Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-534-552/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07878-2023-0Procesinio sprendimo kategorija 36(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 21 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ir Užimtumo tarnyba) 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. SS(19.1)-4431 „Dėl bedarbio statuso netekimo“ (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas) ir 2023 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. SS(19.1)-1004 „Dėl bedarbio statuso atstatymo“ pakeitimą (toliau – ir 2023 m. vasario 20 d sprendimas), kad pareiškėjui bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2023 m. birželio 15 d., nustatant, kad pareiškėjui bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d.Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir LKT) direktorius 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. P-65 (toliau – ir LKT įsakymas) atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2023 m. sausio 15 d., pasibaigus įspėjimo apie jo užimamos pareigybės panaikinimą terminui. Teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 (toliau – ir 2023 m. gegužės 16 d. sprendimas) panaikino minėtą įsakymą ir įpareigojo LKT grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas pareigas, o nesant tokios galimybės – į kitas lygiavertes pareigas.Tarnybos 2023 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2023 m. sausio 18 d. suteiktas bedarbio statusas. Tarnybos 2023 m. vasario 8 d. sprendimu šis statusas buvo sustabdytas nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 8 d., o 2023 m. vasario 20 d. sprendimu – nuo 2023 m. vasario 9 d. atkurtas neterminuotai.Teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimas, kuris nebuvo perduotas vykdyti skubiai ir dar nebuvo įsiteisėjęs, tuo metu negalėjo būti vykdomas. Be to, pareiškėjas nebuvo pateikęs LKT prašymo grąžinti jį į karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir nebuvo davęs tam sutikimo. Todėl, pareiškėjo vertinimu, nebuvo pagrindo laikyti, kad jis teismo sprendimo pagrindu buvo grąžintas į šias pareigas.Valstybės tarnybos (karjeros valstybės tarnautojo) teisiniai santykiai nelaikytini darbo santykiais ar darbo santykiams prilygintais teisiniais santykiais. Kadangi pareiškėjas nebuvo grąžintas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, neatsirado neterminuotų darbo santykių ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių. Todėl atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir priėmė neteisėtą 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą bei jo pagrindu neteisėtai pakeitė 2023 m. vasario 20 d. sprendimą.Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjas buvo išregistruotas iš Užimtumo tarnybos nuo 2023 m. birželio 16 d., t. y. atgaline data, taip buvo pažeistas teisės aktų negaliojimo atgal principas ir netinkamai taikytas Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktas. Be to, priimant ginčijamą sprendimą ir jo pagrindu pakeičiant 2023 m. vasario 20 d. sprendimą, buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir administracinių sprendimų pagrįstumą.Skundžiamo Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo ir 2023 m. vasario 20 d. sprendimo pakeitimo teisiniai bei faktiniai pagrindai ir motyvai turėjo būti išdėstyti pačiuose administraciniuose aktuose, todėl jų negalima papildyti atsakovo atsiliepime į skundą ar paaiškinimuose, pateiktuose teismo posėdyje. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nepakako formaliai nurodyti Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktą – juose turėjo būti išdėstytos reikšmingos faktinės aplinkybės, pateiktas jų vertinimas ir paaiškinta jų sąsaja su taikytu teisiniu pagrindu.Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendime tik formaliai pažymėta, jog, atsiradus neterminuotiems darbo santykiams ar darbo santykiams prilygintiems teisiniams santykiams, jis nuo 2023 m. birželio 16 d. išregistruotas iš Užimtumo tarnybos. Tačiau minėtame sprendime neatskleista, kada, kokiu pagrindu ir kokie konkretūs darbo ar jiems prilyginti teisiniai santykiai atsirado, taip pat nenurodyta jokių šią išvadą pagrindžiančių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 15 d. nebuvo įsidarbinęs savarankiškai, todėl ši aplinkybė paneigia 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendime formaliai nurodytą pagrindą, jog jo darbo paieška nutraukta dėl savarankiško įsidarbinimo, Tarnybai suteikus darbo rinkos paslaugas.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Tarnyba, gavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) pateiktą informaciją, kurią gavo iš darbdavio, laiku priėmė pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjo bedarbio statusą. 2023 m. birželio 23 d. VSDFV pateikė atnaujintus duomenis apie pareiškėjo darbinę veiklą, iš kurių matyti, kad jį siejo tarnybos santykiai su LKT, o nuo 2023 m. birželio 16 d. buvo fiksuojamas nedraudžiamasis laikotarpis – pravaikšta. Atsižvelgdama į šiuos duomenis, Tarnyba 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu panaikino pareiškėjo bedarbio statusą nuo 2023 m. birželio 16 d. Pravaikštos laikotarpiu išliekantys darbo ar tarnybos santykiai nesuteikia teisės turėti bedarbio statusą, nes asmuo neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų šio statuso suteikimo sąlygų.Laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 8 d. pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) gavo tantjemų arba atlyginimą už veiklą stebėtojų taryboje, valdyboje ar paskolų komitete (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 6 d.). Dėl šių atlygintinų santykių pareiškėjo bedarbio statusas buvo sustabdytas nurodytam laikotarpiui, o jiems pasibaigus Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimu nuo 2023 m. vasario 9 d. atkurtas. Pareiškėjas žinojo, kad vykdo veiklą ir už ją gauna atlygį, taip pat kad bedarbio statusas atkuriamas tik pasibaigus darbo ar darbo santykiams prilygintiems teisiniams santykiams. Kadangi tai nebuvo pirmoji pareiškėjo registracija Tarnyboje, jam turėjo būti žinomos bedarbio teisės ir pareigos.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad:2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo 4 priede nurodyta, kad pareiškėjui panaikinamas bedarbio statusas nuo 2023 m. birželio 16 d. atsiradus neterminuotiems darbo santykiams ar darbo santykiams prilygintiems teisiniams santykiams (Įstatymo 24 str. 4 d. 1 p.).2023 m. vasario 20 d. sprendimo 3 priede nurodyta, kad pareiškėjui atkurtas bedarbio statusas nuo 2023 m. vasario 9 d. pasibaigus ne ilgesnės kaip 6 mėnesių trukmės darbo santykiams ar jų esmę atitinkantiems santykiams (Įstatymo 24 str. 3 d.).Administracinė byla Nr. eI3-4524-595/2023 dėl LKT įsakymo panaikinimo, pareiškėjo grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas minėtas įsakymas ir LKT įpareigota grąžinti pareiškėją į anksčiau eitas pareigas, o nesant tokios galimybės – į kitas lygiavertes pareigas.VSDFV 2023 m. birželio 23 d. pateikė atnaujintus duomenis apie pareiškėjo darbinę veiklą (toliau – ir Fondo valdybos išrašas), iš kurių matyti, kad nuo 2023 m. birželio 16 d. buvo fiksuojamos pareiškėjo neapmokamos atostogos (pravaikšta). Be to, Fondo valdybos išraše nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 8 d. pareiškėjas gavo tantjemų arba atlyginimą už veiklą stebėtojų taryboje, valdyboje ar paskolų komitete.Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai priėmė 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą panaikinti pareiškėjo bedarbio statusą, nes buvo gavusi minėtą VSDFV informaciją, kuria privalėjo vadovautis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė paaiškinimų dėl šios informacijos ir įrodymais nepaneigė Fondo valdybos išraše nurodytų duomenų, o tik deklaratyviai teigė, jog nuo 2023 m. birželio 15 d. nebuvo įsidarbinęs savarankiškai, tačiau iš esmės neginčijo, kad vykdė veiklą ir gavo už ją atlygį. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pravaikštos, kaip nedraudžiamojo laikotarpio, metu išliekantys darbo santykiai nesuteikia asmeniui teisės turėti bedarbio statusą. Atsižvelgdamas į Fondo valdybos išraše pateiktus duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 8 d. iš VRK gavo tantjemų arba atlyginimą už veiklą stebėtojų taryboje, valdyboje ar paskolų komitete, teismas konstatavo, kad pareiškėją siejo atlygintiniai teisiniai santykiai. Teismo vertinimu, dėl šios priežasties pareiškėjo bedarbio statusas nurodytu laikotarpiu buvo pagrįstai sustabdytas, o šiems santykiams pasibaigus Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimu nuo 2023 m. vasario 9 d. atkurtas.Įvertinęs 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimams, teismas konstatavo, kad jis grindžiamas pakankamais faktiniais duomenimis ir ginčo teisiniams santykiams taikytinu teisiniu reguliavimu. Teismo vertinimu, Tarnyba jame išsamiai įvertino tarpusavyje susijusias ir ginčui teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias pareiškėjo bedarbio statuso panaikinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo turinys atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą teismas priėjo prie išvados, kad Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. ir 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais.III.Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino VSDFV 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3253-596/2024. Minėtu VSDFV sprendimu buvo panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai, kurių pagrindu VSDFV registre įrašyti duomenys apie pareiškėjo darbo pajamas, draudimo laikotarpius ir pravaikštą. Atkūrus iki duomenų tikslinimo buvusią VSDFV registro būklę, išnyko faktinis pagrindas laikyti, kad nuo 2023 m. birželio 16 d. jį su LKT siejo bedarbio statusui kliudantys darbo santykiai. Tarnyba bedarbio statusą panaikino remdamasi duomenimis apie nuo 2023 m. birželio 16 d. fiksuotą nedraudžiamąjį laikotarpį (pravaikštą), įrašytais VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. liepos 19 d. sprendimu. Kadangi šis sprendimas vėliau buvo panaikintas, pirmosios instancijos teismas, sprendimą grįsdamas minėtais registro duomenimis, rėmėsi nebegaliojančiu faktiniu pagrindu.Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu jo bedarbio statusas nuo 2023 m. birželio 16 d. panaikintas atgaline data, o ankstesnis 2023 m. vasario 20 d. sprendimas po 2023 m. rugpjūčio 1 d. taip pat pakeistas retrospektyviai, tokiu būdu buvo pažeistas lex retro non agit (teisės aktai atgal negalioja) principas. Pirmosios instancijos teismas šio savarankiško skundo argumento apskritai neįvertino ir dėl jo nepateikė motyvų.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Ginčijamame Užimtumo tarnybos sprendime remtasi šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktu, tačiau teismas sprendimą grindė ir Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kuri ginčijamuose administraciniuose aktuose nebuvo nurodyta kaip jų priėmimo pagrindas.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Užimtumo tarnybos sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra nepagrįsta. Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendime tik formaliai pacituotas Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktas ir nurodyta, kad pareiškėjas išregistruojamas atsiradus neterminuotiems darbo arba jiems prilygintiems santykiams, tačiau neatskleista, kada ir kokiu pagrindu šie santykiai atsirado, neįvardytos konkrečios faktinės aplinkybės ir nepateiktas jų teisinis vertinimas. Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendime apskritai nenurodyti nei faktiniai, nei teisiniai jo priėmimo pagrindai. Todėl abu ginčijami administraciniai aktai laikytini nemotyvuotais ir neatitinkančiais individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų.Administracinio akto motyvai turi būti nurodyti jį priimant ir negali būti papildomi atsakovo atsiliepime ar paaiškinimuose teismo proceso metu. Todėl Tarnybos vėliau pateikti paaiškinimai apie Fondo valdybos registro duomenis, pravaikštą ir darbo santykius negalėjo pašalinti pačių ginčijamų sprendimų motyvavimo trūkumų.Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Kadangi Užimtumo tarnyba teigė, jog nuo 2023 m. birželio 16 d. atsirado neterminuoti darbo ar jiems prilyginti teisiniai santykiai ir pareiškėjas įsidarbino savarankiškai, būtent atsakovas turėjo įrodyti šias aplinkybes. Teismas nepagrįstai pareikalavo, kad pareiškėjas paneigtų Fondo valdybos duomenis ir įrodytų, jog nebuvo įsidarbinęs.Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paremtas Tarnybos atsiliepimo argumentais, savarankiškai neišnagrinėjus visų reikšmingų faktinių ir teisinių klausimų. Teismas neįvertino ginčijamų administracinių aktų turinio, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus ir sprendimą grindė vėliau panaikintais Registro duomenimis, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose nustatytus teismo sprendimo teisėtumo, pagrįstumo ir motyvavimo reikalavimus.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas. Pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį bedarbio statusas suteikiamas tik visas joje nustatytas sąlygas atitinkančiam asmeniui, o pagal 24 straipsnio 4 dalies 1 punktą šis statusas panaikinamas, kai atsiranda neterminuoti arba ilgesnės kaip šešių mėnesių trukmės terminuoti darbo ar jiems prilyginti teisiniai santykiai. Trumpesnės trukmės darbo santykių atveju bedarbio statusas sustabdomas pagal Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktą.Tarnyba ginčijamus sprendimus priėmė laiku ir remdamasi oficialiais Fondo valdybos informacinėje sistemoje pateiktais duomenimis. 2023 m. birželio 23 d. gauti atnaujinti duomenys rodė laikotarpius, kuriais pareiškėją siejo darbo ar jiems prilyginti teisiniai santykiai, todėl sudarė pagrindą spręsti dėl jo bedarbio statuso sustabdymo, atkūrimo ir panaikinimo.Užimtumo tarnybos sprendimai dėl bedarbio statuso tiesiogiai priklauso nuo kitų institucijų per informacines sistemas perduodamos informacijos. Negavusi Fondo valdybos duomenų apie asmens darbinę veiklą, Užimtumo tarnyba negali priimti sprendimo dėl bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo, atkūrimo ar panaikinimo. 2025 m. vasario 25 d. duomenimis Sodros Užimtumo tarnybai perduodami duomenys apie pareiškėjui nustatytas pravaikštas tebebuvo nepakeisti. Šioje byloje ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jų priėmimo pagrindas pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl nėra pagrindo šiuos sprendimus naikinti dėl jų turinio ar motyvavimo trūkumų.Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Tarnyba neprivalėjo papildomai įrodinėti pareiškėjo darbinės veiklos, nes sprendimus priėmė remdamasi iš Fondo valdybos gauta oficialia faktine informacija. Ši informacija laikytina patikima, teisinga ir nepriklausančia nuo Tarnybos valios.Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai pagrindė Tarnybos sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:IV.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d., ir Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo bedarbio statusą nuo 2023 m. birželio 16 d., teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs ginčijamus Tarnybos sprendimus teisėtais, pagrįstais ir tinkamai motyvuotais. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, visų pirma pažymi, kad pareiškėjas skundžiamų aktų apimties aspektu ydingai suformulavo skundo reikalavimus, prašydamas panaikinti visą Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimo pakeitimą, kad pareiškėjui bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2023 m. birželio 15 d., nustatant, kad pareiškėjui bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d., o pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš pareiškėjo patikslinti šių reikalavimų. Įvertinus skundžiamų sprendimų turinį matyti, kad minėtais Tarnybos sprendimais buvo išspręsti bedarbio statuso suteikimo, sustabdymo ar panaikinimo klausimai daugeliui asmenų, o pareiškėjo teisėms ir pareigoms įtaką turi tik Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo 4 priedo 8 eilutė ir Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimo 3 priedo 65 eilutė, todėl tik šioje apimtyje turėjo būti tikrinamas šių administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas.Dėl Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimoTarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo 4 priedo 8 eilute pareiškėjui nuo 2023 m. birželio 