Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120311 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva). Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėja skunde nurodė, kad:Ji (pareiškėja) pateikė atsakovui prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą. Nors atsakovas Sprendimu ir pripažino, jog pareiškėja tariamai nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir neturėjo Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento, tačiau aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kiek pareiškėja pragyveno Lietuvoje. Atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d. Pareiškėja neginčija šios faktinės aplinkybės, tačiau ji pateikė 2024 m. gruodžio 18 d. išduotą dokumentą Nr. 027, kuriame nurodyta, kad ji kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dėl psichologinės pagalbos ir gavo psichologinę pagalbą nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. birželio 25 d. Taigi, priešingai nei teigiama Sprendime, psichologinė pagalba pareiškėjai buvo teikiama daugiau nei 3 mėnesius, o ne 6 mėnesius ir šis laikotarpis susidarė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausiančių aplinkybių. Be to, atsakovas aiškiai neįvardijo, kokius dokumentus pareiškėja turi pateikti dėl nurodytų aplinkybių pagrindimo. Likusį laikotarpį (kuomet nebuvo teikiama psichologinė pagalba), pareiškėja galėjo būti išvykusi iš Lietuvos, nes jis neviršijo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodyto termino. Todėl, priešingai nei teigiama Sprendime, ne visą daugiau kaip 6 mėnesių išvykimo iš Lietuvos laiką pareiškėja teisina psichologinės pagalbos teikimu, o daugiau kaip 3 mėnesius. Todėl atsakovas be pagrindo konstatavo, jog pareiškėja nepateikė duomenų ar dokumentų, kurie pateisintų ilgesnį kaip 6 mėnesius iš eilės trukusį nebuvimo laikotarpį ir leistų konstatuoti, kad šis laikotarpis susidarė dėl nuo asmens valios nepriklausiančių aplinkybių.Pareiškėja per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė rašytinį paaiškinimą dėl darbo (apskaitos) ir darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių. Pareiškėja, kaip darbuotoja, negali turėti įtakos ir nežino, kaip ir kokias deklaracijas darbdavys teikia institucijoms dėl sumokėto darbo užmokesčio ar darbo laiko. Jeigu kažkokie pažeidimai ir buvo, tai galėjo būti dėl teisinių reikalavimų nesupratimo, o ne tyčinių veiksmų. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reikalauja, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti. Be to, pareiškėja dirbo teisėtai, pagal darbo sutartis, todėl vien formalių pažeidimų, juo labiau iš darbdavio pusės buvimas, neturėtų turėti įtakos (varžyti) pareiškėjos interesų priimant Sprendimą. Išdėstyti argumentai patvirtina, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, nes yra Lietuvos Respublikoje pragyvenusi pastaruosius 5 metus teisėtai be pertraukos, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą. Atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:Pareiškėja neginčija aplinkybės, jog nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. liepos 20 d. (189 dienas) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Taigi, pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos ribų trukmė viršijo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatytą 6 mėnesių (180 dienų) terminą. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 10 dalyje nustatytos sąlygos atitinka 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, pagal kurį ilgalaikio gyventojo statusas suteikiamas tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie penkerius metus iki prašymo pateikimo valstybės narės teritorijoje gyveno teisėtai ir nepertraukiamai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pastaruosius penkerius metus Lietuvos Respublikoje gyveno nepertraukiamai, kaip to reikalauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad daugiau kaip 3 mėnesių laikotarpis, kurio metu jai buvo teikiama psichologinė pagalba, neturėtų būti vertinamas kaip jos pasirinktas nebuvimo Lietuvoje laikotarpis ir neįeina į vertinamą 6 mėnesių laikotarpį. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje apibrėžtas ir nustatytas 6 mėnesių terminas yra siejamas su faktine užsieniečio nebuvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų trukme, o ne su atskirų tokio nebuvimo laikotarpių priežasčių vertinimu. Pareiškėja buvo informuota apie nustatytas aplinkybes, susijusias su jos nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu ir jai buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus bei papildomus duomenis, galinčius turėti reikšmės sprendžiant dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų. Pareiškėjai buvo žinoma, kokią aplinkybę ji turėjo pagrįsti. Migracijos departamentas negali iš anksto nustatyti ir nurodyti baigtinio visų galimų įrodymų sąrašo, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingos aplinkybės priklauso nuo asmens nurodomų faktų ir pateikiamų paaiškinimų.Pareiškėjos pateikta pažyma patvirtina tik psichologinės pagalbos teikimo faktą ir laikotarpį, tačiau joje nėra nurodyta pareiškėjos sveikatos būklė, nustatytas sveikatos sutrikimas, taikytas gydymas ar aplinkybės, kurios patvirtintų, jog pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl nurodytos sveikatos būklės ji objektyviai negalėjo keliauti ar grįžti į Lietuvos Respubliką. Be to, pareiškėjos nurodytas psichologinės pagalbos teikimo laikotarpis apima tik dalį jos 189 dienas trukusio nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpio. Pateikti duomenys nepaaiškina ir nepagrindžia, dėl kokių priežasčių pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. kovo 6 d. bei nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. liepos 20 d. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, jog visas ilgesnis kaip šešių mėnesių nebuvimo laikotarpis susidarė dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių.Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, vertinama ne pareiškėjos kaltė dėl nustatytų aplinkybių, o tai, ar ji atitinkamu laikotarpiu faktiškai atitiko teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygas. Pareiškėjai leidimai laikinai gyventi buvo išduoti darbo pagrindu, todėl ji turėjo atitikti su šiuo pagrindu susijusias sąlygas. Pareiškėja pakeitė darbdavį, negavusi Migracijos departamento leidimo, vėliau jai nebuvo reguliariai mokamas nustatytas darbo užmokestis, o darbo santykiai buvo nutraukti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai išduoti leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti. Taigi, pareiškėja nebeatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, o šios aplinkybės turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar ji pastaruosius penkerius metus teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje turėdama teisę gyventi suteikiantį dokumentą, kaip reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte.2023 m. gruodžio 29 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Pareiškėja buvo įdarbinta nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. spalio 1 d. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą, nustatyta, kad pareiškėjai reguliariai nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (850 Eur / mėn.). Be to, 2024 m. kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėn. darbo užmokestis apskritai nebuvo mokamas, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad tais laikotarpiais ji faktiškai nedirbo. 2024 m. spalio 1 d. darbo santykiai buvo nutraukti, o 2024 m. gruodžio 23 d. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi dėl šios priežasties, yra galiojantis. Todėl vien tai, kad darbo sutartys buvo sudarytos, savaime nereiškia, kad visas šis laikotarpis gali būti laikomas teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai nėra užkertamas kelias ateityje kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu ji atitiks Įstatyme nustatytas sąlygas. Ginčijamu Sprendimu tik konstatuota, kad prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi.