- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- 1S-600-530/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36439-2025-7
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Kaltinamasis
- KAL1, KAL2
Byla Nr. 1S-600-530/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36439-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.2.12; 2.14.4
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. liepos 31 d. nutarties, kuria skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamųjų KAL1 ir KAL2 turtui 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 31 d. iki 2027 m. sausio 31 d.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje KAL1 (toliau – KAL1 ) ir KAL2 (toliau – KAL2 ) kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147¹ straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kauno apylinkės teismas atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis NKA1 2026 m. liepos 13 d. pateikė civilinį ieškinį prašydamas priteisti solidariai iš kaltinamųjų 20 000 Eur neturtinės žalos, 134 485 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pareiškimo iki visiško žalos atlyginimo, priėmė skundžiamą nutartį, kuria skyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 31 d. iki 2027 m. sausio 31 d., taikant visišką nuosavybės teisės apribojimą, kaltinamųjų KAL1 ir KAL2 turtui: 1) – Butui/Patalpai – Butui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ( (duomenys neskelbtini) KAL1 ir KAL2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 2) – Butui/Patalpai – Butui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) KAL1 ir KAL2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 3) – Butui/Patalpai – Butui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) KAL1 ir KAL2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 4) – Žemės sklypui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) KAL1 ir KAL2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 5) – Žemės sklypui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) KAL1 ir KAL2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; 6) – Žemės sklypui, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) KAL1 asmeninės nuosavybės teise; 7) – automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), 1 040 Eur vertės, registruotam KAL1 vardu; 8) – automobiliui „“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), 1 090 Eur vertės, registruotam KAL1 vardu; 9) – priekabai „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), 430 Eur vertės, registruotai vardu; 9) – priekabai „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini),VIN: (duomenys neskelbtini), 430 Eur vertės, registruotai KAL1 vardu; 10) – automobiliui „“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), 960 Eur vertės, registruotam KAL2 vardu; 11) – piniginėms lėšoms, esančioms Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų ir kredito įstaigų sąskaitose, atidarytose bet kurio kaltinamojo vardu, kurių vertė – 12 524 Eur, leidžiant kiekvienam laisvai disponuoti 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) suma per mėnesį.
Skunde apygardos teismui kaltinamojo KAL1 gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartį ir civilinio ieškovo prašymą atmesti. Kitu atveju prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartį ir taikyti mažiau varžantį apribojimą – tik draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti konkrečiai parinktą pakankamos vertės nekilnojamąjį turtą, panaikinant visišką nuosavybės teisės apribojimą, transporto priemonėms ir piniginėms lėšoms bankuose bei kredito įstaigų sąskaitose, arba sumažinti laikino nuosavybės teisės apribojimo mastą iki tokios civilinio ieškinio sumos, kurią, preliminariai įvertinus bylos medžiagą ir paties nukentėjusiojo NKA1 parodymus apie kitą darbą, individualią veiklą, faktiškai gautą atlygį bei nedarbo laikotarpius, galima laikyti tikėtinai pagrįsta, ir apribojimą taikyti pirmiausia tik disponavimo konkrečiu nekilnojamuoju turtu teisei.
Skunde nurodoma, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 11, 116, 151 ir 152 straipsniuose įtvirtintų būtinybės, proporcingumo, individualizavimo ir motyvavimo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio priėmimo faktą iš esmės sutapatino su būtinybe visa civilinio ieškinio apimtimi apriboti kaltinamųjų turtines teises, nors pats teismas konstatavo, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie kaltinamųjų ketinimus turtą slėpti, perleisti ar kitaip mažinti jo vertę, o civilinio ieškinio 134 485 Eur turtinės žalos dalies apskaičiavimas, vertinant bylos duomenis, yra akivaizdžiai ginčytinas ir nebuvo preliminariai patikrintas net tokia apimtimi, kuri būtina parenkant procesinės prievartos priemonės mastą.
Motyvuojamoji dalis
Skunde pažymima, kad nors BPK 116 straipsnyje nustatyta, jog proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti – surasti įtariamajam ar kaltinamajam priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Tačiau ši norma negali būti aiškinama izoliuotai nuo BPK 11 straipsnio ir BPK 151-152 straipsnių. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį teismui palikta pareiga ne mechaniškai tenkinti bet kokį pareikštą prašymą, o patikrinti konkrečios priemonės būtinumą, apimtį ir proporcingumą. O BPK 152 straipsnio 1 dalies 8 punktas tiesiogiai reikalauja nurodyti laikino nuosavybės teisės apribojimo būdus ir mastą, t. y. ar nuosavybės teisė apribojama visiškai, ar apribojamos tik atskiros jos sudedamosios dalys. Pats įstatymas suponuoja individualų pasirinkimą taip skirtingo intensyvumo ribojimų. Tuo tarpu civilinio ieškinio užtikrinimo tikslui paprastai pakanka išsaugoti turtą iki galutinio teismo sprendimo, todėl maksimalus – visiškas – nuosavybės teisės apribojimas turi būti motyvuojamas papildomomis konkrečiomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas proporcingumo vertinimą tiesiogiai susiejo su atlygintinos žalos dydžio realumu: kai žalos dydis dar nėra nustatytas ir turi būti įrodinėjamas, nuosavybės teisės ribojimo apimtis negali būti grindžiama vien nominaliu reikalavimo dydžiu. Šis bendrasis principas yra tiesiogiai taikytinas ir šioje byloje. Tačiau apylinkės teismas faktiškai priėmė visą 154 485 Eur civilinio ieškinio sumą kaip neginčijamą ir tokiai pačiai sumai apribojo turtą. Nors tarp galutinio civilinio ieškinio išsprendimo ir preliminaraus ieškinio sumos patikimumo vertinimo, kuris būtinas procesinės prievartos priemonės apimčiai nustatyti, yra esminis skirtumas. Šiame etape kaltinamojo gynėjas neprašo galutinai atmesti civilinį ieškinį, tik prašo neautomatiškai nulemti maksimalų nuosavybės teisių suvaržymą.
Pasak skundo autoriaus, civilinio ieškovo metodika susijusi su vidutiniu darbo užmokesčiu bruto savaime neįrodo konkrečiai NKA1 negautų pajamų. Civiliniame ieškinyje nepateikiami jo realūs ankstesni uždarbiai, individualios veiklos deklaracijos, išrašytos sąskaitos, konkretūs prarasti užsakymai, darbdavių pasiūlymai, faktinis darbo dienų skaičius, faktinis užsakymų įkainis ar kiti duomenys, leidžiantys nustatyti, kad būtent tokio dydžio grynasis turtinės padėties pagerėjimas būtų realiai gautas, jei nebūtų inkriminuojamų veiksmų. Dar daugiau, bylos medžiagoje yra paties nukentėjusiojo parodymai, duoti 2025 m. spalio 27 d., kurie tiesiogiai nesiderina su civilinio ieškinio prielaida, kad visą 71,5 mėnesio laikotarpį jis faktiškai neturėjo jokio kito darbo ir visas jo darbo laikas buvo tik pas kaltinamuosius. Šie nukentėjusiojo parodymai yra reikšmingi ne kaltės klausimui, o būtent civilinio ieškinio sumos preliminariam patikimumui, nes jie rodo, kad civilinio ieškinio formulė grindžiama prielaida apie nepertraukiamą ir visišką pajamų praradimą. Be to 2026 m. sausio 16 d. papildomos apklausos metu NKA1 dar konkrečiau nurodė, kad maždaug nuo 2019 m. iki 2022 m. dirbo pagal individualią veiklą, o nuo 2022 m. iki 2025 m. spalio 14 d. dirbo individualios veiklos neįregistravęs. Ši aplinkybė iš esmės nesuderinama su civiliniame ieškinyje pasirinkta metodika, pagal kurią žala apskaičiuota tarsi NKA1 visą ginčo laikotarpį būtų dirbęs pagal darbo sutartį ir kiekvieną mėnesį būtų gavęs šalies vidutinį darbo užmokestį bruto statybų sektoriuje.
Skunde atkreipiamas dėmesys, kad individualią veiklą vykdančio asmens pajamos nėra tapačios darbo užmokesčiui. Tokiu atveju turi būti vertinamos ne tik gautos įplaukos, bet ir veiklos sąnaudos, mokesčiai, užsakymų intensyvumas, faktinis darbo laikas ir realus pelningumas. Dėl to statistinis samdomų darbuotojų bruto darbo užmokesčio vidurkis negali be papildomų duomenų būti prilygintas konkretaus savarankiškai dirbusio asmens negautoms grynosioms pajamoms.
