Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-392-968/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2024-7Procesinio sprendimo kategorija 41 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.Teisėjų kolegijanustatė: I.Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. IS-137 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-790 (toliau – ir Ministerijos Sprendimas) bei įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 8 d. prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo.Pareiškėjas skunde nurodo šias aplinkybes ir argumentus:Pareiškėjas yra atlikęs privalomąją pradinę karo tarnybą. Su Jehovos liudytojais 2021 m. pradėjo studijuoti Bibliją, 2023 m. kovo 12 d. pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju. Pareiškėjo religiniai įsitikinimai ir sąžinė neleidžia jam atlikti bet kokios formos karo tarnybos (naudojant ginklą ar jo nenaudojant), taip pat alternatyvios krašto apsaugos tarnybos, kuri yra kontroliuojama karinių struktūrų arba kuria tiesiogiai bet kokia forma prisidedama prie karinių veiksmų. Pareiškėjas, siekdamas įsitikinti, kad jis, kaip atlikęs privalomąją karo tarnybą asmuo, nebėra ir nebus niekaip su šia tarnyba saistomas ateityje, kreipėsi į Tarnybą, pateikdamas 2023 m. spalio 2 d. prašymą „Dėl išbraukimo iš rezervistų sąrašo”. Tarnyba pateikė 2023 m. spalio 19 d. raštą Nr. IS-742, kuriame nurodė, kad pasibaigus tarnybos aktyviajame rezerve laikotarpiui karo prievolininkai priskiriami parengtajam kariuomenės personalo rezervui. Pareiškėjas pateikė Tarnybai dar vieną 2024 m. vasario 8 d. prašymą. Tarnybos Sprendimu nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimus, taip pat, pažeidžiant pareiškėjo teises, neišspręstas klausimas dėl jo reikalavimo atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo. Tarnyba vengė konkrečiai atsakyti į pareiškėjo klausimus, išreiškė neigiamą nusistatymą pareiškėjo religinių įsitikinimų atžvilgiu ir nepagrįstais argumentais siekė išvengti pareiškėjo pašalinimo iš parengtojo rezervo sąrašo. Pareiškėjas Tarnybos Sprendimą ginčijo krašto apsaugos ministrui. Ministerijos Sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas, nenurodant jokių argumentų, neatsakant į pareiškėjo skundo motyvus, o tik pritariant Tarnybos Sprendimui. Pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalį paskelbus visuotinę mobilizaciją, Lietuvos kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkai yra šaukiami atlikti karo tarnybą (ne alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą). Tarnybos Sprendime patvirtinta, kad alternatyvi krašto apsaugos tarnyba negali būti atliekama rezervininkų ir jie privalo atlikti karo tarnybą, pavyzdžiui, mobilizacijos atveju. Net ir šiuo metu esanti alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba nėra tinkama pareiškėjui, nes ji nėra grynai civilinio pobūdžio. Tai patvirtino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2022 m. birželio 7 d. sprendime byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (peticijos Nr. 51914/19). Šiuo metu siūloma alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba negali būti laikoma grynai civilinio pobūdžio, nes pagal teisės aktus alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra kontroliuojama ir prižiūrima kariuomenės. Esant tokioms aplinkybėms, kai pareiškėjas dėl religinių įsitikinimų ir sąžinės negali ir negalės atlikti karo tarnybos, Tarnyba privalėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo pašalinimo iš Lietuvos kariuomenės personalo rezervo. Pareiškėjo nepašalinus iš šio rezervo, pareiškėjas bus ir toliau laikomas karo prievolininku, privalančiu Įstatyme nustatytais atvejais atlikti karo tarnybą. Tarnybos Sprendimas, kuriuo neišspręstas (ar atmestas) pareiškėjo prašymas, taip pat padarant nepagrįstas išvadas, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6, 9, 13 ir 14 straipsnius, draudžiančius diskriminuoti dėl religijos. Pareiškėjui pateikus prašymą Tarnybai, kuriame nurodytas reikalavimas atleisti jį iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo, Tarnyba šį prašymą privalėjo spręsti iš esmės ir atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo (priklausomai nuo to, koks konkretus teisinis veiksmas turi būti atliekamas, siekiant, kad asmuo iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo nebebūtų ateityje šaukiamas atlikti karo tarnybą). Iš Ministerijos Sprendimo neaišku, kodėl Ministerija pritarė Tarnybos Sprendimui, t. y. Ministerija priėmė išimtinai formalų sprendimą, kuris neatitinka administraciniams teisės aktams keliamų reikalavimų. Ministerijos Sprendime nėra jokių objektyvių duomenų, jis negrindžiamas jokiomis teisės normomis, nėra pateiktas joks teisinis pagrindas, sprendimas nemotyvuotas. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:Pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje. Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kurie yra atleidžiami nuo karo prievolės (tiek nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, tiek nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos). Pareiškėjas negali būti atleistas nuo karo prievolės, o atsakovas negali būti įpareigotas priimti sprendimą, atleidžiantį nuo šios prievolės, kadangi įstatymuose nėra nustatytos galimybės nuo karo prievolės atleisti dėl religinių ar kitokių įsitikinimų. Remiantis Konstitucija bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimu, buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai objektyviai negalėtų atlikti karo tarnybą ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai kad, pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąją krašto apsaugos tarnyba. Pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą dėl galimybės atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.Pagal Konstitucijos 139 straipsnį kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi pareigą įstatymo nustatyta tvarka atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aplinkybės, kurios leistų atleisti pareiškėją nuo karo tarnybos, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. potenciali žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių būtų galima spręsti, jog vien dėl buvimo kariuomenės personalo rezerve pareiškėjas patirtų tokią žalą, kuri keltų realų pavojų jo sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės nėra pagrįstos tokiais įrodymais, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo buvimas kariuomenės personalo rezerve lemtų skundu deklaruojamas neigiamas pasekmes. II.Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliko nuo 2003 m. gruodžio 3 d. iki 2004 m. gruodžio 17 d. Tarnybos metu pareiškėjas įgijo pagrindinį karinį parengtumą. Tarnyba 2023 m. spalio 19 d. rašte Nr. IS-742 „Dėl išbraukimo iš parengtojo rezervo“ pareiškėjui paaiškino, jog jo tarnyba aktyviajame rezerve baigėsi 2020 m. liepos 1 d., kai, pasikeitus Įstatymo nuostatoms, buvo įtvirtinta aktyviojo rezervo tarnybos sąvoka ir trukmė, tuomet visų karo prievolininkų tarnybos parengtajame rezerve laikotarpis buvo įskaitytas į tarnybos aktyviajame rezerve laikotarpį. Šiame rašte Tarnyba pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjas nebebus šaukiamas atlikti tarnybos aktyviajame rezerve, todėl jo prašymas išbraukti iš sąrašo yra neaktualus. Tarnybos Sprendime nurodyta, kad, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsniu, vietoje privalomosios karo tarnybos, paskelbus mobilizaciją, gali būti atliekama alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, kuri atliekama valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbant visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. Kai Įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama, kad privalomąją karo tarnybą turintis atlikti karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, vietoje privalomosios karo tarnybos jis turi būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis dėl savo turimų religinių įsitikinimų (t. y., dėl nenoro ir negalėjimo naudoti ginklą prieš asmenį) negali atlikti privalomosios krašto apsaugos tarnybos, pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis negali atlikti privalomosios karo tarnybos dėl savo galimai turimų įsitikinimų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas tik modeliuoja tariamą / hipotetinį galimą jo teisių pažeidimą ateityje, kuris faktiškai nėra įvykęs. Nesant materialiosios teisės pažeidimo, Tarnyba neturi pagrindo nagrinėti pareiškėjo pamąstymų dėl spėjamo, galimai ateityje įvyksiančio teisės pažeidimo. Tarnybos Sprendime pakartotinai atkreiptas pareiškėjo dėmesys į tai, kad ji neturi teisės aktuose numatytų įgaliojimų atlikti pareiškėjo prašomos procedūros – išbraukti asmenis iš parengtojo rezervo.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. birželio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą, kuriuo, be kitų pakeitimų, išspręstas ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo reglamentavimo pakeitimo klausimas.Pareiškėjas, remdamasis savo religiniais įsitikinimais, skunde nurodė, kad šiuo metu esanti alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba taip pat nėra tinkama pareiškėjui, nes ji nėra visiškai civilinio pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl galimybės atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, dėl šios tarnybos pobūdžio bei sąlygų, atsakovas šiuo klausimu nėra priėmęs jokio administracinio akto, tarp šalių nėra kilusio ginčo dėl civilinio pobūdžio tarnybos. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvoje nėra įstatymu nustatytos galimybės atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, o alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos sąlygas nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 206 patvirtintas Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato pagrindų atleisti nuo privalomosios karo tarnybos tik dėl religinių ir / ar pacifistinių pažiūrų, tačiau privalomoji karo tarnyba gali būti pakeičiama alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba. Pareiškėjas negali būti atleistas nuo karo prievolės, o atsakovas negali būti įpareigotas priimti sprendimą, atleidžiantį nuo šios prievolės, kadangi įstatymuose nėra nustatytos galimybės nuo karo prievolės atleisti dėl religinių ar kitokių įsitikinimų. Pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Teismas byloje nenustatė tokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jo atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas.Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimą ir darė išvadą, jog piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstitucijos nuostatas, kurios ir yra pilietiško elgesio matas. Teismas vertino, jog konstituciniu požiūriu pareiškėjo įsitikinimai yra lygiaverčiai su kitų asmenų pasaulėžiūra ir įsitikinimais, todėl pagrįstai negali būti privilegijuojami. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog iš Įstatymo ir iš Aprašo nuostatų būtų galima daryti išvadą, jog alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba Lietuvoje yra bauginamojo ar baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės. Todėl pareiškėjo nurodomą EŽTT praktiką teismas negalėjo adaptuoti pilna apimtimi, kadangi nei statuso pobūdis, nei kontrolės mastas, nei reikalavimai, taikomi Lietuvoje, nesutampa su sąlygomis, analizuojamomis pareiškėjo skunde pateiktose EŽTT bylose. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba nekvietė pareiškėjo į rezervo karių mokymus, o tik siekė sutikrinti kiekvieno karo prievolininko, esančio parengtajame kariuomenės personalo rezerve, duomenis.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai yra aiškūs ir suprantami, motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturėjo pagrindo. Konstatavęs, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas neturėjo pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 8 d. prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo. Teismas atmetė pareiškėjo skundą. III.Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjas prie 2023 m. spalio 2 d. prašymo Tarnybai pridėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos 2023 m. rugsėjo 29 d. pažymą Nr. KP-2023/13, kuri patvirtina, kad pareiškėjas yra Jehovos liudytojas. Taip pat savo 2024 m. vasario 8 d. prašyme ir 2024 m. kovo 25 d. skunde pareiškėjas aiškiai išdėstė, kad dėl savo religinių įsitikinimų atsisako atlikti bet kokią karinę tarnybą, įskaitant buvimą „rezervistu“. Nei Tarnyba, nei Ministerija skundžiamuose sprendimuose neneigė, kad pareiškėjas yra Jehovos liudytojas. Pareiškėjas yra Jehovos liudytojas ir jis pateikė aiškias priežastis, netgi pacitavo Biblijos ištraukas ir paaiškino, kodėl jo sąžinė neleidžia jam atlikti karinės tarnybos. Jo pateikti rimti ir nuoširdūs argumentai buvo tokie pat įtikinami, kaip ir tie, kuriuos EŽTT pripažino pagrįstais sprendimo, priimto byloje Teliatnikov prieš Lietuvą, 5 ir 8 punktuose.Pareiškėjas įrodė, kad jis yra laikomas rezervo kariu, ir jau šiuo metu yra kviečiamas vykdyti rezervo kario