16 d. panaikintas bedarbio statusas, kadangi atsirado neterminuoti darbo santykiai ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai (Įstatymo 24 str. 4 d. 1 p.).Pareiškėjas skunde, ginčydamas Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, iš esmės teigė, kad nuo 2023 m. birželio 16 d. jam neatsirado Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyti darbo ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai, nes tuo metu jis nebuvo faktiškai grąžintas į pareigas, o tai numatęs teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs ir įvykdytas. Jo teigimu, Tarnyba, nepatikrinusi Fondo valdybos išrašo duomenų turinio ir jų atsiradimo pagrindo, bedarbio statusą nepagrįstai panaikino atgaline data, o priimtame sprendime nenurodė pakankamų faktinių bei teisinių tokio sprendimo motyvų. Tarnyba atsiliepime į skundą paaiškino, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą priėmė atsižvelgusi į VSDFV duomenis, pagal kuriuos nuo 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjui LKT buvo fiksuojamos neapmokamos atostogos (pravaikšta). Tarnyba tvirtino, kad pravaikštos būsena nesuteikia teisės būti registruotam Užimtumo tarnyboje bedarbio statusu, kadangi asmuo neatitinka bedarbio statuso suteikimo sąlygų, numatytų Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje.Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, 2025 m. sausio 8 d. sprendime nurodė, kad Tarnyba, remdamasi Fondo valdybos pateiktais duomenimis apie nuo 2023 m. birželio 16 d. fiksuotą pravaikštą (neapmokamas atostogas), pagrįstai nuo 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjo bedarbio statusą panaikino, nes, išliekant darbo santykiams, pareiškėjas nebeatitiko Užimtumo įstatyme nustatytų bedarbio statuso sąlygų. Teismas atsižvelgė į teismų procesinius sprendimus dėl pareiškėjo atleidimo iš LKT panaikinimo bei grąžinimo į pareigas ir pažymėjo, kad pareiškėjas Fondo valdybos duomenų nepaneigė, ir nusprendė, jog ginčijami Tarnybos sprendimai pagrįsti pakankamais faktiniais duomenimis ir taikytinu teisiniu reguliavimu, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl yra teisėti ir pagrįsti.Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja, kad Tarnyba nepagrįstai panaikino jo bedarbio statusą nuo 2023 m. birželio 16 d., nes tuo metu jis nebuvo grąžintas į pareigas, faktiškai nedirbo, o teismo sprendimas dėl jo atleidimo panaikinimo dar nebuvo įsiteisėjęs ir įvykdytas. Jo nuomone, Fondo valdybos duomenys apie pravaikštą savaime nepatvirtino darbo ar jiems prilygintų teisinių santykių atsiradimo, todėl Tarnyba, savarankiškai nepatikrinusi šių duomenų ir nepakankamai motyvavusi sprendimą, neteisėtai panaikino bedarbio statusą atgaline data. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Fondo valdybos sprendimas, kuriuo duomenys apie pravaikštą įrašyti į registrą buvo panaikintas.Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo nuostatomis ir oficialiais, iki šiol nepakeistais Fondo valdybos duomenimis apie pareiškėjo darbinę veiklą bei pravaikštas, pagrįstai panaikino jo bedarbio statusą nuo 2023 m. birželio 16 d. Ginčijamas sprendimas, atsakovo vertinimu, yra tinkamai motyvuotas ir atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o Tarnybai nebuvo pagrindo papildomai tikrinti ar įrodinėti iš Fondo valdybos gautos informacijos teisingumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo yra laikomas dirbančiu, jeigu jis dirba pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu. Pagal to paties straipsnio 3 dalies 1 punktą darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai yra valstybės tarnybos santykiai, kurių ypatumus nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir atitinkami tarnybos statutai.Pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą viena iš bedarbį apibūdinančių sąlygų yra ta, kad asmuo nedirba pagal darbo sutartį ir nėra darbo santykiams prilygintų teisinių santykių subjektas.Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad bedarbio statusas panaikinamas esant aplinkybei, kad atsiranda neterminuoti arba ilgesnės kaip 6 mėnesių trukmės terminuoti darbo santykiai ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai <...>.Sprendžiant dėl Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, byloje svarbu nustatyti, ar nuo 2023 m. birželio 16 d. pareiškėją su LKT siejo valstybės tarnybos santykiai, dėl kurių jis nebeatitiko bedarbio statuso sąlygų. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas LKT direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. P-65 nuo 2023 m. sausio 15 d. buvo atleistas iš LKT eitų pareigų, tačiau šį atleidimą ginčijo teisme, prašydamas panaikinti atleidimo aktą, grąžinti jį į anksčiau eitas, o nesant tokios galimybės – į kitas lygiavertes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2023 m. gegužės 16 d. panaikinus pareiškėjo atleidimo įsakymą ir įpareigojus jį grąžinti į pareigas, apeliaciniame procese dėl šios sprendimo dalies ginčo nekilo. Šalys nesutarė tik dėl neteisėto atleidimo piniginių ir procesinių padarinių – išmokų už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų – apimties.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų taip pat nustatyta, kad: 1) LKT direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-944 pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu, kreipėsi į teismą ir prašė jį panaikinti. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir ginčijamą įsakymą paliko galioti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2249-821/2024 šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. 2) LKT direktoriaus 2023 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. P-1273 pareiškėjas už neatvykimą į tarnybą 2023 m. birželio 16–30 d., liepos 1–31 d. ir rugpjūčio 1–11 d., pripažintą šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, nuo 2023 m. rugsėjo 5 d. buvo atleistas iš pareigų. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu ,taip pat kreipėsi į teismą ir prašė jį panaikinti. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 šį sprendimą paliko nepakeistą. 3) Administracinėje byloje Nr. eI2-3253-596/2024 pareiškėjas prašė panaikinti Fondo valdybos 2023 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (10.11E) I-11335 priimtą sprendimą sustabdyti Fondo valdybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. (10.10E) I-10214 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. birželio 27 d. ir 2023 m. liepos 19 d. sprendimų“ vykdymą, kol Regionų administracinis teismas išnagrinės LKT direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. P-944 teisėtumo klausimą. Fondo valdybos 2023 m. liepos 19 d. sprendimu į Fondo valdybos registrą buvo įrašyti duomenys apie pareiškėjo nedraudžiamąjį laikotarpį (pravaikštą) nuo 2023 m. birželio 16 d. iki birželio 30 d. Fondo valdybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu šis ir kiti sprendimai buvo panaikinti. Teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu nustatė, kad Fondo valdybos 2023 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. (10.11E) I-11335 nurodytas sustabdymo pagrindas neatitiko teisės aktuose numatytų sprendimo vykdymo sustabdymo pagrindų, todėl padarė išvadą, kad Fondo valdyba neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti savo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo vykdymo.Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas LKT direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-944 buvo grąžintas į pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d., o 2023 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. P-1273 už neatvykimą į tarnybą nuo 2023 m. rugsėjo 5 d. atleistas iš pareigų. Abu įsakymus pareiškėjas ginčijo teisme, tačiau jie palikti galioti galutiniais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėją su LKT nuo 2023 m birželio 16 d. siejo valstybės tarnybos santykiai, todėl jis nebeatitiko bedarbio statuso ir atsirado pagrindas šį statusą panaikinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių nepaneigia faktas, kad pareiškėjas tarnybinių funkcijų nevykdė, į tarnybos vietą neatvykdavo ir jam buvo fiksuojamos pravaikštos.Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Fondo valdybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo ir Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3253-596/2024. Įvertinusi minėtus sprendimus, teisėjų kolegija pažymi, kad jie nepaneigia bylai reikšmingos išvados dėl pareiškėjo tarnybos santykių nuo 2023 m. birželio 16 d. Fondo valdybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu buvo panaikinti jos ankstesni sprendimai, susiję su registro duomenimis, o 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu teismas vertino Fondo valdybos vėlesnio sprendimo sustabdyti 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo vykdymą teisėtumą. Nė vienu iš šių sprendimų nebuvo sprendžiamas LKT direktoriaus įsakymo dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas teisėtumas ar nustatyta, kad pareiškėjo valstybės tarnybos santykiai nuo 2023 m. birželio 16 d. neatsirado. Todėl nurodyti sprendimai nesudaro pagrindo kitaip vertinti, ar nuo šios dienos pareiškėjas atitiko bedarbio statuso sąlygas. Be kita ko, Fondo valdybos 2023 m. rugsėjo 21 d. raštas ir 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas priimti po Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, todėl Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, negalėjo jais remtis.Taip pat teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo argumentams, kad bedarbio statusas negalėjo būti panaikintas nuo ankstesnės dienos negu sprendimo priėmimo data. Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktas bedarbio statuso panaikinimą sieja ne su Tarnybos sprendimo priėmimo, bet su neterminuotų darbo ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių atsiradimo aplinkybe. Todėl Tarnybos sprendimas šiuo aspektu yra konstatuojamojo pobūdžio. Juo įforminamas bedarbio statuso netekimas nuo dienos, kurią asmuo nustojo atitikti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas bedarbio sąlygas. Aplinkybė, kad Fondo valdybos atnaujinti duomenys Tarnybai buvo perduoti vėliau, negali lemti, jog asmeniui bedarbio statusas būtų išsaugotas už laikotarpį, kuriuo jis objektyviai nebeatitiko įstatyme nustatytų sąlygų. Taigi statuso panaikinimas nuo 2023 m. birželio 16 d. nelaikytinas teisės akto taikymu atgal – Tarnyba taikė tuo metu galiojusias teisės normas nuo teisiškai reikšmingos aplinkybės atsiradimo dienos ir vėliau priimtu sprendimu tik įformino šios aplinkybės sukeltus teisinius padarinius.Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su Tarnybos 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo motyvavimo trūkumais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo 4 priede aiškiai nurodytas pareiškėjui sukeltas teisinis padarinys – bedarbio statuso panaikinimas nuo 2023 m. birželio 16 d., faktinis pagrindas – neterminuotų darbo santykių ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių atsiradimas – ir teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktas. Šie duomenys, vertinami kartu su Tarnybos turėta oficialia Fondo valdybos informacija apie pareiškėjo pravaikštą, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankami pareiškėjui suprasti priimto sprendimo esmę, jo faktines bei teisines priežastis ir veiksmingai jas ginčyti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis sprendimas atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.Nors sutiktina su pareiškėju, kad administracinio akto motyvai negali būti pirmą kartą sukuriami ar iš esmės pakeičiami bylą nagrinėjant teisme, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nenurodė naujo bedarbio statuso panaikinimo pagrindo. Tarnyba atsiliepime į skundą tik išsamiau paaiškino sprendime jau nurodytą aplinkybę – darbo ar jiems prilygintų teisinių santykių buvimą nuo 2023 m. birželio 16 d. – ir pateikė ją patvirtinančius duomenis. Teismas, tikrindamas administracinio sprendimo teisėtumą, turėjo teisę vertinti sprendimo priėmimo metu egzistavusius ir Tarnybos turėtus įrodymus, taip pat atsakovo paaiškinimus dėl jų reikšmės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks vertinimas nelaikytinas ginčijamo sprendimo motyvų pakeitimu ar neleistinu papildymu.Apibendrindama byloje nustatytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjas buvo grąžintas į valstybės tarnautojo pareigas ir tapo darbo santykiams prilygintų teisinių santykių subjektu, todėl nuo šios datos nebeatitiko Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytų bedarbio statuso sąlygų. Tarnyba, remdamasi sprendimo priėmimo metu turėtais oficialiais Fondo valdybos duomenimis (kuriuos vėliau patvirtino ir įsiteisėję teismų sprendimai), pagrįstai taikė Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, o bedarbio statuso panaikinimas nuo teisiškai reikšmingos aplinkybės atsiradimo dienos nelaikytinas teisės taikymu atgal. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Dėl Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimoTarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimo 3 priedo 65 eilute pareiškėjui nuo 2023 m. vasario 9 d. atkurtas bedarbio statusas, nenustatant jo galiojimo pabaigos.Pareiškėjas skunde teismo prašė panaikinti, jo teigimu, Fondo valdybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo pagrindu atliktą 2023 m. vasario 20 d. sprendimo pakeitimą, kuriuo nustatyta, kad bedarbio statusas galiojo nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2023 m. birželio 15 d., ir pripažinti, kad šis statusas jam atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d., nenustatant jo galiojimo pabaigos. Pareiškėjas prie skundo pateikė du išrašus iš Užimtumo tarnybos informacinės sistemos asmeninės paskyros, kuriuose pateikta informacija apie Tarnybos priimtus sprendimus dėl jo statuso. Viename išrašų prie 2023 m. vasario 20 d. sprendimo nurodyta „nuo 2023 m. vasario 9 d.“, kitame – „nuo 2023 m. vasario 9 d. iki 2023 m. birželio 15 d.“. Pareiškėjo teigimu, 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo pagrindu buvo pakeistas ir 2023 m. vasario 20 d. sprendimas.Iš atsakovo kartu su atsiliepimu pateikto 2023 m. vasario 20 d. sprendimo turinio matyti, kad juo pareiškėjui nuo 2023 m. vasario 9 d. atkurtas bedarbio statusas, nenustatant jo galiojimo pabaigos. Byloje nėra duomenų, kad Tarnyba būtų priėmusi individualų administracinį aktą, kuriuo šis sprendimas būtų pakeistas. Sistemoje nurodytas bedarbio statuso laikotarpis atspindi vėliau priimto 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, kuriuo šis statusas panaikintas nuo 2023 m. birželio 16 d., padarinius, o ne 2023 m. vasario 20 d. sprendimo pakeitimą. Šio vėlesnio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas įvertinti šios nutarties 18-35 punktuose. Pažymėtina, kad bedarbio statuso galiojimo pabaigos nenustatymas savaime nereiškia, jog šis statusas išlieka nepaisant pasikeitusių aplinkybių. Pagal Įstatyme įtvirtintą reguliavimą (Įstatymo 22 str. 1–3 d., 24 str.) bedarbio statusas gali būti sustabdomas, atkuriamas ar panaikinamas, jeigu įvyksta juridinis faktas, tampantis teisiniu pagrindu peržiūrėti bedarbio statusą.Nors atsakovas ir pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2023 m. vasario 1–8 d. iš VRK gautomis tantjemomis ar atlygiu už veiklą stebėtojų taryboje, valdyboje arba paskolų komitete, ir jomis grindė bedarbio statuso atkūrimą nuo 2023 m. vasario 9 d., pareiškėjas dėl šių aplinkybių skunde iš esmės ginčo nekelia ir tai pakartotinai patvirtino teismo posėdyje. Todėl atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo aspektu nagrinėjamam ginčui yra pertekliniai.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnybos 2023 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo bedarbio statusas atkurtas nuo 2023 m. vasario 9 d., nenustatant jo galiojimo pabaigos ir vėliau šis sprendimas nebuvo pakeistas. Informacinėje sistemoje nurodyta statuso galiojimo pabaiga tik atspindi 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, kuriuo bedarbio statusas panaikintas nuo 2023 m. birželio 16 d., padarinius. Kadangi dėl bedarbio statuso atkūrimo nuo 2023 m. vasario 9 d. pareiškėjas ginčo nekelia, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimo panaikinti tariamą 2023 m. vasario 20 d. sprendimo pakeitimą.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a:Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama. Teisėjai Ramūnas Gadliauskas Iveta Pelienė Ričardas Piličiauskas