Skunde akcentuojama, kad civilinis ieškinys taip pat neatskiria dviejų skirtingų žalos konstrukcijų, tačiau apylinkės teismas šios problemos visai nevertino. Viena vertus, civiliniame ieškinyje teigiama, kad NKA1 faktiškai atliko darbus kaltinamųjų objektuose ir už juos negavo atlygio. Kita vertus, reikalaujama „negautų pajamų“, apskaičiuotų pagal tai, ką jis hipotetiškai būtų galėjęs uždirbti darbo rinkoje. Jei reikalavimas grindžiamas atlygiu už faktiškai atliktus darbus, turi būti nustatoma atliktų darbų apimtis, sutarti ar rinkos įkainiai ir faktiškai sumokėtos sumos. Jei reikalavimas grindžiamas prarasta galimybe uždirbti kitur, turi būti įrodoma reali alternatyvių pajamų tikimybė ir priežastinis ryšys.
Anot gynėjo advokato, apylinkės teismui perduotos bylos duomenis, t. y. paties nukentėjusiojo parodymai apie apmokėjimą ir darbo organizavimą, neleidžia automatiškai nukentėjusiojo nurodytą 134 485 sumą laikyti realia. 2026 m. sausio 27 d. akistatos metu NKA1 patvirtino, kad už pradinį namo statybos etapą jam buvo sumokėta 25 000 Eur ir šią sumą jis pasidalijo su kartu dirbusia brigada. KAL2 akistatos metu nurodė visiškai kitą – 60 000-70 000 Eur sumokėto atlygio dydį. Taigi, pati baudžiamosios bylos medžiaga rodo esminį ginčą ne tik dėl teisinio santykio pobūdžio, bet ir dėl faktiškai sumokėtų pinigų. Ir tai nėra aplinkybė, kurią apylinkės teismas galėjo ignoruoti nustatydamas apribojimo sumą lygiai pagal ieškinio nominalą. Akistatos metu nukentėjusysis taip pat pripažino, kad būdavo 2-3 dienų laikotarpių, kai jis nedirbdavo dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, jam taip pat tekdavo taisyti statybinį „broką“ ir tam tikrais laikotarpiais darbo apmokėjimas buvo derinamas pagal atliktų darbų kiekį ir kainą. Šios aplinkybės savaime nepaneigia galimos nusikalstamos veikos, tačiau jos yra tiesiogiai reikšmingos civilinio ieškinio dydžiui. Todėl civilinio ieškinio 134 485 Eur suma nėra „faktas“, kurį galima perkelti į procesinės prievartos priemonės rezoliucinę dalį vien todėl, kad ieškinys priimtas. Apylinkės teismo pareiga šiame etape buvo bent preliminariai įvertinti, ar civilinio ieškinio dydį patvirtina bylos duomenys tiek, kad būtų pateisinamas viso tokio dydžio turto suvaržymas, tačiau tai padaryta nebuvo.
Skunde pabrėžiama, kad kai visas reikšmingas turtas yra registruotas viešuose registruose, kaltinamieji nesislapsto, nėra duomenų apie fiktyvius sandorius ar turto perrašymą, todėl apylinkės teismas privalėjo paaiškinti, kodėl civilinio ieškinio užtikrinimo tikslui nepakanka paprasto draudimo disponuoti konkrečiu nekilnojamuoju turtu. Vien hipotetinė galimybė, kada nors sudaryti sandorį negali savaime pateisinti maksimalaus nuosavybės teisės suvaržymo. Tuo tarpu skundžiama nutartimi nekilnojamajam turtui ir transporto priemonėms taikytas „visiškas nuosavybės teisės apribojimas“ nepateikiant jokio individualizuoto paaiškinimo, kodėl civiliniam ieškiniui užtikrinti nepakaktų uždrausti turtą perleisti, įkeisti, dovanoti ar kitaip apsunkinti, paliekant savininkams teisę jį valdyti ir naudoti tiek, kiek toks naudojimas nemažina turto vertės.
Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, be daugybės registruotų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, papildomai apribojo ir 12 524 Eur pinigines lėšas bankų bei kredito įstaigų sąskaitose, leisdamas kiekvienam kaltinamajam disponuoti tik po 1 000 Eur per mėnesį. Tačiau tokia priemonė turi tiesioginį poveikį ne tik turto išsaugojimui, bet ir kasdienėms gyvenimo išlaidoms, prievolių vykdymui bei galimybei apmokėti pasirinkto gynėjo teisinę pagalbą. Skundžiamoje nutartyje nėra nustatyta, kokios yra faktinės kaltinamojo būtinosios mėnesio išlaidos, kokių finansinių prievolių jis turi, kokias gynybos išlaidas patiria ir kodėl būtent 1 000 Eur suma laikytina pakankama. Šis dydis pasirinktas be individualizuoto faktinio pagrindo. Tuo tarpu esant keliems nekilnojamojo turto objektams, piniginių lėšų sąskaitose apribojimas turėjo būti ultima ralio priemone, taikoma tik nustačius, kad vien registruoto turto nepakanka.