pareigas, o tai jam sukelia teisines pasekmes. Teismas netyrė šių aplinkybių ir įrodymų. Teismo sprendimas pažeidžia Konvencijos 9 straipsnį ir prieštarauja teismą įpareigojančiam EŽTT sprendimui byloje Teliatnikov prieš Lietuvą, taip pat panašiam EŽTT 2024 m. kovo 12 d. sprendimui byloje Kanatli prieš Turkiją. Teismas turėjo nuspręsti, ar tai, kad pareiškėjas yra įtrauktas į karių rezervistų sąrašą (dėl ko jis tikrai galėjo būti pašauktas mobilizacinėms pratyboms), nesikerta su religine asmens, atsisakančio atlikti karo tarnybą dėl sąžinės prieštaravimų, laisve, kas prieštarautų Konvencijos 9 straipsniui. Remiantis EŽTT sprendimu byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (65, 74 ir 91 p.), pareiškėjo, atsisakančio atlikti karo tarnybą dėl sąžinės prieštaravimų, statuso atmetimas ir jo nepašalinimas iš „rezervistų“ sąrašo, paliekant jį „parengtojo kariuomenės personalo rezervo nariu“, reiškė „kišimąsi į pareiškėjo minties ir sąžinės laisvę, kuri yra saugoma pagal Konvencijos 9 straipsnį“.Teismas taip pat turėjo nuspręsti, ar toks kišimasis laisvoje ir demokratinėje visuomenėje galėtų būti laikomas pateisinamu. Konvencijos 9 straipsnis (ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnis) įpareigoja Lietuvą atleisti nuo karo tarnybos asmenis, atsisakančius ją atlikti dėl sąžinės prieštaravimų. Teismas turėjo padaryti išvadą, kad dėl to, jog karinės institucijos nepašalino pareiškėjo pavardės iš rezervistų sąrašo, buvo pažeistos pareiškėjo teisės pagal Konvencijos 9 straipsnį ir tuo pagrindu privalėjo patenkinti pareiškėjo skundą.Nebuvo jokių kliūčių tenkinti pareiškėjo prašymą pašalinti jį iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo, nes nesant aiškaus teisinio reglamentavimo ir dar negaliojant naujos redakcijos Karo prievolės ir alternatyvios krašto apsaugos tarnybos įstatymui, Lietuvos kariuomenė tenkina šauktinių Jehovos liudytojų prašymus dėl karo tarnybos. Kadangi pareiškėjas yra toks pat Jehovos liudytojas, kaip ir kiti Jehovos liudytojai, Lietuvos kariuomenė turėjo priimti analogiško ar panašaus turinio sprendimą – t. y. pareiškėjo prašymą išspręsti vienodai, kaip ir kitų Jehovos liudytojų, kurių sąžinė taip pat neleidžia atlikti karo tarnybos, prašymus.Šios bylos ginčo dalykas – pareiškėjo pašalinimas iš rezervo, kario rezervisto statuso panaikinimas, todėl teismui nereikėjo spręsti jokių klausimų, susijusių su alternatyvia tarnyba. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą numatyta Konstitucijos 139 straipsnyje. Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kurie yra atleidžiami nuo karo prievolės (tiek nuo nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, tiek nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos). Pareiškėjas negali būti atleistas nuo karo prievolės, o atsakovas negali būti įpareigotas priimti sprendimą, atleidžiantį nuo šios prievolės, kadangi įstatymuose nėra nustatytos galimybės nuo karo prievolės atleisti dėl religinių ar kitokių įsitikinimų.Remiantis Konstitucija bei Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimu, buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai objektyviai negalėtų atlikti karo tarnybos ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai kad, pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąją krašto apsaugos tarnyba, taip pat, kad pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas. Pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi nei statuso pobūdis, nei kontrolės mastas, nei Lietuvoje taikomi reikalavimai (nagrinėjamu atveju Tarnyba nekvietė pareiškėjo į rezervo karių mokymus, o tik siekė sutikrinti kiekvieno karo prievolininko, esančio parengtajame kariuomenės personalo rezerve, duomenis) nesutampa su sąlygomis, analizuojamomis pareiškėjo pateiktose EŽTT bylose.Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas uždavė klausimus pareiškėjui į kuriuos buvo pateikti šie atsakymai: Ar Jums esant įtrauktu į parengtąjį kariuomenės personalo rezervą Jūs buvote kokia nors forma ar būdu baudžiamas? Atsakymas: Ne. Ar Jūs teikėte prašymą dėl noro atlikti alternatyviąją tarnybą? Atsakymas: Ne. Pareiškėjas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra saistomas ištikimybės valstybei santykių. Pareiškėjas, kuris šiame ginče deklaruoja subjektyvius įsitikinimus dėl religinių normų aiškinimo, paskelbus valstybėje mobilizaciją, galėtų atlikti savo pareigą valstybei, vykdydamas funkcijas ir be ginklo.Aplinkybės, kurios leistų atleisti pareiškėją nuo karo tarnybos, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. potenciali žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių būtų galima spręsti, jog vien dėl buvimo kariuomenės personalo rezerve pareiškėjas patirtų tokią žalą, kuri keltų realų pavojų jo sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo išdėstytos aplinkybės nėra pagrįstos tokiais įrodymais, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo buvimas kariuomenės personalo rezerve lemtų deklaruojamas neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas jį atleisti iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo, ir Ministerijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo karo prievolės, o atsakovas negali būti įpareigotas priimti sprendimą, atleidžiantį nuo šios prievolės, kadangi įstatymuose nėra nustatytos galimybės nuo karo prievolės atleisti dėl religinių ar kitokių įsitikinimų. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika, kadangi nei statuso pobūdis, nei kontrolės mastas, nei Lietuvos taikomi reikalavimai nesutampa su sąlygomis, analizuojamomis pareiškėjo skunde pateiktose EŽTT bylose.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti vadovaujamasi EŽTT sprendimais bylose Teliatnikov prieš Lietuvą, Kanatli prieš Turkiją. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis yra Jehovos liudytojas, tačiau yra kviečiamas vykdyti rezervo kario pareigas, o tai jam sukelia teisines pasekmes. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis nustato, kad karo prievolininkas – karo prievolę turintis pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis, o karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, trunkančią 9 mėnesius, iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai). Atlikę šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos trukmės nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kariai išleidžiami į atsargą ir priskiriami parengtajam kariuomenės personalo rezervui (Įstatymo 7 str. 1 d.). Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad kariuomenės personalo rezervas – karo prievolininkų visuma, išskyrus tikrąją karo tarnybą atliekančius karo prievolininkus. Parengtasis kariuomenės personalo rezervas – karo prievolininkai, įgiję pagrindinį karinį parengtumą (Įstatymo 2 str. 17 d.). Aktyvusis kariuomenės personalo rezervas – parengtojo kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkų, kurių turimi kariniai įgūdžiai periodiškai atnaujinami mokymuose ir pratybose, dalis (Įstatymo 2 str. 2 d.). Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad aktyviojo rezervo kario atliekamos tarnybos aktyviajame rezerve trukmė – 10 metų nuo skyrimo į aktyvųjį rezervą. Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad, paskelbus visuotinę mobilizaciją, Lietuvos kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkai yra šaukiami atlikti karo tarnybą. Paskelbus dalinę mobilizaciją, karo prievolininkai yra šaukiami, jeigu Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento dekrete dėl mobilizacijos skelbimo yra nurodyta pašaukti kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkus atlikti karo tarnybą. Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atliekama vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją (Įstatymo 16 str. 1 d.).Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo karo prievolės atvejai. Pagal šį reguliavimą nuo karo prievolės atleidžiami: 1) asmenys, kurie nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais; 2) neįgalieji; 3) asmenys, kurie karinės medicinos ekspertizės komisijos, sudarytos ir veikiančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, dėl sveikatos būklės pripažinti netinkamais privalomajai karo tarnybai; 4) asmenys, įstatymų nustatyta tvarka perkelti į dimisiją; 5) pagrindinio karinio parengtumo neįgiję asmenys, kai jiems sukanka 60 metų; 6) moterys, išskyrus tas, kurios raštu pareiškė norą tapti karo prievolininkėmis ir (ar) yra baigusios aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas.Bylos duomenimis nustatyta:Pareiškėjas nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliko nuo 2003 m. gruodžio 3 d. iki 2004 m. gruodžio 17 d. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 17 d. gavo trumpąją žinutę (SMS), kuria buvo informuotas, jog jis yra priskirtas kariuomenės personalo rezervui. Žinutėje taip pat nurodyta, kad iki gegužės 10 d. bus vykdomos kariuomenės rezervo mobilizacinės pratybos, kurių metu su pareiškėju gali susisiekti Lietuvos kariuomenės atstovai. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 19 d. gavo elektroninį laišką, kuriame prašoma užpildyti, pasirašyti ir atsiųsti iki savaitės pabaigos Karo prievolininko sveikatos būklės deklaraciją.Pareiškėjas pateikė 2023 m. spalio 2 d. prašymą Tarnybai, prašydamas išbraukti jo vardą iš karo rezervistų sąrašų. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad dėl savo religinių įsitikinimų jis nesutinka atlikti nei karinės tarnybos, nei alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, taip pat nesutinka būti įtrauktas į karo rezervą, tačiau yra pasirengęs atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, niekaip nesusijusią su karinėmis struktūromis, joms visiškai nepavaldžią ir niekaip neremiančią karinių interesų. Tarnybos 2023 m. spalio 19 d. rašte Nr. IS-742, atsakant į pareiškėjo 2023 m. spalio 2 d. prašymą, nurodyta, kad pareiškėjo tarnyba aktyviajame rezerve baigėsi 2020 m. liepos 1 d. Šiame rašte Tarnyba pareiškėjui nurodė, kad skyrimas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą galimas tik vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, kurią pareiškėjas jau yra atlikęs. Kadangi pareiškėjas jau baigė tarnybą aktyviajame rezerve, Tarnyba aptariamame rašte nurodė, kad jis nebebus šaukiamas atlikti tarnybos aktyviajame rezerve ir nebus paskirtas atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Pareiškėjo netenkino Tarnybos 2023 m. spalio 19 d. rašte Nr. IS-742 pateiktas atsakymas į jo 2023 m. spalio 2 d. prašymą, todėl jis 2024 m. vasario 8 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybą, prašydamas paaiškinti, ką reiškia, kad jis yra priskirtas parengtajam kariuomenės personalo rezervui; nurodyti, ar tai, kad jis yra priskirtas parengtajam kariuomenės personalo rezervui, reiškia, jog, esant tam tikroms sąlygoms ir / ar aplinkybėms, jis gali būti pašauktas atlikti karo tarnybą; atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo (priklausomai nuo to, koks konkretus teisinis veiksmas turi būti atliekamas, siekiant, kad asmuo iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo nebebūtų ateityje šaukiamas atlikti karo tarnybą).Tarnybos Sprendime atsakant į pareiškėjo 2024 m. vasario 8 d. prašymą nurodyta, kad pareiškėjas yra atlikęs privalomąją pradinę karo tarnybą, kurios metu įgijo pagrindinį karinį parengtumą, o visi karo prievolininkai, įgiję pagrindinį karinį parengtumą yra parengtasis kariuomenės personalo rezervas, todėl pareiškėjas yra parengtajame kariuomenės personalo rezerve. Vadovaujantis Įstatymo 16 straipsniu vietoje privalomosios karo tarnybos, paskelbus mobilizaciją, gali būti atliekama alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, kuri atliekama valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbant visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu.Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Sprendimu, pateikė skundą Ministerijai, kuri Ministerijos Sprendimu netenkino pareiškėjo skundo. Įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir pašalinti jį iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo, kadangi pareiškėjas neatitiko nei vieno iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto atvejo. Tarnybos Sprendime, nagrinėjant pareiškėjo prašymą išbraukti jį iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo, pagrįstai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo religinių įsitikinimų, kadangi pareiškėjas nebuvo kviečiamas atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Todėl vertinant skundžiamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, neturi reikšmės pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl jo religinių įsitikinimų rimtumo ir nuoširdumo. Pareiškėjui jau esant atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, taigi įgijusiam pagrindinį karinį parengtumą, pagal Įstatymą jis automatiškai pateko į parengtąjį kariuomenės personalo rezervą. Byloje nustatyta ir tai, kad 2020 m. liepos 1 d. baigėsi pareiškėjo tarnyba aktyviajame rezerve, todėl, kaip paminėta Tarnybos 2023 m. spalio 19 d. rašte Nr. IS-742, pareiškėjas nebebus šaukiamas atlikti karo prievolę. Pareiškėjo nurodomos SMS žinutės su informacija apie tai, jog su juo gali susisiekti Lietuvos kariuomenės atstovai, ir elektroninio laiško, prašančio užpildyti Karo prievolininko sveikatos būklės deklaraciją, gavimas nereiškia kvietimo atlikti karo prievolę. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo šaukiamas dalyvauti Lietuvos kariuomenės rezervo mobilizacinėse pratybose. Ministerijos Sprendime pareiškėjui išaiškinta, kad Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba 2023 m. balandžio 19 d. elektroniniu laišku nekvietė pareiškėjo į rezervo karių mokymus, o tik siekė sutikrinti kiekvieno karo prievolininko, esančio parengtajame kariuomenės personalo rezerve, duomenis. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis buvo kviečiamas vykdyti rezervo kario pareigas ir tai jam sukėlė teisines pasekmes. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pažymėjo, jog į Tarnybą kreipėsi siekdamas įsitikinti, jog jis, kaip atlikęs privalomąją karo tarnybą asmuo, nebėra ir nebus niekaip su šia tarnyba saistomas ateityje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atsakovui pašalinti jį iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo yra susijęs ne su tuo metu pažeidžiamomis pareiškėjo teisėmis, o su galimais jo teisių pažeidimais ateityje tuo atveju, jeigu jis būtų šaukiamas atlikti karo prievolę (paskelbus mobilizaciją).Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip ir paminėta Tarnybos Sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime, Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. birželio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą (nauja redakcija nuo 2026 m. sausio 1 d.), kuriuo, be kitų pakeitimų, išspręstas ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo reglamentavimo pakeitimo klausimas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 907 „Dėl Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ 1.1 papunkčiu įgaliojo Jaunimo reikalų agentūrą vykdyti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą administruojančios institucijos funkcijas ir patvirtinti Viešosios naudos nevyriausybinių organizacijų, kuriose atliekama alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, sąrašą.Pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi EŽTT išaiškinimais byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19) ir Kanatli prieš Turkiją (Nr. 8382/15), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Pažymėtina, kad byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19), priešingai, nei nustatyta nagrinėjamoje byloje, karo prievolininkas ginčijo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimą Lietuvos karo prievolės sistemoje dėl religinių įsitikinimų, t. y. Jehovos liudytojo neatleidus nuo karo tarnybos ir nesudarius galimybių atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Byloje Kanatli prieš Turkiją (Nr. 8382/15) karo prievolininkui atsisakius atlikti vienos dienos trukmės rezervo tarnybą, jam teko atlikti 10 dienų laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjo nurodomoje byloje buvo nustatyta, kad Šiaurės Kipro įstatymai nenumatė alternatyviosios tarnybos galimybės asmenims, atsisakantiems tarnauti dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų. EŽTT pripažino, kad reikalavimas atlikti net ir trumpą (vienos dienos) rezervo tarnybą be alternatyvos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnį (minties, sąžinės ir religijos laisvė), ir pabrėžė, kad valstybės privalo užtikrinti alternatyvios tarnybos galimybes pacifistams. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nebuvo šaukiamas atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl rėmimosi išaiškinimais EŽTT nagrinėtose bylose Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19) ir Kanatli prieš Turkiją (Nr. 8382/15) vertintini kritiškai ir atmestini, pripažinus, kad nesutampa minėtų EŽTT bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas).Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos parengtajame kariuomenės personalo rezerve / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo / pašalinti iš parengtojo kariuomenės personalo rezervo sąrašo, todėl skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Jolanta Malijauskienė