lt vaizduojamos tikros nuolaidos siūlomoms prekėms, klaidina vartotojus: sudaro įspūdį, jog prekėms taikoma nuolaida (kai iš tiesų nuolaidos netaikomos ir kainos nemažinamos), bei sudaro įspūdį, jog pareiškėjo kainos yra geresnės, nei konkurentų kainos.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Kainų palyginimo reklamoje gairių 6.1 punkte nurodyta, kad skleidžiant reklamą rekomenduojama reklamoje naudoti išsamų ir teisingą kainų palyginimą, kad vartotojas galėtų įvertinti tikrąją reklamoje pateikiamo pasiūlymo vertę. Tai reiškia, kad reklamos davėjas turi įvertinti reklamą iš vartotojo pozicijos ir atitinkamai pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kurios teisingumą jis gali pagrįsti, bei aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinti vartotojui, ką palyginamoji kaina reiškia, taip pat rekomenduojama reklamoje nurodomą pardavimo kainą lyginant su kaina, kuri apibūdinama kaip: „įprastinė kaina“, „normali kaina“, „vertė“, papildomai vartotojams pateikti paaiškinimą, ką toks apibūdinimas reiškia, jei tai nėra reklamos davėjo taikyta kaina (Kainų palyginimo reklamoje gairių 6.2 p.). Kainų palyginimo reklamoje gairių 6.6 punkte nurodyta jog reklamos davėjo paaiškinimai dėl palyginimo esmės turėtų būti nedviprasmiški, lengvai vartotojams pasiekiami ir aiškiai matomi, pavyzdžiui, pateikiami prie palyginamosios kainos, nesunkiai įskaitomi. Pagal Kainų palyginimo reklamoje gairių 7 punktą, jei reklamos davėjas prekės ar paslaugos pardavimo kainą reklamoje lygina su savo anksčiau taikyta kaina, reklamos davėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Vadovaujantis CK 6.353 straipsnio 8 punktu, pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Bet kuriame pranešime apie daikto kainos sumažinimą turi būti nurodoma ankstesnė daikto kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Tais atvejais, kai daikto kaina mažinama laipsniškai, ankstesne kaina yra laikoma daikto kaina, buvusi iki pirmojo jos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Šios nuostatos netaikomos greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams.

Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo pasirinktą kasdienio vartojimo prekių reklamos metodą iš vartotojo pozicijos, darytina išvada, kad pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nepaaiškino vartotojui, ką reiškia palyginamoji kaina, o turėjo šiuo atveju papildomai pateikti vartotojui paaiškinimą, ką toks kainos apibūdinimas reiškia, kai tai nėra pareiškėjo anksčiau taikyta kaina. Pareiškėjo taikomas reklamos metodas buvo skirtas ne specializuotai visuomenės daliai, bet galutiniam vartotojui, perkančiam savo kasdienio vartojimo pirkinius didelių parduotuvių tinkle. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo skelbtos reklamos nėra galimybės nustatyti, jog tai buvo paskelbta kaip lyginamoji reklama, nes reklamoje tai neatsispindi. Vartotojas tikėtina galėjo suprasti, kad skelbiama lyginamoji reklama, tik perskaitęs mažu šriftu parašytą informaciją apie nustatytas kainas tam tikru laiku kituose prekybos tinkluose. Kadangi didelių tinklų parduotuvėse vartotojai paprastai perka daug pirkinių savo kasdieniams poreikiams patenkinti, tai šiuo atveju turėjo būti aiškiai atskleista, jog prekių reklama yra lyginamoji reklama, o ne paskelbta taip, kad vartotojui būtų leista suprasti, jog pareiškėjas sumažino prekių kainą, taiko nuolaidas ar pan.

ESTT 2017 m. vasario 8 d. sprendimo byloje Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire International SASU 28–31 punktuose nurodyta, jog Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punkte reikalaujama, kad lyginamoji reklama nebūtų klaidinanti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą arba Direktyvos 2005/29 6 ir 7 straipsnius. Iš šių nuostatų matyti, kad lyginamoji reklama yra klaidinanti, jeigu ji kokiu nors būdu, veiksmu ar neveikimu gali suklaidinti vartotojus, kuriems ji skirta, ir daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui arba dėl tų pačių priežasčių pakenkti konkurentui. Taigi pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punktą, siejamą su Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reklama yra klaidinanti, jeigu, be kita ko, joje neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, arba joje nuslepiama tokia informacija, arba ji pateikiama neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir dėl to ji gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Nors Direktyvoje 2005/29 nėra apibrėžta sąvoka „esminė informacija“, iš jos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad tai yra informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir kurios neatskleidus jis gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Nacionaliniai teismai, remdamiesi kiekvieno atvejo aplinkybėmis, turi patikrinti, ar atsižvelgiant į vartotojus, kuriems skirta reklama, jos pobūdis gali būti laikomas klaidinamu (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo Lidl, C-159/09, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Ving Sverige, C-122/10, 51 punktą). Siekdami tai padaryti jie turi, viena vertus, atsižvelgti į tai, kaip pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vidutinis vartotojas suvokia atitinkamoje reklamoje pateikiamas prekes ar paslaugas, ir, kita vertus, atsižvelgti į visas svarbias bylos aplinkybes, remdamiesi, kaip matyti iš Direktyvos 2006/114 3 straipsnio, reklamoje esančia informacija ir apskritai visais tos reklamos elementais (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Lidl, C-159/09, 47 ir 48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo skelbta reklama, darytina išvada, kad paskelbta reklama neatitinka išsamumo, tinkamo pateikimo kriterijų bei yra klaidinanti vartotojus.

Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo skleista reklama neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, tinkamai įvertino, kad ši reklama paveikė ar galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekonominis elgesys – reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo reklama neatitiko lyginamajai reklamai keliamų išsamumo ir pateikimo kriterijų, todėl vidutinis reklamos vartotojas, kuriam ši reklama buvo skirta (t. y. pirkėjas, kuris neturi gilesnių ir specifinių žinių), galėjo būti suklaidintas dėl galimai taikomų nuolaidų, kurių iš tikrųjų pareiškėjas netaikė, t. y. pareiškėjas ginčo reklamoje braukdamas kainą nurodė ne savo anksčiau taikytą kainą, o konkurento prieš savaitę (ar kitą laikotarpį) taikytą kainą ir tokiu būdu sukūrė įspūdį, jog prekėms yra taikoma nuolaida, nors iš tiesų jis nuolaidos netaikė, dėl ko vartotojas galėjo būti paskatintas priimti ekonominius sprendimus, kurių kitomis aplinkybėmis, t. y. gavęs teisingą ir išsamią informaciją, galimai nebūtų priėmęs. Nagrinėjamu atveju būtent tiek reklamų dizainas, tiek reklamos turinys galėjo sudaryti tokią situaciją, kad vartotojas pareiškėjo lyginamąją reklamą galėjo atpažinti išimtinai kaip akcijos komunikaciją.

Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas reklamos išpildymo vizualiniams sprendiniams taikė viršenybės reklamos turinio atžvilgiu principą, nes šiuo atveju vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies reikalavimais buvo įvertinti visi byloje pateikti duomenys, teisiškai reikšmingi pareiškėjo inicijuotam ginčui išnagrinėti ir įvertinti jo (pareiškėjo) skleistą lyginamąją reklamą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nutarime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo skleista reklama pažeidė Reklamos įstatymo 6 straipsnį.