Skunde teigiama, jog apylinkės teismas faktiškai laikėsi aritmetinės logikos, kad 141 961 Eur registrinės turto vertės ir papildomai 12 524 Eur banko lėšų sudaro 154 485 Eur, t. y. tiek, kiek pareikšta pagrindinė civilinio ieškinio suma. Tačiau proporcingumo principas nėra matematinė formulė. Ir registrinė vidutinė rinkos vertė savaime neatsako į klausimą, kokia turto vertė būtų realiai realizuojama vykdymo procese. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo parinkti konkrečius objektus ir apribojimo būdą, įvertinęs jų teisinį statusą, likvidumą, naudojimo paskirtį bei tai, kiek tikėtina civilinio ieškinio dalis preliminariai pagrįsta. Paminint ir tai, kad didelė civilinio ieškinio dalis, t. y. 134 485 Eur iš 154 485 Eur yra sudaryta būtent iš labiausiai ginčijamos turtinės žalos. Net jeigu 20 000 Eur neturtinės žalos reikalavimas šiame etape gali būti laikomas įmanomu, tai savaime nepagrindžia 154 485 Eur apimties visiško turto suvaržymo.
Skunde atkreipiamas dėmesys į skundžiamos nutarties prieštaringumą, kadangi apylinkės teismas vienu metu konstatuoja, kad nėra konkrečių duomenų apie kaltinamųjų turto slėpimą ar ketinimą jį perleisti, tačiau vėliau iš abstrakčios turto realizavimo galimybės padaro išvadą apie būtinybę taikyti plataus masto apribojimą. Ir toks motyvavimas neatskleidžia, kokia konkreti faktinė aplinkybė lemia būtent visiško, o ne dalinio apribojimo poreikį. Taip pat nurodo, kad šiame etape nevertina civilinio ieškinio pagrįstumo, tačiau tuo pat metu visą ieškinio sumą priima kaip neginčijamą. O tokia pozicija yra logiškai nesuderinama ir reikalauja bent minimalaus patikrinimo.
Pasak gynybos, argumentai dėl NKA1 kitų darbų, individualios veiklos, jo paties nurodyto 25000 Eur atlygio, skirtingo darbo organizavimo, laikotarpių, kai jis nedirbo, ir dėl civilinio ieškinio netinkamo skaičiavimo skundžiamoje nutartyje nebuvo analizuoti. O vien gynybos pozicijos paminėjimas nėra jos motyvuotas atmetimas. Tuo tarpu procesinė prievartos priemonė negali būti grindžiama abstrakčiomis formulėmis. Ji turi būti paremta konkretaus asmens, jo turto, civilinio reikalavimo ir procesinio pavojaus santykiu. Tačiau šio individualizavimo skundžiamoje nutartyje trūksta. Gynyba neneigia, kad baudžiamajame procese, esant priimtam civiliniam ieškiniui, teismas gali užtikrinti galimą jo įvykdymą. Tačiau šioje byloje teisėtas tikslas gali būti pasiektas žymiai švelnesne priemone – pasirinkus konkretų pakankamos vertės nekilnojamąjį turtą ir apribojus tik disponavimo juo teisę, t. y. uždraudus turtą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, bet neeliminuojant valdymo ir naudojimo teisių bei neliečiant kasdieniam pragyvenimui ir gynybai reikalingų piniginių lėšų. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo mastas turėtų būti siejamas su preliminariai tikėtina, o ne vien nominaliai pareikšta civilinio ieškinio dalimi. Prioritetas turėtų būti teikiamas nekilnojamajam turtui, o ne piniginėms lėšoms ir kasdieniam naudojimui reikalingam turtui. Ir tai atitiktų BPK 11 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintą mažiausiai varžančios priemonės principą.
Atsiliepimų į skundą negauta.
Kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK ir yra galimi.
BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai bylą perdavus teismui laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja.
Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.
Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundą ir susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas, skirdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamojo KAL1 ir jo sutuoktinės turtui, nurodytam šios nutarties 2 punkte, tinkamai aiškino BPK 151 straipsnio nuostatas ir laikėsi baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo ir procesinių prievartos priemonių taikymo būtinybės. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuosavybės teisės apribojimas nagrinėjamu atveju skundžiama apylinkės teismo nutartimi paskirtas neteisėtai ir nepagrįstai.
Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai faktinių duomenų leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis KAL1 galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šie duomenys yra užfiksuoti nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose, akistatos protokole, kitų objektų apžiūros protokoluose, apžiūros protokoluose ir kituose rašytiniuose dokumentuose.
KAL1 šioje baudžiamojoje byloje kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 1 dalyje, padarymu. Nukentėjusysis NKA1 pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš kaltinamųjų KAL1 ir jo sutuoktinės KAL2 20 000 Eur neturtinės žalos, 134 485 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pareiškimo iki visiško žalos atlyginimo. Taigi, pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, dėl to siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje būtinas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamojo KAL1 ir jo sutuoktinės turtą.
Pažymint, kad šioje proceso stadijoje teismas nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltinamųjų kaltės ir kaltinimų pagrįstumo klausimo, todėl plačiau nevertina ir skunde dėstomų proceso dalyvių parodymų bei civilinio ieškinio apskaičiavimo metodikos dėl galimai nukentėjusiajam padarytos mažesnės žalos. Kadangi klausimas ar nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodoma žala iš tikrųjų yra pagrįsta ir būtent tokio dydžio gali būti nustatyta tik įvertinus byloje esančius įrodymus ir išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne sprendžiant laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog apriboto turto vertė būtų akivaizdžiai neproporcinga siekiamiems procesiniams tikslams ar pareikšto reikalavimo apimčiai, todėl skundo argumentai dėl taikomų priemonių neproporcingumo ir faktiškai priimto viso civilinio ieškinio dydžio nesudaro pagrindo skundą tenkinti ir kaltinamojo turtui taikyti mažiau varžančius apribojimus.
Su skundu apygardos teismui kaltinamojo gynėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog dėl taikomo nuosavybės teisės apribojimo į anksčiau aptartą KAL1 ir jo sutuoktinės turtą kaltinamieji ar jų šeimos nariai patiria kokius nors ypatingai ženklius suvaržymus, kurie viršytų teisingos pusiausvyros tarp taikomų prievartos priemonių ir siekiamo tikslo ribas. Priešingai iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad žemės sklypų turto vertė buvo nustatyta vadovaujantis valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pateikta nekilnojamojo turto rinkos verte. Ir nors sklypuose yra statinių, kurie nėra įregistruoti, tačiau joks individualaus turto vertinimo nėra atliktas, todėl pagrįstai buvo areštuotas ir kitas kaltinamojo bei jo žmonos turtas – butai, automobiliai, priekaba bei piniginės lėšos, siekiant užtikrinti civilinį reikalavimą. Tuo tarpu tenkinus skundą ir kaltinamiesiems nustačius tik draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti konkrečiai parinktą pakankamos vertės nekilnojamąjį turtą, panaikinant visišką nuosavybės teisės apribojimą, iškiltų grėsmė areštuoto turto vertės sumažėjimui. Kadangi kaltinamieji areštuotame nekilnojamame turte patys negyvena, jie turi kitą būstą.
Akcentuotina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas savo pobūdžiu yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas bet kuriuo proceso metu gali būti panaikintas nustačius, jog šios procesinės prievartos priemonės taikymas yra netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis). Taigi, kaltinamasis pateikęs objektyvius duomenis, kad jam leidžiama disponuoti 1 000 Eur suma per mėnesį yra per maža būtiniesiems poreikiams užtikrinti ar, kad areštuotos transporto priemonės yra vienintelės bei būtinos susisiekimo poreikiams patenkinti gali prašyti apylinkės teismo sumažinti galimus neigiamus taikomos procesinės prievartos priemonės padarinius. Tačiau vertinamu atveju nenustačius laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamųjų turtui, iškyla grėsmė, kad turtas gali būti paslėptas, išleistas ar perduotas nuosavybės teise kitiems asmenims ir tuo eliminuotas galimas žalos atlyginimas.
Taigi, apygardos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju egzistuoja aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos, todėl šios procesinės prievartos priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, pagrįstas ir teisėtas (BPK 151 straipsnio 1, 7 dalys). Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nustatė tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamojo KAL1 turtui, o vien tik kaltinamojo ir jo gynėjo nesutikimas su tokiu teismo procesiniu sprendimu, nedaro jo neteisėtu ir nepagrįstu. Dėl to skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama galioti be pakeitimų, o kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
kaltinamojo KAL1 gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 31 d. nutartį. Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.