Dėl reklamoje nurodytų konkurentų kainų

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad vartotojai galėjo būti suklaidinti dėl galimai taikomų nuolaidų, kurių iš tikrųjų pareiškėjas netaikė, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, susijusi su pareiškėjo fiksuota prekių kaina konkurentų parduotuvėse. Atsakovas yra padaręs išvadą, kad prekių kainos buvo lyginamos neobjektyviai, nes kainos buvo lyginamos ne tuo pačiu laikotarpiu, o vienos savaitės laikotarpio periodas yra per ilgas teigti, kad lyginamos aktualios, t. y. to paties laikotarpio kainos, be to, užfiksuoti atvejai, kuomet konkrečią dieną pareiškėjo siūloma prekės kaina buvo lyginama ne tik su savaitės senumo konkurentų kaina, bet ir su prieš 3 mėnesius užfiksuota konkurentų kaina. Pirmosios instancijos teismas pritarė šiai atsakovo išvadai.

Tiek iš atsakovo Nutarime nurodytų argumentų, tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nėra galimybės nustatyti apie kokį konkretų laikotarpį, per kurį pareiškėjas galėjo lyginti konkurentų kainas ir jas nurodyti reklamoje, yra kalbama. Pirmosios instancijos teismas abstrakčiai nurodė, kad nėra objektyvu reklamoje lyginti konkrečiu reklamos skleidimo metu taikytas prekių kainas su konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios konkrečiu momentu galėjo nebeatitikti reklamoje nurodytų kainų. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjo pasirinktas prekių kainų lyginimas su konkuruojančių prekybos tinklų kainomis, kuomet lyginamos ne tuo pačiu momentu galiojusios prekių kainos, neatitinka reklamos palyginimui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, jog atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjo fiksuotos konkuruojančių prekybos tinklų parduodamų prekių kainos iki pareiškėjo prekių pardavimo reklamos paskelbimo ar reklamos kampanijos metu buvo pasikeitusios, t. y. buvo sumažintos.

Reklamos įstatymo 6 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi reikalavimo, kad reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų šių prekių ar paslaugų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Reklamos įstatyme nėra nustatyta, kad nėra galima lyginti kainas remiantis reklamos davėjo ir konkurentų kainomis skirtingomis dienomis. Šiuo atveju svarbu tai, kad kainų palyginimas būtų objektyvus, neklaidinantis vartotojų. Pareiškėjas nurodė, kad konkrečių reklamoje lyginamų prekių pardavimo kainas jis fiksuoja jas įsigydamas konkrečią dieną, t. y. kiekvieną pirmadienį, reklamoje įvardytose fizinėse konkurentų parduotuvėse, ir dėl to pirmadienį nustatęs konkurentų kainas, jis po savaitės (nurodomos 6 dienos), t. y. kitą pirmadienį, pradedančiame galioti kainų leidinyje (ar kitomis reklamos sklaidos priemonėmis) jas lygina su jau tą savaitę galiojančiomis savo kainomis.

Atsakovas Nutarime nustatė, kad atskirais atvejais pareiškėjas, lygindamas savo prekių kainas su konkuruojančių prekybos tinklų prekių kainomis, nurodė ne tik savaitės senumo konkurentų kainą (įprasta pareiškėjo praktika), bet net ir prieš 3 mėnesius užfiksuotą konkurentų kainą (pavyzdžiui, 2023 m. birželio 13 d. interneto svetainėje www.lidl.lt buvo siūloma įsigyti prekę „Alyvuogių aliejus „Extra Virgin“ BORGES“, kurios kaina buvo 6,49 EUR (braukta kaina po žvaigždute – 11,89 EUR, žvaigždutės paaiškinimas apačioje: „Mažiausios prekių pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 03 06 fizinėse parduotuvėse „Maxima XXXX“, „Iki“, „Rimi Hyper“ Vilniuje“, taip pat, procentine išraiška nurodomas lyginamų dviejų kainų skirtumas); 2023 m. birželio 13 d. interneto svetainėje www.lidl.lt buvo siūloma įsigyti prekę „Lietuviškas majonezas be konservantų KĖDAINIŲ KONSERVAI“, kurios kaina buvo 1,99 EUR (braukta kaina po žvaigždute – 3,35 EUR, žvaigždutės paaiškinimas apačioje: „Mažiausios prekių pardavimo (neakcinės) kainos fiksuotos 2023 03 06 fizinėse parduotuvėse „Maxima XXXX“, „Iki“, „Rimi Hyper“ Vilniuje“, taip pat, procentine išraiška nurodomas lyginamų dviejų kainų skirtumas). Taigi Nutarime iš esmės nustatyta, kad pareiškėjas, lygindamas savo prekių kainas su konkuruojančių prekybos tinklų prekių kainomis, reklamoje nurodydavo savaitės (pareiškėjo nurodymu, 6 dienų) senumo konkurentų kainą.

Nagrinėjamu atveju ginčo reklamoje nebuvo paskelbta tokia informacija, kuria remdamiesi vartotojai galėjo suprasti ir turėti lūkestį, kad būtent prekių pirkimo dieną pareiškėjo prekės yra pigesnės, nei kitų prekybos tinklų parduotuvėse, be to, kaip jau minėta, mažu šriftu buvo nurodyta konkreti data, kada tikrintos ir nustatytos konkurentų parduodamų prekių kainos. Akcentuotina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo reklamos skelbimo laikotarpiu konkurentų parduotuvėse kainos būtų pasikeitusios (sumažėjusios) ir reklamoje nurodyti duomenys būtų tapę nebeaktualūs ar neteisingi.

Reikalavimas, kad pareiškėjas, šiuo atveju atsižvelgdamas į didelę kasdienio vartojimo prekių apyvartą ir asortimentą, kasdien fiksuotų bei atnaujintų konkurentų kainų pokyčius ir juos realiu laiku skelbtų reklamoje, užkrautų neproporcingą naštą. Toks reikalavimas akivaizdžiai prieštarautų bendriesiems teisės – protingumo ir proporcingumo – principams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo atliktas konkurentų kainų palyginimas, pagrįstas ne senesniais kaip vienos savaitės duomenimis, negali būti pripažintas objektyviai nepateisinamu. Šį terminą lėmė objektyvūs leidybos ir logistikos procesai (kassavaitinio informacinio leidinio maketavimas, spausdinimas bei platinimas prekybos tinklo padaliniuose), todėl tokio operatyvumo duomenų naudojimas negali būti kvalifikuojamas kaip klaidinanti reklama. Subjektai, naudojantys lyginamąją reklamą, turi teisę pasirinkti jiems ekonomiškai palankius lyginamuosius parametrus, jeigu šie parametrai atitinka imperatyvius teisės aktų reikalavimus: yra tikslūs, objektyviai patikrinami ir neklaidinantys. Be to, pareiškėjas ėmėsi priemonių vartotojus informuoti apie kainų nustatymo datas.

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas klaidino vartotojus, reklamoje aiškiai ir nedviprasmiškai neatskleisdamas, jog jis taiko kainų palyginimą, o informacija, iš kurios būtų galima suprasti, kad buvo atliktas kainų palyginimas, nurodyta mažomis raidėmis. Dėl to nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad vartotojas nebuvo suklaidintas dėl nuolaidų, kurių jis iš tikrųjų netaikė, o pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo aspektu prieštarauja ESTT 2017 m. vasario 8 d. sprendime byloje Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire International SASU pateiktiems išaiškinimams, kuriuose nurodoma apie skirtingo dydžio ar formato parduotuvėse parduodamų prekių lyginimą.

Dėl paskirtos baudos

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad Nutarimu paskirta bauda (100 000 Eur) yra neproporcinga ir neatitinkanti sąžiningumo ir protingumo kriterijų, pirmiausia pažymi, kad pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį už šio įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 straipsniuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip 100 000 Eur; tais atvejais, kai pažeidimu nepadaroma esminės žalos šiuo įstatymu saugomiems interesams, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, už šio įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 straipsniuose nustatytų reikalavimų pažeidimus reklaminės veiklos subjektams gali būti taikomas įspėjimas, neskiriant baudos. Įspėjimas skiriamas ir baudos dydis nustatomas pagal Baudų skyrimo tvarkos aprašą, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę, mastą ir šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Reklamos įstatymo 24 str. 5 d.).

Pagal Baudų skyrimo tvarkos aprašo 7.1 punktą bazinis baudos dydis apskaičiuojamas sumažinant arba padidinant pradinį baudos dydį, tačiau neviršijant Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos maksimalios baudos dydžio ribos, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį – nuo pažeidimo pobūdžio priklausantis baudos dydis, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą: intensyvumą, agresyvumą, dažnumą, į padarytą žalą vartotojams, visuomenei ar jos grupei ar galimą riziką ją sukelti (toliau – pavojingumas) ir kitas pažeidimo pobūdžiui reikšmingas aplinkybes, kurių svarba ir įtaka priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo, apskaičiuojamas pradinį baudos dydį didinant arba mažinant iki 30 procentų. Vadovaujantis Baudų skyrimo tvarkos aprašo 6 punktu, pirmuoju etapu apskaičiuojamas pradinis baudos dydis, lygus 1,5 proc. reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais metais, neviršijant Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos maksimalios baudos dydžio ribos (ne daugiau kaip 100 000 Eur).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija); teisingumo ir teisinės valstybės principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (2001 m. spalio 2 d. nutarimas).

Aiškinant proporcingumo principo taikymą, būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnio dydžio ekonominio poveikio priemonę, turi būti siekiama, kad ji padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis ir kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva ir nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei kad padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenims. Tokių sankcijų paskirtis nėra tik nubausti pažeidėją, bet kartu ir vykdyti tiek individualią, tiek bendrąją prevenciją. Teisės subjektas, pažeidęs reklamos skleidimo sąlygas, yra baudžiamas, kad daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, kartu įspėjant kitus tos pačios rinkos dalyvius, jog už imperatyvių taisyklių nesilaikymą jie bus baudžiami taikant tokias pat sankcijas. Ekonominės sankcijos pobūdis ir paskirtis ir yra sukelti tam tikrus sunkumus ūkio subjektui, nesilaikančiam įstatyme numatytų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013; kt.).

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo situaciją individualiai, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas skleidė reklamą, pažeidžiančią Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, nustatęs pažeidimo pobūdį (pavojingas), mastą (didelis) ir trukmę (ilga), nenustatęs atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, sprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai pareiškėjui skirti 100 000 Eur baudą.

Įvertinus tai, kad skleista reklama padaryta esminė žala įstatymo saugomiems interesams, skleista kasdienio vartojimo prekių reklama buvo klaidinanti vartotojus, darytina išvada, jog nėra pagrindo skirti pareiškėjui įspėjimą, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui skirti baudą už nustatytą pažeidimą.

Atsakovas pagrįstai vertino, kad pažeidimo mastas yra didelis ir trukmė yra ilga. Atsakovo Nutarime išsamiai ir detaliai nurodytos ir pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos aplinkybės, kuriomis remiantis nustatytas didelis pažeidimo mastas ir ilga trukmė, ir jos atitinka teismų praktikoje nustatytus kriterijus, kuriais yra vertinamas pažeidimo mastas ir trukmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-240-415/2024; kt.).

Dėl aptartų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai skirta 100 000 Eur bauda, kuri užtikrina atgrasomojo poveikio reikalavimą, atitinka veiksmingumo, proporcingumo ir adekvatumo reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo.

Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, nustatydamas, jog atsakovas pagrįstai nustatė Reklamos įstatymo 6 straipsnio pažeidimą ir skyrė pareiškėjui 100 000 Eur baudą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas pareiškėjo skleistą reklamą, nepagrįstai nurodė ir „Milk Slice“ batonėlį, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Nutarimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, netenkinamas jo (pareiškėjo) prašymas priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.